Part

  1 1 |          prieglobstin priėmėjas. Prieš jį didelis miegūstas tvenkinys
  2 1 |              ant mano staltiesėlės, ir ji užmigs, apie mane mąstydama...
  3 1 |               sudėjus darbą, paslėpiau jį už krūmų ir nubėgau.~   
  4 1 |           liemenį jai apkabinus.~    O ji, su rankele mano veidą glostydama,
  5 1 |               o man dingtelėjo, ar tik ji kažko nenumanė. Nelaukdama
  6 1 |                 Išgirdus mano žodžius, ji lyg prisiversdama atitraukė
  7 1 |         gėrėjaus, kad ant juodų plaukų ji atrodė lyg sidabrinė žvaigždė.
  8 1 |             sėdėjo prieangyje, o prieš jį stovėjo du mūsų kaimynu
  9 1 |              miela! Ne tik dėl to, kad ji moka gražių pasakų, bet
 10 1 |             bobutė joje slepianti. Bet ji atsakė - tą mažumą šiokių
 11 1 |          uždengta su popieriu, stovėjo ji padėta viename skrynios
 12 1 |              Turėdama nesveikas kojas, ji negali dirbti lauko darbų
 13 1 |             Labai mėgstu žiūrėti, kaip ji, pasistačius puodą tarp
 14 2 |       Pasilenkusi ant staklelių, piešė ji su kreida žvaigždes ir ratelius,
 15 2 |             sumenkusį, paliegusį kūną, ji einanti žvaigždėtais keliais
 16 2 |              keliais pas dievą. Ir jei ji buvusi gera, tai dievas
 17 2 |                savo rojaus sodnus, kur ji matanti tokių gražybių,
 18 2 |      atsiskyrus, juk žinai, kad paskui ji vėl susivienys su kūnu.~    -
 19 2 |                Vyras neša mažesnįjį, o ji veda didesnįjį - pasipuošusi,
 20 2 |             grakšti, skaisti, linksma. Ji pirmoji visos apylinkės
 21 2 |                tinginė. Visi žino, kad ji pusę dienos guli lovoje,
 22 2 |              Tėvelis suerzintas gėdina jį:~    - Ar tau ne gėda, Domeiki!
 23 2 |                su įvairiais reikalais, ji stengias nepasipainioti
 24 2 |               kaip žirniai nuo sienos. Ji net nesijaučia kalta, sakos
 25 2 |        klaupias prieš kryžių, o paskui jį visi. Ir Kazimieras savo
 26 2 |         pradėjusios gesti lempelės. Ir jį prikalė prie kryžiaus. Baisiomis,
 27 2 |               gerai daryti. Štai matau jį prieš save ant didelio,
 28 3 |              šokti ir juoktis. Ir kaip ji myli muziką - ji viską užmiršta
 29 3 |               Ir kaip ji myli muziką - ji viską užmiršta begrodama.
