[13]

* * *

    Vakare būru sename name. Kambariai pilni svečių. Ponų dalis lošia kortomis kabinete, kiti sėdi su poniomis salone, kur vyresniosios susispietė aplink didžiąją kanapą. Ciocia Karusia atrodo dar jaunesnė su savo dideliais deimantiniais auskarais, barstančiais saujas kibirkščių, ir su violetinio atlaso rūbu. Labai mėgstu žiūrėti į gražias, pasipuošusias ponias. Bet šiandien ypač viena pririšo prie savęs mano akis - ta su juodu aksominiu rūbu, baltais pūkeliais apsiūtu. Kokie jai vešlūs plaukai, kaip linai, akys lyg žibutės, koks baltas ir permatomas lyg porcelianas veidelis, kokios vaikiškos lūpelės! Nedažnai ją tematau, nes gyvena tolokai ir tik retkarčiais teatvažiuoja aplankyti mamatės, savo mokslo draugės. Žinau, kad ji buvo ištekėjus, bet vyras buvo toks negeras ir nemandagus, kad ji netrukus sugrįžo pas savo mamą. Žiūriu į ją ir mąstau, koks baisus žmogus turi būti tas jos vyras, kad nemyli tokios stebėtinos ponios. Ir vaizduojuos jį panašų į Mėlynbarzdį, papieštą mano pasakų knygoje.
    - Sužavėjai mano Irusią, Bronciu, - tarė jai mamatė, pažvelgus į mane. - Matai, kaip įsižiūrėjusi į tave, kaip į paveikslą.
    Ji pažiūrėjo į mane ir pašaukė pas save.
    - Ar tai tiesa, Irusia, ką sako mama?
    Drovėdamos nuleidau akis ir neatsakiau nieko.
    - Kodėl gi taip žiūri į mane?
    - Nes į tamstą miela žiūrėti, nes tamsta baisiai graži, - tariau, nebesuvaldydama savo dvasios pagavimo. Ji nusijuokė, pakalbėjo su manim ir pakvietė atvažiuoti pas ją su mamate.
    - Kad mamatė neima ten, kur nėra vaikų. Nes ką aš ten dirbčiau?
    - Bet pas mane turėsi ką dirbti - žiūrėsi į mane, - juokės ji.
    - O gal dėl išimtinio asmens mamatė ir padarys išimtį, - tariau rimtai.
    Arti sėdintieji svečiai ėmė juoktis. Ji pabučiavo mane, o aš laiminga sugrįžau į savo kertelę, vieno dalyko tetrokšdama: taip sėdėti, taip vaikščioti, taip kalbėti, kaip ji.
    Dėdienė Aleksandrienė, žvairi, smailianosė blondinė, atsisėdusi šalia ciocios Karusios, gyrėsi savo šeimininkavimu.
    - Vos vos išsisukau iš namų, jau neturėjau vilties gėrėtis jūsų miela draugija. Darbo turiu lig kaklo. Mano nuomone, gana mums to poniško dosnumo ir tos nonšalancijos. Jei norime gyvuoti, turime išmokti traukti pelną iš kiekvieno daikto. Dėl to įsteigiau sausų konfitūrų fabriką, tikrąjį fabriką. Vaisių šįmet tokia begalė, ir tokie jie pigūs, kad tiesiog širdį skauda pardavinėti už niekus. Tad sumaniau kitaip verstis. Išeina agnūs konfitūrai. Turiu daug užsakymų. Kelios mergaitės per ištisas dienas kaišia obuolius ir grūšes. Nieko daugiau, tik kaišia. O virimą turiu prižiūrėti pati asmeniškai, nes niekas taip nemoka. Turėsiu gero pelnelio, pamatysit.
    - Tu esi tiesiog sutverta būti šeimininke, - stebėjos ciocia Karusia. - Laimingas Aleksandras, radęs tokį turtą. Bet ne visiems taip vyksta, - pridėjo tyliau ir atsiduksėjo.
    - Tur būt, jau esi mačiusi, Karusieczko, - kalbėjo vėl dėdienė Aleksandrienė, - naują Cvierčakevičienės knygą apie kepinius? Tai tikras turtas šeimininkei. Daugybę receptų jau išbandžiau - žinai, kaip mėgstu kulinarų meną - wszystko doskonałe, Aleksander był zachwycony.
