| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Šatrijos Ragana Sename Dvare IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
Part
1 11| 11] ~* * * ~ Mūsų senas 2 12| 12] ~* * * ~ Pietus medžiotojams 3 13| 13] ~* * * ~ Vakare būru 4 14| 14] ~* * * ~ Rytojaus dieną 5 4 | pasakodavo, kad nupirkęs ją už 20 kapeikų ir dėvįs jau 10 6 3 | 3] ~* * * ~ Vis žemiau, 7 4 | čia atvažiavo, jau apie 30 metų. Pasakoja, kad, jauni 8 4 | 4] ~* * * ~ Susėdę paangyje, 9 5 | 5] ~* * * ~ Per pietus 10 6 | 6] ~* * * ~ Koks džiaugsmas! 11 13| ir dar kartą lojalumas. 63-tieji metai buvo mūsų sielų 12 7 | 7] ~* * * ~ Važiuojame 13 8 | 8] ~ Tuo tarpu ponas Jonavičius, 14 9 | 9] ~MAMATĖS UŽRAŠAI~[1] ~ 15 7 | Šešiasdešimt karvių stovi abarėse, ir kokios karvės! Tešmenys 16 13| įvairios. Vieni sakė, kad, be abejo, reikią mokyti tikybos, 17 14| Kitaip, kuo jis užaugs? Bet abejoju, ar tai įvyko, nes iš viso 18 14| naktį. Kai pabučiavau jos abidvi rankeli ir ji pasilenkė 19 5 | krūvų krūvomis pražydę abipusiai keliuko, o viršum jų linksmai 20 10| nors mažutę kibirkštėlę absoliuto, kurį nujaučia, kurio trokšta 21 13| kitaip. Ir užuot skrajojus abstrakcijose, nutūpsiu ant konkrečios 22 13| taręs Mickevičiui:~ - Adasiu, posuń się.~ Pagaliau, 23 10| Tokios mažos, smailios adatėlės, apvyturtos minkštais saldžių 24 14| būčiau subadyta tūkstančiu adatėlių... Gal per tas dienas, mūsų 25 6 | panai Zuzanai pagalvėlį adatoms. Kryželiai eina į visas 26 14| durstoma. Kad ne tos Karusios adatos ir kad ne Liudviko iritacija 27 9 | išgalvojau: puondzivs sutvieri Aduomą ir Ijvą laimingus ir duorus. 28 11| kai užaugsiu, važiuosiu į Afriką medžioti liūtų ir tigrų.~ - 29 5 | gandras" atvežė lauktuvių iš Afrikos. Levanarda valgo vynuoges, 30 8 | O kaip vardas?~ - Agata.~ Ėjo panelė Agota ir 31 6 | ir didžiulės dygliuotos agavos, ir eilė portretų ant sienų. 32 8 | reikės bėgti pačiai panelei Agotai.~ - Vaje kaip blogai 33 6 | ankštis. Krapų ir žydinčių aguonų kvapas kutena mums nosis. 34 6 | žaliu liakieriu nuteptų agurkėlių.~ - Gerai žiūrėkit, vaikeliai, - 35 6 | kad nepamatysi.~ Šalia agurkų šen ir ten gelsvai žali, 36 6 | Pranciška veda mus pirma į agurkus. Atsargiai praskleidę žiubrius 37 6 | ko vaišinti ir laukti - aha! - atsiliepia Nika.~ - 38 9 | genijai menką šešėlį ir silpną aidą tėra sugavę.~ Aš žinau, 39 6 | gilūs sonatos akordai, o jų aidai dar tebeverkia dideliame 40 12| retkarčiais dunda šūviai, ilgu aidu atsiliepdami kitame miško 41 11| nes jis nemėgstąs pinigų aikvoti. Jau aš žinojau iš vyresniųjų 42 12| kalbant ir juokiantis, ir aikštėje pasirodė medžiotojai. Pryšakyje 43 12| jausmus beliejant, antrame aikštės gale dėdė Aleksandras kalbėjos 44 8 | dungu tap gera, tap gera. Ainiolelių tijk daug... Dijvulis toks 45 1 | geroji laumė, ir visi tie aitvarai ir kaukai jai tarnauja. 46 1 | Kaip būtų gerai, kad aitvaras tau pinigų prineštų.~ - 47 5 | ir taip žiūri, tartum kuo aiškiausiai suprasdamas kiekvieną žodį.~ 48 9 | tata bemislijant, iemė mun aiškieti, kad ta baudžiava niera 49 2 | išsigandusi.~ Mamatė ėmė aiškinti higienos taisykles.~ - 50 9 | dešimtis visai be reikalo? Aiškinu tai instinktyviu ieškojimu 51 13| Žinai, kad mėgstu visur aiškumą.~ - Paaiškinsiu kitąsyk, - 52 1 | iššluota, visados žaliais ajerais išbarstyta. Tur būt, nuo 53 1 | išbarstyta. Tur būt, nuo tų ajerų ir nuo ryšulių žolių, prikabinėtų 54 12| rezultatai! Vaikų lenkiškas akcentas kartais tiesiog horrible. 55 2 | bedaryti su tuoms anuos akims.~ Nusmaukė skarelę, ir 56 7 | Na, ką gi, tėve Akindinai, dievai nematė, skalaukite. 57 7 | geri žmonės.~ - Ir tėvas Akindinas buvo geras žmogelis, geras. 58 7 | niekados neįduodavo tėvo Akindino. Liuob matuška siųs klausti, 59 8 | Paskui panelę Agotą vaikščios akiniuotasis ponas vaistininkas.~ - 60 3 | paukšteliai smalsiai žiūrėjo į akiplėšas, neramiai čirendami, voverėlė 61 2 | turėti! Dabar mergikė gali akla pasilikti visam amžiui. 62 12| Tiesa, pasitaiko juk ir aklai vištai grūdas. Bet juk buvo 63 1 | 1] ~Akles Vergänaliche~Ist nur ein 64 9 | sūnų niekinama... Anglys aklinai užvožtos, kad užgestų. Bet 65 6 | žengia pirmyn, ir baisi aklumo šmėkla stovi jau :šalia 66 9 | materija bus mums nebe sunki akmeninė makštis, bet lengvas sparnuotas 67 3 | viena lango rutė išlėkė, su akmeniu iškulta. Kaltininko jokio 68 3 | akyse prisipažino metęs akmeniuką ir netyčia papuolęs į rutę.