[3]

* * *

    Vis žemiau, vis žemiau leidžia brėkis savo pilką šydą ant pasinėrusios spalvų ir garsų gėryje žemės. Senas rūmas gobias slaptinga skraiste ir ima svajoti, pilnas jazmininių kvapų ir melodijų, sklindančių iš vieno jo kampo. Ten groja mamatė. Atsisėdusi didelės kanapos kertelėje, klausau, žiūrėdama, kaip mamatės rankelės, brėkio pilkume baltais balandėliais švytuodamos, greitai bėginėja po klavišus. Šalia manęs sėdi Nika su savo vežėjo sumeistruota skripkele - paprasta, lėkšta lentele, išpjauta skripkos pavidalu, su užvyniotais ant sukamųjų pagaliukų siūlais stygų vietoje. Ak, tie sukamieji pagaliukai! Visai kaip tikroje skripkoje. Pasikišęs savo skripką po smakreliu, Nika griežia, braukdamas stygas su smičiumi - vytele, lanku sulenkta ir surišta su siūlais. Skripkos balsas panašus į uodo birbimą. Bet dabar jo visai negirdėti. Griežia Nika, stengdamasis prisitaikinti prie mamatės muzikos: kai mamatė skambina iš reto - ir jis palengva judina savo pirštelius ant "stygų" ir retai traukia smičių, o kai iš po mamatės rankų ima byrėti greiti pasažai - ir jo piršteliai skubiai laksto, o smičius šokinėti šokinėja.
    Kaip puikiai, kaip puikiai groja mamatė! Pagros ką nors liūdna - ir ašaros nejučiomis ima riedėti iš akių, o širdį taip skauda. Pagros linksmai - ir ima noras šokti ir juoktis. Ir kaip ji myli muziką - ji viską užmiršta begrodama. Juk neseniai, kai tėvelio nebuvo namie ir niekas nepertraukė, mamatė grojo ir grojo be galo; Sutemus užžiebiau žvakes ant pianino, ir ji pradėjo groti iš natų, kol žvakės pasibaigė, o pro langus ėmė žiūrėti aušra. Nika su savo skripkele snaudė viename kanapos gale, aš antrame. Mamatė išsigandusi pažadino mudu ir nuvedė gulti.
    - Kodėl nepasakėte man, vaikeliai, kad taip vėlu? - prikaišiojo ji mudviem, susirūpinusi ir nusiminusi. - Kodėl nenuėjote patys gulti?
    - Norėjom, kad ilgiau skambintumei, taip buvo gražu, - atsakiau.
    - Norėjom vis dar klausytis, - pridūrė Nika.
    Kokia maloni buvo mudviem ta naktis! Dar niekados, rodos, mamatė taip nuoširdžiai mudviejų nebuvo labai nakčiai bučiavusi, taip rūpestingai apklojusi, tokiais meiliais žodeliais kalbinusi.
    Bet retai tegali mamatė taip muzika gėrėtis. Dažniausiai kas nors pertraukia, vos jai groti pradėjus. Ar šeimininkė reikalauja dispozicijų, ar kambarinei reikia kažko pasiklausti, ar, pagalios, ateina tėvelis ir atitraukia mamatę prie kažkokių ūkio klausimų. Tačiau vieną kartą - per mane - mamatė galėjo ilgiau pasėdėti prie pianino. Malonu man, tai atsiminus. Ji grojo, o aš pro langą pamačiau tėvelį skubiai pareinant į namus. Nujaučiau, kad ateis pas mamatę ir pertrauks muziką. Nors labai sunku buvo išdrįsti, nubėgau priešais ir, pabučiavus jam ranką, tariau:
    - Tėveli, tegu mamatė dar groja! Ką tik pradėjo. Mamatė taip mėgsta...
    Tėvelis pažiūrėjo nustebęs man į akis, paglostė čiuprelę ir nuėjo į savo kambarį, o mamatė dar valandą skambino,nieko netrukdoma. Paskui neiškenčiau nepasigyrusi, ką padariau.
    - Niekados nebedaryk taip, Irusia, niekados, - tarė mamatė. - Jei mane myli, turi man padėti eiti savo priedermes, ne kliudyti.
    Berods, sako mamatė, kad ne visados galima esą daryti, kas malonu. Bet aš norėčiau, kad mamatei būtų visados malonu ir gera. Ir skaudu man, jei taip nėra. Žinau, kad skaudu ir jai. Matau, kad tuomet jos veide pirmą valandėlę žybtelia apmauda ir atkarumas. Bet žybtelėjus akimirksniu gęsta, ir visai ramiai ir meiliai, kaip paprastai, užvožus pianiną, ji eina, kur jos reikalaujama.
    Jau praskambėjo slėpiningas Šumano "Warum" ir gašus Mocarto menuetas, ir plaukia dabar po kits kito ilgūs Šopeno noktiurnai. Ak, kokie liūdni yra tie noktiurnai! Ak, kaip liūdnai kvepia jazminai! Lyg vainikas ant kažkieno kapo. Ak, kaip baisu, kad visi mirs!
    Pabučiavau aksominę Nikos galvelę ir tylitelaičiai nuėjau pas pianiną, norėdama būti arčiau mamatės. Ji kaip tik, pabaigusi noktiurną, padarė pauzę ir sėdėjo susimąsčiusi.