    - Pasigailėkit, mielosios ponios! - sudėjus rankas, meldė guvi, meili ponia Gužauskienė. - Ūkis - ak, c'est un conte pour dormir debuot! Jau man jis lig šiol! - ir ponia Gužauskienė su savo baltu piršteliu brūkštelėjo per kaklą. - Nutarkime nekalbėti šįvakar nei apie ūkį, nei apie vyrą, nei apie vaikus, apie visus tuos kasdieninius nuobodumus. Kalbėkime apie dailę, literatūrą, meilę, politiką - ak, tiek gražių dalykų juk yra pasaulyje!
    Ponios juokdamosios pasisakė noromis priimančios jos sumanymą. Tik dėdienė Aleksandrienė ir ciocia Karusia labai pasipiktino. Ir ciocia Karusia tarė:
    - Nuobodu tai, kas yra mūsų pirmoji pareiga? Atleisk tamsta, bet man tas pasakymas atrodo perdaug lengvabūdis.
    - Kaip tat! Pabandykim būti valandėlę lengvabūdės, sekdamos savo ponus vyrus, lengvabūdiškai kovojančius dabar žaliajame lauke ir nė kiek apie savo pareigas nemąstančius, - juokės ponia Gužauskienė.
    - Tad pirmų pirmiausia proponuoju užmiršti ponią Cvierčakevičienę su visais jos gerbiamaisiais veikalais ir kalbėti apie lengvabūdesnius rašytojus, - tarė ponas Jonavičius.
    - Kai tamsta apsivesi, taip neironizuosi. Vyrai apsivedę tepamato, ką reiškia pati, gera šeimininkė. Prieš tai jiems tie dalykai nelabai terūpi, ir paskui gailis, bet jau per vėlu, - pasakė ciocia Karusia.
    - Pamatysi tamsta, - tarė ponia Bronislava, - kai apsivesi, pirmosioms jungtuvių sukaktuvėms dovanosi savo žmonai visus ponios Cvierčakevičienės raštus, gražiai apdarytus.
    - Ir būsiu laimingas, sulaukęs nusisekusio kepinėlio, - pridūrė ponas Jonavičius. - Bet lig tam dar neįvykus, laimės man tiekia ir lengvabūdiškesni dalykai, ir dėl to paduodu sumanymą pamuzikuoti.
    - Gali sau tamsta juokauti, tačiau faktas pasilieka faktu: nei literatė, nei muzikė niekados nėra gera pati, motina nei šeimininkė, - tarė ciocia Karusia.
    Į tai niekas neatsakė. Pono Jonavičiaus sumanymas labai patiko, ir visos ponios ėmė prašyti, kad pagriežtų pats sumanytojas. Bet jis sakės norįs pirma paklausyti ir prašė mamatę paskambinti. Po mamatės kelios panelės, ilgai prašomos, sutiko atsisėsti už pianino, o paskui padainavo savo violončele ponas Jonavičius. Bet gražiausia buvo, kai pradėjo dainuoti ponia Bronislava. Aš pati jau nebežinojau, kuo labiau gėrėtis: ar jos grožiu, ar balsu. Iš pradžios dainavo itališkai, ir nesupratau nė vieno žodžio, bet kai paskui padainavo: "gdybym ja była słoneczkiem na niebe " - mąsčiau, kad ji jau yra saulelė, tokia meili, linksma, auksinė. Koncertui pasibaigus, ponas Jonavičius tarė:
    - Dabar, gerbiamųjų ponių nutarimu, pradedame kalbėti apie muziką. Ar tamstos esate pastebėję šį keistą faktą, kad kiek panelės beveik visos groja, aukodamos muzikai kartais nemaža laiko, tiek ponios visai ją užmiršta?
    - Sunku nepastebėti. Juk pačios esame tais keistais faktais, - nusijuokė viena ponia.
    - Čia pat tuojau padarysime anketą, - pridūrė antra.
    - Visos čia susirinkusios panelės - be išimties - groja, o ponios - kai kurios gal jau net natas yra užmiršusios, išskyrus ponias Mariją ir Bronislavą.
