[9]

MAMATĖS UŽRAŠAI
[1]

    Yra juk pasaulyje žmonių, kurie taip moka prisitaikinti prie aplinkybių, jog, prie kokių priedermių juos likimas pristato, tas jie kuo geriausiai atlieka. Pavydėtini žmonės.
    Bet aš nesu iš jų tarpo... Aš nesu gera šeimininkė... žinau.
    Kad būtumėm turtingi, mano šeimininkavimo užtektų. Bet turime skolų. Kad galėtumėm jas išmokėti, reiktų man sugebėti iš kiekvieno mažmožio ištraukti pelno, reiktų budriai žiūrėti, kad nė vienas trupinėlis neitų niekais. O aš tai nemoku, negaliu!
    Dažnai mąstau sau, kodėl likimas neliepė man gyventi mieste? Tegu sau turėčiau ir skurdžias pajamas - nesu jokio savo įpročio vergė ir moku atsisakyti nuo daugelio daugelio daiktų, - bet užtat nereiktų man nuolat rūpintis ir žiūrėti, ar negaišta kur mano turtas, ar visi dirba man tiek, kiek reikia, nereiktų tolydžio raginti, sergėti, varyti, skaičiuoti.
    Liudvikas sako, kad aš nemokanti valdyti tarnų, kad pati dirbanti, ką turi padirbti jie. Tai tiesa. Žinau gerai, kad tai tiesa. Šimtą kartų beveliju pati dirbus, negu vertus kitus, šimtą kartų beveliju nevalgius pati, negu skaičiavus kąsnius kitų.
    Dieve, kaip man visa tai sunku ir koktu!

    Jau keleri metai, kaip esu nutarus šiokiomis dienomis neskaityti (žinoma, išskyrus laikraščius). Tik vakarais, atsigulus, leidžiu sau taip pasigėrėti. Ir tai yra tikrai "mano" valandėlė.
    Be galo mėgstu skaityti. Kaip kūnas oro, taip mano siela trokšta grožio, reikalauja dailės. Bet iš visų jos šakų tiktai viena man dabar tėra prieinama - literatūra. Tad kaip bitė iš žiedų medų, taip aš čiulpiu iš jos gėrį. Svaiginuos poezijos burtais, gyvenu kartu su jos herojais ir užmirštu viską, viską...
    Kodėl nepasakyti čia, kur kalbu pati su savim, to nutarimo priežasties? Pastebėjau, kad Liudvikas, radęs mane skaitančią, būdavo nepatenkintas. Gink dieve, nepasakė to niekados, bet aš mačiau.
    Anaiptol nemanau, kad mano tas skaitymas kenkė ūkiui. Teskaitydavau tuomet, kai turėdavau atliekamo laiko. Bet negaliu daryti to, kas nemalonu kitam, artimam žmogui, jei tai liečia vien mane, mano pačios pasigėrėjimą ar materialią naudą. "Vienas kito naštas neškite."

    Ponas Jonavičius tikrai artistiškai griežia. Bijau, ar užtenkamai gerai jam akompanuoju. Bet jis sakos nė su kuo taip nesutardavęs, kaip su manim. Laukiu tų mūsų muzikos vakarų kaip didžiausio gėrio. Juk daugiau negirdžiu niekur geros muzikos...
    Be muzikos, tiekia jis man ir knygų iš savo turtingos bibliotekos. Turiu muzikos, turiu literatūros - ko gi daugiau begaliu trokšti?

