Part

  1 1 |      žiedo karštą kaktą... Motin mano! ar ne tavo rankos - baltos,
  2 1 |     išpjovė ant vieno stuobrelio mano raidę ir tarė:~    - Dabar
  3 1 |    paskutinis žvilgesys puls ant mano staltiesėlės, ir ji užmigs,
  4 1 |       mane atsiminti.~    Viršum mano galvos gieda ir čiulba paukšteliai;
  5 1 |     krante, kalena gandras; ties mano kojomis mėlynuoja dangaus
  6 1 |         kaip nudžiugs mamatė, šį mano darbelį pamačius. Ir didžiuodamosi
  7 1 |     tikrųjų menką ir ydingą, bet mano akyse labai gražų. O paskui
  8 1 |      priešais, vesdama už rankos mano mažesnįjį broliuką. Neturėjo
  9 1 |  apkabinus.~    O ji, su rankele mano veidą glostydama, paklausė:~    -
 10 1 |       kažko nenumanė. Nelaukdama mano atsakymo, tarė:~    - Eisim
 11 1 |    Nuėjome pirma prie vadinamųjų mano rožių - dviejų senų, aukštų -
 12 1 |            Mamate, - tariau, - o mano širdis yra labai laiminga.
 13 1 | regėjusios žmonių akys. Išgirdus mano žodžius, ji lyg prisiversdama
 14 1 |       kitą. Šiandien kaip tik ir mano vienas avilys išspietė.~    -
 15 1 |         nebesibartumėt. Tai toks mano teismas. Ar dabar sutinkate?~   
 16 1 |         buvo apytuštė, nė vienos mano svajojamos gražybės. Gražiausias
 17 2 |         mažą dukrelę, tai juk ir mano mamatė gali mirti. Ir ne
 18 2 |         už Jonelį.~    Tartum po mano kojomis atsivėrė bedugnė,
 19 2 |        mamatės mamos nebėra - ir mano tėvelių nebebus, o aš pasiliksiu.
 20 2 |         Baisa ir skausmas draskė mano mažą širdelę, iš akių upeliais
 21 2 |          visiškai buvau nurimus. Mano mintys atsitraukė nuo baisių
 22 2 |                Pirmų pirmiausia, mano mažyte, - tarė mamatė, apžiūrėjus
 23 2 |       kasos užaugs. Tokios, kaip mano, veizėk!~    Ir mamatė pasilenkė,
 24 2 |         paveiksle, kurs kabo pas mano lovelę: basas, su baltais
 25 3 | Paskutinysis klausimas užgavo ir mano sielos stygą, ir panorėjau
 26 3 |      nereikia. Tai dabar ateik į mano kabinetą, tuojau pašauksiu
 27 3 |             atsakė jis ir ištarė mano giliai paslėptąją viltį. -
 28 3 |                Rodos man, kad ir mano ausys gėris konvalijomis, -
 29 3 |         plonučių stygelių.~    - Mano tu brangioji plonute stygele! -
 30 3 |          tai ir aš, - tariau, ir mano ašaros nukrito ant peiliuko.~    -
 31 4 |         mūsų smalsumą. - Tai yra mano dantis, dantis. Matot, išlūžo
 32 4 |          kodėl?~    - Todėl, kad mano mokiniai noromis mokos,
 33 6 |        kiti grožėtųs ir stebėtųs mano stebuklingu talentu.~   
 34 6 |      tyliose pavakario valandose mano tebemaža galvelė ima kartais
 35 7 |        ponitėle, ar labai gražus mano jaunasis? - paklausė ji
 36 7 |    nesigailėkit, užteks visiems. Mano bobos daug privirė. Kada
 37 7 |        sukalbu, einu veizėti - o mano otiec jau begulįs išsitiesęs
 38 8 |     šokti kažkokią panelę. Dieve mano! Tai buvo taip juokinga
 39 8 |               Ar ne tiesa, kokia mano žmona graži? Tik kad truputį
 40 8 |         sako. Atmenu aš, kad dar mano tėveliai tarp savęs kalbėjos
 41 8 |         gausiau tekėjo ašaros iš mano akių. Priėjo Nika su pilnomis
 42 8 |         gražiausia ir labiausiai mano mėgstama iš viso mano garderobo.