 30 3 |       užžiebiau žvakes ant pianino, ir ji pradėjo groti iš natų, kol
 31 3 |               taip vėlu? - prikaišiojo ji mudviem, susirūpinusi ir
 32 3 |             Malonu man, tai atsiminus. Ji grojo, o aš pro langą pamačiau
 33 3 |            paprastai, užvožus pianiną, ji eina, kur jos reikalaujama.~   
 34 3 |          norėdama būti arčiau mamatės. Ji kaip tik, pabaigusi noktiurną,
 35 3 |             stygą, ir panorėjau nors į jį duoti mamatei atsakymą.~    -
 36 3 |        šiandien apie mūsų virėją, kaip ji... Uršulę. Pasirodo, kad
 37 3 |             jai jokio pieno nei mėsos. Ji ir neprašė.~    - Žinoma,
 38 3 |               Gal būti. Neseniai nuėjo ji milžti karvių, kurios ganėsi
 39 3 |                 Taip man pasirodė, kad ji atsipila pieną į indą, paslėptą
 40 3 |                negalima. Pagaliau, gal ji, manau, tą vieną kartelį
 41 3 |                ją už rankos sugavus, o ji tau būtų pasakius dėl to
 42 3 |              žino, kad už prasikaltimą jį nubausiu, o jei prireiks,
 43 3 |                įname? Taigi pakeisime: ji teeinie prie darbo, o į
 44 3 |        mandagius ir paklusnius vaikus. Ji visų tų paukščių, plaštakių,
 45 3 |                gal šitam senam ąžuolui ji tuojau įsakys atsiverti
 46 3 |           vargšei, basai našlaitei. Ir ji pati turi čia būti kame
 47 3 |          Nusiuntė jo ieškoti. Anė rado jį sodne, pasislėpusį už medžio,
 48 3 |             tuojau galima esą suprasti jį meluojant, nes tai esą parašyta
 49 3 |             gėris konvalijomis, - tarė ji. - Rodos, skamba man iš
 50 3 |           nupintą iš konvalijų vežimą, ji išvažiavo kur nors. Gal
 51 3 |         Londoną pas vaikus. Jie seniai jį kviečią, ten geriau jam
 52 3 |           nematėme Šmulkos ir numanėme jį išvažiavus. Ir štai dabar
 53 3 |                   Ir vis erzino imsiąs jį versti. Ir, tur būt, Šmulka
 54 3 |           niekam nematant, atidavė man jį, sakydamas:~    - Kad mane
 55 3 |               kaktoje. Paklaustas, kas jį nutiko, atsako trumpai,
 56 3 |                Pagrobęs draugą, traukė jį prie kranto, kol Juozapas
 57 3 |             užtarimo, tėvelis žiauriai jį sudraudė ir paskyrė bausmę -
 58 3 |              galų gale mamatė dar gavo jį guosti. Norėdama nukreipti
 59 3 |          žiūrėję; miestelyje visi rodę jį kits kitam, o žydžiukai
 60 3 |            pagauta dvasia stebėjomės į jį ir mudu su Joneliu. Ir,
 61 3 |            miestelį, dar aukščiau kėlė jį mudviejų akyse. ~    Sapnuoju
 62 4 |          naudos, naudos.~    - Bet mes jį taip mylim, - atsiliepiau
 63 4 |                Klebonas gailestingai į jį pažiūrėjo.~    - Co tam
 64 4 |            Juozapas nenukinkęs pastatė jį kartu su brikeliu vežiminėje.
 65 4 |               ant šono. Klebonas liepė jį mesti į kerčią ir nemėgo
 66 4 |                į kerčią ir nemėgo apie jį kalbėti. Todėl pono Narmanto
 67 4 |          kažkokį mažą daiktelį, padėjo jį ant stalo.~    Tai naujiena.
 68 4 |            Pralėkusi per visą kambarį, ji įlindo į kitą kampą ir pražuvo,
 69 4 |             nesant ketvirto partnerio, ji sėdas už staliuko. Aš žinau,
 70 4 |              ugnį židinyje. Matau, kad ji linksma.~    - Mamatė šiandien
 71 4 |                į savo dvarą. Visi sako jį esant labai mokytą ir artistą.
 72 4 |    įsispelėjusi tolybėn. ~    Ir vargo ji ilgai pasauly liūdna,~   
 73 4 |              kodėl taip ilgai?~    Gal ji labai liūdna... o gal net
 74 4 |         patvenkiny, ir tekina bėgu pas jį.~    Krūptelėjo mamatė ir
 75 5 |             pagalios taip įkyrime, kad ji liepia mums paskaityti,
 76 5 |       Domeikienės, o paskui mane Nika. Ji grėbė niūniuodama.~    -
 77 5 |               tyčiojas iš Domeikienės. Ji tokia gera, nėmaž nepyksta,
 78 5 |         niūniuoja vis šypsodama. Kokia ji graži! Ir skaistus veidelis,
 79 5 |               Be skepetėlės ant galvos ji dar gražesnė. Aukso kasos,
 80 5 |            paneli ir ponačia, - atsakė ji ir, metus grėblį, pagrobė
 81 5 |              piktinanti.~    - Bet kad ji tokia graži... - atsiliepiau
 82 5 |             paskui dėkoja arkliui, kad jį atvežė. Bučiuoja jam į aksomines
 83 5 |                Juozapas vežėjas perkas jį, nes kaip tik neseniai sapne
 84 5 |           pasakoti. Brėkštant sodiname jį valgomajame ant kanapos
 85 5 |              savo ūkį, žaislus, vedame jį į savo namus pas gandro
 86 5 |                 pri mamunelės". Lydime jį lig miško ir nuoširdžiai
 87 6 |         gražųjį, gerąjį dėdę. Vadiname jį "saldžiuoju dėdele", nes
 88 6 |               nuo pavasario lig rudens ji per kiauras dienas trypsi
 89 6 |                tarp ežių. Kitąsyk buvo ji čia šeimininkė, kaip dabar
 90 6 |       Rūpestingai ir pavydžiai globoja ji tuos savo daržus. Kas juos
 91 6 |     viešpatauja broliška meilė, tačiau ji nekliudo pavydėti vienas
 92 6 |               jam teks mylavimų. O kai ji kartais prakalbins ir paglostys
 93 6 |           Pranciškai be galo tinka, ir ji tuomet juokiasi laiminga.