    - Manęs negalima nė skaičiuoti, - tarė ponia Bronislava, - per trumpas buvo mano ištekėjimas.
    - Tiesa. Tai tik viena iš viso mūsų būrio.
    - Ponia Karolina, vyro kulto skelbėja, gali mums prikišti, kad nepildome žmonų pareigų, užmiršdamos muziką, užuot džiuginusios ja savo vyrus, - tarė juokdamos ponia Tarvydienė. - Per daug muzikuoti - nesveika, bet truputį, vyrui...
    - Kaip visados, taip ir dabar esu tos nuomonės, kad žmona turi visokiais galimais būdais stengtis daryti savo vyrą laimingą, - rimtai ir išdidžiai atsakė ciocia Karusia.
    - Ach, gdybyż to ich uszczęśliwiało! - sušuko ponia Gužauskienė. - Deja! laimingus padaro juos gardūs pieteliai, linksma medžioklėlė, įdomus preferansėlis, drzemka poobiednis, bet muzika?!
    Ponios ėmė juoktis.
    - Tad faktas konstatuotas, - tarė ponas Jonavičius. - Dabar tamstos teikitės paaiškinti, kokia yra jo priežastis. Tai įdomus psichologijos klausimas.
    - Priežastis labai aiški: naujos pareigos, laiko stoka, - atsakė viena ponių.
    - Ši priežastis nėra svarbi. Tamstos nesate taip apkrautos darbais, kad, turėdamos gerų norų, negalėtumėt rasti atliekamą valandą, - tarė ponas Jonavičius.
    - Mano nuomone, - pasakė ponia Tarvydienė, - svarbiausia priežastis yra moterystės gyvenimo proza, į kurią klimpsta visos artistiškai poetiškos aspiracijos.
    - O taip. Tai tiesa, - atsiliepė balsai. O ponia Gužauskienė tarė:
    - O aš manau kitaip. Ir užuot skrajojus abstrakcijose, nutūpsiu ant konkrečios dirvos. Tai labiau tamstas įtikins. Visados mėgau muziką ir pas tėvus daug grodavau. Ištekėjus iš pradžių taip pat grodavau. Bet mano vyras, kurs pirma gėrėdamasis klausydavo mano muzikos, dabar visai atšalo. Kartais, gavus kokių naujų natų, prašyte prašydavau, kad paklausytų. "Dabar esu toks pavargęs, palauk, paskui." Tas "paskui" niekados neateidavo. Taip nieko neraginama, nerasdama jokio atgarsio, ėmiau vis mažiau groti ir netrukus visai lioviaus. Štai turite tamstos vyriausiąją priežastį. Yra ji ne mumyse, bet mūsų "galvose ir viešpačiuose'.
    - Kam tamstos drabstote į mus tokiais šmeižtais? - tarė vienas ponas, atėjęs iš kabineto. - Aš, jau seniai moterystės jungą velkąs, visados su didžiausiu pasigėrėjimu klausau grojant ponią Mariją.
    - Nes tai ne tamstos žmona, - tarė ponia Gužauskienė.
    - Man rodos, kad visų tų priežasčių susideda po truputį, ir teatsispiria prieš jas tas, kas tikrai, giliai myli muziką ir negali be jos gyventi, - pasakė mamatė.
    - Sužinojęs tamstų nuomones, pareiškiu savąją, - tarė ponas Jonavičius. - Muzika yra moteriškėms - nekalbu apie išimtis - viena iš daugelio priemonių tikrajam tikslui pasiekti - ištekėti. Pasiekus tikslą, ji, būdama nebereikalinga, nyksta.
    Ponios sujudo.
    - Tamstos nuomonė neturi vertės, nes negali būti bešališka. Tamsta juk seniai žinomas įbingęs antifeministas.
    Labiausiai užsigavo panelės.
    - Koks įžūlumas skelbti atvirai tokius dalykus!
    - Aš tiktai turiu drąsos žvilgterėti tiesai į akis, - gynės ponas Jonavičius.
    Bet panelės užpuolė jį visu urmu, lyg vapsvos, durstydamos savo pasileidusių suktis liežuvėlių gyliais.
