[8]

    Tuo tarpu ponas Jonavičius, sugniaužęs tris duonos gumulėlius ir padėjęs ant stalo, paklausė savo žvaliąją kaimynę:
    - Ko panelė Agota linki tiems gumulėliams?
    - Tam: tegu visą vakarą vaikščios paskui mane. O tam: kad niekada nereiktų verkti. O trečiam: kad reiktų vienmarškiniam išbėgti į kiemą.
    - Paskui panelę Agotą vaikščios akiniuotasis ponas vaistininkas.
    - Ne per blogiausiai. Bet vis dėlto nepataikyta…
    - Verkti nereikės jaunajam.
    - Tai kaip tik geras linkėjimas per vestuves.
    - O vienmarškiniai reikės bėgti pačiai panelei Agotai.
    - Vaje kaip blogai išsitariau! Tai tur būt, ar šmėkla pasidys, ar gaisras kils.
    Po pietų prasidėjo šokiai. Kadangi ceremonialas liepė išeiti pirmiems piršliui su svočia, tai ponas pašto viršininkas, užsimovęs baltas pirštines, nusilenkė prieš mamatę ir pradėjo valsą. Mamatė šoko be galo gražiai, o pono viršininko būta taip pat vikraus, tad į tą pirmąjį valsą buvo tikrai miela žiūrėti. Atlikus ceremonialą, mamatė nebešoko, nes esą užtenkamai panelių. Ponas Jonavičius, pašokęs su jaunąja, atsisėdo šalia mamatės.
    - Och! Kokia sunki sukti! Kaip girnos.
    Mamatė vos tesitvėrė juokais.
    - Nežinojau, kad tamstos turima dar vieno talento, ir ne bet kokio. Taip tamsta juokinai per visus pietus, kad net tas sunkus jausmas, tų vestuvių sukeltas, kažkur giliai pasislėpė.
    - Jei taip, tai esu laimingas, tą talentą turėdamas.
    - Kas tamstai atėjo į galvą vaidinti bajorą?
    - Gal norėjau išblaškyti tamstos liūdną ūpą, o gal pasinerti su galva gimtiniame žanre. Bet jau gana narstytis. Tai jau perdaug "nuobodžios žemės dainos"...
    Po saloną sukinėjos kaskart daugiau porų. Ponas Jonavičius, kad ir nenorėdamas, turėjo šokti, dažnai renkamas panelių į figūras. Išėjus šokti visoms trims klebono dukterėčioms iš karto, salono grindys ėmė vaitoti. Liesi ir blankūs vaistininkai prakaitą liejo, sukdami savo lengvakojes šokėjas. Jaunasis, žinoma, norėjo šokti su žmona, bet "Pawlinka" griežtai užsakė, kad nedrįstų jos vesti, nes ji nenorinti apsijuokdinti; ir jis pats geriau lai nesikeliąs ant juokų ir lai nedarąs jai gėdos, o nemokėdamas šokti, lai sėdįs ramiai, įlindęs į kokią kertę.
    Bet jaunojo, matyti, turėta ir savų įsitikinimų, nes, gavęs gerą patartį, jis nepaklausė jos ir, nė kiek nenusiminęs, išvedė šokti kažkokią panelę. Dieve mano! Tai buvo taip juokinga ir lig šiol neregėta, kad mudu su Nika, sėdėdami kampelyje, plyšome juokais. Muzikos visai neklausydamas, be jokio takto šokinėjo jis aukštyn, sunkus kaip neaptašytas rąstas, ir sukos tiktai apie savo ašį, nes pabaigė šokęs daugiausia per žingsnį nuo tos vietos, kurioje pradėjo. Juokingiausia buvo tai, kad jis, matyti, tvirtai tikėjos šokąs nė kiek ne blogiau už kitus, o gal ir geriau. Nelaimingoji šokėja pati nežinojo, ką bedaryti, ir visa paraudo iš gėdos. O jis, paleidęs ją, ėjo vesti kitos. Bet nelemta jam buvo daugiau besotinti mūsų akis savo gracija: ir panos nebeėjo, ir iš kitos pusės atsistojo kliūtis. Jaunoji, visa į gaisrus pašokusi, pribėgo prie vaistininkų, reikalaudama, kad tuojau sustabdytų savo brolį. Tuodu teisinos jau namie įsakę jam nešokti, bet ką padarysi, kad neklauso.