~ - 69 4 | prie pianino ir, pats sau akompanuodamas, padainavo: ~ Nakčia 70 9 | ar užtenkamai gerai jam akompanuoju. Bet jis sakos nė su kuo 71 6 | paskutiniai gilūs sonatos akordai, o jų aidai dar tebeverkia 72 13| ant klavišų ir stipriais akordais užbaigė valsą.~ - Prašome 73 9 | kelių dijnų kap tik atėję akrūtų statuomasis laiks - puonc 74 9 | puonc ir atidavė muni į akrūtus.~ Kijk tin teka pakelti - 75 3 | visi mirs!~ Pabučiavau aksominę Nikos galvelę ir tylitelaičiai 76 5 | jį atvežė. Bučiuoja jam į aksomines šnerves, glosto kaktą, plakšnoja 77 5 | ir ploni lyg dvi juodi aksomini virveli antakiai - viskas 78 3 | lašeliai ant tamsaus našlelių aksomo.~ - Nika, tu nežūsi! 79 10| Kame yra, mirtie, tavo akstinas?"~ Kaip mėgstu tuos senus 80 14| apsiautė rudens nuotaika. Klevų alėja nutiesta mirusių lapų auksiniu 81 5 | valgomajame ant kanapos arba alėjoje ant suolo ir, patys atsisėdę 82 1 | Įėjus į taką, einantį nuo alėjos, pamačiau antrame jo gale 83 14| išėjome pasivaikščioti.~ Alėjose margi, lengvi, šnabždūs 84 13| meną - wszystko doskonałe, Aleksander był zachwycony.~ - Pasigailėkit, 85 12| Bet prašau tave, Aleksandrai, nerodyk to savo netikėjimo. 86 14| sugrįžau greičiau.~ - Taip. Aleksandro liežuvėlis kartais mažumą 87 14| tik konstatuoju faktą, kad Aleksandrui toli lig to meilumo ir vaišingumo, 88 14| dienas, mūsų svečiams pas Aleksandrus beviešint, mano žaizdelės 89 12| bigosą, skleidžiantį malonų alkaniems medžiotojams kvapą. Nutilę 90 12| privertęs.~ Nutildęs alkį, dėdė Aleksandras tarė:~ - 91 14| viską čia gražesnį, ~ už Alpių ežerus, už veikalus artistų, ~ 92 6 | stengias mus linksminti. Alpte alpstame iš to dvasios pagavimo, 93 6 | stengias mus linksminti. Alpte alpstame iš to dvasios pagavimo, 94 3 | prakaituotą kaktą ir sunkiai alsuodamas, liesas, senas, su ilgu, 95 3 | dūma, mun nebuva su kuo alsuoti. Aš nerada niekur vijtas, 96 14| visados jau bus užtemdytas altanos.~ Laimė, kad mūsų svečiai 97 7 | geriau pasišalinti nuo pat altoriaus, negu prikalti save visam 98 1 | vaška žvakę šventa Untuona altuoriou nulijsu. Utarnike įkieliau, 99 7 | lėkštes, ir pilstydamas alų bei vyną, tai rodės, kad 100 11| virėja gerai mokanti savo amatą ir tai būsiančios išlaidos 101 9 | vakščiuoti į Prūsus. Tudu amatu tap puikia su kits kitu 102 11| Dabar ir visados... amen... Iruš, širdele, įleisk 103 9 | Nebiera jau juodųjų vergų Amerikuo, nebiera pas mus baudžiavuos, 104 10| pirmajam žmogui ištartas. Mūsų amžinajai dvasiai išbarstytus po pasaulį 105 4 | tėvelis. - Pasauly nėra nieko amžino. Ir mums gal dar lemta vėl 106 9 | sapnas, o tikrenybė - ne čia. Amžinojo užmigimo valanda - tai pabudimo 107 10| žolių, deginamų dievams amžinojoje ugnyje. Myliu dainas, pilnas 108 14| liepsnotesnių,~ ant saulės amžinos ieško~ jis Saulių Saulės... ~* * * ~ 109 9 | pasaule - dijve, douk judum amžinųjų šviesybį! Įbiega, įbiegusi 110 14| vasaros dienų, jau nuskendusių amžinybėje, ir tų mirusių lapų, ir 111 10| Tiek amžių nuriedėjo amžinybėn nuo to laiko, kaip tie žodžiai 112 11| ir niekas nepasakytų, kad amžiumi galėtų būti mamatės motina. 113 14| Vien ilgesys mano lieka per amžius, Amžiną ilgesį savo 114 9 | niekados, bet aš mačiau.~ Anaiptol nemanau, kad mano tas skaitymas 115 2 | mergaite, tik daug mažesne už anąją, gražiu, tik išbalusiu veideliu 116 3 | įstatai, visai kitoki, negu aname nuobodžiame pasaulyje. Čia 117 1 | mylimasis brolelis, ten, anapus tvenkinio, graži staltiesėlė, 118 11| ūkio - vištų, kalakutų, ančių, kiaulių. Gėris nutukusiais 119 4 | esi skaitęs kame nors tą anekdotą ar sapnavęs ir įsivaizdavai 120 5 | žiauriu balsu kreipias į angelą: ~ Strielbos, armatos, 121 11| dievo, kurs su savo motina, angelais ir šventaisiais gyvena viršum 122 3 | gražiąją Madoną, mamate, ant angelėlių dugno?~ - Madoną... būtinai, 123 5 | vakarais. Ypač tinka man angelo ir velnio pasikalbėjimas, 124 4 | Girdžiu šnabždant sparnus angelų, nusileidžiančių žemėn sidabriniais 125 6 | pianiną baltas prabobutės anglės stuomuo tartum nori išeiti 126 13| aukščiau. Man, gyvenusiam Anglijoje ir Belgijoje, tas klausimas 127 6 | ir tars, kaip mamatė, tik angliškai: "Ach, na tym świecie śmierć 128 9 | savų sūnų niekinama... Anglys aklinai užvožtos, kad užgestų. 129 9 | Bet užgesintose, rodos, anglyse kartais kažkur - neregima - 130 3 | marmuro kolonos kažkokios angos, už kurios gyvena paslaptis.~ 131 14| tą baudžiančią ranką. O anieji, vadinamoji inteligentija, 132 13| Čia pat tuojau padarysime anketą, - pridūrė antra.