[14]

* * *

    Rytojaus dieną dėdė Boleś pavargęs nėjo prieš pietus pasivaikščioti, o ciocia, užuot po sodną, vaikščiojo su tėveliu po saloną, kažką tyliai pasakodama. Tvarkydama skrynelę su žaislais priemenėje, išgirdau ūmai suerzintą tėvelio balsą:
    - Tikiu, kad mylėdama mane tai sakai. Bet nė iš tavęs nenoriu to girdėti ir prašyčiau niekados neliesti tos temos.
    Po pietų ciocia ir dėdė su Žužu ir tarnaite išvažiavo pas dėdę Aleksandrą, tėvelio lydimi. Kai tėvelis sugrįžo, buvo jau vėlybas vakaras. Greitais žingsniais vaikščiodamas po kambarį, tėvelis pasakojo:
    - Tiesiog sunku įsivaizduoti, kaip ten priėmė Bolesį ir Karusią. Įvažiuojant į kiemą, iškelti triumfo vartai, kaip kokiam vyskupui, prieangis nukabinėtas vainikais. Cały dom nastrojony na najwyższy ton, Karusia narstos džiaugsme kaip inkstas taukuose, Bolesio ūpas taip pat neapsakomas. Aleksandrienė - įkūnytas meilumas, įkūnytas atsidavimas savo svečiams, rodos, tuojau ims, išplėš savo širdį iš krūtinės ir padės jiems po kojų. Aleksandras laikos šiek tiek rezervuotai. Betgi, reikia pripažinti, ypatingas tos Aleksandrienės talentas įtikti, kam nori. Tu galutinai nustelbta. Gaila, labai gaila, kad neapmąstei, jog taip gali atsitikti. Ne tiek dėl mūsų, kiek dėl mūsų vaikų.
    Mamatės akys žybtelėjo,
    - Su vaikais bus taip, kaip norės dievas. Už tokią kainą aš nepirksiu ateities savo vaikams.
    - Visa nelaimė, kad tu visados viską egzageruoji. Pataikavimas daug už tave vyresnei moteriškei, mylinčiai tavo vyro seseriai, senoviškų pažiūrų žmogui, atrodo tau kažkoks baisus doros kodekso peržengimas. Kaip sau nori, tai donkichotiškumas. Nugręžus akis nuo kai kurių juokingų pusių, tinkinti kiek galint - štai vienatinis kelias, kuriuo turėtumei eiti.
    - Tiesa, - atsakė mamatė, o jos lupelės virpėjo. - Visa mano nelaimė, kad neturiu to visų gyvių instinkto taikintis prie aplinkumos, o iš kitos pusės, neturiu užtenkamai jėgų pakreipti jas taip, kaip noriu.
    Tai tarus, mamatė išėjo. Tėvelis vaikščiojo dar valandėlę po kambarį, paskui, pasiėmęs laikraščius, nuėjo į savo miegamąjį.
    Nubėgau į saloną ir, pažvelgus pro langą, pamačiau mamatę vaikščiojančią po kiemą. Jau laikas buvo mums gulti, tad nubėgau pas ją pasakyti labą naktį. Kai pabučiavau jos abidvi rankeli ir ji pasilenkė pabučiuoti manęs, pamačiau jos paakiuose žibant du lašeliu. Apkabinus jos kaklą abiem rankom, nubučiavau tuos žibančius lašelius ir tariau:
    - Aš ciocios nemyliu, mamate, kad ir tiek dovanų duoda! Aš tik tave myliu, myliu...
    - Reikia mylėti ir ciocią, Irusia, visus, - tarė ji, liūdnai šypsodamos. - Eik miegoti. Aš netrukus pareisiu.
    Ir nuėjo į sodną, o aš grįžau namo. Nežinojau aiškiai, kodėl verkia mamatė, bet jutau, kad visi visi kalti, ir nemylėjau visų. Nuėjau pas tėvelį - jis lovoje skaitė laikraščius - šaltai pabučiavau jam ranką ir širdį sopama nuėjau kalbėti poterių su broliukais ir gulti.