    - Mamate, - tariau, - kodėl visados iš pradžios groji "Warum"?
    - Nes siela pilna, pilna klausimų... Klausimų, į kuriuos nėra atsakymo.
    - Kokių klausimų, mamate?
    - Kodėl žmogaus sielos esmė yra ilgesys? Kodėl žmogus, nutvėręs tai, ką buvo vijęsis, apsivylęs sako: ne, tat ne tai! Kodėl žmogaus sieloje žydi gėlės, kurių kvapu niekas nesigėri? Kodėl viso ko galas yra mirtis?
    Kodėl "na tym świecie śmierć wszystko zmiecie, robak się lęgnie i w bujnym kwiecie"?
    Paskutinysis klausimas užgavo ir mano sielos stygą, ir panorėjau nors į jį duoti mamatei atsakymą.
    - Juk sakei pati, mamate, kad mirtis veda mus į laimės šalį.
    - Ak taip, Irusia, tiesa...
    Mamatės pirštai vėl palytėjo klavišus ir ėmė austi kažkokią liūdną, graudžią melodiją, ir jos taktu mamatė pradėjo pusbalsiu neva dainuoti, neva deklamuoti:

    Siela vis nerimsta... Jai ilgu plačiojoje žemėj,
    jai dieną ir naktį tikroji vaidinas tėvynė.
    Ak, grožio anojo čia atvaizdas menkas, nublankęs,
    ak, tonų anųjų čia atbalsis silpnas, netikras.
    Taip vandenio lašas, nuo gimtinės jūros atskirtas,
    ar ūžia upeliu, ar lytumi verkia, nerimsta,
    ir, ilgesio stumiamas, bėgęs tolyn nesiliauja,
    skubėdams atgal mėlynojon, beribėn tėvynėn.

    Nika, išgirdęs mamatę dainuojant, pametė savo skripkelę ant kanapos ir atėjo pas pianiną. Iš visos tos elegijos jis, matyti, tiek tesuprato, kad mamatė ilgis ir trokšta kažko, ko čia neturi. Ir, nutilus paskutiniems liūdniems akordams, jis tarė:
    - Mamate, kai aš užaugsiu ir uždirbsiu daug pinigų, aš tave nuvešiu toli į užsienį, ir per jūras važiuosime, į Paryžių, į Peterburgą, paklausyti tų orkestrų, kur daug daug muzikantų griežia kokiu šimtu įvairių instrumentų.
    Mamatė papurtino galvą, tartum nukrėsdama nuo jos kažkokias mintis, ir tarė šypsodama:
    - Pasiklausyti tų stebuklingų simfonijų orkestrų ir garsių artistų? Gerai, Nika, važiuosime. Ak, kaip trokšta kartais siela...
    - Juk ir mane pasiimsi, Nika? - paklausiau.
    - Žinoma. Visi važiuosime.
    - Bet ne tik muzikos klausysime, Nika, - kalbėjo mamatė, - apžiūrėsime ir tas puikias galerijas, kuriose yra garsieji paveikslai.
    - Ir tą gražiąją Madoną, mamate, ant angelėlių dugno?
    - Madoną... būtinai, būtinai... ir Džokondą slaptinga šypsena... Taip, norėčiau nors kartą visa tai pamatyti.
    - Pamatysi, mamate, kai nuvažiuosime.
    - Bet būtinai nukeliausime ir į Šveicariją, Nika. Ten balti kalnai ir mėlyni ežerai. Kalnai, kurie saulei į akis žiūri ir taip aukštai aukštai pakilę nuo žemės klonių...
    Į saloną įėjo tėvelis.
    - Apie ką taip kalbatės? - paklausė.
    - Kaip keliausime po Europą, Nikai užaugus ir pinigų daug uždirbus, - atsakė mamatė.
    - Ir tamsta, tėveli, su mumis važiuosi, visi, - tarė Nika.
    - Gal aš jau tuomet nė paeiti nebegalėsiu pasenęs, - prasijuokė tėvelis.
    - Ne, tėveli! Tuojau aš užaugsiu, tuojau viską išmoksiu, tuojau daug pinigų uždirbsiu ir tuojau važiuosime, - karštai tarė Nika.
    - Gerai, gerai, Nika, - pasakė tėvelis, glostydamas jam galvelę, o atsikreipęs į mamatę, pridūrė: - Gražių dalykų sužinojau šiandien apie mūsų virėją, kaip ji... Uršulę. Pasirodo, kad tai esama vagilkos.
    - Kaip? Ar sugavai ją? - paklausė neramiai mamatė.
    - Pats nesugavau, bet sugavo Kazimieras. Praėjusią naktį išgirdęs šunis labai lojant, atsikėlęs ir išėjęs pažiūrėti. Ir pamatęs einant Uršulę su puodeliu ir ryšeliu. Puodelis buvęs pilnas pieno, o ryšelyje smulkūs mėsos kąsneliai. Aišku, sako, kad nupiaustinėta nuo porcijų. Paklausta Kazimiero, kur taip einanti naktį, pasisakiusi einanti pas motiną, dieną neturėjusi laiko, o pieną ir mėsą gavusi nuo ponios.
    - Nedaviau jai jokio pieno nei mėsos. Ji ir neprašė.
    - Žinoma, kad meluoja. Matyt, mėsą vagia nuo porcijų, o pieno atsipila iš to, ką gauna sriubai užbaltinti. O gal vagia ir milždama.
