Part

  1 1 |           staltiesėlę spintelei pas jos lovą. Pasirinkau šią dovaną,
  2 1 |   paskaičius norės užgesinti žvakę, jos paskutinis žvilgesys puls
  3 1 |            rytą pirmutinis daiktas, jos žiūrimas, yra laikrodis
  4 1 |            pilkas rūbas, apsiaučiąs jos gražų, laibą stuomenį, buvo
  5 1 |        sparnai. Mažas Jonelis šalia jos su savo balta eilute, neseniai
  6 1 |            O ką ten dirbai?~    Per jos lūpas pralėkė lengvutė šypsena,
  7 1 |           Ir ta savo kalba pasakoja jos apie tokias grožybes, kokių
  8 1 |            Kuo, Irute?~    - Tokios jos meilios meilios ir taip
  9 1 |             skrynią, kad pamatyčiau jos visus turtus. Tiesa, skrynia
 10 2 |           mergelė aprašo, kaip mirė jos motina, skausmas suspaudė
 11 2 |       negalima esą nė palytėti, kad jos lyg dujos blaškančiosi ir
 12 2 |        laiko kasdien praleisdama be jos. O kas gal žinoti, ar ilgai
 13 2 |             kad, kiek galėdama, nuo jos nesiskirsiu. ~* * * ~   
 14 2 |             mėlynomis akimis. Visas jos pakaušis buvo aptekęs šašais,
 15 2 |             atėjus pas mamatę, bėgu jos pasižiūrėti. Ateidama pas
 16 2 |      tėvelis niekados nepraleidžia, jos smarkiai neišbaręs. O mamatė
 17 2 |           taip pat mėgsta žiūrėti į jos gražų veidą, meiliai su
 18 2 |            tie žodžiai atsimuša nuo jos kaip žirniai nuo sienos.
 19 3 |           ir jai. Matau, kad tuomet jos veide pirmą valandėlę žybtelia
 20 3 |       užvožus pianiną, ji eina, kur jos reikalaujama.~    Jau praskambėjo
 21 3 |       liūdną, graudžią melodiją, ir jos taktu mamatė pradėjo pusbalsiu
 22 3 |        galvą, tartum nukrėsdama nuo jos kažkokias mintis, ir tarė
 23 3 |          dėl kokių niekų, ir niekas jos neims. Ką gi veiks pas motiną
 24 3 |             teeinie prie darbo, o į jos vietą - Marcelė, kuri juk
 25 3 |       valdyti. O antra - pati matei jos įtariamą darbą.~    Mamatė,
 26 3 |            todėl dabar, sustoję ant jos kranto, visi vienu balsu
 27 3 |          liepėja, viskas tik laukia jos mostelėjimo. Gal tas šit
 28 3 |             Gal tas šit paukštelis, jos liepiamas, skrenda jau už
 29 3 |          subtili melodija.~    - Ar jos dainuoja, mamate? - paklausė
 30 3 |         nebuvo.~    - Šiandien nėra jos namie. Liepus pakinkyti
 31 4 |      privažiavo brika, ir išlipo iš jos ponas Narmantas.~    - Klebonai,
 32 4 |           kankini. Iš tikro, šventa jos kantrybė.~    Tėvelis nieko
 33 4 |       debesų skaros atskyrė mus nuo jos. Pasiilgusi žemė skęsta
 34 4 |        ašarose ir dreba nuo šalčio, jos neglamonėjama. Net paukšteliai
 35 4 |           mamate, prisiglaudus prie jos brangių kelių! Tegu sau
 36 4 |          ašarų karolėliai rieda per jos mylimus skruostelius, kaip
 37 4 |          tyliai šūkterėjo, man prie jos pribėgus.~    - Tai aš,
 38 5 |           taip žiba, tartum kas ant jos bertų kibirkščių saujas.~    -
 39 5 |    nedrąsiai.~    - Tai kas? Tai ne jos nuopelnas - ir kad man daugiau
 40 5 |              ir paskui skaitysiu iš jos broliukams ir Žvirbliukams
 41 6 |            bijodama, kad tas dažnas jos lankymas liūdnai mums nepasibaigtų.~   
 42 6 |             panos Pranciškos lovos, jos kambarėlyje. Tas kambarėlis
 43 6 |            bededąs savo letenas ant jos kelių ar ant pečių ir bekišąs
 44 6 |         pečių ir bekišąs snukį prie jos veido. Tad nebėra jai kitos
 45 6 |           tepyksta, kai kas užgauna jos daržus ar kai dėdė nori
 46 6 |              dar vieną kartą einame jos lankyti su mamate. Ji jau
 47 6 |            darbelių nėra pasaulyje. Jos nešioja juos skersai išilgai
 48 6 |              Ji tegali nerti, todėl jos sudžiūvusiose rankose amžinai
 49 6 |        mirga virbalai ir kabo žekė. Jos akių liga palengva žengia
 50 6 |             šmėkla stovi jau :šalia jos. Gal dėl to nabagė visuomet
 51 6 |             paveikslėlius, dėžutes. Jos sena komodėlė vis eina tuštyn.