~ - 133 8 | baisiąją skrynelę. Kaip ten ankšta, kaip trošku ir tamsu! Kazelė 134 6 | padedame skinti dideles, storas ankštis. Krapų ir žydinčių aguonų 135 2 | nebūtų tokia puiki, kaip anoji dievo sodnuose. O sielos 136 3 | vaidinas tėvynė.~ Ak, grožio anojo čia atvaizdas menkas, nublankęs,~ 137 5 | darbininkės.~ - Kų čia su anoms prasidedi, Domeiki, - pasakė 138 10| neturėtų kartą pasibaigti tas anormalus stovis, kad bajorija išsižadėjo 139 5 | Vo kas jums darbo? Jūs anos darbo nedirbat. Džiaukitės 140 10| rankos? Ir kaip atrodys anosios - baltos, išlepintos, - 141 5 | dvi juodi aksomini virveli antakiai - viskas stebėtina ir gražu. 142 14| išnešė paskutinį priegalvį ir antklodę. Ir gyvena sau senelis vienas 143 2 | mamatė pradėjo man siūti antklodėlę. Pasilenkusi ant staklelių, 144 13| yra už ką labiau gerbti antrąją žmonijos pusę.~ - Tiesa. 145 4 | laukiu pasakojant ir apie tą antrąjį nuostabų dalyką. Bet visi 146 6 | nekliudo pavydėti vienas antram savo ponios meilės Kaip 147 6 | su didinamuoju stikleliu antroje, eina apžiūrėti ūkio. To 148 12| Liudvikui laišką su lako antspaudu, kuriame buvo kažkoks herbas.~ 149 10| gelmėse, - nusileidžia iš antžemiškų sričių, mylinti ir rūpestinga.~ 150 9 | Ijvą laimingus ir duorus. Anudum sugriešijus, puondzivs atiemi 151 3 | nublankęs,~ ak, tonų anųjų čia atbalsis silpnas, netikras.~ 152 13| vadinti, nes gali būti mano anūkė, - visas tas sumanymas rodo 153 2 | siųsiu tyčia paklausti. Apakinsi mergikę, ir bus ubagė visam 154 6 | valia būtų tokia baisi ir apakintų vargšę senutę. Po kiekvieno 155 6 | kaip baisu jai bus visiškai apakus. Atmintyje kyla jos meilė, 156 13| ponas Konarskis, atkišdamas apatinę lūpą, kaip grafas Č., kurį 157 3 | aukštas ir status, visas apaugęs medžiais ir krūmais. Susirinko 158 10| senutė, amžių pelėsiais apaugusi, miela. Jos garsuose, rodos, 159 7 | pabaigtas. Lengvas jaunosios apdaras nelabai pritiko prie sunkaus 160 6 | ketvirtainę, seną, žalsvu apdaru knygutę.~ - Štai duodu 161 6 | rakto, ima savo sidabru apdarytą maldaknygę pageltusiais 162 5 | drūtas kantičkas, gražiai apdarytas maldaknyges ir šiaip knygeles. 163 13| Cvierčakevičienės raštus, gražiai apdarytus.~ - Ir būsiu laimingas, 164 11| Boleczku, ar tau nešalta? Gal apdengti su pledu?~ - Tėve mūsų, 165 6 | ji visados kuo nors mus apdovanoja.~ Bet šį kartą ir aš 166 11| mūsų drąsiausias svajones. Apdovanojus ciocia mus įspėjo, kad tomis 167 9 | Vis tata tap besirgdams apdūmuojįs, aš supratau, kad kuožna 168 1 | tartum kokias iškilmingas apeigas laikydama. Kadangi kastinį 169 7 | Paulina išmetė iš vestuvių apeigų, kad nebūtų "kaip pas prasčiokus". 170 6 | stovinčią ant stalo cukrinę. Apėjęs kelis kartus, artinas atbulas 171 7 | jaunoji, - gerai apžiūrėjome, apėjome visus kampus. Rodos, tiktai 172 3 | Visgi ne su tokiu apetitu, kaip žydeliai juos, - nusijuokė 173 10| apgalėjus. Kame yra tavo apgalė, o mirtie? Kame yra, mirtie, 174 8 | puošės, bet tas, kuriose apgalėjo pats save. ~ - Atiduosiu 175 10| neapmirs. Mirtis yra praryta apgalėjus. Kame yra tavo apgalė, o 176 1 | ne kitokią, giliai viską apgalvojusi. Vakare, mąsčiau, kai mamatė 177 3 | nenumanai, ir galima tave apgaudinėti ir išnaudoti lig valios.~ - 178 6 | į arklidę ir nepastebėjo apgaulės.~ Bočeliui viską galima 179 6 | Manęs niekas negalėtų taip apgauti, kaip jį neseniai apgavo 180 6 | apgauti, kaip jį neseniai apgavo tėvelis. Atvažiavo bočelis 181 8 | reikieje muni numarinti ir apgijduoti, ne munij, sena buoba, anų.~ 182 14| ilgiau galėčiau jus laikyti apgūžusi.~ - Ar nenori, mamate, 183 1 | visai saulės spindulių apibertai, šviesus, melsvai pilkas 184 1 | uždengtas, visas gėlėmis apibertas. Ant jo kranto auga gluosnis, 185 1 | keistai atmosferai mane apipūtus, rodos man visados, kad 186 7 | stiebai, apvynioti žalumu ir apkabinėti lempelėmis. Žiūrėtojų pilna. 187 8 | mėlyname grabelyje, rūtomis apkaišytame. Drebėdama žiūrėjau į baisiąją 188 6 | mylimąjį brolį, šarvais apkaustytą, kurio portretą pasiėmė, 189 4 | velosipedą ir davė mūsų kalviui apkaustyti. Bet velosipedas išėjo labai 190 3 | bučiavusi, taip rūpestingai apklojusi, tokiais meiliais žodeliais 191 13| svarbi. Tamstos nesate taip apkrautos darbais, kad, turėdamos 192 7 | perdaug buklus, dabar visiškai apkvaišo, besistebėdamas tokia nepasiekiama 193 2 | o siela yra nemiri; kad, apleidus tą savo sumenkusį, paliegusį 194 10| atminus senutę motiną, apleistą tamsiame užkampyje, stipriau 195 2 | pasamdyta merga. Dėl to vaikai apleisti ir nudriskę, troboje netvarka, 196 14| erdvėn.