Part

  1 2 |           truputį galvą suskaudus, jis tuojau susirūpinęs bėga
  2 2 |            būt, nuo ilgo gulėjimo, jis, mamatei ranką bučiuodamas,
  3 2 |            visą pasaulį. Aš žinau: jis nelaužydavo palaužtos lendrės,
  4 3 |       mamatė skambina iš reto - ir jis palengva judina savo pirštelius
  5 3 |     pianiną. Iš visos tos elegijos jis, matyti, tiek tesuprato,
  6 3 |   paskutiniems liūdniems akordams, jis tarė:~    - Mamate, kai
  7 3 |          juo ką nors padaryti, kai jis bijo, kai žino, kad už prasikaltimą
  8 3 |             Ir man rodos, - atsakė jis ir ištarė mano giliai paslėptąją
  9 3 |     šypsodama mamatė. - Dažnai yra jis labai arti jūsų. Žinote,
 10 3 |         kažkas jūsų laukia, - tarė jis.~    Įsismalsinę ėmėme spėlioti,
 11 3 |           ar nevažiavęs į Londoną, jis atsakė:~    - Aš važiava,
 12 3 |           toks žemaičių patriotas, jis privaląs apsikrikštyti.
 13 3 |            privaląs apsikrikštyti. Jis esąs doras žydelis ir juk
 14 3 |          jei po kiekvienos pamokos jis pirksiąs pusę kromelio.~    -
 15 3 |         kad žūtų. Taip liūdna, kai jis, juodas akis pakėlęs, savo
 16 3 |          Tik gaila, sako Nika, kad jis neturįs trijų seserų. Bet
 17 3 |            liūdnai paklausė, kodėl jis patiekęs jai tokio nerimo,
 18 3 |       patiekto nerimo, mintis, kad jis, nebijodamas nei šalčio,
 19 3 |           tvinsta tokia laime, kad jis, nemėgstąs rašyti, ima plunksną
 20 4 |        Joneliui jie dar nerūpi, ir jis, apžiūrėjęs "Przyjaciel
 21 4 |   turėtumėt, o dabar ką?~    - Bet jis mums tiekia daug džiaugsmo, -
 22 4 |   koroniažu - ir tuojau jauti, kad jis tau taip svetimas, kaip
 23 4 |        šiaudų skrybėlė, apie kurią jis dažnai džiaugdamasis pasakodavo,
 24 4 |            rudens vakarą atvažiavo jis pas mus savo gražiausiu
 25 4 |         pat iš lėto, kaip visados, jis tarė:~    - Pavogė! Tai
 26 4 |         trimis tekiniais. Klebonui jis labai patiko, ir jis nusprendė,
 27 4 |      Klebonui jis labai patiko, ir jis nusprendė, kad ir jam toks
 28 4 |           kokia kalba jam netinka, jis pradeda pasakoti ką kita.~    -
 29 4 |          tėvelis jo privengia, tai jis kenčia mažiausia. Nieko
 30 4 |        mažiausia. Nieko nebodamas, jis tik juokias iš visų tų šauksmų.~   
 31 4 |            buvo padėtos natos, bet jis visai į jas nežiūrėjo. Jo
 32 4 |        mamatę. Retkarčiais purtino jis savo tamsius, švelniai garbanotus
 33 4 |            apsipratę, nes neseniai jis teparvažiavo iš kažin kokių
 34 4 |         jam čia akompanuoti, todėl jis kartais atvažiuoja pas mus
 35 4 |         pas mus su violončele.~    Jis ne tik griežia, bet ir dainuoja.
 36 5 |        toliau. Visi ėmė juoktis, o jis pasakė:~    - Kad ir boba,
 37 5 |     meilesnio svečio už Levanardą. Jis pasakoja mums tokias gražias
 38 5 | žvaigždeles primirkčioje, - atsako jis.~    Rodome Levanardai visą
 39 5 |      Mamatė vaišina Levanardą, bet jis nedaug tevalgo.~    - Kam
 40 5 |       Dieku, dieku, pupeli, - sako jis juokdamasis, - kap aš dabar
 41 5 |          visados jo klausia, kodėl jis nevedąs, kad jau seniai
 42 5 |            seniai esąs laikas, jau jis pražilęs, paskui niekas
 43 5 |            jam gražios ir geros ir jis visas mylįs, todėl ir negalįs
 44 6 |         mums būtų gera Kalnėnuose, jis visokiais būdais stengias
 45 6 |       dėdei atsisėdus pas pianiną, jis lygiai sėdas šalia ant kilimėlio
 46 6 |          įtikti. Tai bočelis. Nėra jis mums piktas, nevaržo mūsų,
 47 6 |        nakčiai; retkarčiais liepia jis mums pasakyti eiles, kartais
 48 6 |           Tinka mums žiūrėti, kaip jis, pavalgęs pusryčius, su
 49 6 |            bočelis turi visą aibę. Jis labai protingas, viską žino,
 50 6 |             Ir dar juokingiau, kad jis yra kartu lyg mažas vaikas,
 51 6 |         dieną beveik ją ištuština. Jis nemėgsta valgyti saldainių
 52 6 |          muštis "za ojczyznę" - ir jis nebesugrįžo. Tvirtas, jaunas
 53 7 |   bažnyčioje nemovima kepurėmis ir jis negalėsiąs pasipuošti savo
 54 7 |            nėmaž neužgavo jaunojo. Jis irgi linksmai juokės.~    -
 55 7 |                Gana jau, gana! Kad jis nė pakalbėti gražiai nemoka.