 52 6 |     visiškai apakus. Atmintyje kyla jos meilė, jos stengimos patiekti
 53 6 |           Atmintyje kyla jos meilė, jos stengimos patiekti mums
 54 6 |             pas paną Zuzaną, prašau jos paskolinti rožančių ir,
 55 6 |             gera, tai bausti dievas jos neturi už ką, ir kad ji
 56 6 |              argi dievas atimtų nuo jos dar ir akis? Ne, nepadarys
 57 6 |          kaip ji atrodo. Mokykis iš jos atsidėjusi, aš egzaminuosiu,
 58 6 |        nufrizuotą galvą. Aš visados jos bijojau ir dabar išsigandus
 59 6 |           šluosto. Ta daina užgauna jos širdies žaizdą, primindama
 60 6 |              kaip mamatės ir Nikos. Jos grakščios lūpelės kažkuo
 61 6 |      wszystko zmiecie..." Ir vardas jos, kaip mamatės, - Mery. Žiūrėdama
 62 6 |             šalį. Gal dėl to paskui jos juodos akys taip nuliūdo,
 63 6 |        priemenę, kur stovi mahoninė jos kraičio skrynia, ir, atidariusi
 64 7 |     ceremonijų jaunoji nenorėjo. Ir jos, ir jaunojo šeimynos buvo
 65 7 |           seserų vedama, nuėjo ji į jos kambarį, o aš nubėgau paskui.
 66 7 |          apmušalais išklijuoti.~    Jos dideliame veide atsimušė
 67 7 |           kas buvo aplinkui, tartum jos siela būtų nulėkusi per
 68 7 |           Paulinos stuomens ir prie jos raudonskruosčio veido stambiais
 69 7 |      pirštinių.~    Rūpindamos, kad jos vestuvės būtų poniškos,
 70 7 |          taip grūdas ant krotų, kad jos, rodos, tuojau luš. Panelė
 71 7 |            šypso. Jaunoji pabalo, o jos ištiesta ranka dreba. Jaunasis
 72 7 |      bajoriškai erzino paneles, kad jos atrodė be galo patenkintos
 73 7 |            traukės į šalį. Pagalios jos akys žybtelėjo pykčiu, ir
 74 7 |           be galo pikta, jis bijojo jos kaip ugnies. Pasigėrus jam
 75 8 |       griežtai užsakė, kad nedrįstų jos vesti, nes ji nenorinti
 76 8 |             patartį, jis nepaklausė jos ir, nė kiek nenusiminęs,
 77 8 |          ėmė erzinti paneles, kodėl jos ne su visais einančios šokti.
 78 8 |            Aš čia baru paneles, kad jos nemandagiai elgiasi su kavalieriais.~   
 79 8 |              aukštai padėjus galvą; jos šviesūs plaukeliai pasišiaušę
 80 8 |             jau iš anksto gėrėjomės jos laime. Bet ji padėkojus
 81 8 |           pri dijvule.~    Mums tie jos žodžiai nedarė didelio įspūdžio;
 82 8 |              Bet mamatė sugrudo, ir jos akyse žibėjo ašaros. Grįžtant
 83 8 |            Juk mes tiek meldėmės už jos sveikatą. Aš dabar dar karščiau
 84 8 |      sidabrinis varpelis, žibtelėjo jos šviesi galvelė, plonomis
 85 8 |             Ir man taip liūdna, kad jos nebebus su mumis.~    -
 86 8 |      džiaugsmingai iškilmei, kuomet jos siela nuėjo pas "gerąjį
 87 8 |              Kazelė mirė, ir niekas jos nebeprikels. Ir tuojau įdės
 88 8 |         Ašaros kaip pupos rieda per jos raukšlėtus skruostus.~    -
 89 8 |        žiūriu į Kazelę. Matau dabar jos pamėlynavusius nagelius
 90 8 |              Štai musė atsitūpė ant jos voko. Kaip baisu, kad vokas
 91 8 |             ir skaudžiai virptelėjo jos lūpos.~    - Ar tėveliui
 92 9 |      reikalauja dailės. Bet iš visų jos šakų tiktai viena man dabar
 93 9 |            medų, taip aš čiulpiu iš jos gėrį. Svaiginuos poezijos
 94 9 |            burtais, gyvenu kartu su jos herojais ir užmirštu viską,
 95 9 |     guldydavau nuvargusią galvą ant jos mylimųjų kelių, o jos mielos,
 96 9 |           ant jos mylimųjų kelių, o jos mielos, atgajos rankelės
 97 9 |            skaityti. Kodėl plakdina jos stipriau mano širdį? Kaip
 98 9 |          Kana kados paklausė, kodėl jos nesimaunu. Atsakiau, kad
 99 10|          pelėsiais apaugusi, miela. Jos garsuose, rodos, girdžiu
100 10|         moki žmogus, pripratai prie jos, prisirišai, net pamylėjai,
101 10|           mirties jau stovėta šalia jos.~    "Tavo akys ant manęs,
102 10|             jei jis tiki, kad visos jos atsvers kažin kame kažkokią
103 10|          galios nesąmoningai veikia jos gelmėse, - nusileidžia iš
104 10|        dienas, jaučiu ant savo lūpų jos brangiausias pasaulyje lūpas,
105 10| brangiausias pasaulyje lūpas, matau jos akis, rūpesčio dėl manęs
106 10|           dėl manęs pilnas, girdžiu jos vienintelį visame pasaulyje
107 10|             raudodama. Priėjau prie jos ir, atsisėdus ant akmens,
108 10|            kalbėjo, o aš žiūrėjau į jos rankas - juodas, biaurias,
109 10|       šepečiuko, - ir mąsčiau, kiek jos gavo nudirbti, kol iš švelnių
110 10|          valandų. Kas iš jų, kad ir jos praeis? Ir ar galima jomis
111 11|    Žiūrėdama į ciocią, mąsčiau, kad jos esama iš tikro idealios
112 11|         daugiausia poterių ir prieš jos paveikslą dega lempelė.