MAMATĖS UŽRAŠAI

    Jaučiuos, tartum būčiau subadyta tūkstančiu adatėlių... Gal per tas dienas, mūsų svečiams pas Aleksandrus beviešint, mano žaizdelės kiek užgis, ir paskui vėl kantriai kentėsiu durstoma. Kad ne tos Karusios adatos ir kad ne Liudviko iritacija dėl mano nemokėjimo tvirtai įsigyti Karusios malonės, būtų man labai linksma vaišinti tuos svečius. Iš tikro, juk ne kasdien galima sutikti tokių originalių žmonių. Kartais be galo sunku ištverti neprasijuokus.
    Deja, kai kurie originalumai pasirodo ne be pamato, pavyzdžiui, tas Karusios sergėjimas vyro... Ak, koks nemalonus dalykas mane ištiko! Vieną dieną reikėjo man eiti kažko į sodno altaną. Darau duris, o ten - Boleś ir Domeikienė! Taip nustebau ir rados taip drovu, kad nebeatmenu, ką bedariau, rodos, tariau "przepraszam" ir žaibu nubėgau atgal. Netrukus Boleś, sutikęs mane vieną, tarė, daug mažiau pasitikėdamas savim, kaip visados:
    - Liczę na dyskrecję pani bratowej…
    - Nieko nemačiau, nieko negirdėjau! - pertraukiau, tokia man buvo gėda ir taip koktu kalbėti apie tai. Stebiuos, kaip jis neturėjo gėdos priminti tą atsitikimą. Argi galėjo manyti, kad aš kam nors pasakosiu?!
    Paskui nuėjusi užrakinau altaną. Dabar tikrai nebeturės kur skirti savo rendezvous. Vargšė Karusia! Atleidžiu jai visas adatas ir iš visos širdies jos gailiuos. Žinojau, kad Boleś mėgsta gražiąją lytį, bet maniau jo tą jausmą pasireiškiant kiek idealesniu būdu. Bjauru! Juk iš teorijos puikiausiai žinau, kad taip atsitinka, tačiau kai gauni žmogus susidurti su tikru faktu, nenori tikėti savo akimis ir stebėdamasis klausi save: ar tai iš tikrųjų?
    Ir kaip juodu susižinojo, kame susitiko? Juk, rodos, Boleś niekur nevaikščioja pats vienas? Ne be reikalo dėlto Liudvikas nemėgsta Domeikienės. Ir man dabar jos grožis visados jau bus užtemdytas altanos.
    Laimė, kad mūsų svečiai neilgai beviešės pas mus.
    Rodos man, kad palytėjau šlykščių šlykščiausią varlę - ir vis tebejaučiu ant pirštų tą palytėjimą. Kaip sunku, pažinus žmones, neniekinti jų! Reikia nuolat mąstyti apie savo silpnybes ir apie tai, kaip jos būtų pasireiškusios, esant kitokioms sąlygoms, ir jei nepasireiškia, tai kaip maža čia mūsų pačių nuopelno.

    Man rodos, kad pasitenkinimo gyvenimu paslaptis teatspėjama tokiu būdu: žmogus neprivalo per daug reikalauti iš gyvenimo. Reiktų vaikus iš pat mažens mokyti, kad gyvenimas nėra kažkokia laimės duodamoji įstaiga, bet sunki, varginga tarnystė. Jei jis ir duoda kartais trumpų laimės valandėlių, tai yra jo malonė, ne pareiga. Jei žmogus taip žiūri į gyvenimą, tai jis nebėga galvotrūkiais paskui tą laimę, neįtempia visų savo jėgų vien tik tai laimei sugauti žūt būt, nerėkia ir nesidrasko, jos neradęs, o kiekviena šviesia valandėle džiaugias kaip kokia dovana virš programos.