~ Bet, visą žemę aplėkę, ~ nieko neranda, ak 197 6 | išvertė buteliuką rašalo ir apliejo knygą. Bočeliui buvo tai 198 14| instinkto taikintis prie aplinkumos, o iš kitos pusės, neturiu 199 9 | Sulaikė mane dar ir ta aplinkybė, kad pas mus nėra Šaričių 200 9 | moka prisitaikinti prie aplinkybių, jog, prie kokių priedermių 201 3 | pirmą valandėlę žybtelia apmauda ir atkarumas. Bet žybtelėjus 202 10| ateitį, - ir kai materija apmiršta, o sielos galios nesąmoningai 203 1 | bengti: viskų sau žmuogus apmisliji, visą sava gyvenimą atmeni, 204 5 | bedruožiniedams sava šventūsius, apmisliju anų gyvenimą ir nuoru kap 205 9 | Ir perskaitįs viskų lioub apmislyti. Tap tata bemislijant, iemė 206 9 | kiauras dijnas, ir viskų apmųstau. Ir bemųstydams su sava 207 7 | kambarių gražumas, visi apmušalais išklijuoti.~ Jos dideliame 208 7 | Kaip tamsta matai, ne apolonas ir parako neišgalvos, neišgalvos.~ 209 2 | kurioje vargšė mergelė aprašo, kaip mirė jos motina, skausmas 210 8 | užtiesto stalo guli ji, gražiai aprėdyta su mano jupele, su rūtų 211 8 | Irusia. Argi norėtumei aprėdyti Kazelę su savo bjauriausiu 212 1 | kleva, kur įstate inkilą. Aprimau. Na tat, misliju, nier kuo 213 14| mokslą, bet dar kitokiu būdu aprūpinsime jos ateitį.~ - Irusia 214 14| aukšto išsilavinimo nei tos aprūpintos ateities, bet teturie tai, 215 1 | šviesus, melsvai pilkas rūbas, apsiaučiąs jos gražų, laibą stuomenį, 216 14| pasislėpusi. ~ Pilku rūku apsiaustas šiandien visas pasaulis, 217 12| juoduoja ant sidabrinio apsiausto.~ Bet netrukus tą gamtos 218 9 | numesime tuos svarius materijos apsiaustus, kai įdvasinta materija 219 14| visas pasaulis, ir mane visą apsiautė rudens nuotaika. Klevų alėja 220 2 | kasos nukrito ant žemės. Vėl apsiašarojo Onelės mėlynos akys, bet 221 1 | diečiau? Juk esu pavalgiusi ir apsidariusi ir turu šiltą trobelę. Nebent 222 9 | valgyti, nes su pinigais apsieina kaip vaikas. Mamunėlė atima 223 8 | dainavimas" - ir, vienai panelei apsiėmus padėti, užtraukė grynu ir 224 9 | lyg kokiais apvalkalais apsigobę. Rodos man, kad šiame gyvenime 225 9 | mamunėlės, norėčiau, kad pas mus apsigyventų. Vietos atsirastų. Aš rūpinčiaus 226 13| mažą ratelį, kurio nariai apsiimtų mokyti tuos vaikus?~ 227 8 | vesti, nes ji nenorinti apsijuokdinti; ir jis pats geriau lai 228 11| baltu rūbu, mėlynu kaspinu apsijuosusi ir, matyt, galingiausioji, 229 3 | patriotas, jis privaląs apsikrikštyti. Jis esąs doras žydelis 230 12| ir mirštu juokais. Gerai, apsimesiu tikįs. Bet už tai turi pasakyti, 231 6 | bet ir pats valgydamas apsimeta nematąs. Iš tikro negalima 232 1 | apsivilkusi, galvą baltu raiščiu apsimuturusi, aukšta, liesa, sauso veido, 233 11| dar nesąs kaip reikiant apsipažinęs su ta naująja sistema. Kam 234 4 | Jonavičiumi nesame dar labai apsipratę, nes neseniai jis teparvažiavo 235 1 | rankelės brangios?~ Ašaroms apsirasojo žiedas...~ O pro langą 236 11| medžiotojus išvažiuojant, greit apsirėdžiau ir išbėgau.~ Prieangyje 237 11| daugelis ponų, medžiokliškai apsirėdžiusių, ir gyvai bei balsingai 238 9 | valia. Vijną kartą ieme ir apsirga puona mylimasis arklys. 239 6 | gražiausiuoju arkliu Atamanu, arklys apsirgo. Dėdė paliko jį pas veterinorių 240 4 | susijaudins, manėme. Bet apsirikome. Nei nekrustelėjęs fotelyje, 241 9 | dažnai, norėdami ją suprasti, apsirinkame!~ Bet kai pabusime, kai 242 7 | būsiu jam gera pati. Bus ir apsiūtas, ir apskalbtas, ir pavalgęs. 243 13| rūbu, baltais pūkeliais apsiūtu. Kokie jai vešlūs plaukai, 244 13| taip neironizuosi. Vyrai apsivedę tepamato, ką reiškia pati, 245 14| Ilgesys. ~ Medžiai visi apsiverkę...~ Ašaros krint nuo 246 3 | valandėlės išėjo iš kabineto apsiverkusi Uršulė. ~* * * ~ Mamatė 247 8 | Kazelė niekaip negalėtų ten apsiversti ant šono, vis jai reikia 248 4 | ją!~ Iššokau iš lovos, apsivilkau jupele ir basa einu. Bijau 249 2 | nušluostytomis noselėmis. Visi apsivilkę išeiginiais drabužiais, 250 8 | Jei neatiduosi jupelės, apsivilksi ja kelis kartus, ir reiks 251 7 | kokiu būdu. Man mamatė liepė apsivilkti gražiausia - balta, raudonais 252 11| mums, ciocia kelias ir, apsivilkus gražiu šlafrokėliu, vaikščioja 253 1 | verpdama. Labai švariai apsivilkusi, galvą baltu raiščiu apsimuturusi, 254 3 | nutvėręs tai, ką buvo vijęsis, apsivylęs sako: ne, tat ne tai! Kodėl 255 5 | koplyčėlę. Vienas bernas yra apsižadėjęs prikalti smūtkelį prie seno 256 1 | prikuop." Padirbau inkilą ir apsižadiejau: jeigu puondzijvs dous biteles, 257 7 | pati. Bus ir apsiūtas, ir apskalbtas, ir pavalgęs. Ko jam betruks? 