    - Prašau dabar įsakyti dar kartą, griežtai, o jei nepaklausys, tai aš jam parodysiu! - tarė.
    Kokiais žodžiais kalbino vaistininkai savo atkaklųjį brolį, nežinoma, gana to, kad sėkmingai. Jis jau nebešoko. Bastės po kambarį, vis į savo Pavlinką žiūrėdamas, o kartais net drįso priėjęs pasiklausti:
    - Ar negalėčiau prisėsti šalia?
    - Va tai tau! Aš niekam nedraudžiu sėstis.
    Bet tasai, laimingas, nespėjo dar atsisėsti, kai ji jau ėjo šokti, o pabaigus sėdos kitame kambario gale. Tuomet jis vėl vaikščiojo aplinkui ir, priėjęs prie vieno kito, klausė:
    - Ar ne tiesa, kokia mano žmona graži? Tik kad truputį pikčiurnėlė.
    Mažoje kanapėlėje sėdėjo dvi paneli ir aš. Ateina jaunasis ir sako:
    - Ar nepriimtumėte manęs į vidurį?
    - Nebėra vietos,- atsakė viena panelė.
    - Susispausime, ir užteks. Dar linksmiau bus.
    Bijodama, kad jis neimtų vykdyti tų savo žodžių, pašokusi nuo kanapos, nubėgau pas mamatę.
    Vyresnieji bajorai kalbėjos apie ūkio rūpesčius. Kad šiemet pašaro maža, nebus kuo gyvulių šerti; kitas skundės, kad pūdymas dar nesuartas; kitas pasakojo, kaip jis pasėjęs gryniausius rugius, o užaugusios dirsės, ir taip dažnai atsitinką, kad rugiai virstą dirsėmis. Kitas skundės šeimyna, kad nieko nenorinti dirbti, o daug reikalaujanti, kad dabar jau ne taip, kaip kad būdavo. Kiti atsisėdo lošti kikso. Jų pačios, tarp kurių sėdėjo mamatė, pasakojo savo moteriškus reikalus.
    - Baisiai man reiktų geros audėjos, - sakė viena. - Noriu ausdinti rankšluosčius. Reik dukteriai kraitį krauti.
    - O ar tamstos dukrelė pati neaudžia? - paklausė mamatė.
    - O kam ji turi dirbti tokį mužikišką darbą, jeigu ir ko kito yra išmokusi. Be galo daug moka įvairių poniškų darbų. Su lankeliu šį bei tą, kvietkas puikias padirba. Be darbo nesėdi. Kad išpuošė seklyčią, miela žiūrėti. Tinklinės firankos ant langų, palmos ant kumodos, po lempa tokią gražią padę padirbo iš vlučkų - visokios kvietkos ir kanarkos, kaip tik gyvos.
    Kitame salono gale gelžkelio valdininkas gyrė panelėms gelžkelininkų gyvenimą.
    - Gyventi prie stoties - tai tiesiog rojus. Viršininkas, padėjėjas, telegrafistai, mašinistai - visų ir nesuskaitysi - draugijos netrūksta, be galo linksma. Kiekvieną šventadienį susirenkam pas ką nors. Tuojau šokiai. Panų - tik rinkis. Žinoma, yra ir darbo, bet tai švarus darbas. O šiokią dieną, kai nusibos rašyti, eini sau į bufetą. Ten dvi įdomios panelės - paplepi su jomis. Nori - važiuoji dykai paulioti į Liepoją, nori į Dvinską - tai į Dvinską. Jeigu dabar vėl reikėtų gyventi kaime, tai per savaitę gyvenimas įgristų.
    - Tai būtų gera ištekėti "na stancja", - tarė viena panelė.
    - Ach, gaila, kad aš jau susižiedavęs. - pasakė ponas gelžkelininkas, mesdamas į ją be galo jausmingą žvilgsnį.