    Dėdienė Aleksandrienė beveik nesišalino nuo ciocios Karusios. Kalbėjo jiedvi vis apie ūkį, apie vyrą ir vaikus ir, matyti, labai buvo patenkintos viena antra.
    - Visai man netinka tas jūsų garsusis ponas Jonavičius, - sakė ciocia Karusia dėdienei, atkariai išpūsdama lūpas.
    - Atsargiai! Kai kam gal būtų nemalonu išgirsti tokią nuomonę, - tarė dėdienė Aleksandrienė, paslaptingai šypsodama.
    - Kam? Kam? - smalsiai paklausė ciocia.
    - Rodos, šiandien ponios Karolinos malonė nusigręžė nuo tavęs, Marynia, - tarė ponia Bronislava mamatei, atėjusi drauge į valgomąjį.
    - Taip. En face beveik niekados jos neregiu, bet šiandien ji visai nusikreipė dėl vieno baisių baisiausio nuotykio.
    Ir mamatė papasakojo, kas atsitiko grįžtant iš miško.
    - Bet užtai ponia Aleksandrienė, rodos, malonės zenite, - tarė juokdamos ponia Bronislava.
    - Visados taip. Mudvi su ja esame lyg dvi svarstyklių lėkšteli: vienai kylant, krinta antroji. Bet manoji visuomet stovi aukščiau - deja!
    - Žinoma, prieš jos pilnumą tu tokia tuštutė, - tarė ponia Bronislava ir pabučiavo mamatę.
    Įtarpiais ateina į saloną dėdė Boleś, pasiliuosavęs nuo kortų, ir, atsisėdęs prie ponios Bronislavos, visą laiką su ja kalbas.
    Kiekvieną kartą ciocia piktai žiūri į tą pusę ir nekantriai kramto lūpas, - ženklas, kad kas nors jai nepatinka. Pagalios, poniai Bronislavai pradėjus šelmiškai juoktis, ciocia stojas ir, paėmus dėdienės Aleksandrienės ranką, sako:
    - Pasivaikščiokim valandėlę, jau per ilgai sėdėjome. - Ir eina į tą salono galą, kur sėdi ponia Bronislava ir dėdė Boleś.
    O sugrįžus atgal į kanapą, sako dėdienei:
    - Właściwie, w dobrem towarzystwie rozwódki nie powinny być przyjmowane. To zawsze działa demoralizująco..
    - Visai sutinku su tavim, Karusieczko, ir suprantu, kad tai užgauna tavo aukštus principus. Bet ką padarysi - dora smunka.
    Tuo tarpu mamatė, parėjusi į saloną, įsimaišė į panelių būrelį ir taip prabilo:
    - Seniai turiu vieną sumanymą. Nutariau išdėstyti jį šiandien, pasinaudodama šiuo susirinkimu. Kreipiuos specialiai į paneles. Viena, dėl to, kad turite daugiau liuoso laiko, antra - neseniai išėjusios mokslą, gal gyviau užjaučiate tuos, kuriems visi takeliai į šviesą yra užkirsti. Pirmų pirmiausia jie užkirsti mūsų darbininkų vaikams. Tad mano mintis yra tokia: ar ne gera būtų įsteigti tokį mažą ratelį, kurio nariai apsiimtų mokyti tuos vaikus?
    Pirma atsiliepė džiaugsmingu balsu jaunutė panelė Milvydaitė:
    - Labai, labai būtų gera! Aš tuojau įsirašysiu į tą ratelį. Man taip gaila tų vaikelių, kurių niekas nemoko. Mūsų pensijoje buvo toks panelių būrelis, - ir aš prie jo priklausiau, - kurios nutarė būti naudingos visuomenei ir šviesti liaudį.
    Bet kitos panelės visai kitaip priėmė mamatės pasiūlymą.
    - Tai uždavinys, didesnis už mūsų jėgas. Reikia tik atsiminti, kas yra tie vaikai: murzini, nešukuoti, puslaukiniai...
    - Ir to laiko ne taip jau pervirš. Tai svečiai, tai į svečius, o visam karnavalui važiuosiu į Varšuvą.