258 3 | išvaikščiodavo visus tris Žemaitijos apskričius, nuo dvaro lig dvaro, užeidamas 259 13| Žemaičiai, Žemaičiuose - Telšių apskritis, o Telšių apskrityje - jis 260 4 | storas ir nutukęs, didelio, apskrito, raudono veido dviem pagurklėm, 261 7 | retais rausvais ūseliais ir apskritomis, kaip pelėdos, gelsvomis 262 13| Telšių apskritis, o Telšių apskrityje - jis su kunigaikščiu Oginskiu. 263 11| pat blizgančias žiedais. Apsti, pergniaužta, elegantė, 264 6 | auklė, vaiku nešina. Ponai apstoję sveikina bočelį, kad turįs 265 6 | turkišku šlafroku, aukštas, apstus, visai nusiskutęs, juodais 266 1 | eikiau pri puona, lai mudu apsūdija. Kijno čia dabar, tasgaties, 267 7 | Durnas tai durnas, bet apsukrus ūkininkas. Negeria, kortomis 268 5 | dar gražesnė. Aukso kasos, apsuktos aplink galvą, prisagstytos 269 8 | plonomis aukso kaselėmis apsupta... Juk niekados, niekados 270 3 | Iš visų pusių žalių sienų apsupti, buvome dabar pačioje širdyje 271 11| galvomis, prie šono kabojo aptaisytas sidabru ragas. Rankoje laikė 272 12| kilimėlį, o ragus, gražiai aptaisytus, pakabinsianti.~ - Ragai 273 6 | vadžioja mus į vadinamąją "aptečką", į malonų kambarėlį, kurs 274 6 | cukraus langais. Iš daugybės "aptečkos" stalčelių ir dėžučių semia 275 2 | Visas jos pakaušis buvo aptekęs šašais, bjauriais, šlapiais, 276 2 | pat ausis!~ Mergaitė aptilo ir, paleidus savo "kasas", 277 1 | Tavo seneliai vis daugiau aptingsta, - tarė mamatė. - Einame 278 3 | saulė. Senos, sukrypusios apušės joje teaugo ir ištrešę gluosniai 279 9 | lyg per rūką, lyg kokiais apvalkalais apsigobę. Rodos man, kad 280 14| nieka Yra gerų žmuonių, apveiz muni, turu pastuogį. Ačiū 281 11| Kartais eina su mamate apveizėti mamatės ūkio - vištų, kalakutų, 282 3 | užkliudė už akmens, ir brika apvirto. Gilu ten nebuvo, ir Nika, 283 6 | daiktas. Su didžiausia pagarba apvyniojus ją su popieriu, įdėjau į 284 7 | krotas stovi aukšti stiebai, apvynioti žalumu ir apkabinėti lempelėmis. 285 10| mažos, smailios adatėlės, apvyturtos minkštais saldžių žodžių 286 14| pinkias būčiau gavįs.~ Apyaklis, kurčias, vos paeina, bet 287 11| blizgančiais plaukais, su raudona apykakle, prisiūta mažučių barškaliukų. 288 6 | malūnas čia pat, už daržinės, apypiktis eina iš arklidės į sodną, 289 7 | krūtinės, ant rankų žiedus ir apyrankes, ausyse auskarus, ant kaklo 290 10| Atsimenu puikias Jokajaus apysakas apie vengrų atgimimą. Kodėl 291 1 | turtus. Tiesa, skrynia buvo apytuštė, nė vienos mano svajojamos 292 1 | į tamsų kambarį, bet ir apšviestame sėdėdama bijosiu žvilgterėti 293 1 | stebuklinga priiemi muna apžadą - vo tas, mat, saka: atidouk 294 11| sodne dar kartą gracuoja jau apžėlusius takus. Atvažiavo tam tyčia 295 4 | jie dar nerūpi, ir jis, apžiūrėjęs "Przyjaciel Dzieci" piešinius, 296 7 | tarė jaunoji, - gerai apžiūrėjome, apėjome visus kampus. Rodos, 297 2 | mano mažyte, - tarė mamatė, apžiūrėjus galvą ir glostydama mergaitės 298 3 | Nika, - kalbėjo mamatė, - apžiūrėsime ir tas puikias galerijas, 299 4 | Atėjo mamatė prašyti arbatai, ir, išgirdusi tėvelio žodžius, 300 5 | kad jau esu prisigierįs arbatelis. Juk pati numana, kad negal 301 4 | toks šykštus? Aš nemėgstu arbatos be cukraus.~ - Svečiams 302 6 | žali, juokingi, pilvoti arbūzai išriedėjo net į tarpuežį. 303 6 | prieš saulę temoka, - bara arbūzus pana Pranciška.~ Paskui 304 8 | ilsėtųs, kol ją prikels archangelo trimitas, - tarė mamatė.~ - 305 12| netrukus tą gamtos tylą ima ardyti pasklidę iš miško balsai. 306 12| Vienoje vietoje artojas aria dirvą, ir blizganti žemė 307 11| Ta puoni kap tik butelka arielkuos neužkimšta. Ir bijuok, kad 308 11| ciocia Karusia juk turinti aristokratišką skonį ir tuojau pasakysianti, 309 10| pasibiaurėjimo ir paniekos aristokratiškuose ponų Tarvydų sūnuose ir 310 6 | daržinės, apypiktis eina iš arklidės į sodną, balsu kalbėdamas 311 5 | atkeliavęs, paskui dėkoja arkliui, kad jį atvežė. Bučiuoja 312 5 | angelą: ~ Strielbos, armatos, kulkos, granatos,~ Perkūnai, 313 10| didžioji Sėjėja mistiškomis armingomis akimis, blankiu veidu ir 314 5 | šv. Vincentas su auksuotu arnotu, kairiojoje rankoje turi 315 9 | to, kas nemalonu kitam, artimam žmogui, jei tai liečia vien 316 11| gaila laiko eiti su ja į artimesnę pažintį.~ Tą kalbą pertraukė 317 14| galo rūpi, kad mano tokie artimi giminaičiai gautų tinkamą 318 9 | turėjau tokį brangiausią, artimiausią asmenį? Argi tikrai guldydavau 319 3 | Juk čia neturi nė vieno artimo žmogaus, - tarė mamatė.