    - Gal būti. Neseniai nuėjo ji milžti karvių, kurios ganėsi žardienoje. Už valandėlės nuėjau ten ir aš. Žiūriu, Uršulė su pilna milžtuve, užuot grįžus tiesiai namo, eina į šalį. Taip man pasirodė, kad ji atsipila pieną į indą, paslėptą notrelėse.
    - Aišku, kad taip buvo. Ir ką? Galėjai ją sugauti už rankos.
    - Ne, niekaip negalėjau... Tai baisu sugauti žmogų už rankos.
    - Žinai, Marinia, juk aš taip ir maniau, kad nesugavai. Tačiau tas tavo švelnumas man atrodo keistas. Jei jau tau nerūpi tavo manta, tai turėtų rūpėti tavo tarnų dora. Juk, leisdama vogti, demoralizuoji savo šeimyną. Švelnumas puikus daiktas, bet pirmų pirmiausia žmogus privalo gerai eiti savo priedermes, o jei privalo, tai ir gali.
    - Ne! Ne viską žmogus gali. Galima tik pasyviai iškęsti viską... viską... bet veikti prieš savo prigimtį kartais niekaip negalima. Pagaliau, gal ji, manau, tą vieną kartelį nori lašelį pieno motinai nunešti.
    - Pavogus? Ne, tikrai, Marinia, man rodos, kad ir būtumei ją už rankos sugavus, o ji tau būtų pasakius dėl to atpylusi, kad jai taip parankiau nešti į ledinę, būtumei patikėjus. Gaila, kad visos tos tavo ypatybės yra labai žalingos namų poniai ir šeimininkei.
    - Žinau, kad esu bloga šeimininkė, - liūdnai tarė mamatė.
    - Reiktų tau nors sykį suprasti, kad jie tavo švelnumo neatjaučia ir nebrangina. Ne tik neatjaučia, bet klaidingai aiškina. Nieko nesakai, tai reiškia - nieko nepamatai, nenuvoki, nenumanai, ir galima tave apgaudinėti ir išnaudoti lig valios.
    - Labai gali būti. Bet aš juk ne dėl to, kad jie mane brangintų... Aš kitaip negaliu...
    Greitais žingsniais po saloną vaikščiodamas, tėvelis smarkiai kalbėjo:
    - Ne, tuo būdu nieko neįveiksi. Čia yra pedagogija. O pedagogija negali apsieiti be drausmės, be bausmės. Pedagogija, paremta vienu švelnumu - tai tik idealistų svajonės. Žinoma, pripažįstu, kad atsitinka tokių subtilių vaikų, prie kurių reikia taikinti labai subtilias pedagogijos priemones - imkim kad ir mūsų vaikus. Bet prastas žmogus - tai vaikas be galo nesubtilus, baisus storžievis. Tik tuomet tegalima su juo ką nors padaryti, kai jis bijo, kai žino, kad už prasikaltimą jį nubausiu, o jei prireiks, tai ir išdablysiu paskutiniais žodžiais ir galų gale net per ausį sudrošiu.
    - Atleisk, Liudvikai, aš nei dablysiu, nei per ausį drošiu, - tarė mamatė ir norėjo išeiti iš salono. Bet tėvelis sulaikė.
    - Palauk, reikia šiaip ar taip užbaigti Uršulės klausimą.
    - Ką gi su ja darysi? - paklausė mamatė.
    - Iš pradžios norėjau tuojau išvaryti. Koktu atsiminus, kad tokia kručis sėdi namuose. Bet dabar manau, gal geriau bus pašalinus blogumą ne tokiu smarkiu būdu. Dabar pats darbymetis, kiekvienas supras, kad atstojo ne dėl kokių niekų, ir niekas jos neims. Ką gi veiks pas motiną įname? Taigi pakeisime: ji teeinie prie darbo, o į jos vietą - Marcelė, kuri juk labai norėjo būti virėja. Eidama į laukus, Uršulė nebeturės jokios progos vogti. Nors, tiesą sakant, reiktų biaurybę akimirksniu pavaryti, ne gailėtis.
    - Kaip gerai sugalvojai, Liudvikai, - tarė mamatė linksmesniu balsu. - Tik užgink Kazimierui pasakoti apie tą sugavimą. Tegu niekas nežino, kodėl toks pakeitimas įvyko.
    - Nedėk į juos jausmų, kurių jie neturi. Jų gėda labai giliai pasislėpusi, by kuo neišviliosi. Bet, žinoma, pliaukšti nereikia. Tai dabar ateik į mano kabinetą, tuojau pašauksiu ją - ir užbaigsime tą dalyką.
    - Ar manęs būtinai ten reikia? - paklausė mamatė nedrąsiai.
    - Kas per klausimas! - sušuko tėvelis nekantriai. - Rodos, moterų tarnija - tai tavo skyrius, ir tu privalai ja rūpintis ir valdyti. O antra - pati matei jos įtariamą darbą.
    Mamatė, nieko jau nebeatsakius, nuėjo paskui tėvelį, o po valandėlės išėjo iš kabineto apsiverkusi Uršulė.

* * *

    Mamatė myli saulę ir šilumą. Sako, kad mūsų krašte esą tiek rūko ir šalčio, kad reikią džiaugtis kiekvienu saulės ir šilumos spindulėliu. Tad šiltą, saulėtą gegužės dieną einame į daubą.