    Mamatė stengės sugriauti visas tas kliūtis. Sakė, kad galima esą viską sutaikinti, kad vaikus galima išmokyti švarumo, kad jų tarpe esą ir labai gabių, kad, išvažiavus karnavalui, vaikai galėsią ilsėtis, nes "lepszy rydz niż nic". Bet visa tai netikino, nes nebuvo gero noro.
    Tuo tarpu visas salonas ėmė domėtis tuo pasikalbėjimu ir reikšti savo nuomonių.
    - Ar manai, kad jie bus už tai dėkingi? - paklausė dėdienė Aleksandrienė. - Iliuzijos! Pamatę, kad ponai jiems geri, jie dar labiau ims snausti prie darbo ir dar daugiau vaginėti.
    - To coś pachnie chłopomanją, - tarė ponas Konarskis, atkišdamas apatinę lūpą, kaip grafas Č., kurį jis visu kuo sekė.
    - Man tai vien krikščionybe tekvepia, - atsakė mamatė, - nes jau katekizme liepiama nemokančius mokyti.
    - Nepasakysiu, kad jaunoms panelėms būtų labai naudinga mužikų vaikų draugija. Pačios nepajus, kaip įsigys įvairių bruožų, netinkamų salone, - tarė ponia Konarskienė.
    - Ir kame juos mokyti? Į gyvenamąjį kambarį leisti pavojinga, nes gali ko nors negeistino palikti.
    - Ir ką nors pasiimti.
    - Tamstos vis kalbate apie neesminius dalykus, - tarė ponas Jonavičius. - Visa tai lengvai sutvarkoma. Vieną dalį tų nemalonumų galima visai pašalinti, kitą sumažinti. Čia svarbu principas: ar reikia šviesti liaudį, ar ne. Jei reikia, tai reikia kiek ir pasiaukoti, jei ne, tai kam gi?
    Nuomonės buvo įvairios. Vieni sakė, kad, be abejo, reikią mokyti tikybos, skaityti ir rašyti, o aukštesnysis mokslas esąs liaudžiai pavojingas, nes, visiems jį išėjus, nebebūtų kas dirbąs fiziškus darbus. Kiti manė, kad rašymas esąs liaudžiai žalingas, nes mergaitės pramokusios tuojau imsiančios rašinėti laiškus jaunikiams, o vyrai falšuosią vekselių parašus. Dar kiti net ir skaityme matė didelio pavojaus.
    - Išmokiusios liaudį skaityti, - sakė ponas Gužauskis, - ar tamstos priversite ją skaityti vien maldaknyges ir šventųjų gyvenimus? O jei kas įbruks ką kita? Ar manot, kad nebus ko? Gal dar nežinot, bet aš jau esu girdėjęs, kad Tilžėje pradėjo eiti žemaitiškas laikraštis. Visi jo bendradarbiai, žinoma, kilę iš liaudies, tad, kaip du kartu du keturi, pradės rašyti prieš ponus ir lenkus. Atminkite mano žodį.
    - Sakyti, anot tamstos, jog nereikia mokyti skaityti dėl to, kad išmokus galima skaityti blogas knygas - tai vis tiek, kaip tvirtinti, jog nereikia mokyti vaiko kalbėti dėl to, kad išmokęs jis gali meluoti ir keikti. Skaitymas - tai ta pati kalba, tik vienu laipsniu aukščiau. Man, gyvenusiam Anglijoje ir Belgijoje, tas klausimas seniai išspręstas ir pabaigtas, - tarė ponas Jonavičius.
    - Kaip keista, - tarė mamatė. - Ką tik viena panelė deklamavo "Przed sądem". Tokios gražios eilės! Juk jos baigias žodžiais: "Pójdź, dziecię, ja cię uczyć!" Tamstos gėritės Konopnickiene, bet koks grynai platoniškas yra tas jausmas! Tamstos nenorite nė pabandyti įkūnyti tų idėjų į darbą.
    - O, kad čia būtų lenkų liaudis, tai būtų visai, visai kas kita! - sušuko viena panelė. - Bet ta jų kalba tokia mužikiška ir nekultūringa.