    Turėjau malonų svečią - senelį Lukošių. Atėjo padėti pas mane pinigus - visą savo kapitalą, kelis rublius, suvyturtus į raudoną skurliuką. Surinko juos besimelsdamas "už dūšeles" ir paskyrė sau palaidoti.
    Labai mėgstu kalbėtis su juo. Ramybė plaukia tuomet į mano sielą, kaip perskaičius išmintingą knygą.
    Kiek kartų iš visų pusiu tenka girdėti skundžiantis mūsų žmonėmis: kokie jie esą klastingi, nedėkingi, vagys. Žinoma, visa tai moka mūsų "ludek pobożny". Bet ar "ponai" - ne? Ir kaip dar, tik didesne skale. Dažnai klausiu save: koks turi būti išlavintas žmogus, kad turėtų teisės prikaišioti nedorybę jokio išlavinimo negavusiam savo artimui?
    Viena žinau: savo santykyje su dievu tie prasti žmonės yra atradę tiesą. Jų santykis su dievu - tai santykis mylinčio vaiko su geriausiu tėvu. Jei tėvas ir baudžia, jei tėvas ir spaudžia, jie žino, kad jis tai daro mylėdamas, jų naudai, ir nusižeminę bučiuoja tą baudžiančią ranką. O anieji, vadinamoji inteligentija, prieš dievą - tai vergai prieš savo poną. Vergai, kurie visados jaučias skriaudžiami, nekaltai kankinami ir nuolat kyla prieš poną. "Aš nesu padaręs nieko blogo, neturiu sunkių nuodėmių ant savo sąžinės, už ką dievas mane spaudžia? Kodėl ne viskas yra taip, kaip noriu?" O mano senelis Lukošius - ne jis vienas, yra tokių daug aplinkui - štai eina jau devintą dešimtį, turėjo tris dukteris ir du sūnu, visi išmirė lig nepasenę; turėjo gražų gyvenimą, buvo išteklingas ūkininkas - kaži kas atėmė iš jo tą gyvenimą neteisingu būdu. Dabar teturi griūvantį lauželį miestelio gale, pakapyje, ir daržo sklypelį. Visoje trobelėje tėra dvi ruteli, nes neseniai kaimynas pasigėręs išdaužė visus langus. Išėjus jam kažin kur, vagis išnešė paskutinį priegalvį ir antklodę. Ir gyvena sau senelis vienas kaip pirštas; visa jo draugija - gauta nuo manęs višta ir iš kažin kur priklydusi katė. Žmonės atneša jam šio to, o jis meldžias "už dūšeles". Jau kas kas, o jis, rodos, galėtų būti nepatenkintas savo likimu. Tačiau nesu girdėjus iš jo lūpų nė vieno skundo žodžio. Nei ant žmonių, kurie jį nuskriaudė, nei ant dievo, kurs tai leido ir visus artimuosius iš jo atėmė. Tylios ašaros rieda jam per raukšlėtą veidą pasakojant, kaip mirė jo mylimoji duktė Marcelė.
    "Kap pasijuta nabageli, kad jau nebegera, ir pradieje sakyti dispazicijas, kap tas kad saki. Viskų paskyri, mažiausį daiktelį. Puikus tuoks skepets buva, pluonc, tris rublius muokiets, lijpi atidouti Strazdauskiene, kitą lungoutą - sava puode. Buva če daug žmuonių susirinkį, bet paskou visi išvaikščiuoje. Palikau vijnc pats besiedįs pri luovas, kap tas kad saki. Ana, nabagi, gul tap nuslabniejusi. Aš pasilenkįs ir veizu. "Papuneli, kuo tap veizi į muni?' - saka. "Marceleli, - sakau, - bene miršti?" - "Ne, - saka, - kap imsu mirti, pasakysu. Paskaitysi toumet saldžiausiuoje Jiezaus varda litaniją. Paijškuok dabar." Pasiiemiau kningą ir meldous, kap tas kad saki. Tik staigu capt munij už runkas. "Papuneli, jau mirštu, skaityk litaniją." Na kų dabar bedarysi? Niekur nieka. Veizu pruo lungą. Mažrimieni sava darže beraviejunti. Išbiegįs pruo duris, pašaukiau, paskou, atsiklaupįs pri luovas, pradiejau skaityti litaniją. Tujau atbiega Mažrimieni, suieja ir kiti. Bet dar ne tujau miri. Dar nubučiava bruolius, munij runkas nubučiava ir vis saka: "Neapleiskit tieveli, neapleiskit tieveli!" Dar pabuva valundelę. Dar iemiau iš untra karta skaityti litaniją. Bet kap tik ištariau tus žuodžius: "Jiezau tykusis ir nužemintas širdijs" - Marcelis ir neblika.
    Puo Marcelis į dvejus metus Pronciškus, paskou į metus Kazimiers, pou kits kita visi nu munis išeje. Par trejus metelius trys vaka kiaukšt, kiaukšt - ir neblika. Lai būn švenčiausiuoji dijva valia. Kap kartas atsiminsu anus visus, ar naktijs čiesi nemijguodams, ar dijną kumet, tap pradies gnaibyti širdelį, kap tas kad saki. Bet tujau ir pradedu gijduoti:

    Stuovi muotina verkdama,
    Unt tuo kryžiaus regiedama
    Sūnų sava prikaltą.

    Tučtujau kap imti nuim suopulį nu širdijs. Kų čia aš, menks vabals, kap tas kad saki, nuoru gyventi nekentiejįs, kad pats viešpats dijvas ir anuo švenčiausiuoji muotineli tijk kentieje. Tik diekavuoti ir diekavuoti munij rek puonou dijvou. Vijnc palikau, senc, menks, vo del tuo nie badu nemirštu, nie niekur nieka Yra gerų žmuonių, apveiz muni, turu pastuogį. Ačiū puonou dijvou už visas luoskas!"
    Senelis mėgsta pasikalbėti. Per dienų dienas pats vienas savo trobelėje, tik su "dūšelėmis"; eite retai teišeina, nes kojos silpnos, o kadangi yra kurčias, tai nelabai kas tenori su juo kalbėtis. Todėl, manęs pas save sulaukęs ar čia atėjęs, šneka ir šneka.
    Kartais gaunu ir prisijuokti. Šiandien pasigyrė senelis, kad jam peršą kažką.
    - Bet aš nie klausyti nenoru. Apie smertį rek jau munij mislyti, ne apie ženatvį. Kad aš nežanijaus, kap munuoji mire, išbuvau, kap tas kad saki, devyniuolika metų, aš dabar, mat, žanysious! Kad būčiau noriejįs, tumet pinkias būčiau gavįs.
    Apyaklis, kurčias, vos paeina, bet turi žemės sklypelį, tai kuo ne jaunikis?