    Žengiame eže tarp žaliai sidabrinių, neseniai išplaukusių rugių sienų. Jaunučiai, stovi jie kuklūs, tiesūs, rimti, lyg tų dievo bernaičių pulkai, rengdamies ištikimai dirbti pono paskirtąjį darbą. Tik kai kurie neužaugos, išdykėliai, žiūrėk, ims ir braukterės tau per veidą. Bet taip meiliai, kad, švelniai paėmus juos su pirštais, neiškenti nepriglaudus lūpų prie jų aksominių galvelių... Paskui įeiname į aukštą pievos skardį. Toli, horizonte, lyg milžiniškas kupstas riogso Šatrija, arčiau - mažesnieji kalnai, kuriuose kitąsyk milžinai sėdėdami kits kitam degdavo pypkes.
    - Mamate, kaip gaila, kad mes negyvenome seniau, kol buvo milžinų ir kitokių nepaprastų daiktų. Dabar visi tokie vienodi.
    - Tiesa, Irute. Viskas taip paprasta, paprasta... Nebėra milžinų...
    Ilgokai nebuvome lankę daubos, todėl dabar, sustoję ant jos kranto, visi vienu balsu sušukome:
    - Ak, kaip gražu!
    Kitas atskardis, aukštas ir status, visas apaugęs medžiais ir krūmais. Susirinko ten įvairiausi medžiai, kokių tik yra Lietuvoje, ir susimaišę, šakomis susipynę, nuaudė skaidrių, jaunų spalvų užtiesalą. Jo žaliame dugne balti beržų stuobriai spindi saulėje lyg marmuro kolonos kažkokios angos, už kurios gyvena paslaptis.
    Visai kitoniškas yra šitas atskardis, ant kurio mes stovime. Ant jo įžulnių šonų medžiai nėra taip susispietę į būrį, bet stovi toliau nuo kits kito, gėrėdamies tuo, kas klojas jiems po kojų. O jiems po kojų patiestas gražių gražiausias margaspalvis kilimas: čia smaragdinis konvalijų žalumas su baltuojančiais kur-ne-kur lyg snaigulės žiedelių varpeliais, žemiau raudoni ir geltoni hiacintų taškai, dar žemiau - laibų irisų auksas. Daubos dugne švelniai ošia mažutis upelis. Kažkame, gilumoje, miegūsta lakštingala retkarčiais sučiurliuos kokį trilių ir vėl tuojau nutils. Viršum gėlių, lyg gyvosios gėlės, skrajoja įvairiaspalviai drugiai. Krūmuose ir medžiuose čirena šimtai paukščių, kurių čia, lygiai kaip ir gėlių, viešpatija. Oras įkvapintas gėlių. Rodos, kad čia kažkokia užburta, laiminga šalis, kurios viešpatė yra geroji žynė, ta pati, kuri šelpia vargšus, pamotės skaudinamus našlaičius ir myli mandagius ir paklusnius vaikus. Ji visų tų paukščių, plaštakių, medžių ir gėlių karalaitė ir liepėja, viskas tik laukia jos mostelėjimo. Gal tas šit paukštelis, jos liepiamas, skrenda jau už devynerių jūrų ir devynių kalnų atnešti aukso obuoliuko nuo gyvybės medžio kokiai nors mirštančiai motinai pagydyti; gal šitam senam ąžuolui ji tuojau įsakys atsiverti ir išberti auksinių pinigų krūvą vargšei, basai našlaitei. Ir ji pati turi čia būti kame nors. Gal, pasilenkusi ant upelio, su tokiu štai violetiniu varpeliu semias šaltą, kristalinį vandenį; gal lanko savo karalystę, lengvomis pėdelėmis po gėlių kilimą vaikščiodama, nesumindžiojus nė vieno žiedelio - su mėlynu rūbu ir auksinių plaukų apsiaustu - kaip pasakų knygoje.
    Tėvelis sako, kad man esanti gėda pasakomis tikėti, nes aš jau nebesanti tokia maža. Ten, dideliame pasaulyje, gal iš tikro jau nieko nebėra, bet čia, toje stebuklingoje daubos šalyje, tikriausiai tebegyvena pasaka.
    - Žinai, Nika, man rodos, kad šitoje dauboje turi gyventi geroji žynė, - tariau tyliai, drovėdamos.
    - Ir man rodos, - atsakė jis ir ištarė mano giliai paslėptąją viltį. - O kad mes ją šiandien čia sutiktumėm, Irute?
    - Kaip norėčiau! Bet kad tik pasakose ją temato, o gyvų žmonių nė vienas nėra sutikęs, - tariau liūdnai.
    - Iš kur žinai, kad nėra? Juk mes nepažįstame visų žmonių. Juk daug žmonių nėra matę nė gyvatės išlendant iš sienos, o klebonas matė, - karštai kalbėjo Nika.
    - Tiesa.
    - Aš labai norėčiau ją sutikti, bet ir bijočiau... Žinai, dėl to atsitikimo užvakar.
    - Dėl kokio?
    - O kaip langą iškūliau.