    - Kad lenkiškai, - tarė kita, - aš tikrai bandyčiau. Bet kaip čia mokysi lenkiškai, kad jie nieko nesupranta?
    - Kaip tat. Sunkiausias dalykas ir yra tas kalbos klausimas. Pradėti mokyti lenkiškai baisiai sunku, darbo begalė, o rezultatas - nulis. Taisyklingai kalbėti jų neišmokysi, o tas baisus lenkiškų žodžių kraipymas - tikrai, nors bėk į pasaulio galą.
    - Be to, man rodos, kad tai yra dorinė pareiga mokyti vaiką jo gimtąja kalba. Kitaip nesiskirtume nuo rusų, - tarė mamatė.
    - Ak, Marija, pagalvok ką sakai! - sušuko pasipiktinusi ciocia Karusia. - Ten priešų kalba, o čia brolių.
    - Brolių kalbos gali jie išmokti paskui, bet pirma turi mokytis savosios, - atsakė mamatė.
    Pasirodė, kad kalbos klausimas tikrai yra painus, nes kelios panelės, ką tik sugrįžusios iš Varšuvos ir Rygos "pensijų", sunkiai tesusikalba žemaitiškai. Trumpai sakant, mamatės sumanymas nepavyko. Visą ratelį tesudarė viena panelė Milvydaitė.
    - Czołem, pani Maryniu, czołem! - tarė ponas Tarvydas, atėjęs į saloną ir sužinojęs, apie ką kalbama. - Niekas geriau neįvertins tamstos sumanymo gražumo už mane, tiek pasidarbavusį baudžiavai panaikinti. Bet vykdyti tą puikų sumanymą labai sunku. Juk tamsta žinai, kaip žiauriai persekioja valdžia privatų mokymą.
    - Kam valdžia turi žinoti? - pasakė mamatė. - Juk galima viską daryti slapta. Aš pati kiek jau metų mokau po truputį, o lig šiol niekas nesužinojo.
    - Laimingas atsitikimas, daugiau nieko. Bet gali būti ir kitaip. Kiekvienas tarnas supykęs gali denuncijuoti.
    - Gerai, sakysime, kad tai gali atsitikti, - tarė mamatė. - Bet kokiame doros kodekse parašyta, kad baimė dėl savo kailio paliuosuoja nuo pareigų ėjimo?
    - Čia kaip tik ne savas kailis rūpi. Reikia turėti atmintyje tą skriaudą, kuri bus padaryta visai tautai. Kiekvienas mūsų, dvarininkų, nelojalumas duos progos valdžiai nuversti ant mūsų naujų represijų krūvą. O juo labiau būsime spaudžiami mes, tautos kakta, juo labiau vargs visa tauta. Šią valandą nieko daugiau, tik lojalumas, lojalumas ir dar kartą lojalumas. 63-tieji metai buvo mūsų sielų žiedas, bet parodė, kad tokiu keliu nepasieksime nieko.
    - Esant mums lojaliems, lojaliems ir dar kartą lojaliems, ar negalės kartais įvykti toks juokingas kazusas, kad tuo būdu nusipelnytų malonių nebebus kam duoti? - tarė ponas Jonavičius.
    - Ponas Kazimieras visada pesimistas, - atsakė nekantriai ponas Tarvydas. - Tos malonės, anot tamstos, jau yra ore. Już je czuć na wirzchołkach. Taigi, kochana pani Maryniu, - man leista taip tave vadinti, nes gali būti mano anūkė, - visas tas sumanymas rodo tamstos aukso širdį ir norą aukotis - gražiausius moters sielos žiedus, tačiau vyro protas turi čia tarti savo veto. Laukime. Jūs nežinote to, ką aš žinau.
    Į tai niekas nieko neatsakė. Ponas Tarvydas nemėgo priešginų, ypač kai kalbėjo apie politiką. Jo sūnūs turėjo Peterburge aukštas vietas, ir jis sakės geriausiai viską žinąs iš pačių šaltinių. Ir šiaipjau nelabai kas kart prieštaraudavo, nes jis buvo visų apylinkės dvarininkų vyriausias, per pirmąjį lenkmetį buvo pabėgęs į Paryžių ir ten išėjęs aukštuosius mokslus, susipažinęs su Mickevičium ir kitais garsiais žmonėmis.