 56 7 |              Jums leidus!" Kadangi jis kartojo tuos žodžius ir
 57 7 |        matuška buvo be galo pikta, jis bijojo jos kaip ugnies.
 58 7 |        apipešdavo, apipešdavo. Tai jis, nabags, bijojo namie gerti.
 59 7 |         tik liuob užeis jam noras, jis tuojau pas mane.~    "Na,
 60 7 |      niekados neduodavau degtinės, jis su savim atsinešdavo. Nueis
 61 7 |           ryto metą, išsimiegojęs, jis tegrįždavo namo.~    Tas
 62 7 |          ne tik batiuškoms, - tarė jis. - Girtuokliai dažnai labai
 63 8 |        nenorinti apsijuokdinti; ir jis pats geriau lai nesikeliąs
 64 8 |           nes, gavęs gerą patartį, jis nepaklausė jos ir, nė kiek
 65 8 |            be jokio takto šokinėjo jis aukštyn, sunkus kaip neaptašytas
 66 8 |        Juokingiausia buvo tai, kad jis, matyti, tvirtai tikėjos
 67 8 |           visa paraudo iš gėdos. O jis, paleidęs ją, ėjo vesti
 68 8 |            gana to, kad sėkmingai. Jis jau nebešoko. Bastės po
 69 8 |       kitame kambario gale. Tuomet jis vėl vaikščiojo aplinkui
 70 8 |   linksmiau bus.~    Bijodama, kad jis neimtų vykdyti tų savo žodžių,
 71 8 |    nesuartas; kitas pasakojo, kaip jis pasėjęs gryniausius rugius,
 72 8 |        Pamatęs artinantis kleboną, jis tarė:~    - Klebone, prašom
 73 8 |    nudrykusius ant kaktos plaukus, jis padeklamavo: ~    Lietuvninkai
 74 8 |       išklauso mus dievas, Irusia. Jis pats geriausiai žino, ko
 75 8 |           ne tas valandas, kuriose jis linksminos ir puošės, bet
 76 9 |         gerai jam akompanuoju. Bet jis sakos nė su kuo taip nesutardavęs,
 77 9 |                 Be muzikos, tiekia jis man ir knygų iš savo turtingos
 78 9 |     žodžiai apie šaltinius? Iš kur jis žino?~    Kaip nemalonu
 79 9 |           ir turės būti taip, kaip jis nori.~    "Vienai svajoti..."
 80 9 |            jį atsvėrusi šiek tiek. Jis tai jaučia ir nori manyje
 81 9 |            nežemiško audeklo: buvo jis lyg tie perliniai debesėliai,
 82 9 |         ištiesto kairiojo delno, o jis - su neapsakoma šypsena
 83 9 |          balseliu giedodamas, lėkė jis aukštyn, mirguliuodamas
 84 9 |     balandišką sielą.~    Pasakojo jis kartą savo gyvenimo istoriją.
 85 9 |           su Levanarda. Apie viską jis turi nusistatęs savą nuomonę.
 86 9 |        permąsto ir pergalvoja. Kad jis būtų mokytas, tikriausiai
 87 9 |        žmogus". Kad ne "mamunėlė", jis vargiai beturėtų ko valgyti,
 88 9 |             už tas knygeles nedaug jis tegauna, nes pusę dalija
 89 9 |       mamunėlė mirs pirm jo? Vesti jis neapsives, nes jo filosofija
 90 9 |      filosofija jam neleidžia. Jei jis kuomet nors neteks mamunėlės,
 91 9 |        tikro artizmo. Žinojau, kad jis neims pinigų už tą savo
 92 9 |           apie šaltinius rodo, kad jis spėja, kas atsitiko su mano
 93 10|        draugu, dėl to suinteresavo jis mane, ir kalbėjau su juo.