~ - 320 14| išlavinimo negavusiam savo artimui?~ Viena žinau: savo santykyje 321 14| kurs tai leido ir visus artimuosius iš jo atėmė. Tylios ašaros 322 6 | padainuokit, vaikai.~ Artinamės pas pianiną ir, mamatės 323 4 | jį esant labai mokytą ir artistą. Viena mamatė tegali jam 324 2 | ir geriausi viso pasaulio artistai susirinkę imtų groti įvairiausiais 325 9 | stuomens palinkime yra tikro artizmo. Žinojau, kad jis neims 326 12| svajotojos. Vienoje vietoje artojas aria dirvą, ir blizganti 327 9 | Augalotas, liesas, nuskustu asketo veidu, ryškiu romėno profiliu 328 1 | laikraščiais išlipytos, asla švariai iššluota, visados 329 12| bučiuojamasi tik su lygiais sau asmenimis. Ar pamąstei, kas tu, o 330 13| virimą turiu prižiūrėti pati asmeniškai, nes niekas taip nemoka. 331 10| valandėlę galiu nustoti mylimųjų asmenų? Kas iš gėrio, grožio, tiesos, 332 13| visos artistiškai poetiškos aspiracijos.~ - O taip. Tai tiesa, - 333 10| ant Liudviko tėvų kapo ir astrų puokštelę Kazelei. Antrą 334 6 | arklį tokio pat bėro plauko. Atamanas išbuvo dvi savaiti Telšiuose, 335 3 | ak, tonų anųjų čia atbalsis silpnas, netikras.~ Taip 336 6 | didelį fotelį salono kampe; atbėgame mes su dėde ir drauge užimame 337 6 | vaikščioja, kol liokajus atbėgęs praneša pietus esant ant 338 3 | prie kranto, kol Juozapas atbėgo gelbėti.~ Riteriui reikia 339 7 | dar jūsų matuška supykus atbėgs, ir man dar klius."~ " 340 1 | tou tarpu dousi mun žini atbiegįs". Tat vežam mas, tasgaties, 341 6 | Apėjęs kelis kartus, artinas atbulas prie stalo ir užsimerkęs 342 11| Dėl katės! Dėl katės! ~ Atdarame savo kambario lange stovėjo 343 1 | bijosiu žvilgterėti pro atdaras į tamsų kambarį duris, kad 344 2 | Žvirblinskių pavardės. Pagaliau atdūlina Domeikienė su vaikais ir 345 4 | žvaigždėms savo kvapius atdūsius ir kaip žvaigždės kažką 346 2 | mamatę, bėgu jos pasižiūrėti. Ateidama pas mamatę su įvairiais 347 12| pažįstamos, nes kartais ateidavo su tėvu pas mus pažaisti, 348 3 | pliaukšti nereikia. Tai dabar ateik į mano kabinetą, tuojau 349 3 | Įėję į kelią, pamatėme ateinant priešais tėvelį.~ - Grįžkit 350 8 | Ko čia gailietijs? Juk ateisėt pri munis. Aš išeisu pasitikti. 351 14| bobutę. Ten neieškos. O jei ateitų, tai užlįsi už žaliojo pečiaus. 352 1 | mamatei:~ - Gerai, kad atėjai, Marinia. Pataikinai kaip 353 1 | akimis matiau, tučtujau atejau paskou.~ - Je! lauki 354 9 | Vo už kelių dijnų kap tik atėję akrūtų statuomasis laiks - 355 7 | tarnavo tyčia tai iškilmei atgabentas liokajus - aukštas, tarsi 356 9 | kibirkštėlė. Kartais ji atgaivina anglis, sudegina indą ir 357 9 | mylimųjų kelių, o jos mielos, atgajos rankelės mane glamonėdavo? 358 13| neraginama, nerasdama jokio atgarsio, ėmiau vis mažiau groti 359 3 | paprastu balsu, - aš tuojau atgija. Melnyčia galvo nebėr, nieks 360 8 | savęs vokiečių kailį ir atgimė. Duos dievas, ir mes to 361 10| Jokajaus apysakas apie vengrų atgimimą. Kodėl ir Lietuva negalėtų 362 8 | pavergtų ir paniekintų tautų atgimimas. Štai, mums bematant, sukilo 363 10| prisidėtų prie Lietuvos atgimimo - visos tos mano brangiausios 364 10| Kodėl ir Lietuva negalėtų atgimti? Kodėl neturėtų kartą pasibaigti 365 11| patraukęs mūsų dėmesį į save, atgręžė jį nuo svečių. Aš - vyresnė 366 8 | pasveiksta, net numirėliai atgyja, su gyvybės vandeniu šlekšterėti. 367 9 | atlaidus.~ Tiesa, kartais atidarau savo sielą vaikams ir paskui 368 14| įsivogė į mano kambarį, atidarė mano neseserą, viską išmėtė, 369 6 | jos kraičio skrynia, ir, atidariusi ją be rakto, ima savo sidabru 370 11| beldės, ir ciocia vis neleido atidaryti, bijodama, ar ne vagis. 371 1 | tokių skurlių, kur turėjusi, atidavusi dukterims, o dabar jau beveik 372 4 | gyvena, mąsto ir jaučia, atidengdamas savo sielą. Senas namas 373 11| domėjimos šuniuku reikia atidėti vėlesniam laikui. Bet abudu 374 8 | Kad būtų miręs berniukas, atiduočiau savo ulonišką uniformą.~ - 375 9 | apyrankę. Netrukus nukeliavęs atiduos, kur reikia. Džiaugiuos 376 8 | mesti prie skurlių. Jei atiduosi, ilgam paliks tau atminimas, 377 8 | apgalėjo pats save. ~ - Atiduosiu jupelę, mamate... Man jau 378 8 | dijvuliui, ir žmuonims. Lioub atiejus munij truobelį iššlouti, 379 6 | savo mamatę, - argi dievas atimtų nuo jos dar ir akis? Ne, 380 1 | žodžius, ji lyg prisiversdama atitraukė žvilgesį nuo tų tolybių 381 3 | pagalios, ateina tėvelis ir atitraukia mamatę prie kažkokių ūkio 382 9 | su siela ir susipras, ir atjaus viena kitą.