    Nuostabi mįslė yra žmogaus siela. Kas, rodos, gali būti išlaidesnis už Liudviką, o tačiau jis irituojasi pamatęs, kad duodu ko nors pavargėliams. Širdį turi gerą ir pats duoda, kam reikia ir kam nereikia, tai kodėl? Mano nuomone, ir čia ta pati priežastis: jis nori savo žmonoje rasti tų ypatybių, kurių pats stinga, ir dar iškeltų lig aukščiausios potencijos. Tuomet būtų buvus išlaikyta pusiausvyra, ir ką vienas būtų sugadinęs, tą antras būtų pataisęs.
    Gerai sako Karusia, aš iš tikro esu nevykusi žmona Liudvikui, nes nesistengiu pataisyti to, ką jis gadina. Aš tik stengiuos davinėti taip, kad Liudvikas nematytų. Valandomis niekinu save už tai, o kartais man rodos, kad tai vienintelis kelias sugyventi su kits kitu: vengti iritacijos ir daryti, ką liepia sąžinė. Nežinau nieko. Tiek težinau, kad nemoku atvirai priešintis ir pasiduodu čia savo prigimčiai, panašiai į prigimtį straigės, kuri, su mažiausia kliūtimi susidūrus, kuo greičiausiai lenda į savo kaušą, ir jei ką daro, tai giliai pasislėpusi.

    Pilku rūku apsiaustas šiandien visas pasaulis, ir mane visą apsiautė rudens nuotaika. Klevų alėja nutiesta mirusių lapų auksiniu kilimu, o ant jo šen ir ten raudonuoja purpuriniai taškai, lyg kraujo lašai, išvarvėję iš sužeistos širdies. Ilgesys skverbiasi į visus sielos užkampius. Ilgu viso ko: saulėtų vasaros dienų, jau nuskendusių amžinybėje, ir tų mirusių lapų, ir nužydėjusių gėlių, ir debesėlių, nuplaukusių į nežinomą tolį, ir išlėkusių į dausas paukščių...

    Rudenio pilką dienelę
    per ūkanotus laukus
    ir per nuliūdusį mišką
    eina lėtai Ilgesys.
    Medžiai visi apsiverkę...
    Ašaros krint nuo šakų,
    sunkias į motiną žemę.
    Ak! čia nerasi smiltelio,
    kurs kitą sykį nebūtų
    vaikščiojęs šitais laukais,
    kuris nebūtų čia verkęs,
    kaip mano štai Ilgesys.
    Žingsniais tyliais, sopulingais
    eina lėtai Ilgesys.
    Bet akys liūdnos, svajingos
    lekia strėla į tolybę,
    veržiasi per pilką rūką,
    veržias per verkiantį mišką
    tolimon mėlynon erdvėn.
    Bet, visą žemę aplėkę,
    nieko neranda, ak nieko,
    kas jas galėtų pasotint,
    kas jas galėtų nutildyt.

    O sunkus kryžius taip spaudžia,
    o kojos plūsta kraujais.

    Tuomet, išskėtęs sparnus,
    kyla nuo žemės aukštyn Ilgesys.
    Kryžius jau tartum plunksnelė,
    kruvinos kojos nebskauda.
    Lekia aukščiau vis, aukščiau.
    Pro auksaveides žvaigždes,
    pro saulės dievišką akį,
    dar vis aukščiau. Ant tų žvaigždžių
    ieško kitų, liepsnotesnių,
    ant saulės amžinos ieško
    jis Saulių Saulės...