113 11|        nuobodžios. Kambario brėkyje jos raudona taurė spindi lyg
114 11|          giesmės blogai veikiančios jos nervus, primenančios laidotuves.
115 11|          kasdien nustoja po truputį jos malonės. Jis nuolat kuo
116 12|       juokaudamas į šneką ir nebūtų jos nukreipęs kiton pusėn.~    -
117 12|        Kazlauskio dukteris. Kadangi jos buvo mano geros pažįstamos,
118 12|             nurodyti savo dukteriai jos netikusį pasielgimą, tai
119 12|             pamąstei, kas tu, o kas jos? Tu - panelė Daugirdaitė,
120 12|           motina - pani z panów, ir jos, kažkokios Kazlauskaitės,
121 12|             pralėkė šypsena, ir nuo jos sutirpo mano išgąstis.~    -
122 12|          kai kas drįso nesutikti su jos nuomone. Ir kalbėjo toliau
123 12|      kilminga ponia - pamačius, kad jos sūnaus vaikai auga kažkokiais
124 12|             darbas. Tam yra motina. Jos pareiga taip užauklėti vaikus,
125 13|         baisus žmogus turi būti tas jos vyras, kad nemyli tokios
126 13|        pasisakė noromis priimančios jos sumanymą. Tik dėdienė Aleksandrienė
127 13|          Cvierčakevičienę su visais jos gerbiamaisiais veikalais
128 13|              kuo labiau gėrėtis: ar jos grožiu, ar balsu. Iš pradžios
129 13|            myli muziką ir negali be jos gyventi, - pasakė mamatė.~    -
130 13|             En face beveik niekados jos neregiu, bet šiandien ji
131 13|           deja!~    - Žinoma, prieš jos pilnumą tu tokia tuštutė, -
132 13|           Tokios gražios eilės! Juk jos baigias žodžiais: "Pójdź,
133 13|         valgomąjį ir atsisėdo šalia jos. Ponios Bronislavos vaikiškos
134 14|           Tiesa, - atsakė mamatė, o jos lupelės virpėjo. - Visa
135 14|          labą naktį. Kai pabučiavau jos abidvi rankeli ir ji pasilenkė
136 14|          pabučiuoti manęs, pamačiau jos paakiuose žibant du lašeliu.
137 14|        žibant du lašeliu. Apkabinus jos kaklą abiem rankom, nubučiavau
138 14|          adatas ir iš visos širdies jos gailiuos. Žinojau, kad Boleś
139 14|           Domeikienės. Ir man dabar jos grožis visados jau bus užtemdytas
140 14|         silpnybes ir apie tai, kaip jos būtų pasireiškusios, esant
141 14|              nerėkia ir nesidrasko, jos neradęs, o kiekviena šviesia
142 14|            kitokiu būdu aprūpinsime jos ateitį.~    - Irusia atrodo
143 14|        ranką ir, prisiglaudusi prie jos, šnibždėjau:~    - Juk neduosi
144 14|          skirtis su Irusia, bet tai jos naudai. Žinau, kad pas jus
145 14|          griežtai; visuomet blankus jos veidas dabar buvo paraudęs.~    -
146 14|            mus gražu ir gera, labai jos laukiu, nes mamatės draugė,
147 14|           dainą, o mes, sutūpę prie jos kojų, klausėmės. ~    Jau
148 14|             klausė mamatė neramiai. Jos akyse mačiau sopulingą išgąstį. -
149 14|                  Kas ten slepias už jos? Kokios nuožmios baidyklės