    - Dabar gal panelės pašoks, kad nebūtų nuobodu ir kad vakarienė atrodytų skanesnė, - tarė mamatė ir ėmė skambinti valsą.
    Panelės nudžiugo ir tuojau pradėjo sukiotis. Ponas Jonavičius, prisitraukęs kėdę arčiau pianino, kalbėjos su mamate.
    - Gražių dalykų išgirdau apie tamstą, - tarė mamatė, - kad tamsta antifeministas.
    - Užuot teisinęsis, išdrįsiu paklausti: o tamsta po visų tų pasikalbėjimų dėl savo sumanymo ar didelė esi feminų gerbėja?
    - Bet tai dar nereiškia, kad yra už ką labiau gerbti antrąją žmonijos pusę.
    - Tiesa. Bet man ypač skaudu, kad taip sunku rasti toje pirmojoje pusėje savo sielos papildinį ir vainiką.
    - Duos dievas, tamsta dar rasi...
    Ponas Jonavičius pasilenkė arčiau ir tyliai tarė:
    - O jei jau radau ir negaliu pasiekti?..
    Mamatė paraudo, nuleido akis ant klavišų ir stipriais akordais užbaigė valsą.
    - Prašome kontredansą! - šaukė panelės. Mamatė ėmė skambinti kontredansą. Ponas Jonavičius tylėjo, žaisdamas su savo "breliokais" ir retkarčiais mėtydamas žvilgesį į mamatę, o ji težiūrėjo į savo rankas. Paskui tarė, vis nekeldama akių:
    - Labai nevaišinga sakyti tai, ką dabar turiu pasakyti. Man labai nemalonu... Bet tamsta juk nesupyksi? Dabar tiek turiu visokio darbo, kad negalėsiu dažnai tamstai akompanuoti. Kada nors... retai... Tamsta nepyksti?
    Pono Jonavičiaus gražus veidas pabalo.
    - Ne. Klausau ištarmės ir pildau...
    Belaukdami vakarienės, visi lošėjai susirinko į saloną. Dėdė Boleś, visas spinduliuotas, pranešė ciociai Karusiai, kad esąs šiandien ne tik medžioklės, bet ir lošimo karalius, nes iš visų laimėjęs.
    - A cóż ty, biedny Liudeczku? - paklausė ciocė tėvelį.
    - Kodėl bėdinas? - nustebo tėvelis. - Ir aš laimėjau: Boleś laimėjo preferansą, o aš vistą.
    - Ależ przegrał daleko waż niejszą grę - tarė gailestingai ciocia Karusia.
    - Kokį? Kodėl kalbi taip mįslingai? Žinai, kad mėgstu visur aiškumą.
    - Paaiškinsiu kitąsyk, - atsiduso ciocia.
    Buvo tai kažkokia nediena ciociai Karusiai: tolydžio kas nors gadino jai ūpą. Bet blogiausia atsitiko einant vakarienės: dėdė Boleś padavė ranką poniai Bronislavai.
    - Ależ, Bolesiu, wypada ci przecież podać ramię którejś ze starszych pań! - tarė ciocia, prie jo priėjus.
    - Nie przyszło mi na myśl. Zresztą, esu labai patenkintas ta, kurią vedu, - atsakė dėdė ir, nieko nepaisydamas, nuvedė savo damą į valgomąjį ir atsisėdo šalia jos. Ponios Bronislavos vaikiškos lūpelės juokės jeibingai. Ji žvilgterėjo į mamatę ir kinktelėjo savo grakščią galvelę.
    Per vakarienę ponas Tarvydas, kurs niekados nepraleidžia progos prabilti, pasakė kalbą. Jis kalba sklandžiai ir dailiai, tačiau iš tų kalbų visi juokias dėl to, kad jose visados jis giria save, savo sūnus ir namų šeimininkus.
    - Jeszcze raz ostatni wajdelota przemawia do was, kochani i szanowni sąsiedzi. Kitąsyk kiekviena Vytauto puota baigdavos seno vaidilos giesme. Ištikimas tradicijai, paskutinysis vaidila per kiekvieną jūsų puotą kelia savo drebantį balsą.