    - Sužieduotuvės - voratinklis, - pridūrė kita.
    Paskui ponas gelžkelininkas ėmė erzinti paneles, kodėl jos ne su visais einančios šokti. Pamatęs artinantis kleboną, jis tarė:
    - Klebone, prašom išspręsti šį klausimą. Aš čia baru paneles, kad jos nemandagiai elgiasi su kavalieriais.
    Panelės ėmė teisintis.
    - Et, klebone, prašom neklausyti. Visa tai panelių kaprizai. Prašom gerai pabarti, ir baigtas reikalas.
    - Ką čia taip šnekatės nieko nedirbdami! - sušuko pribėgęs jaunojo pusbrolis. - Muzika griežia, o jie nešoka. Kada šoksit, jei ne per vestuves?

    Šok gėręs, šok negėręs,
    Šok mergytę nusitvėręs!

- padainavo ir, pagrobęs vieną panelę už rankos, traukė šokti. Bet toji užsigavus tarė:
    - Atsiprašau, ar tai ne didesnis familiarumas, negu leidžia pažintis.
    Klebonas be paliovos judėjo: iš valgomojo ėjo į savo miegamąjį, kuriame sėdėjo dalis svečių, iš ten į saloną. Čia žiūrėjo į šokėjus, kalbino vieną kitą ir vėl ėjo kitur, mojuodamas su ranka ir murmėdamas:
    - Ačiū dievui, paskutinė! Ačiū dievui, paskutinė!
    Tarpušokiuose žaidė žaislus, kuriuose dalyvavo mamatė ir mudu. Puodelį, per kurį panos kavalieriams ir kavalieriai panoms stipriai drožė su žiužiu, o susitikę bebėgdami, grobstė kits kitą į glėbį, norėdami, sulaikę priešininką, pirmi pribėgti tuščiąją kėdę. Bet kad ir stipriausiai sudrožtas, niekas nesijuto užgautas, priešingai, juo smarkiau mušė, juo buvo linksmiau.
    Paskui teisė fantus. Žinoma, pirmiausia reikėjo prašyti pečių į kūmus.
    - Pečiau, pečiau, kviečiu į krūmus!
    - O ką dievas davė?
    - Dukterį.
    - O kaip vardas?
    - Agata.
    Ėjo panelė Agota ir vėl kartojo tuos pačius žodžius.
    Vienam fantui mamatė paskyrė padainuoti. Pana Telesfora, fanto savininkė, mažumą pasididžiavo, ėmė prašyti, kad kas nors jai pritartų, nes "niekam nepritariant, koks čia dainavimas" - ir, vienai panelei apsiėmus padėti, užtraukė grynu ir nebiauriu balseliu, tik per aukštai:

    Nearti juodi laukeliai -
    Julijonos tai keleliai…

    Visiems taip patiko ta daina, kad prašė dar daugiau. Ir pana Telesfora padainavo:

    Gieda lakštingala gojuj,
    Verkia mergelė Dunojuj.

    - O žemaitiškų dainelių ar tamstos nemokat? - paklausė mamatė.
    - Kur nemokėsime, - atsakė pana Telesfora. - Bet kas gali dainuoti mužikiškas dainas.
    - Ne viskas biauru, kas mužikų, - tarė mamatė.
    - O man mama neleidžia dainuoti žemaitiškai, - atsiliepė pana Agota. - Turi gubernanką, - sako, - tai ir mokykis lenkiškai dainuoti, kad turėtumei ką padainuoti, į svečius nuvažiavus.
    - Gera tau! Tiek daug eilių užsirašei iš guvernantės.
    Tuo tarpu fantus teisė toliau, ir viena panelė nutarė:
    - Tegu padeklamuoja.
    Fantas buvo auksaplaukio vaistininko. Atsistojęs prie pečiaus ir galvos kilstelėjimu atmetęs nudrykusius ant kaktos plaukus, jis padeklamavo:

    Lietuvninkai mes esam gimę,
    Lietuvninkai mes turim būt,
    Tą garbę gavome užgimę,
    Jai ir neturim leist pražūt.