 43 8 | labiausiai mano mėgstama iš viso mano garderobo. Gaila buvo Kazelės,
 44 8 |   jupelės.~    - Mamate, juk tai mano gražiausioji jupelė...~    -
 45 8 |          ji, gražiai aprėdyta su mano jupele, su rūtų vainiku
 46 8 |     auksinių plunksnelių užaugtų mano sielos sparnuose.~    Ryto
 47 9 |            Kad būtumėm turtingi, mano šeimininkavimo užtektų.
 48 9 |         žiūrėti, ar negaišta kur mano turtas, ar visi dirba man
 49 9 |   pasigėrėti. Ir tai yra tikrai "mano" valandėlė.~    Be galo
 50 9 |   skaityti. Kaip kūnas oro, taip mano siela trokšta grožio, reikalauja
 51 9 |            Anaiptol nemanau, kad mano tas skaitymas kenkė ūkiui.
 52 9 |        jei tai liečia vien mane, mano pačios pasigėrėjimą ar materialią
 53 9 |        Banienę. Tik žodžiai apie mano svajojimą taip mane užgavo,
 54 9 |        Rodos man vis, kad tikras mano pašaukimas buvo tas, kurį
 55 9 |        kas iš to, kad pasilikau? Mano darbas pusiautinas, tūkstančiai
 56 9 |        ir brangu, sudėta pačiame mano sielos dugne. Taip drovu
 57 9 |       begalėn. Ir eina tuo keliu mano siela. Meta šį trapių ir
 58 9 |          nors tai išgirsiu. Eina mano siela auksuotu taku, į savo
 59 9 |     gėris, nes visi tie jausmai, mano lig šiol tais vardais vadinami,
 60 9 |        pažvelgė į mane, paskui į mano vaikus - ir šypterėjo.~    -
 61 9 |         Kana kados sapnavau, kad mano mama mirė. Ilgai užsiliko
 62 9 |        mama mirė. Ilgai užsiliko mano atmintyje skaudus to sapno
 63 9 |          nežūva. Pėdsakas paliko mano sieloje - bet ir sapnas
 64 9 |      Kodėl plakdina jos stipriau mano širdį? Kaip brangu viskas,
 65 9 |       lenkiškų rūbų, lietuvė yra mano siela. Yra joje ir tų ūbų
 66 9 |    motina.~    Giliai yra įaugus mano esmės šaknis į tą mano prabočių
 67 9 |    įaugus mano esmės šaknis į tą mano prabočių kraujo prisigėrusią
 68 9 |      pasirinko kelias ir atidavė mano nuožiūrai.~    Visuomet
 69 9 |        išskaptuotų smūtkelį. Tai mano mėgstamiausias "dailės veikalas".
 70 9 |         taip kantriai ir rimtai. Mano smūtkelis labai pavyko Levanardai.
 71 9 |       jis spėja, kas atsitiko su mano apyranke. Kana kados paklausė,
 72 9 |         kodėl pamelavau! Juk tai mano daiktas ir turiu teisės
 73 10|               Norėčiau, kad bent mano vaikai prisidėtų prie Lietuvos
 74 10|    Lietuvos atgimimo - visos tos mano brangiausios galvelės, visos
 75 10| brangiausios galvelės, visos tos mano sielos sielelės. ~    Lietuvninkai
 76 10|      žemę. Dėl to stengiuos, kad mano vaikai kuo daugiausia girdėtų,
 77 10|          Tariau puvėsiams: tėvas mano esi, mano motina ir sesuo;
 78 10|       puvėsiams: tėvas mano esi, mano motina ir sesuo; kirminams:
 79 10|      sesuo; kirminams: kapas yra mano namai, ir tamsybėse pasiklojau
 80 10|        tokia gili ramybė nevaldo mano sielos, kaip čia, toje ašarų
 81 11|       tai užsiimu, žinoma.~    - Mano nuomone, - kalbėjo ciocia,
 82 11|         kreipės į tėvelį, - visa mano viltis tavyje. Tu - tokios
 83 11|        pasipuošęs, kaip neseniai mano matytas madų žurnale medžiotojas.