    Su tuo langu buvo taip. Užvakar, būdamos su mamate valgomajame kambaryje, išgirdome žvangtelėjimą, ir viena lango rutė išlėkė, su akmeniu iškulta. Kaltininko jokio nebuvo matyti. Netrukus visi susirinko vakarienės, tik Nikos nėra. Nusiuntė jo ieškoti. Anė rado jį sodne, pasislėpusį už medžio, ir liepė tuojau eiti namo. Žiūrime, įeina Nika, labai išsigandęs, ir sako užsimerkęs (tur būt, kad "neišskaitytumėme" jo meluojant; mat, neseniai buvau jam sakiusi, kad tuojau galima esą suprasti jį meluojant, nes tai esą parašyta jo akyse):
    - O ar aš? O ar aš?
    - Kas ar tu? - paklausė tėvelis, nieko nežinodamas.
    - O ar aš tą langą iškūliau! - atsakė verksmingu balsu Nika.
    Ėmėme juoktis, o Nika su ašaromis akyse prisipažino metęs akmeniuką ir netyčia papuolęs į rutę.
    - Manai, kad geroji žynė pyktų ant tavęs už tą langą? - paklausiau.- Juk iškūlei netyčia.
    - Ne, ne už sukūlimą, bet kad pamelavau, - liūdnai atsakė Nika.
    - E, tikriausiai nepyktų, nes juk tuojau prisipažinai.
    Taip besikalbėdami, skynėme konvalijas ir nešėme mamatei, kuri, po liepa atsisėdus, dėjo jas į gražius bukietus, traukdama jų nuostabų kvapą, glausdama prie lūpų jų snieginius varpelius ir gėrėdamos jų pasakišku grožiu.
    - Rodos man, kad ir mano ausys gėris konvalijomis, - tarė ji. - Rodos, skamba man iš jų kažkokia tyli, be galo subtili melodija.
    - Ar jos dainuoja, mamate? - paklausė Jonelis.
    O Nika, pasilenkęs prie mamatės kelių, pridėjo auselę prie puokščių ir klausės, pakėlęs aukštyn savo didžiules, pailgas, juodas akis, kurios šalia baltų konvalijų atrodė dar juodesnės.
    - Girdžiu, mamate! Tarsi kas griežtų tylitelaičiai ant plonučių stygelių.
    - Mano tu brangioji plonute stygele! - tarė mamatė ir pabučiavo tas jo akis, taip pat kažkokias gėles nežemiškas.
    - Žinot, vaikeliai: gėlės - tai žemės šypsena iš džiaugsmo, kad ją dievas sutvėrė ir didiems dalykams paskyrė. Bežiūrint į ją, ima šypsoti ir žmogaus siela. O nuo tos šypsenos, kaip ledas nuo saulės, nyksta viskas, kas sieloje pikta ir biauru.
    - Kai norėsiu negražiai pasielgti, žinau, ką darysiu, - tariau. - Pažiūrėsiu į gėles ir imsiu juoktis, ir piktas noras sutirps. Taip, mamate?
    - Tikriausiai, Irute.
    - O ką daryti žiemą, kai nėra gėlių? - paklausė Nika.
    - Tuomet reikia jas gerai atsiminti, - atsakė mamatė.
    Sudėjus bukietus, mamatė nuėjo su mumis vaikščioti po daubą.
    Tuojau už konvalijų gyveno būri hiacintų tauta. Žemiau raudonieji - juokingos gėlės, kresnos, žemos, riebios, lyg geros, patenkintos savim šeimininkės, kurių ūkis viso ko pilnas. Aukščiau geltonieji, tautos svajotojai: aukštesni ir laibesni, švelniomis, šviesiai geltonomis galvelėmis ir meiliu kvapu - tartum būtų ne tautiečiai raudonskruosčių šeimininkių. Dar žemiau būriais stovėjo irisai, iškėlę savo keistas auksines galvas.
    - Žiūrėkit, - tarė mamatė, - kokios tai keistos gėlės tie irisai! Jie, rodos, veržte veržias aukštyn, kuo toliausiai nuo žemės. Žiūrėkit, kaip jų auksinės akys liūdnai veizi į dangų ilgėdamosi.
    Nusileidę į daubos dugną, ėjome išilgai upelio. Iš visų pusių žalių sienų apsupti, buvome dabar pačioje širdyje to ypatingo pasaulėlio, visai atskirto nuo likusiojo pasaulio ir nieko bendro su juo neturinčio. Viešpatauja jame savi įstatai, visai kitoki, negu aname nuobodžiame pasaulyje. Čia viskas galima, kas ten teatsitinka pasakose. Tad ėmėme ieškoti gerosios žynės. Žiūrėjome už medžių, į krūmų tankmę. Kelios varlelės iššoko nusigandusios iš po mūsų kojų, paukšteliai smalsiai žiūrėjo į akiplėšas, neramiai čirendami, voverėlė stebėjos nuo medžio šakos, užrietusi papurusią uodegą ir priglaudusi prie krūtinės savo mitrias kojeles - bet žynės niekur nebuvo.
    - Šiandien nėra jos namie. Liepus pakinkyti mėlynsparnius šilvarnius į nupintą iš konvalijų vežimą, ji išvažiavo kur nors. Gal į Šatrijos kalną - į platųjį pasaulį pasižiūrėti, - tarė mamatė.
    - O gal yra, tik nenori mums pasirodyti dėl to, kad mes ne vargšai našlaičiai, bet turime tokią gerą mamatę, - pasakė Nika.