    Netikėtai išgirstos lietuviškos eilės sužadino visų dėmesį. Iš kito kambario suėjo seniai klausytis, įėjo klebonas. Meilus vaistininko balsas skambėjo aiškiai ir jausmingai, ir eilės atrodė melodingos ir gražios...

    Lietuvninkai mes esam gimę,
    Lietuvninkai mes norim būt... -

užbaigė deklamatorius.
    Klausytojų tarpe kilo ūžesys. Kiekvienas norėjo išreikšti savo įspūdį.
    - Matai, kaip dėlto puikiai ir žemaitiškai gal sudėti!
    - Še tai tau! - piktinos jaunoji. - Iš Maskvos atvažiavęs, žemaitiškas eiles sako, kaip mužikų vestuvėse.
    - "Lietuvninkai mes esam gimę", - sakė vienas senas bajoras. - Teisingai sako. Atmenu aš, kad dar mano tėveliai tarp savęs kalbėjos žemaitiškai. Tik mus, vaikus, liuob, vienu kitu lenkišku žodžiu prašnekins ir poterių mokė lenkiškai. O paskui, kaip nuvažiavau mokytis į Kolainius, tai jau vien lenkiškai. Ten jau, liuob, mielas pone, žemaitiškai neišsižiosi. Tuojau "mužikas! mužikas!" Ir namo sugrįžęs, nenorėjau būti chlopu, ir su tėvais vien lenkiškai tešnekėjau, panie dzieju.
    - Teisybė, teisybė, - pritarė kitas seniukas.
    - Žinoma,- atsiliepė gelžkelio valdininkas, - kiekvienas nori eiti aukštyn, ne žemyn. Tam ir progresas. Apie gyvulius vaikščiodamas, dar gali apsieiti su tokia prasta šneka, bet prie švaraus darbo ji netinka.
    - Menkas tai progresas, kurs remias savos kalbos niekinimu ir atmetimu, - tarė mamatė. O ponas Jonavičius pridūrė:
    - Bet kad to progreso paskutinis žodis yra kaip tik pavergtų ir paniekintų tautų atgimimas. Štai, mums bematant, sukilo slavų tautos, kyla flamandai ir kiti.
    - Tai kas kita, kas kita, - atsiliepė klebonas. - Kaip čia pakilsi, kad net spauda užginta, užginta.
    - Juo labiau persekiojama idėja, juo brangesnė ir juo giliau leidžia šaknis į žmogaus širdį, - tarė ponas Jonavičius.
    - O dėlto nė viens dvarponis nešneka žemaitiškai. Nes paprasta šneka, žinoma, mužikiška, - atsiliepė kažkokia bajorė.
    - Čekai taip pat manė savo kalbą esant mužikišką, - tarė ilgaplaukis vaistininkas, - ir kalbėjo vokiškai. Bet susipratę numetė nuo savęs vokiečių kailį ir atgimė. Duos dievas, ir mes to sulauksime.
    - Nejaugi ir ponai, ir bajorai žemaitiškai tarpusavyje kalbėsis? - pasakė kita ponia. - Tai kam tada ta bajorystė?
    - O Barzdžių pons Paškevičia, amžiną atilsį, aš vos teatmenu, dar mažas tebebuvau, panie dzieju, kaip liuob kalbėjo žemaitiškai, ir net ant savo Baublio parašė: "Čia kitą sykį pagonys piovė ožką, o dabarčiaus gyvena Dionizas Poška."
    Eilutės patiko. Visi juokės.
    - O vyskupas Valančauskis kiek knygelių žemaitiškai prirašė.
    - Nes pats buvo kilęs iš mužikų, iš mužikų, - tarė klebonas.
    Pasikalbėjimą pertraukė jaunoji, primindama, kad reikią žaisti, nes svečiams būsią nuobodu. Tik mamatė ir ponas Jonavičius kalbėjo dar su vaistininku apie lietuvių ratelį, įsikūrusį Maskvoje. Nika jau miegojo kunigėlio kambaryje, o aš, nors tebelaikiausi, bet buvau labai miegūsta, Todėl tuojau po vakarienės nuvažiavome namo.