* * *

    Mūsų svečiai ketino viešėti pas dėdę Aleksandrą visą savaitę. Todėl didelis buvo mūsų nustebimas, kai penktos dienos pavakarį privažiavo karieta, o joje - ciocia Karusia, dėdė Boleś, Žužu ir tarnaitė.
    - Nesitikėjot taip greit mūsų sulaukti. Matot, pasiilgome jūsų ir parvažiavome greičiau, - tarė ciocia.
    - Gerai sako Karusia, - pridūrė dėdė, - pasiilgome. Tiesą pasakius, nepaisant viso ko, pas jus geriausia.
    Ciociai persirėdžius ir su darbeliu rankoj atsisėdus kanapoje, prasidėjo kalbos apie vaišes pas dėdę Aleksandrą. Ciocia ėmė stebėtis, kokia ta Aleksandrienė esanti nepaprasta, ideali žmona, ideali šeimininkė, kokia visur esanti tvarka, nė vienas trupinėlis neinąs niekais. Koks vaikų auklėjimas! Ir norint negalima esą nieko prikišti. Per visą laiką negirdėjusi iš jų nė vieno žemaitiško žodžio, užtai prancūziškai kalbą jau visai sklandžiai.
    Čia dėdė pertraukė ciocią.
    - Kam perdedi, Karusiu? Apie vaikus geriau tylėk. Tegu jie sau nors ištisą dieną kalbas žemaitiškai, bet teneesie tokie pasileidę, kaip tas jų vyresnysis sūnus. Tiesiog bjaurus berniukas! Įsivaizduokit, įsivogė į mano kambarį, atidarė mano neseserą, viską išmėtė, o vieną nagų šlifuojamąjį pabūklėlį sulaužė. Žinot, tie mano gražieji, tokie brangūs pabūklėliai, dramblio kaulo. Negirdėtas įžūlumas! Pareikalavau, kad duotų jam rykščių. Kitaip, kuo jis užaugs? Bet abejoju, ar tai įvyko, nes iš viso ko matyti, kad tai motinos lepinamas valiūkėlis. Dar gerai, kad pats pamačiau jį išeinant iš mano kambario, būtų sakę, kad tai ne jo darbas. Puikus egzempliorius auga, nėra ką sakyti!
    - Dabar tu perdedi, Bolesiu, - tarė ciocia. - Ką darysi? Labai gyvo būdo berniukas. Bet apskritai viskas ten labai, labai comme il faut.
    - Ką darysi, kad ir Aleksandras - gal taip pat dėl savo būdo gyvumo - kartais pasako tai, ko sakyti nepritiktų. Žinoma, aš čia nieko nepadarysiu, tik konstatuoju faktą, kad Aleksandrui toli lig to meilumo ir vaišingumo, kuriuo pasižymi Liudvikas. O ir Aleksandrienė su visu savo taigojimu nėra tokia švelni, kaip Liudvikienė. Dėl to ir sugrįžau greičiau.
    - Taip. Aleksandro liežuvėlis kartais mažumą per smailus, - tarė ciocia. - Užtai Aleksandrienės ypatybės išlygina visas nelygybes. Ak, kad šiame pasaulyje dažniausiai taip keistai jungiasi moterystės ir taip retai teviešpatauja jose harmonija! - giliai atsiduso ciocia.
    Po tėvelio šviesiais ūsais klaidžiojo linksma šypsena.