    Gaila buvo palikti tą gražiąją daubą. Norėjome pabūti dar valandėlę ir dar valandėlę. Bet galų gale reikėjo grįžti namo. Dabar ėjome kitu keliu pro antrą daubą - niūrią, klaikią, tokiomis stačiomis sienomis, kad beveik niekados ten neįspįsdavo saulė. Senos, sukrypusios apušės joje teaugo ir ištrešę gluosniai rodė pajuodavusį vidų. Nenuostabu, kad ten buvo vasarnamis velnio, kurs žiemai dangindavos į jaują. Eidami pro šalį, spėliojome, kur čia gali tupėti tos tamsiosios daubos juodasis ponas. Ne kitur, tik tame sename, išdūlėjusiame gluosnyje.
    - Kam ieškoti velnio dauboje, vaikai? - tarė šypsodama mamatė. - Dažnai yra jis labai arti jūsų. Žinote, kada...
    - Kai ką nors pikto darome... Bet kad nematome jo tada.
    - Užtat jaučiate, - tarė mamatė.
    Įėję į kelią, pamatėme ateinant priešais tėvelį.
    - Grįžkit greičiau namo. Ten kažkas jūsų laukia, - tarė jis.
    Įsismalsinę ėmėme spėlioti, kas. Bet vis nevyko. Tik prie pat namų mūsų smalsumas buvo nuramintas: prieangyje sėdėjo Šmulka su savo kromu.
    Ir kaip čia atspėsi? Juk dar rudenį Šmulka atėjęs atsisveikino su mumis, sakydamas, kad, kai tik pabaigsiąs pardavinėti savo kromą, tuojau važiuosiąs į Londoną pas vaikus. Jie seniai jį kviečią, ten geriau jam būsią, negu čia vienui vienam, kaip tam žvirbliui, vienam pasilikusiam ant stogo. Nuo to sykio per visą žiemą ir pavasarį nematėme Šmulkos ir numanėme jį išvažiavus. Ir štai dabar Šmulka besėdįs prieangyje, greta kromo, pavargęs, šluostydamasis prakaituotą kaktą ir sunkiai alsuodamas, liesas, senas, su ilgu, juodu, pažaliavusiu chalatu kromo pratrinta nugara. Sausas ir blankus jo veidas su žila barzda ir nudribusiais ant skruostų žilais garbanotais peisais yra be galo liūdnas, tartum amžinai nuvargęs. Tokie veidai turėjo būti tų žydų, kurie giedojo: "Pas Babilono upes sėdėjome ir verkėme..."
    Šmulka išvaikščiodavo visus tris Žemaitijos apskričius, nuo dvaro lig dvaro, užeidamas pakeliui ir į kaimus, žinojo visų dvarų gyventojus, kas kokio būdo, kas kam giminė, nešiojo pasveikinimus, o kartais ir laiškus. Atėjęs visuomet būdavo pailsęs ir prašydavo lašelio degtinės. Išgėręs mažą taurelę - visados tik vieną - ir užkandęs cukraus kąsneliu, įgydavo jėgų ir energijos ir imdavo dėstyti kromą. Mamatė parėjus tuoj atnešė jam pati ant lėkštelės tų reikiamųjų daiktų. Šmulka atsistojo, užsimovė kepurę, išgėrė degtinę, paskui, nusiėmęs kepurę, ėmė kramtyti cukrų.
    - Tegul poniai pondzijvs užmoka. Šmulka taip ilgai nebuva, o ponia neužmirša, ko Šmulkai reik.
    Klausiamas, iš kur atsiradęs, ar nevažiavęs į Londoną, jis atsakė:
    - Aš važiava, aš visą žijmą išbuva Londone, o pavasarį aš atgal sugrįža.
    - Kodėl? Ar vaikai nemylėjo? - stebėjos mamatė.
    - Aš pasakysiu. Vaik? laba mylėje, ger? davė valgyti, nupirka mun drabužius. Kap anij ten gyvena, ai vai, ai vai! Kap tikri pona. Ale aš ten negalėjau būti. Kap tik aš atvažiava į tų Londoną, tuojau mun pasirodė, kad į galvą mun įstatė melnyčią. Tas ūžims, tas trenksmas, tas liarms - ai vai! Melnyčia vis sukas ir sukas, aš mislijau, kad muni visą sumals. Aš negalėjau nė naktį mijgoti, nė dijną atsilsėti. Ir dar aš negalėjau būti per tuos dūmus. Fabriks unt fabrika, ir visi rūksta, nieka nematyti, tik vijni dūma. Kap muni ėmė spausti tij dūma, mun nebuva su kuo alsuoti. Aš nerada niekur vijtas, aš mislijau, kad muni pasmaugs. Aš kentėjau visą žijmą, o pavasarį aš saka vakams: "Vakelia, - aš saka, - jūs čia sau gera gyvenat, jums jokios bėdos nėr, jūs munis nereikalingi - leiskit muni atgal numij, aš vėl su kromeliu vaikščiosiu." "Tatele, - sako, - je nenori - nenori, pats sau ten užsidirbi, tat gali grįžti. Mas tau biliotą nupirksma." Ot, Šmulka ir sugrįža, ir Šmulka vėl vaikščio su kromeliu.
    - Ir neskaudu buvo palikti vaikus? Ar neilgu jų dabar? Juk čia neturi nė vieno artimo žmogaus, - tarė mamatė.