 84 11|          maloningai atleisite už mano pavėlavimą, - tarė sveikindamasis, -
 85 12|      kažka negera. Dieve, saugok mano brangųjį vyrą!~    Mamatė
 86 12|        su juo, bet pasirodė, kad mano šūvis buvo kokia puse sekundės
 87 12| pakabinsianti.~    - Ragai kabos mano kabinete, - tarė dėdė, -
 88 12|          kaži kas.~    - Taiklus mano svainio Boleslovo šūvis.~    -
 89 12|       dukteris. Kadangi jos buvo mano geros pažįstamos, nes kartais
 90 12|      šypsena, ir nuo jos sutirpo mano išgąstis.~    - Įsivaizduok,
 91 12|         Karusieczko, nei aš, nei mano vaikai nežiūrime į žmogų
 92 12|        nes man labai svarbu, kad mano vaikai būtų tikri savo krašto
 93 12|      chlopomanais. Norėčiau, kad mano brangiausio brolio, kurį
 94 12|    keistai sučiaupusi lūpas.~    Mano širdyje pakilo pyktis ant
 95 13|         viena pririšo prie savęs mano akis - ta su juodu aksominiu
 96 13|          į Mėlynbarzdį, papieštą mano pasakų knygoje.~    - Sužavėjai
 97 13|         knygoje.~    - Sužavėjai mano Irusią, Bronciu, - tarė
 98 13|           Darbo turiu lig kaklo. Mano nuomone, gana mums to poniško
 99 13|   Bronislava, - per trumpas buvo mano ištekėjimas.~    - Tiesa.
100 13|          ponas Jonavičius.~    - Mano nuomone, - pasakė ponia
101 13|   pradžių taip pat grodavau. Bet mano vyras, kurs pirma gėrėdamasis
102 13|     pirma gėrėdamasis klausydavo mano muzikos, dabar visai atšalo.
103 13|          darbininkų vaikams. Tad mano mintis yra tokia: ar ne
104 13|       ponus ir lenkus. Atminkite mano žodį.~    - Sakyti, anot
105 13|      tave vadinti, nes gali būti mano anūkė, - visas tas sumanymas
106 14|          lupelės virpėjo. - Visa mano nelaimė, kad neturiu to
107 14|       pas Aleksandrus beviešint, mano žaizdelės kiek užgis, ir
108 14|        ne Liudviko iritacija dėl mano nemokėjimo tvirtai įsigyti
109 14|          Ramybė plaukia tuomet į mano sielą, kaip perskaičius
110 14|         yra taip, kaip noriu?" O mano senelis Lukošius - ne jis
111 14|         kam nereikia, tai kodėl? Mano nuomone, ir čia ta pati
112 14|     nebūtų čia verkęs, ~    kaip mano štai Ilgesys. ~    Žingsniais
113 14|         Įsivaizduokit, įsivogė į mano kambarį, atidarė mano neseserą,
114 14|          į mano kambarį, atidarė mano neseserą, viską išmėtė,
115 14|    pabūklėlį sulaužė. Žinot, tie mano gražieji, tokie brangūs
116 14|          pamačiau jį išeinant iš mano kambario, būtų sakę, kad
117 14|      koks perkūnas kabojo viršum mano galvos ir kokia laimė, kad
118 14|      mane ir tarė:~    - Kadangi mano sumanymas liečia tave, tai
119 14|    sutiko. Man be galo rūpi, kad mano tokie artimi giminaičiai
120 14|       skundės: ~    Vien ilgesys mano lieka per amžius,      Amžiną
121 14|      Nika, - tarė mamatė. - Esat mano brangiausieji paukšteliai,
122 14|         laimingiausi laikai - ir mano, ir jūsų. Bet ateis laikas -
123 14|      nebe taip minkštai raitysis mano pirštuose.~    - Mamate,
124 14|           Praėjai ir tu, o motin mano, į dausas išlėkusi iš lizdo.
125 14|          vėl kada nors paglostys mano veidą ~    rankelės tavo
126 14|          laimėj skęsdama: Mamate mano!~ ~