* * *

    Dieve, dieve, koks perkūnas kabojo viršum mano galvos ir kokia laimė, kad jis ant manęs nenukrito! Tai mamatės mylinti rankelė nuvarė jį nuo manęs.
    Po pietų, kai visi sėdėjo salone, ciocia pašaukė mane ir tarė:
    - Kadangi mano sumanymas liečia tave, tai pasiklausyk ir tu.
    Paskui kalbėjo toliau:
    - Irusia jau didelė mergelė, jau pabaigė aštuonerius metus, laikas jai mokytis kaip reikiant. Dėl to mudu su Bolesiu, norėdami palengvinti jums sunkų vaikų auklėjimo uždavinį, nutarėme pasiimti ją pas save. Boleś su savo aukso širdimi noromis sutiko. Man be galo rūpi, kad mano tokie artimi giminaičiai gautų tinkamą auklėjimą ir mokslą, tad lavinsime Irusią kuo rūpestingiausiai. Turės prancūzę boną, geriausius mokytojus, muzikos lekcijas. Ir šiaipjau elgsimės su ja kaip su tikrąja dukterimi. O jei ji stengsis būti gera ir paklusni, duosime ne tik mokslą, bet dar kitokiu būdu aprūpinsime jos ateitį.
    - Irusia atrodo rimta ir mandagi mergelė, - tarė dėdė Boleś, - todėl tikiuos, kad netieks mums nemalonumų ir mokės įvertinti tai, ką jai padarysime.
    Man ūmai pasirodė, kad mane kažkas stumia į baisią, juodą duobę. Pagrobiau mamatės ranką ir, prisiglaudusi prie jos, šnibždėjau:
    - Juk neduosi manęs, mamate, juk neduosi!
    O akys pilnos pribėgo ašarų. Tuo tarpu tėvelis tarė:
    - Taip mane sugraudmo jūsų gerumas, kad nerandu žodžių savo dėkingumui išreikšti. Jūsų sumanymas toks netikėtas. Žinoma, skaudu mums būtų skirtis su Irusia, bet tai jos naudai. Žinau, kad pas jus bus kaip namie. Irusia, padėkok dėdei ir ciociai.
    Nejudėjau iš vietos. Ašaros jau riedėjo man per veidą.
    - Padėkok, Irusia, - tarė tyliai mamatė. - Ciocia ir dėdė trokšta tavo laimės.
    Priėjau pirma prie ciocios.
    - Ko verki, Irusia? - paklausė ji. - Ar nenori su mumis važiuoti?
    - Man gaila mamatės... ir visų...
    Čia ašaros taip gausiai ištryško, kad, nebegalėdama nė padėkoti dėdei, kuo greičiausiai išbėgau iš salono. Nika piešė vaikų kambaryje.
    - Nika, Nika! mane ciocia vešis į Vilnių... aš pas juos visados gyvensiu... paliksiu jus visus, - sakiau kukčiodama.
    - Nevažiuosi, Irusia, nebijok! Tėvelis ir mamatė tavęs neleis, - ramino Nika išsigandęs.
    - Tėvelis jau leido...
    - Tai mamatė neleis.
    - Bet juk visados yra taip, kaip nori tėvelis. Aš nenoriu, Nika! Aš mirsiu be jūsų! Ir žinai, kaip ciocia nuolat bara, ir dėdė toks nervingas...
    Nika pamąstė valandėlę.
    - Neverk, Irusia. Aš žinau, ką padarysim. Ciociai ir dėdei išvažiuojant, tu pasislėpsi kur nors. Žinai, kur geriausia? Pas bobutę. Ten neieškos. O jei ateitų, tai užlįsi už žaliojo pečiaus. Neverk!
    Bet manęs tas patarimas nepaguodė. Taip tik Nika tegali manyti, o aš jau žinau, kad jei mamatė ir tėvelis lieps važiuoti, tai ir reiks. Todėl, atsisėdus kertelėje, verkiau. Nika liovės piešęs ir sėdėjo susirūpinęs. Po valandėlės atėjo mamatė ir, glamonėdama mane, tarė:
    - Neverk, Irusia, nevažiuosi. Mokysies čia pat, kol užaugsi didesnė.
    - Ar tikrai neduosi manęs, mamate? - klausiau nušvitusiomis akimis, apkabinus mamatę.
    Į kambarį įėjo tėvelis.
    - Gražiai pasielgei, Irusia, tartum būtumei ne vyresnė už Jonelį. Ciocia daro tau tokią didelę malonę, o tu - tuojau birbti ir bėgti. Gražu! Ar bent supranti, kokią gėdą mums padarei?
    Stovėjau išsigandusi, vėl nusiminusi, glausdamos prie mamatės.
    - O tavo pasielgimo, Marynia, irgi kitaip negaliu pavadinti, kaip vaikišku. Juk tokio išlavinimo mes jai negalėsim duoti. Juk ir aš ją labai myliu, ir man be galo skaudu būtų su ja persiskirti, bet reikia savo egoizmą paaukoti vaiko gerovei.
    - Ak, Liudvikai, kaip gali mane įtarti esant čia egoistę! Tiesa, būtų tai man baisus smūgis, bet persigalėčiau, jei to reikalautų Irusios laimė. Bet juk jie iškreips mūsų vaiko sielą! Ar to nesupranti? Kuo ji pavirs, augdama tokioje atmosferoje? Ne, ne, niekados! Geriau teneturie ji to aukšto išsilavinimo nei tos aprūpintos ateities, bet teturie tai, kas brangiausia. Juk visados yra taip, kaip tu nori, Liudvikai, bet šį kartą aš iš visų jėgų ginsiu savo teises.
    Niekados dar nebuvau mačius mamatės tokios susijaudinusios. Visuomet tokia rami, dabar kalbėjo smarkiai ir griežtai; visuomet blankus jos veidas dabar buvo paraudęs.
    - Egzageruoji, kaip visados, ir dėl to esi nesukalbama. Pirma nurimk, o paskui pakalbėsime, - tarė tėvelis ir išėjo.
    Tačiau šį kartą įvyko tai, ko norėjo mamatė. Nežinau, kaip ji įtikino tėvelį, ką kalbėjo su ciocia, tik pasilikau namie.
    Bet ciocios malonės visai netekau, ir per tas paskutiniąsias dienas ji su manim nebekalbėjo. Tik kelis kartus žiauriai pažiūrėjus į mane, tarė:
    - Pasigailėsi kada nors, bet bus per vėlu.
    Mamatei ciocia buvo šalta kaip ledas. O dėdė Boleś buvo toks, kaip visados, ir negalima buvo numanyti, ar jis pyksta, ar ne.