    Ne, ne visada išsižadu savo norų vien tuomet, jei jie liečia mane. Kartais esu silpna ir kitų reikaluose.
    Vakar būčiau pasilikusi pievoje, nors kuo greičiausiai reikėjo eiti pas Banienę. Tik žodžiai apie mano svajojimą taip mane užgavo, kad tuojau atsitolinau. O kad, pati neužgauta, nebūčiau tuojau nuėjus, nebūtų šiandien atvežę gydytojo, o rytoj tikriausiai būtų buvę per vėlu.
    Kaip "nesičiupinėsi" su ligonimis, kaip nesirūpinsi, kad visur toks tamsumas, toks paprasčiausių dalykų nežinojimas? Kaip aš, mažumą daugiau žinanti, kaipgi nemokysiu, nerodysiu, nepatarsiu? Gyventi vien vyrui ir vaikams? Negaliu. Brangūs jie man, bet jaučiu, kad, gyvendama taip egoistiškai, iš tikro skriausčiau savo vaikus, ne dabar, besistengdama nors krislelį naudos kitiems atnešti.
    Aš žinau, kad iš tikrųjų Liudvikas nemano, kad "vis tiek, ar vienu chamu mažiau, ar daugiau". Kiek kartų duodavo savo arklius gydytojui parvežti ir šiaipjau sušelpia.
    Gal tiesą sako Liudvikas, kad geriausia man būtų buvus visai netekėjus...
    Rodos man vis, kad tikras mano pašaukimas buvo tas, kurį kitąsyk norėjau pasirinkti, - gailestingosios sesers. Tuomet tikrai būčiau buvus patenkinta, nes būčiau visiškai pasišventusi paskirtam tikslui. Bet tėvai nė girdėti apie tai nenorėjo; persiskirti su manim visam amžiui - tai būtų buvęs jiems per sunkus smūgis. Sulaikė mane dar ir ta aplinkybė, kad pas mus nėra Šaričių ordino, - būčiau gavus darbuotis kitur, o aš taip norėjau šelpti savus žmonelius, kuriems nėra kas padedąs. Taip man jų visados buvo gaila. Ir kas iš to, kad pasilikau? Mano darbas pusiautinas, tūkstančiai siūlų riša mane...
    Ką reiškia tie Liudviko žodžiai apie šaltinius? Iš kur jis žino?
    Kaip nemalonu slėpti ką nors, tartum daryčiau ką pikta! O atvirai negaliu: Liudvikas užšauks, ir turės būti taip, kaip jis nori.
    "Vienai svajoti..." Ar aš kalta, Liudvikai, kad nesvajojame dviese!
    Liudvikas buvo Šiauliuose ir, kaip visuomet, privežė aibę visokių nereikalingų daiktų. Kaip čia sutaikinti? Nuo žmonos reikalauja su galva pasinerti ūkyje, kad tas ūkis duotų keliasdešimt rublių daugiau, o pats išvažiavęs išleidžia tas kelias dešimtis visai be reikalo? Aiškinu tai instinktyviu ieškojimu pusiausvyros. Tokiam išlaidžiam žmogui, kaip jisai, reiktų turėti žmoną šykščią, šeimininkių šeimininkę, mokančią iš kiekvieno daikto ištraukti pelno. Tokia žmona būtų jį atsvėrusi šiek tiek. Jis tai jaučia ir nori manyje turėti tokią žmoną. Bet ką padarysi, kad manyje visai visai nėra medžiagos tokiai šeimininkei. Nemoku, negaliu.
    Viena tegaliu: nuredukuoti lig minimum savo pačios išlaidas - ką ir darau.

    Nuostabu, kaip žmogus reikalauja išlieti savo sielą. Niekados niekam neišlieju savo sielos. Drovu man rodyti savo skausmus, drovu kalbėti apie tai, kas šventa ir brangu, sudėta pačiame mano sielos dugne. Taip drovu būtų rodyti savo kūno žaizdas, kaip kad daro elgetos per atlaidus.
    Tiesa, kartais atidarau savo sielą vaikams ir paskui tesusizgrimbu, kad jie dar negali viso ko suprasti. Bet vaikai - tai juk aš pati.
    Tačiau kartais užeina didelis noras iškrauti nors mažą dalelę to, kas ten, sieloje, prisirinko. Tuomet imu plunksną ir rašau tuos lapelius. Tai pasikalbėjimas su savim.

    Gražios dabar naktys, mėnesiena. Be galo mėgstu tokias naktis. Mėgstu, atsisėdus ant prieangio laipsnių, žiūrėti į tvenkinį. Ilgas ilgas aukso kelias tiesias tolybėn, begalėn. Ir eina tuo keliu mano siela. Meta šį trapių ir nepastovių formų pasaulį, tą nykstančių šešėlių pasaulį ir eina, amžinybės ištroškusi, ten, kur rožės nevysta ir nebaigia žydėti, kur vanagas nedrasko vieversėlio lizdo, kur perkūnas netrupina medžių nei širdžių... Eina ten, į grožio tėvynę, kurio didžiausieji pasaulio genijai menką šešėlį ir silpną aidą tėra sugavę.
    Aš žinau, kad visa tai yra, ir žinau, kad kuomet nors tai paregėsiu, ir žinau, kad kuomet nors tai išgirsiu. Eina mano siela auksuotu taku, į savo vizijas įsižiūrėjusi, - ir ilgis ilgis tomis tyliomis, šiltomis, sidabrinėmis naktimis...
    Ir žavi mane mirtis...