* * *

    Po vestuvių, per kurias buvo taip linksma, netrukus atėjo liūdnos valandos. Vieną dieną mamatė pasakė, kad eisime aplankyti sergančios Kazelės. Ji sirgo jau kelias savaites, ir mes labai gailėjomės savo žaidimo draugės.
    Nudžiugę, kad ją pamatysime, išrinkome kelis mažmožius iš savo žaislų jai lauktuvių ir nuėjome.
    Kazelė gulėjo, aukštai padėjus galvą; jos šviesūs plaukeliai pasišiaušę atrodė kaip aureolė. Nebuvo labai atsimainiusi, tik išblyškusi. Pamačius mus, šyptelėjo, bet kažkaip keistai, liūdnai.
    - O, ponitelė, ir Irutė, ir Nika, ir Jonelis... - pratarė tyliu balseliu.
    Nešdami savo dovanėles, manėme, kad ji labai nudžiugs, jas gavus, kaip sveika būdama kad džiaugdavos kiekvienu mažmožiu, ir jau iš anksto gėrėjomės jos laime. Bet ji padėkojus šaltai pažiūrėjo į visus žaislelius, tik kartoninę karvelę, Nikos atneštą, paglostė porą kartų savo sulysusiais piršteliais, bet ir tą tuojau padėjo į šalį.
    - Juk tu šiandien geresnė, Kazele? - paklausė mamatė.
    - Geresni. Nieks nebskaust.
    - Matai. Gal jau netrukus ir visai pagysi.
    - Nebepagysu. Aš žinau, kad mirsu.
    - Kodėl taip manai, Kazele? Juk pati sakaisi esanti sveikesnė.
    - Tap. Aš žinau. Ale aš nebijau mirti. Mun bobuti sakė, kad vaika numirį ein į dungų. Ir aš, kap numirsu, eisu į dungų. Vo dungu tap gera, tap gera. Ainiolelių tijk daug... Dijvulis toks gers.
    - Ar nesigailėsi mus palikti, Kazele? - paklausė Kazimierienė.
    - Ko čia gailietijs? Juk ateisėt pri munis. Aš išeisu pasitikti. Ir kaip ponitelė ateis, ir Nika, aš pasitiksu. Aš nebijau mirti. Aš noru pri dijvule.
    Mums tie jos žodžiai nedarė didelio įspūdžio; rodės mums, kad ji taip sau tiktai kalba, o nei mirs, nei ką. Nieko neskauda, nedejuoja, šnekas, kaipgi mirs? Bet mamatė sugrudo, ir jos akyse žibėjo ašaros. Grįžtant mums namo, paklausiau:
    - Ar tikrai Kazelė mirs, mamate?
    - Gal būti... Liga sunki.
    Man širdis taip susopo, tartum kas būtų ją stipriai suspaudęs.
    - Ne, mamate! Ji nemirs! Juk mes tiek meldėmės už jos sveikatą. Aš dabar dar karščiau prašysiu poną dievą.
    - Ne visados išklauso mus dievas, Irusia. Jis pats geriausiai žino, ko mums reikia ir ko nereikia.
    - Bet kaip gali reikti, kad Kazelė mirtų, mamate? - klausiau ašarotu balsu.
    - Nežinau, Irusia, nežinau. Bet jei mirs, tai taip reikėjo.
    Ne, ne! Nereikia! Dievulėli, nereikia! Rytą vakarą karštai karštai meldžiau, kad ji pagytų.
    Bet už kelių dienų atėjo Kazimieras pasakyti, kad Kazelė jau mirus.