~ Kristau, 383 1 | lek." Paveiziejau - tikra: atjoudou, atūž spijtlius kap tik 384 8 | kalbino vaistininkai savo atkaklųjį brolį, nežinoma, gana to, 385 6 | Mykolas įeina su samovaru.~ Atkalbėjus rožančių su Verusia, mamatė 386 2 | atsiliepia kitas choras, o kažkur atkalnyje ima iš visos gerklės rėkti 387 8 | knygas žiūrėjau šiandien su atkara širdimi, karčiai mąstydama, 388 4 | Buvo, buvo, - tarė klebonas atkarai, mostelėjęs ranka, tarsi 389 13| ciocia Karusia dėdienei, atkariai išpūsdama lūpas.~ - Atsargiai! 390 6 | o grakščios lūpelės taip atkaro? Nakčiai užviešpatavus, 391 5 | kitokias ir niekados negali atkartoti seniau papasakotų.~ - 392 3 | valandėlę žybtelia apmauda ir atkarumas. Bet žybtelėjus akimirksniu 393 3 | deda,~ O ta jauniausia atkelia vartus. ~ Tik gaila, 394 5 | dėkodamas dievui laimingai atkeliavęs, paskui dėkoja arkliui, 395 13| tarė ponas Konarskis, atkišdamas apatinę lūpą, kaip grafas 396 9 | delno.~ Bet štai Kristus atkreipė veidą į mūsų pusę, pažvelgė 397 13| kibirkščių, ir su violetinio atlaso rūbu. Labai mėgstu žiūrėti 398 14| rendezvous. Vargšė Karusia! Atleidžiu jai visas adatas ir iš visos 399 11| Tamstos maloningai atleisite už mano pavėlavimą, - tarė 400 6 | guli lyg padvėsęs.~ - Atlėkė vilkas! - smarkiai šaukia 401 6 | dėdė šuniui į šoną.~ Atlekia dar varna prie uodegos ir 402 9 | tas jie kuo geriausiai atlieka. Pavydėtini žmonės.~ 403 13| norų, negalėtumėt rasti atliekamą valandą, - tarė ponas Jonavičius.~ - 404 9 | Teskaitydavau tuomet, kai turėdavau atliekamo laiko. Bet negaliu daryti 405 8 | buvo tikrai miela žiūrėti. Atlikus ceremonialą, mamatė nebešoko, 406 9 | žmogelis - lai puondzivs anam atlygina už viskų - unc lioub davinėti 407 10| ištarti, tiek dideliausių atmainų įvyko gyvenime, o jie ir 408 6 | protingas, viską žino, viską atmena. Ir dar juokingiau, kad 409 8 | pradėjo ji niūniuoti.~ - Ar atmenat, vaikai, kaip vasarą auginote 410 8 | pečiaus ir galvos kilstelėjimu atmetęs nudrykusius ant kaktos plaukus, 411 8 | savos kalbos niekinimu ir atmetimu, - tarė mamatė. O ponas 412 8 | atiduosi, ilgam paliks tau atminimas, kad savo draugei nepasigailėjai 413 1 | Irusia, o kai čia sėdėsi, atmink mamatę, ir vien geros ir 414 13| rašyti prieš ponus ir lenkus. Atminkite mano žodį.~ - Sakyti, 415 6 | neapaktų!" Ateina man į atmintį ir žinomi jau man žodžiai: " 416 3 | sakydamas:~ - Kad mane atmintumei, kai žūsiu kare. O jo didžiulėse 417 1 | netrumpa gyvenu, vo kap atmįsiu viskų, tai, ruoduos, visi 418 1 | Įėjus tenai ir tai keistai atmosferai mane apipūtus, rodos man 419 14| pavirs, augdama tokioje atmosferoje? Ne, ne, niekados! Geriau 420 14| priklydusi katė. Žmonės atneša jam šio to, o jis meldžias " 421 11| uoliai rengės medžioti. Atnešęs savo šautuvą gražioje makštyje, 422 8 | kartoninę karvelę, Nikos atneštą, paglostė porą kartų savo 423 8 | ant baltos jupelės mūsų atneštas rudens gėles.~ Kerčioje 424 6 | ponui atnešti mažąją panelę, atneštų vaiko vietoj tą sėtinį. 425 5 | eisiąs į pievas ir kad mes atneštumėm jam tenai pusvakarius.~ 426 4 | paangyje, visi skaitome ką tik atneštus laikraščius. Vienam tik 427 10| vergas.~ "Esate brangiai atpirkti nebūkite žmonių vergai."~ " 428 3 | tau būtų pasakius dėl to atpylusi, kad jai taip parankiau 429 14| dievu tie prasti žmonės yra atradę tiesą. Jų santykis su dievu - 430 4 | pasakoti, kaip ponas Parsifalis atrado šventąjį Gralį. Aš labai 431 3 | ten yr, ar ne; anij mun atraša grometas. Unt gala, aš ponia 432 11| su baltu rytmetiniu rūbu, atrodanti lyg sibilė - ir su savo 433 5 | ir tarė šypsodama:~ - Atrodot kaip balti paukšteliai raudoname 434 7 | paprastais naminiais drabužiais atrodydavo ji daug gražiau, nekaip 435 10| biauriosios vargo rankos? Ir kaip atrodys anosios - baltos, išlepintos, - 436 11| pasenti, ir visados nori atrodyti jaunesnė už dėdę, už kurį 437 2 | Melskis už mus!" - atsakinėja cypūs moteriški balsai, 438 7 | Ne, ačiū, nemalonėju, - atsakinėjo nepasiduodami svečiai.~ 439 6 | egzaminuosiu, turėsi be klaidos man atsakinėti. Kiekvienas žmogus turi 440 10| kalboje yra baisiausias, atsakyčiau: vergas.~ "Esate brangiai 441 3 | nors į jį duoti mamatei atsakymą.~ - Juk sakei pati, mamate, 442 11| pavardes - ir, gavusi tikrus atsakymus, pagaliau liepė įleisti. 443 6 | dūšele. Kitą kartą būk atsargesnis, - atsakė bočelis ir nuėjo 444 11| bet kas galįs žinoti?