    - Nu, kap be to bus? Žinoms, ilgu. Ale aš jau paprata: aš žina, kad vakams ten yra gera, aš anims nieka nepridėsu, ar aš ten yr, ar ne; anij mun atraša grometas. Unt gala, aš ponia tap pasakysiu.
    Šmulka pasilenkė prie mamatės ir tyliai tarė:
    - Seni žmonys nelaba tepritink pri jaunųjų.
    - Kap aš čia sugrįža, - pasakojo Šmulka vėl paprastu balsu, - aš tuojau atgija. Melnyčia galvo nebėr, nieks nespaud. Eidams su savo kromeliu, paveizėsu į dangų - mėlyns, gražus; paveizėsu į pijvas - žalias ir margas; niekur dūmų, visur gražu ir linksma.
    - Vargšas Šmulkelis, - tarė gailestingai mamatė, glostydama žydo pažaliavusį chalatą. - Taip džiaugiaus, kad esi su vaikais, o kaip reikia, dabar vėl bastaisi su tuo savo kromu toks vienas.
    - Ui, kad poniteli tars žodį, tai kap tik medaus paded unt širdijs.
    - Bus ir medaus, - prasijuokė mamatė. - Ar turi stiklinėlę?
    Tėvelis erzino Šmulką, kad, būdamas toks žemaičių patriotas, jis privaląs apsikrikštyti. Jis esąs doras žydelis ir juk negalįs tikėti visomis talmudo kvailystėmis ir laukti dar mesijos.
    - Nu, aš lauku. Aš mislija, kad mesija jau būtų atėjęs, tai krikščionys tap neėstų kits kita.
    - Visgi ne su tokiu apetitu, kaip žydeliai juos, - nusijuokė tėvelis.
    Ir vis erzino imsiąs jį versti. Ir, tur būt, Šmulka sutiksiąs, jei po kiekvienos pamokos jis pirksiąs pusę kromelio.
    - Kam versti? Aš žina, kad ponc ir tap pirks nuo Šmulkos. Ponc yr tikras ponc ir doud uždirbti bėdnam žydeliu.
    Taip kalbėdamas, Šmulka dėstė kromelį, kurs nė iš tolo negalėjo lygintis su turtingais, kvapiais vengrų kromais, pilnais puikių, įvairių daiktų, gražiai sudėstytų ant švarių tektūros lapų. Visas Šmulkos kromelis buvo kelios lėkštos medinės dėžės, sudėtos ant kita kitos ir įkištos į paprastą juodą maišą. Prekės vis paprastos, kartais tik iš netyčių įsimaišęs koks gražesnis daiktelis. Tą menką kromelį bežiūrėdama, atsiminiau vengrus, ir gailestis suspaudė man širdį.
    - Kad turėčiau daug pinigų, - tariau Nikai, - pirkčiau Šmulkai tokį kromą, kaip vengrų.
    - O aš arklį, kad nereikėtų jam nešioti, - pasakė Nika.
    Tėvelis, kaip visados, pripirko eibę įvairių daiktų. Nika už savo pinigus pasirinko peiliuką popieriui piaustyti. Ir vakare, niekam nematant, atidavė man jį, sakydamas:
    - Kad mane atmintumei, kai žūsiu kare. O jo didžiulėse juodose akyse žibėjo ašaros, kaip rasos lašeliai ant tamsaus našlelių aksomo.
    - Nika, tu nežūsi! Jei tu, tai ir aš, - tariau, ir mano ašaros nukrito ant peiliuko.
    - Juk žinai, kad visi riteriai žūva. Taip reikia. Tai gražu.
    Aš žinau, kad Nika bus riteris, bet nenoriu, kad žūtų. Taip liūdna, kai jis, juodas akis pakėlęs, savo gaidžiu balseliu sako tas eiles apie riterio atsisveikinimą.

    Vyriausia sesė žirgelį veda,
    Jaunesnė rusvą balnelį deda,
    O ta jauniausia atkelia vartus.

    Tik gaila, sako Nika, kad jis neturįs trijų seserų. Bet nė kas, aš viena viską padarysianti.
    - Bet aš tavęs neleisiu, Nika!
    - Ką tu kalbi? Nė viena riterio sesuo taip nedarė! Kaip galima neleisti didžių darbų dirbti!
    - Kas nori būti riteriu, tas jau iš anksto turi prie to rengtis. Mažas tebebūdamas, turi kitus gelbėti ir pats valdytis, - sako dažnai mamatė.
    Ir Nika jau rengias. Neseniai pareina namo su dideliu mėlynu pampiu kaktoje. Paklaustas, kas jį nutiko, atsako trumpai, užsimerkęs:
    - Užsigavau į tvorą.
    Tą pačią dieną aš su mamate einame į arklidę.
    - Vo delto stipria sudruožė ponatis Jonelis. Garbė dievu, kad nepakliuva į akį, - sako Juozapas, vežėjas.
    - Kam? - nusistebėjom abi su mamate.
    - Juk pats mačiau. Valiaus ten aplink stainę, vo puonačia tina patvuory buovijos, pagalius pasiiemį. Tik staiga Jonelis, kažin už kų supykis, kap dous su pagaliu Nikou per galvą. Vo Nikis tik saka: "Janek, co ty robisz!" Pridiejįs rankelį pri kaktuos, atsiriemįs į tvuorą, ir stuov. Vo Jonelis tuojau, pametįs pagalį, kad puls pri anuo, kad ims bučiuoti. Ir būk tu mun tuoks kuntrus, kap tas didesnysis puonatis.