 94 6 |             mažiau už Pilkšį ir Ešerį. Ji tuomet tepyksta, kai kas
 95 6 |                pataisą tuose daržuose. Ji nemėgsta jokių pataisų ir
 96 6 |          einame jos lankyti su mamate. Ji jau laukia mūsų, užkaitus
 97 6 |                  gailis mamatė, bet ir ji juokias.~    Pana Pranciška
 98 6 |               atvažiuojame į Kalnėnus, ji visados kuo nors mus apdovanoja.~   
 99 6 |            jaunesnė už paną Prancišką, ji beveik nieko nepajėgia dirbti.
100 6 |                nieko nepajėgia dirbti. Ji tegali nerti, todėl jos
101 6 |              Besisveikindama su mumis, ji verkia iš džiaugsmo, kad
102 6 |               gal daugiau nebepamatys. Ji negali mums pirkinėti dovanėlių,
103 6 |              ir aš gerai suprantu, kad ji šią valandą mąsto apie savo
104 6 |               jos neturi už ką, ir kad ji neturi nei mylimosios mamatės,
105 6 |              ir sutikęs vežimą, stabdo jį.~    - Palauk, dūšele. Reik
106 6 |          įsikasęs į knygas. Bet dažnai jį trukdo. Ateina liokajus
107 6 |            negalėtų taip apgauti, kaip jį neseniai apgavo tėvelis.
108 6 |            arklys apsirgo. Dėdė paliko jį pas veterinorių Telšiuose,
109 6 |              jam pas mus, tėvelis nori jį ilgiau užlaikyti, liepus
110 6 |            visados kontroliuosiu, kaip ji atrodo. Mokykis iš jos atsidėjusi,
111 6 |        gabalėlį cukraus, skubinai kiša jį į burną ir atsimerkęs vėl
112 6 |            jaunikį. Išsivedė ponaičiai jį muštis "za ojczyznę" - ir
113 6 |          kažkuo nepatenkintos - tartum ji apsivylusi, tartum viskas
114 6 |          dainos. Rodos, tuojau pravers ji tas lūpeles ir tars, kaip
115 6 |                 deimantais spindįs, ir ji, viską palikus, nukeliavo
116 6 |          Nakčiai užviešpatavus, išeina ji iš savo rėmų, išsiveda mylimąjį
117 7 |               Jaunosios nebuvo salone, ji dar teberėdės, ir mamatė,
118 7 |         jaunosios seserų vedama, nuėjo ji į jos kambarį, o aš nubėgau
119 7 |              mano jaunasis? - paklausė ji mamatę.~    - Gražumas tai
120 7 |           susikivirčijame. Žinoma, čia ji ponia. Kartais taip širdį
121 7 |        naminiais drabužiais atrodydavo ji daug gražiau, nekaip su
122 7 |               Per jaunosios veidą, kai ji lenkės prie klebono rankos,
123 7 |          matyti, labai tinka jaunajai. Ji susirūpinus, kad viskas
124 7 |             atsisėsti arčiau žmonos, o ji vis traukės į šalį. Pagalios
125 7 |              akys žybtelėjo pykčiu, ir ji tarė, nors ir tyliai, bet
126 8 |                nedrįstų jos vesti, nes ji nenorinti apsijuokdinti;
127 8 |             nespėjo dar atsisėsti, kai ji jau ėjo šokti, o pabaigus
128 8 |           paklausė mamatė.~    - O kam ji turi dirbti tokį mužikišką
129 8 |                 bet prie švaraus darbo ji netinka.~    - Menkas tai
130 8 |          aplankyti sergančios Kazelės. Ji sirgo jau kelias savaites,
131 8 |            savo dovanėles, manėme, kad ji labai nudžiugs, jas gavus,
132 8 |               gėrėjomės jos laime. Bet ji padėkojus šaltai pažiūrėjo
133 8 |              įspūdžio; rodės mums, kad ji taip sau tiktai kalba, o
134 8 |           suspaudęs.~    - Ne, mamate! Ji nemirs! Juk mes tiek meldėmės
135 8 |          karštai karštai meldžiau, kad ji pagytų.~    Bet už kelių