* * *

    Jau ruduo - šlapias, purvinas, pilkas. Lytus barškina į rutes, vėjas daužo langines ir kaukia kamine, padangėse kabo storos debesų drobulės. Šiandien jau išvažiavo dėdė ir ciocia, o su jiedviem ir tėvelis palydėti jųdviejų lig pat Vilniaus. Tie patys arkliai rytoj atveš mums mokytoją. Kad ir bjaurus oras, mums labai linksma šiandien. Jaučiamės lyg paukščiai, išleisti iš narvelio: galime vėl bėgioti tutinėdami po visus kambarius, nebereikia per dienas glaustis po savo kambariukų kampelius, bijant įkyrėti svečiams; nebereikia bijoti kiekvieno judėjimo, ne tokio, kaip reikia, pamokslo nuo ciocios ir priekaištų, kad esą matyti, kokioje draugijoje mėgstame dažnai būti. Nika ir Jonelis tuojau ėmė naudotis ta laisve: salono viduryje pasikinkė ketvertą arklių, sukrovė aukštą karietą iš kėdžių ir, atsisėdę su ilgais botagais, važiuoja, balsingai varydami savo bėglius žirgus. Tarnaitės tvarko ciocios ir dėdės gyventus kambarius ir rengia kambarį mokytojai, o aš džiaugsminga padedu. Nešame su mamate porą gražių žolynėlių, kabiname ant sienos kilimą, tiesiame ant stalo staltiesę. Norėčiau, kad tai mokytojai būtų pas mus gražu ir gera, labai jos laukiu, nes mamatės draugė, kuri mums ją rekomendavo, rašė, kad esanti gera ir mylinti vaikus.
    Ir mamatė šiandien linksma.
    - Žinai, Irute, - tarė man, - dėlto gerai kartais, kad viskas pasaulyje praeina.
    Pietūs buvo labai linksmi ir guvūs, nes, mamatės ir mūsų nuomone, reikėjo giliai atsikvėpti, taip ilgai išbuvus suvaržytiems.
    Tuo tarpu lytus liovėsi dulksnojęs, ir žvilgterėjo saulė. Tad pavalgę, prikrautu krepšiuku nešini, visi išėjome pasivaikščioti.
    Alėjose margi, lengvi, šnabždūs lapai pavirto šlapia ir sunkia nešvarios spalvos mase; murzinuose laukuose, tarp rugienų ražų, šen ir ten dreba liūdnos violetinės gėlelės - paskutinės rudens gėlės.
    Liūdnas pasaulis - bet mums linksma: taip ilgai nevaikščiojome su mamate. Tad visur užeiname: ir pas senelį Lukošių, ir pas Topilę, ir pas bobutę, kol krepšiukas visai ištuštėjo.
    Grįždama mamatė sako:
    - O aš žinau, ko jūs dar labai trokštumėt, ir noriu jums to džiaugsmo patiekti. Pakelkit balių ir pakvieskit Žvirbliukus.
    Ir buvo labai iškilni puota, nes nuo svečių buvo likę visokių skanių daiktų. Pavalgę šokome su Žvirbliukais, mamatei grojant. Sutemus ir mūsų svečiams išėjus, mamatė ėmė dainuoti Rudens dainą, o mes, sutūpę prie jos kojų, klausėmės.

    Jau paskutiniai garsai nurimo,
    Jau paskutiniai paukščiai išskrido… -

    plaukė meilus mamatės balsas. Paskui, skausmingas, ašarotas, skundės:

    Vien ilgesys mano lieka per amžius,
    Amžiną ilgesį savo sieloj jaučiu…
    Ak, kaip greitai jau!
    Ak, kaip greitai jau!