    Tekina lekiu pas Niką.
    - Nika, tu tikrai tikrai būsi riteris! Žinau apie tą tavo pampį...
    - Ką žinai? Aš užsigavau į tvorą, - sako Nika užsimerkęs.
    Kitą kartą važinėjas Juozapas, arklius aušindamas, o brikoje sėdi Nika ir Juozukas Žvirbliukas. Juozapas, įvažiavęs į upę, užkliudė už akmens, ir brika apvirto. Gilu ten nebuvo, ir Nika, greitai išsikapanojęs, atsistojo stačias, o mažesnis Juozukas pradėjo skęsti. Bet ne veltui su juo buvo riteris. Pagrobęs draugą, traukė jį prie kranto, kol Juozapas atbėgo gelbėti.
    Riteriui reikia riteriškų rūbų, nutarė tėvelis. Ir atvežė Nikai gražią ulono uniformą: tamsiai mėlyną su žydra krūtine ir apikakle, su sidabro sagutėmis ir epoletais. Be to, dar aukštą mėlyną kiverį su dideliu, baltu kuodu, blizgius batus su pentinais ir kardelį. Pasipuošė Nika ir rimtai vaikščioja po kambarius, pentinais žvangėdamas ir į visus veidrodžius žiūrėdamas, lyg koks nykštukų šalies karvedys. Vaikščiojo, vaikščiojo ir ūmai pražuvo. Niekas nematė, kur dingo. Padavė pietus - jo nėra. Anė nuėjo ieškoti į šeimyninę - nėra, į arklidę - nėra, pas Žvirbliukus, - ten pasakė, kad buvęs, bet tuojau išėjęs. Jo kailinėliai kabo priemenėje. O lauke speigas.
    Ėmėm nerimauti. Laimė, tas nerimastis neilgai tetruko. Atėjo klebono liokajus, sakydamas, kad ponaitis Nikis atėjęs į kleboniją su vienu tuo savo generolišku munduru ir kad kunigėlis atsiuntęs paprašyti Nikio kailiniukų, bijodamas išleisti vaiką be šilto drabužio tokiame speige. Ilgai netrukus parėjo Nika drauge su kunigėliu. Riteris nusimanė neišsisuksiąs nuo barsenos, todėl įėjo į kambarį tvainydamasis, kad nė pentinų nebuvo girdėti. Nepaisydamas kunigėlio užtarimo, tėvelis žiauriai jį sudraudė ir paskyrė bausmę - visą rytdieną sėdėti kambariuose, kad tik dievas, esą, stipriau nenubaustų ir nelieptų dar ir gulėti. Čia Nikos susirūpinimas akimirksniu pranyko: viena diena pasėdėti ne tokia jau didelė nelaimė, ypač žiemą. Bet kai paskui mamatė nerami liepė jam gerti vaistų, kad nesusirgtų, ir liūdnai paklausė, kodėl jis patiekęs jai tokio nerimo, riteris taip sugrudo, kad sakėsi nesąs vertas būti riteriu. Ir galų gale mamatė dar gavo jį guosti. Norėdama nukreipti jo mintis nuo nusikaltimo, prašė papasakoti, kokio įspūdžio padaręs miestelyje. O įspūdžio būta begalinio: Žvirbliukai negalėję nė žodžio pratarti iš to nusistebėjimo, tik išsižioję žiūrėję; miestelyje visi rodę jį kits kitam, o žydžiukai bėgę paskui, šaukdami: "Oto zei! Oto zei!" Ir pagalios pats klebonas liepęs jam vaikščioti po savo saloną, iš visų pusių žiūrėjęs ir grožėjęsis.
    Ne mažiau pagauta dvasia stebėjomės į jį ir mudu su Joneliu. Ir, nepaisant visos jo kaltės ir patiekto nerimo, mintis, kad jis, nebijodamas nei šalčio, nei žydų, pats vienas perėjo per visą miestelį, dar aukščiau kėlė jį mudviejų akyse.

    Sapnuoju sapną, riterėli. Jau tu išaugęs iš savo uloniškų rūbų, jau rengiesi žengti pirmą žingsnį pasaulin. Jau laukia ten tavęs, riterėli, darbas ir vargas, nežinomas namie. Ir riteriškai tu rengies į kovą. Ant mažo popierio lapelio didelėmis, kreivomis raidėmis rašai tokį dokumentą:

Amžinasis lakštelis

    Stoju į gimnaziją ir, nors nežinia kas, nepriimsiu pravoslavijos. Ir stengsiuosi būti visiems paguoda, o ypač tėveliui ir mamatei.

    Sapnas draikosi toliau. Jau riterėlis pasaulyje, ir mes čia, namie, pasiilgę ir džiaugsmingi laukiame jo parvažiuojant Kalėdoms. Jonelio siela tą linksmąją dieną tvinsta tokia laime, kad jis, nemėgstąs rašyti, ima plunksną ir seną, suglemžtą konvertą ir bando išlieti savo jausmus.

    Parvažiuos Nika, o Janekas džiaugiasi ir laukia. Sėdėjo prie rašomojo stalo vienmarškinis ir rašė šiuos žodžius…

    O brangiosios, nuo senatvės pageltusios kortelės.