~ Atsargumas niekuomet nekenkiąs. Dėl 445 14| įkūnytas meilumas, įkūnytas atsidavimas savo svečiams, rodos, tuojau 446 6 | neiname dar niekur, bet atsidėję klausomės. Tuojau prasidės 447 4 | mamatės joje nėra. Žiūriu atsidėjus - tikrai tuščia, nepaliesta. 448 6 | ji atrodo. Mokykis iš jos atsidėjusi, aš egzaminuosiu, turėsi 449 13| vyksta, - pridėjo tyliau ir atsiduksėjo.~ - Tur būt, jau esi 450 1 | Perėję per tiltelį, atsidūrėme kitoje sodno pusėje. Ten, 451 7 | imkit dar, nesididžiuokit. Atsigaukit bent kiek, nes be galo sumenkote, 452 6 | klaupias trumpai valandėlei, atsigręžęs į tą pusę, kurioje yra bažnyčia.~ 453 6 | kalbėjo pats sau.~ Ir, atsigulęs po pietų, ėmė dainuoti:~ - 454 9 | puondzivs kad prisaki, kad vilks atsiguls šalip avineli, tat toumet 455 1 | kad sava biteles būčiau atsiiemįs. Lai būn dijvui unt garbies, 456 1 | aš nuoru sava biteles atsiimti." - "Kur ne! - saka. - Muna 457 3 | išgirdęs šunis labai lojant, atsikėlęs ir išėjęs pažiūrėti. Ir 458 7 | sėdėti kaip žmogus, nes atsikelsiu ir nueisiu.~ Jaunasis 459 7 | Patiesė kilimą, ir jaunieji atsiklaupė prieš kleboną, kurs, peržegnojęs 460 14| duris, pašaukiau, paskou, atsiklaupįs pri luovas, pradiejau skaityti 461 4 | Paskui, patogiai kėdėje atsikolęs, varė toliau savo politines 462 13| Po tos įžangos kalbėtojas atsikreipė į retus ir mylimus Gedimino 463 3 | glostydamas jam galvelę, o atsikreipęs į mamatę, pridūrė: - Gražių 464 14| nuomone, reikėjo giliai atsikvėpti, taip ilgai išbuvus suvaržytiems.~ 465 12| dunda šūviai, ilgu aidu atsiliepdami kitame miško gale.~ Privažiavome 466 1 | labai patogiai galima sėdėti atsilošus. Kana kados radova tą kampelį 467 4 | ir Bilevičių? Ir, užuot atsilsėję porą valandų, išsėdėjome 468 3 | naktį mijgoti, nė dijną atsilsėti. Ir dar aš negalėjau būti 469 5 | dobilelių ir auksa aviželių. Atsilsiesi ir pasisuotinsi.~ Sakalėlis 470 10| širdies skausmas. Nes daug kas atsimainė, bet pasiliko tai, kas svarbiausia, - 471 8 | kaip aureolė. Nebuvo labai atsimainiusi, tik išblyškusi. Pamačius 472 4 | kompaniją, kaip kitąsyk, atsimeni, klebonai?~ Klebonas 473 6 | kutena Karui akį.~ Karo atsimerkia nedrąsiai ir tuojau vėl 474 3 | menką kromelį bežiūrėdama, atsiminiau vengrus, ir gailestis suspaudė 475 4 | nusikratyti jaunystės - kvailystės atsiminimais.~ - O ar atmeni, kaip 476 6 | paliko jau toks žydras, kad atsiminimas nebedrasko žaizdos, tik 477 2 | balsu "Iš jaunos našlaitės atsiminimų". Priskaičius vietą, kurioje 478 14| dijva valia. Kap kartas atsiminsu anus visus, ar naktijs čiesi 479 2 | priedermes. Bet tie žodžiai atsimuša nuo jos kaip žirniai nuo 480 7 | Jos dideliame veide atsimušė dvasios pagavimas.~ - 481 7 | neduodavau degtinės, jis su savim atsinešdavo. Nueis į kambariuką - toks 482 5 | šieno ėdmenis, kuriuos buvo atsinešę, grįždami po pietų.~ - 483 8 | toji užsigavus tarė:~ - Atsiprašau, ar tai ne didesnis familiarumas, 484 3 | Klausiamas, iš kur atsiradęs, ar nevažiavęs į Londoną, 485 9 | mus apsigyventų. Vietos atsirastų. Aš rūpinčiaus juo kaip 486 3 | Pridiejįs rankelį pri kaktuos, atsiriemįs į tvuorą, ir stuov. Vo Jonelis 487 7 | jaunajai kažkokį valgį ir jai atsisakius paimti, jaunasis, kuo saldžiausiai 488 9 | savo įpročio vergė ir moku atsisakyti nuo daugelio daugelio daiktų, - 489 1 | klausyti, juo mieliau.~ Atsisėdome ant suolelio, šalia ratelio, 490 5 | kantičkas, kad galėčiau, atsiskleidus jas, lyg suaugusi mergaitė 491 12| pulkininkas nemėgsta gyventi atsiskyręs, ir džiaugiamės, rasdami 492 2 | juk siela ne visada bus atsiskyrus, juk žinai, kad paskui ji 493 10| nujautimas dievo."~ Begalė atsispindi grožyje, ir dėl to jis taip 494 6 | nesitverdama smalsumu, atsistojau pas duris ir žiūriu. Ponas 495 8 | veizu - akeles stakt, stulpu atsistoje. Aš toujau šaukti kitų, 496 8 | auksaplaukio vaistininko. Atsistojęs prie pečiaus ir galvos kilstelėjimu 497 9 | Jau septinti metai, kaip atsisveikinau su mama. Ir dažnai klausiu 498 1 | unc laikuos tas bitis.~ Atsisveikinę abudu išėjo. Ir tuojau priėjo 499 3 | sako tas eiles apie riterio atsisveikinimą. ~ Vyriausia sesė žirgelį 500 14| neturėjo gėdos priminti tą atsitikimą. Argi galėjo manyti, kad 501 13| nesužinojo.~ - Laimingas atsitikimas, daugiau nieko. Bet gali 502 3 | bijočiau... Žinai, dėl to atsitikimo užvakar.~ - Dėl kokio?~ - 503 9 | mane užgavo, kad tuojau atsitolinau. O kad, pati neužgauta, 504 7 | mamatei į ausį, jaunajam atsitolinus.~ Blondinas su pensne 505 2 | buvau nurimus. Mano mintys atsitraukė nuo baisių mirties paveikslų 506 8 | rodytis baisūs. Štai musė atsitūpė ant jos voko. Kaip baisu,