    Mirė paskutinis žemas tonas, lyg sužeistos širdies mirštamas dejavimas.
    - Man labiausiai gaila, że już nas ostatnie ptaszki pożegnaly, - tarė Nika.
    - Kai paukštelių nebėra, taip visur dabar tylu ir tuščia, - pasakiau aš.
    - Ir visi lizdeliai tokie liūdni ir tušti, - pridūrė Jonelis.
    - Viso ko gaila, vaikeliai, viso ko, - tarė mamatė.
    - Žinai, mamate, ką aš pamąsčiau, - tarė Nika. - Mes čia sėdime, susitūpę į krūvelę prie tavęs, kaip tik paukšteliai lizdelyje.
    - Ir taip pat trys, kaip tame lizdelyje vašoklėse.
    - Tiesa, Nika, - tarė mamatė. - Esat mano brangiausieji paukšteliai, ir kaip mums gera drauge! Tai mūsų laimingiausi laikai - ir mano, ir jūsų. Bet ateis laikas - laikas taip greit lekia! - ir išskrisite iš lizdelio... ir tuščias paliks lizdelis...
    - Kur mes skrisime, mamate?
    - Kiekvienas sau. Mokytis, paskui darbuotis sau ir kitiems.
    - O mes ir vėl parlėksime, mamate.
    - Taip, bet jau nebegyvensime taip, kaip dabar. Tuščias ir liūdnas liks lizdelis. Ir tik mudu su tėveliu - du senu paukščiu - nuliūdę betupėsime. Ir kuomet nors parlėkę neberasite nė mudviejų... O gal rudens viesulas kurią juodą naktį sugriaus ir patį lizdelį... Norėčiau kartais sustabdyti tą beširdį laiką, vaikeliai, kad ilgiau būtumėt tokiais mažais paukšteliais ir ilgiau galėčiau jus laikyti apgūžusi.
    - Ar nenori, mamate, kad mes užaugtume?
    - Žinoma, kad noriu! Noriu ir nenoriu. Būsite tie patys, bet ne tokie pat. Ir mylimos jūsų akelės, kurias dabar bučiuoju, bus tos pačios, bet nebe taip žiūrės, ir jūsų šilkiniai plaukeliai nebe taip minkštai raitysis mano pirštuose.
    - Mamate, kodėl sakei, kad, sugrįžę į lizdelį, gal nei tavęs, nei tėvelio nerasime? - paklausė Nika.
    - Nes seni paukščiai išlekia ten, iš kur niekas nebegrįžta. Į tėvų dausas. Taip yra, vaikeliai. Ak, bet esti ir kitaip...
    Ūmai antrame kambario gale kažkas stipriai pabarškino į langą. Mamatė krūptelėjo, visi išsigandę pašokome iš vietos ir nubėgome žiūrėti. Už lango juodavo naktis, ir nieko nebuvo matyti nei girdėti.
    - Kas čia buvo? Kas čia buvo? - klausė mamatė neramiai. Jos akyse mačiau sopulingą išgąstį. - Koks tai buvo ženklas? Gal tai barškino likimas, kaip Bethoveno Likimo simfonijoje?
    Ir, vėl atsisėdus už pianino, mamatė pradėjo groti tą gražiąją simfoniją. Bet atmintinai temokėjo nedaug, tad, pertraukus ją, ėmė austi kažkokią be galo liūdną melodiją ir dainuoti rečitatyvu:

    Ak, kaip bijo širdis! Lyg paukštelis ji dreba, o viešpatie,
    ateities juodai uždangai kabant prieš ją, nelaimingąją.
    Kas ten slepias už jos? Kokios nuožmios baidyklės sutūpusios
    budriai tyko užpulti mane, pro tą uždangą einančią?
    Baisios galvos jau kilst, smailianagės jau tiesiasi letenos,
    balti dantys jau blizga, jau skamba, jau žvanga jų piktjuokis...
    Ak įsmigs tie nagai man į širdį - paukštelį bedrebantį;
    ak, suspaus mane letenos kietos šaltam savo glėbyje!
    Ir nėra man galios sustoti, ir nėra man galios išvengti.
    Kiekviena sekundė arčiau mane neša jų baisiojo glėbio.
    Šaltas prakaitas drėkina kaktą, širdis plakus liaujasi...
    Geležinį baidyklių tų glėbį suminkštink, o viešpatie!

    Taip liūdnai dainavo mamatė, o manyje kilo žinomas jausmas, kad visi mirs, o aš pasiliksiu viena.
    Baisu man rados, ir tariau mamatei:
    - Mamate, eikim iš čia prie žiburio.
    Mamatė uždarė pianiną, ir nuėjome į valgomąjį, kur viršum stalo linksmai degė lempa, ant staliuko maloniai ūžė samovaras, o Nika su Joneliu, užsikvempę ant stalo, žiūrėjo kažkokius paveikslėlius.

* * *

    Ir praėjo viskas, ir prabėgo... Praėjai ir tu, o motin mano, į dausas išlėkusi iš lizdo. Bet pirmiau dar išlėkė paukšteliai.
    O lizdelį viesulas sudraskė...

* * *

    Dabar visi jūs vėl drauge - lizdelį
    susukę ten, kame jau nieks neirsta.
    Girdi jau, motina, harmoniją stebuklingą,
    kurios sugauti čia stengeis iškreiptą toną,
    ir grožį jau matai, už viską čia gražesnį,
    už Alpių ežerus, už veikalus artistų,
    kurių čionai neteko tau regėti.
    O aš - lizdelio mūsų paukštis paskutinis,
    pats vienas čia palikęs taip ilgai,
    skrendu pas jus, mamate, vis artyn, artyn...
    Netrukus sunkūs plyš lėlutės-kūno vysčiai,
    siela - drugys auksinis - nulėks pas jus į lizdą.
    Tikiu: vėl kada nors paglostys mano veidą
    rankelės tavo švelnios, kvapios kaip tos rožės,
    ir tavo liūdnos akys man šypterės laimingai.
    Prie rankų tų brangių pripuolus ilgioms lūpoms,
    kaip Tomas viešpaties žaizdas kai palytėjo,
    sušuksiu, laimėj skęsdama: Mamate mano!