 94 10|            tai, tebebūdamas vaiku, jis visuomet jau bus lyg svetimtautis. ~   
 95 10|      atsispindi grožyje, ir dėl to jis taip pagauna sielą. Nes
 96 10|        kalnai prislėgtų žmogų, jei jis tiki, kad visos jos atsvers
 97 10|         vienas momentas, - tai juk jis negali būti galutinai, be
 98 11|        mūsų sielose nerimo. Tačiau jis greit pranyko, nustelbtas
 99 11|        Eikš. Nebijokit, vaikeliai, jis nekanda.~    Mes patys matėme,
100 11|             Nežiūrint savo mažumo, jis mažne tapo didelių pasėkų
101 11|         pabučiavome ranką dėdei, o jis - orą viršum mūsų galvų.
102 11|           įspūdžio. Atsidėjęs gėrė jis kavą su kepiniais.~    -
103 11| nesidžiaugtume, dėdei girdint, nes jis nemėgstąs pinigų aikvoti.
104 11|          širdele, įleisk Žužu, jau jis, tur būt, nori įeiti.~   
105 11|            po truputį jos malonės. Jis nuolat kuo nors nusikalsta:
106 11|           rankos. Dėdę tai erzina, jis pyksta, ir juodu pradeda
107 11|          kalbėsim apie pavojų, tai jis grūmoja ne tavo vyrui nuo
108 11|      taikindamas į zuikį priešais, jis gali kliūti kartais į medžiotoją
109 11|       prašė tėvelio jį sudėti.~    Jis tikįsis tėvelį padarysiant
110 11|            daug mitriau už jį, nes jis dar nesąs kaip reikiant
111 11|   skruostai dar labiau paraudo, ir jis tarė:~    - Pirmų pirmiausia,
112 12|       skaidrius, kristalinius kaip jis pats dalykus. Paupėlyje,
113 12|        savo netikėjimo. Teturie ir jis satisfakcijos. Ar nematai,
114 12|       stirnos.~    - Komedijos! Ir jis visai negirdėjo tavęs šaunant?~    -
115 12|            nesapnavo. Juk šaudamas jis užsimerkia ir taip yra išsigandęs,
116 12|          būtų tinkamiau auklėjami. Jis pats, vargšas, taip susirūpinęs
117 13|        pour dormir debuot! Jau man jis lig šiol! - ir ponia Gužauskienė
118 13|    pagriežtų pats sumanytojas. Bet jis sakės norįs pirma paklausyti
119 13|         lūpą, kaip grafas Č., kurį jis visu kuo sekė.~    - Man
120 13|        kalbėti dėl to, kad išmokęs jis gali meluoti ir keikti.
121 13|      Peterburge aukštas vietas, ir jis sakės geriausiai viską žinąs
122 13|           kart prieštaraudavo, nes jis buvo visų apylinkės dvarininkų
123 13|            prabilti, pasakė kalbą. Jis kalba sklandžiai ir dailiai,
124 13|           dėl to, kad jose visados jis giria save, savo sūnus ir
125 13|          vestuvių puota, per kurią jis, už to paties stalo stovėdamas,
126 13|    kalbėjęs į jaunavedžius. Ir kai jis dabar kreipiąsis į tą pačią
127 13|            už tai nusilenkti, kaip jis. Nes Rusijoje mintį panaikinti
128 13|   apskritis, o Telšių apskrityje - jis su kunigaikščiu Oginskiu.
129 13|        Nesą reikalo priminti, kaip jis darbavęsis komisijoje, tai
130 13|      nuvedęs jį į savo butą ir ten jis nakvojęs vienoje lovoje
131 13|             jam maža esant vietos, jis taręs Mickevičiui:~    -
132 13|  Aleksandras savo kaimynui, - kaip jis šį kartą nenuvažiavo į Rymą
133 14|          visų. Nuėjau pas tėvelį - jis lovoje skaitė laikraščius -
134 14|           apie tai. Stebiuos, kaip jis neturėjo gėdos priminti
135 14|             varginga tarnystė. Jei jis ir duoda kartais trumpų
136 14|         taip žiūri į gyvenimą, tai jis nebėga galvotrūkiais paskui
137 14|            spaudžia, jie žino, kad jis tai daro mylėdamas, jų naudai,
138 14|         mano senelis Lukošius - ne jis vienas, yra tokių daug aplinkui -
139 14|        Žmonės atneša jam šio to, o jis meldžias "už dūšeles". Jau
140 14|           dūšeles". Jau kas kas, o jis, rodos, galėtų būti nepatenkintas
141 14|  išlaidesnis už Liudviką, o tačiau jis irituojasi pamatęs, kad
142 14|            čia ta pati priežastis: jis nori savo žmonoje rasti
143 14|       nesistengiu pataisyti to, ką jis gadina. Aš tik stengiuos
144 14|           saulės amžinos ieško~    jis Saulių Saulės... ~* * * ~   
145 14|           jam rykščių. Kitaip, kuo jis užaugs? Bet abejoju, ar
146 14|         galvos ir kokia laimė, kad jis ant manęs nenukrito! Tai
147 14|         negalima buvo numanyti, ar jis pyksta, ar ne. ~* * * ~