    Niekas negelbėjo: nei vežimas gydytojo, nei mamatės rūpestis, kad jo įsakymai būtų pildomi, nei mūsų maldos... Atsisėdus kertelėje, ėmiau verkti. Ūmai suskambo man Kazelės skardus juokas lyg sidabrinis varpelis, žibtelėjo jos šviesi galvelė, plonomis aukso kaselėmis apsupta... Juk niekados, niekados jau nebeišgirsiu ir nebematysiu. Kaip tai yra? Juk Kazelė dar nepabaigė statyti savo namelio sodne! Nebepabaigs jau niekados, niekados... Jau niekados nebežaisim su ja savo nameliuose. Ak, kodėl dievuliui reikia to, kas taip skaudu! Ir vis gausiau tekėjo ašaros iš mano akių. Priėjo Nika su pilnomis ašarų akimis ir tarė:
    - Ko taip verki, Irusia? Juk Kazelė danguje.
    - Bet ar jai neliūdna be savo mamatės? Ir man taip liūdna, kad jos nebebus su mumis.
    - Taip reikėjo, Irusia, - rimtai atsakė Nika.
    Mamatė rengė Kazelei įkapes.
    - Žinai, Irusia, geriausiai tiktų Kazelei tavo tarliataninė jupelė.
    Ta puikioji jupelė, balto tarliatano, raudonais aksominiais žirniais, buvo gražiausia ir labiausiai mano mėgstama iš viso mano garderobo. Gaila buvo Kazelės, bet gaila ir tos jupelės.
    - Mamate, juk tai mano gražiausioji jupelė...
    - Kaip tik dėl to, Irusia. Argi norėtumei aprėdyti Kazelę su savo bjauriausiu rūbeliu? Reikia ją gražiai gražiai papuošti tai didelei, džiaugsmingai iškilmei, kuomet jos siela nuėjo pas "gerąjį dijvulį".
    Bet kad taip sunku buvo persiskirti su gražiausiuoju rūbeliu. O mamatė kalbėjo toliau:
    - Pamąstyk, Irusia, kas tau pačiai bus maloniau paskui. Jei neatiduosi jupelės, apsivilksi ja kelis kartus, ir reiks ją mesti prie skurlių. Jei atiduosi, ilgam paliks tau atminimas, kad savo draugei nepasigailėjai to, kas tau buvo gražiausia. Mieliausia žmogui, atminus ne tas valandas, kuriose jis linksminos ir puošės, bet tas, kuriose apgalėjo pats save.
    - Atiduosiu jupelę, mamate... Man jau nebegaila.
    Stipriai stipriai pabučiavo mane mamatė. Kartu išėmėm jupelę iš spintos, pažvelgiau dar į ją paskutinį kartą ir įdaviau Anei, kad nuneštų Kazelei.
    - O ką aš? - klausia liūdnai Nika. - Kad būtų miręs berniukas, atiduočiau savo ulonišką uniformą.
    - Tegu geriausiai niekas nemiršta, - sakau, šluostydamos akis.
    Visą dieną buvo labai liūdna. Neturėjau jokio noro žaisti, tik, įsispraudus į kanapos kertelę, skaičiau savo "Przyjaciel'į". Bet ir į knygas žiūrėjau šiandien su atkara širdimi, karčiai mąstydama, kad tiktai jose tesidaro visokių stebuklų: mirtinai sergą ligonys pasveiksta, net numirėliai atgyja, su gyvybės vandeniu šlekšterėti. O iš tikro - Kazelė mirė, ir niekas jos nebeprikels. Ir tuojau įdės ją į tamsią duobę ir užbers žemėmis. Ak, kaip baisu!
    Pavakariais nuėjome su mamate pamatyti Kazelės paskutinį kartą. Ant baltai užtiesto stalo guli ji, gražiai aprėdyta su mano jupele, su rūtų vainiku ant aukso galvelės, su paveikslėliu baltose kaip popieris rankutėse. Pirmą kartą savo gyvenime matau nabašninką, bet man nebaisu. Kazelė atrodo man tokia pat, kaip prieš kelias dienas, tik dabar ji miega, taip saldžiai šypsodama, tartum kažkokį linksmą sapną sapnuodama.
    Kalbame poterius, paskui mamatė barsto ant baltos jupelės mūsų atneštas rudens gėles.