136 8 |             baltai užtiesto stalo guli ji, gražiai aprėdyta su mano
137 8 |               kelias dienas, tik dabar ji miega, taip saldžiai šypsodama,
138 8 |         wszystko zmiecie..." - pradėjo ji niūniuoti.~    - Ar atmenat,
139 8 |                auksinė plunksnelė, kai ji atidavė Kazelei savo gražiausiąjį
140 8 |        aukštynaka gulėti... Ak ne! Juk ji niekados nebeapsivers, juk
141 9 |                pelno. Tokia žmona būtų jį atsvėrusi šiek tiek. Jis
142 9 |             paveikslą, bet aš iš karto jį pažinau. Visas buvo lyg
143 9 |              grožiui išreikšti. Aplink jį skrajojo margaspalvių drugių
144 9 |           tikro? Nebėra mamos, pranyko ji lyg sapno svajonė.~    Viskas
145 9 |              rusi kibirkštėlė. Kartais ji atgaivina anglis, sudegina
146 9 |        išliūliuota, tūkstančiais siūlų ji surišta su ta savo motina.~   
147 9 |              žemę, ir jų kalba kalbina ji mane. Slovackis negalėtų
148 9 |           žiedą. Vien tik pažiūrėjus į jį, matyti, kad tai individualybė.
149 9 |                knygas pinigus, maitina jį ir rėdo. Tiesą sakant, už
150 9 |                     Kana kados prašiau jį, kad man išskaptuotų smūtkelį.
151 10|             nuomone, stovi aukščiau už jį.~    Vestuvėse buvo vienas
152 10|           patriotiškas eiles, girdėjau jį lietuviškai kalbant su draugu,
153 10|            myliu lietuvių kalbą. Tokia ji senutė, amžių pelėsiais
154 10|               širdgėla, juo meilingiau ji mane glamonėja. Kaip nuostabu,
155 10|           širdgėlos ir nelaimės, kurių ji yra pranašė, blanksta ir
156 10|                  Jei taip, tai reikėjo jį įstumti į tolimausią sielos
157 10|              prakalbinau. Verkdama ėmė ji pasakoti apie gulinčio tame
158 10|              Boleś norįs pamedžioti, o ji pasiilgusi mūsų ir mėgstanti
159 11|            mūsų dėmesį į save, atgręžė jį nuo svečių. Aš - vyresnė
160 11|            primerktomis akimis, atrodė ji dar nesena, ir niekas nepasakytų,
161 11|             tapo ciocios favoritu, nes ji nieko taip nebijo, kaip
162 11|           žmonos. Nesiliaudama rūpinos ji vyru: tepė buterbrodus,
163 11|    Čenstakavietės - drebu, tokia baisi ji man atrodo su savo tamsiu
164 11|          aukščiausiai stovi Liurdiškė: ji gražiausioji, jauniausioji,
165 11|           dievo ir karštų meldimų, pas jį siunčiamų, pražydusi. Rodos
166 11|             primenančios laidotuves. O ji labai nemėgsta viso ko,
167 11|           proga pabūti bažnyčioje, kur ji šiokiomis dienomis dar labiau
168 11|             kad, dėdės nematoma, sektų jį. Tarsi dėdė mažas vaikas,
169 11|           turėti vyrą medžiotoją. Nors ji mėgstanti medžioklę, nes
170 11|        riteriška ir graži pramoga, bet ji kainuojanti jai visados
171 11|                makštyje, prašė tėvelio jį sudėti.~    Jis tikįsis
172 11|        padarysiant tai daug mitriau už jį, nes jis dar nesąs kaip
173 11|                kad tėvelis gėrėdamasis jį čiupinėjo, o Nikos akys
174 11|                 o Nikos akys žibėjo, į jį bežiūrint. Patronus dirbti
175 12|              baravyką, šaukia mus, kad jį išrautume, ir savo ranka
176 12|          išrautume, ir savo ranka deda jį į pintinėlę. Radę vieną
177 12|                 kad aš tuojau supratau jį turėjus šiandien laimės.