    Po tos įžangos kalbėtojas atsikreipė į retus ir mylimus Gedimino pilies svečius. Sakės turįs iliuzijos, kad laikas pasitraukęs atgal ir kad tai esanti vestuvių puota, per kurią jis, už to paties stalo stovėdamas, kalbėjęs į jaunavedžius. Ir kai jis dabar kreipiąsis į tą pačią pusę, kaip ir tuomet, tai esąs dar tikresnis, kad tos saujos metų visai nesą buvę. Nes štai, toje pačioje vietoje sėdinti jaunoji - tiesa, "bez dziewiczych zasłon, ale z dziewiczym rumieńcem na twarzy i z dziewiczym blaskiem w oczach". Paskui, išgyręs ciocią esant geriausią pasaulyje žmoną, o dėdę - geriausią vyrą, užbaigė linkėdamas, kad visuomet tarp jųdviejų žydėtų tokia pat meilė, kad visuomet ir jiedviem patiem rodytųs, jog jųdviejų vestuvių puota tiktai vakar tebuvusi.
    Tėvelį ponas Tarvydas tepagyrė, pro šalį eidamas, nes tėvelis drįsdavo jam dažnai prieštarauti. Užtat ant mamatės išbėrė visą maišą komplimentų ir pavadino ją "matka ludu". Ir niekas negalįs taip atjausti mamatės ir taip prieš ją už tai nusilenkti, kaip jis. Nes Rusijoje mintį panaikinti baudžiavą pirmieji esą davę Žemaičiai, Žemaičiuose - Telšių apskritis, o Telšių apskrityje - jis su kunigaikščiu Oginskiu. Nesą reikalo priminti, kaip jis darbavęsis komisijoje, tai visi tebeatmeną.
    O kitame stalo gale svečiai šnibždėjo:
    - Matot, liaudies prietelis! O ordinariją duoda pasturlakiais.
    - Senas komediantas!
    Tuo tarpu ponas Tarvydas kaži kaip privažiavo Paryžiaus laikus ir pasakojo, kaip sykį drauge su Mickevičium buvęs baliuje pas kunigaikštienę Čartoriskienę ir kaip paskui Mickevičius nuvedęs jį į savo butą ir ten jis nakvojęs vienoje lovoje su juo. Ir kaip, jam maža esant vietos, jis taręs Mickevičiui:
    - Adasiu, posuń się.
    Pagaliau, pasakęs komplimentus panelėms ir pavadinęs jas vaidilutėmis, - į ką vienas jaunikaitis sumurmėjo: "Tai mes būsime Kęstučiais", - ponas Tarvydas užbaigė savo kalbą.
    - Stebėtina, - tarė dėdė Aleksandras savo kaimynui, - kaip jis šį kartą nenuvažiavo į Rymą pas Pijų IX!
    - Ir Pijus IX paklausė: ar tai tas Tarvydas, kurs turi sūnus Peterburge? - juokės tėvelis.
    Man rodės, kad linksmiausia už stalo buvo poniai Bronislavai ir dėdei Bolesiui. Dėdė, rodės, nieko daugiau nematė ir negirdėjo, kaip tik savo damą, o ji nesiliaudama juokės, kalbėjo ir retkarčiais žiūrėjo besijuokiančiomis akimis į mamatę. Ciocia Karusia svaidė žvilgsnius į jųdviejų pusę, ir matyti buvo, kad gaudė ausimis jųdviejų žodžius. Po vakarienės, nuvesta dėdės Bolesio į saloną, ponia Bronislava tuojau vėl sugrįžo juokdamos į valgomąjį pas mamatę.
    - Ar ne gana, Bronciu? - tarė jai mamatė. - Taip nemalonu gildyti kam nors širdį, net ir juokais.
    - O man visai ne! Tai jai už visas tas adatas, kuriomis dursto tave, - atsakė ponia Bronislava.
    - Kaip gera, kad viskas pasaulyje praeina, - tarė vėl mamatė, - kad ir pono Tarvydo kalba praėjo. Sėdėjau kaip ant žarijų. Ak, Bronia, kokios nuobodžios yra žemės dainos!..