    Kerčioje už stalo gieda kelios moters, tarp jų bobutė; ant lovos verkšlena Kazimierienė, o pakrosnyje sėdi vaikai, susispietę į krūvą, tylūs ir išsigandę.
    Mamatė, priėjus prie Kazimierienės, meiliai glosto jai galvą, ir sugraudinta Kazimierienė ima balsiai verkti. Prie mamatės artinas bobutė.
    - Mata, puoniteli, kun mums Kazeli padarė. Juk tat ana reikieje muni numarinti ir apgijduoti, ne munij, sena buoba, anų.
    Ašaros kaip pupos rieda per jos raukšlėtus skruostus.
    - Kas gal permanyti dievo takus, bobute, - sako mamatė.
    - Žinuoms, žinuoms, puoniteli. Ne mūsų menkuoms galvuoms tat išnešti. Dijva valia. Ale laba gaila, kad, mata, toki gera vaks buva. Ruoduos, kad būtų užaugus, būtų įtikus ir dijvuliui, ir žmuonims. Lioub atiejus munij truobelį iššlouti, vo, gavus dvari cukerkelį, ir munij lioub atnešti.
    - Ir puonou dijvou reik gerų vaikų, - atsiliepė viena bobelė.
    - Užtat ir mirims anuos buva dyvinas, puoniteli. Jau senia saki vis mirsianti ir mirsianti. Vo šįryt siedu pati vijna pri anuos, ir saka: "Buobuteli, tik kap aš pradiesu mirti, uždek žvakelį, aš nuoru gražia eiti pri dijvule". - "Uždegsu, - sakau, - už, pupeli." - "Ar turi čia pat? - saka. - Paruodyk." Paruodžiau žvakį. "O sierčikų ar turi? Gal nebsuspiesi suijškuoti." - "Yra, - sakau, - viskas yr." Paskou saka: "Buobuteli, douk munij dijvo mūkelį." Paiemus nubučiava kojeles, rankeles ir padieje šalia. Pagulieje paskou tap ramia kuokį pusvalandį, nieko nekalbieje. Paskou viel saka: "Kame muna dijvulis, buobuteli?" Viel įdaviau dijva mūkelį, pradieje bučiouti, tik veizu - akeles stakt, stulpu atsistoje. Aš toujau šaukti kitų, misliju, jau miršt. Uždegiau žvakį. Bet ne, akeles vėl pradieje judieti. Ir viel bučiouja mūkelį. Tik akeles viel stakt - ir neblika Kazelės. Anij ai nepasaki. Gesti užgesa kap žvakeli, ir gana.
    O aš tuo tarpu vis žiūriu į Kazelę. Matau dabar jos pamėlynavusius nagelius ir melsvas lūpeles. Ir tas keistas mėlynumas, ir tas nežmoniškas blankumas, ir nejudrumas pradeda man rodytis baisūs. Štai musė atsitūpė ant jos voko. Kaip baisu, kad vokas nei nekrustelėjo... Jaučiu, kad tai nebe Kazelė, nebe ta, kurią taip mylėjau, su kuria juokdavaus ir žaisdavau, kurios galvelę tiek kartų glostydavau ir bučiavau. Tai kažkas visai svetima ir baisu, su kuo už jokius turtus nepasilikčiau viena, ko už jokius turtus nepalytėčiau. Ir galų gale toks siaubas pagrobė mane į savo nagus, kad, visa drebėdama, su pilnomis ašarų akimis, puoliau prie mamatės:
    - Mamate, eikim namo! Aš bijau, bijau!
    Išėjus mamatė tarė:
    - Per ilgai laikiau jus ten, vaikai. Bet negalėjau neleisti bobutės išsikalbėti. O Nika rimtai pridūrė:
    - Ir aš bijojau Kazelės, bet ilgai nežiūrėjau. Ir tau reikėjo taip padaryti.
    Namo dar negrįžome, bet ėjome pasivaikščioti. Aš vis baisėdamos glaudžiaus prie mamatės.
    - Koks baisus yra miręs žmogus, mamate!