178 13|             mokslo draugės. Žinau, kad ji buvo ištekėjus, bet vyras
179 13|             negeras ir nemandagus, kad ji netrukus sugrįžo pas savo
180 13|      stebėtinos ponios. Ir vaizduojuos jį panašų į Mėlynbarzdį, papieštą
181 13|            tave, kaip į paveikslą.~    Ji pažiūrėjo į mane ir pašaukė
182 13| nebesuvaldydama savo dvasios pagavimo. Ji nusijuokė, pakalbėjo su
183 13|               žiūrėsi į mane, - juokės ji.~    - O gal dėl išimtinio
184 13|        sėdintieji svečiai ėmė juoktis. Ji pabučiavo mane, o aš laiminga
185 13|         vaikščioti, taip kalbėti, kaip ji.~    Dėdienė Aleksandrienė,
186 13|              na niebe " - mąsčiau, kad ji jau yra saulelė, tokia meili,
187 13|             vyriausiąją priežastį. Yra ji ne mumyse, bet mūsų "galvose
188 13|             ištekėti. Pasiekus tikslą, ji, būdama nebereikalinga,
189 13|                    Bet panelės užpuolė jį visu urmu, lyg vapsvos,
190 13|              jos neregiu, bet šiandien ji visai nusikreipė dėl vieno
191 13|           sumanymą. Nutariau išdėstyti jį šiandien, pasinaudodama
192 13|               pavojingas, nes, visiems jį išėjus, nebebūtų kas dirbąs
193 13|         mėtydamas žvilgesį į mamatę, o ji težiūrėjo į savo rankas.
194 13|              lūpelės juokės jeibingai. Ji žvilgterėjo į mamatę ir
195 13|             paskui Mickevičius nuvedęs jį į savo butą ir ten jis nakvojęs
196 13|       negirdėjo, kaip tik savo damą, o ji nesiliaudama juokės, kalbėjo
197 14|       pabučiavau jos abidvi rankeli ir ji pasilenkė pabučiuoti manęs,
198 14|          ciocią, Irusia, visus, - tarė ji, liūdnai šypsodamos. - Eik
199 14|          žodžio. Nei ant žmonių, kurie jį nuskriaudė, nei ant dievo,
200 14|               gerai, kad pats pamačiau jį išeinant iš mano kambario,
201 14|         mamatės mylinti rankelė nuvarė jį nuo manęs.~    Po pietų,
202 14|               tikrąja dukterimi. O jei ji stengsis būti gera ir paklusni,
203 14|              verki, Irusia? - paklausė ji. - Ar nenori su mumis važiuoti?~    -
204 14|           sielą! Ar to nesupranti? Kuo ji pavirs, augdama tokioje
205 14|             niekados! Geriau teneturie ji to aukšto išsilavinimo nei
206 14|           norėjo mamatė. Nežinau, kaip ji įtikino tėvelį, ką kalbėjo
207 14|              tas paskutiniąsias dienas ji su manim nebekalbėjo. Tik
208 14|            bijo širdis! Lyg paukštelis ji dreba, o viešpatie, ~