    - Baisus, Irusia. Tas pats ir nebe tas. Tie patys brangiausieji brėžiai, vieninteli visame pasaulyje - o svetimi, tolimi, nebe tie... Bryzas, šaltas ir bejausmis. "Ach, na tym śviecie śmierć wszystko zmiecie..." - pradėjo ji niūniuoti.
    - Ar atmenat, vaikai, kaip vasarą auginote kirvarpas? - tarė mamatė, patylėjus valandėlę. - Kaip iš lėlučių ritos drugiai? Lėlutės likos tuščios, nebegyvos, ir metėt jas laukan, o gražūs drugiai lėkė kažkur tolybėn. Lėlutė - tai žmogaus kūnas, o drugys - siela. Išsiritus iš savo lėlutės, lekia sau pas "dijvulį". Žinot, kokie nevienodi yra drugiai. Taip pat ir žmonių sielos. Vienos gražios, spindžios, kitos pilkos, šlykščios.
    - Aš žinau, - tarė Nika, - gerų žmonių sielos yra gražios, kaip tas drugys, atmeni, mamate, kur buvo toks spalvotas, puikus, kaip vaivorykštė, ir turėjo tokius auksinius taškelius?
    - O vienas buvo toks pilkas, lyg nešvarus. Tai negeros sielos tokios, - tariau.
    - Taip, vaikeliai. Kiekviena graži mintis, kiekvienas geras darbas, kiekvienas susivaldymas auksu ir vaivorykšte varsoja jūsų sielų sparnelius.
    - Mamate, tai Irusios sielos sparnuose šiandien užaugo viena auksinė plunksnelė, kai ji atidavė Kazelei savo gražiausiąjį rūbelį? - paklausė Nika.
    - Užaugo graži aukso plunksnelė, nes Irusia nepasigailėjo to, kas jai buvo brangu, - atsakė mamatė.
    O man buvo taip malonu malonu, tų žodžių beklausant, ir, rodės, būčiau atidavus dar ir visus kitus savo daiktelius, kad tik kuo daugiausia tų auksinių plunksnelių užaugtų mano sielos sparnuose.
    Ryto metą buvome su mamate bažnyčioje, nes mamatė sakė, kad reikią patarnauti Kazelei paskutinį kartą. Kazelė gulėjo uždaryta mėlyname grabelyje, rūtomis apkaišytame. Drebėdama žiūrėjau į baisiąją skrynelę. Kaip ten ankšta, kaip trošku ir tamsu! Kazelė niekaip negalėtų ten apsiversti ant šono, vis jai reikia taip pat aukštynaka gulėti... Ak ne! Juk ji niekados nebeapsivers, juk čia tiktai tuščia lėlutė. Kazelė toli toli. Ten jai erdva, šviesu, linksma.
    Paskui nunešė Kazelės lėlutę į kapus, įleido į baisiai gilią duobę ir užbėrė žemėmis. Ir mamatė metė saujelę, ir mums liepė.
    - Kad Kazelė ramiai ilsėtųs, kol ją prikels archangelo trimitas, - tarė mamatė.
    - Kazelės lėlutė, mamate.
    - Taip, Irusia, lėlutė...
    Ir jau nebebaisu man buvo, kad ją taip prislėgė. Liūdna man buvo visą dieną, ir vis vaikščiojau paskui mamatę. O pavakarį atvažiavo ponas Jonavičius. Vos tik pradėjo braukyti su smičium per stygas, paėmė mane toks graudis, kad išbėgau į vaikų kambarį, kur nebuvo girdėti muzikos. Tačiau, valandėlę pabuvus, grįžau į saloną klausytis.
    Ponui Jonavičiui išvažiavus, tėvelis tarė:
    - Nors kartą išsidangino ponas muzikantas. Galėjo tai padaryti anksčiau.
    Mamatė pažiūrėjo į tėvelį didelėmis akimis, ir skaudžiai virptelėjo jos lūpos.
    - Ar tėveliui netinka tokia graži muzika? - tariau labai nustebusi. - O man taip malonu klausytis, taip malonu...
    - Gal kuomet nors suprasi, kad ne viskas darytina, kas malonu, - atsakė ir nuėjo į savo kambarį.