    Stebėtinai realius sapnus sapnuoju. Kartais ilgą laiką esu jų įspūdyje. Jie yra tiek pat realūs, kaip ir tikrasis gyvenimas, ir taip stipriai su juo susipynę, kad kartais aš pati negaliu tikrai pasakyti, ar ką nors esu girdėjus ir mačius bebudėdama, ar sapne. Šiandien visa esu sužavėta to puikių puikiausio sapno, sapnuoto praėjusią naktį.
    Plačioje smaragdinėje pievoje, gėlių išmargintoje, neaukštame kalnelyje, stovėjo Kristus. Jo ilgas rūbas buvo kažkokio nuostabaus, nežemiško audeklo: buvo jis lyg tie perliniai debesėliai, už kurių slepiasi saulė vasaros dienomis, kiaurai perverdama juos savo spinduliais. Nepanėšėjo į jokį paveikslą, bet aš iš karto jį pažinau. Visas buvo lyg vidaus saulės nušviestas ir toks stebuklingai gražus, kad žmonių kalba neturi žodžių tam grožiui išreikšti. Aplink jį skrajojo margaspalvių drugių spiečiai. Ir nesiliaudami leidos jie po vieną ant jo ištiesto kairiojo delno, o jis - su neapsakoma šypsena ant savo dieviškų lūpų - baltais, šviesingais dešiniosios rankos pirštais lengvučiai, švelniai glostė vabzdžio sparnelius. Ir akies mirksniu drugys virto paukšteliu tokiais pat skaidriais, įvairiaspalviais sparneliais, kokius turėjo drugys. Stebuklingu balseliu giedodamas, lėkė jis aukštyn, mirguliuodamas prieš saulę ir žėrėdamas lyg brangieji akmens. O į jo vietą tuojau tūpės kitas drugys.
    Stovėjau pas kalnelį su savo vaikais, pagautas akis įbedusi į dievo stuomenį. Ir, atsimenu, mąsčiau, kad lig šiol nebuvau žinojus, kas yra laimė, dvasios pagavimas, gėris, nes visi tie jausmai, mano lig šiol tais vardais vadinami, prieš tai, ką dabar jutau, buvo lyg pieštas paukštis prieš tuos gyvuosius, kylančius nuo viešpaties delno.
    Bet štai Kristus atkreipė veidą į mūsų pusę, pažvelgė į mane, paskui į mano vaikus - ir šypterėjo.
    - Viešpatie! - sušukau ir puoliau ant kelių su visais vaikais. Pajutau, kad mirštu iš laimės... ir pabudau.
    Iš akių tekėjo man džiaugsmo ašaros, širdis buvo laime patvinusi. Tebejuntu ant savęs Kristaus žvilgesį, tebematau jo dievišką šypseną ir ilgai ilgai dar matysiu. Taip lengva man dabar ir linksma, ir gera.
    Ir mąstau sau dabar: kuo skiriasi sapnas nuo tikrenybės? Sapno nuotykius žmonės dažnai gyvena lygiai intensyviai, kaip ir tikrojo gyvenimo nuotykius. Kana kados sapnavau, kad mano mama mirė. Ilgai užsiliko mano atmintyje skaudus to sapno įspūdis, ir, atėjus tikrai tai baisiajai valandai, rodės man, kad gyvenu ją jau antrą kartą. Ar tas skirtas, kad sapnas greit praeina, o tikrenybė pasilieka? Juk tai tik iliuzija. Ir tikrenybėje tėra tiktai dabartis. Kas praėjo - tas jau tampa sapnu.
    Kad kartais atsimenu savo kūdikystę ir jaunystę, visą tą laiką, praleistą pas tėvus, visus tuos žmones, su kuriais gyvenau, visus atsitikimus, kurie jau niekados niekados nebesugrįš - visuomet turiu įspūdžio, kad tai tebūta vien sapno. Praėjo, pražuvo, išsiblaškė be pėdsako. O žinau, kad ir dvasios srityje, lygiai kaip materijos srityje, niekas nežūva. Pėdsakas paliko mano sieloje - bet ir sapnas palieka ten pėdsaką.
    Jau septinti metai, kaip atsisveikinau su mama. Ir dažnai klausiu save: ar aš tikrai turėjau tokį brangiausią, artimiausią asmenį? Argi tikrai guldydavau nuvargusią galvą ant jos mylimųjų kelių, o jos mielos, atgajos rankelės mane glamonėdavo? Argi visa tai buvo iš tikro? Nebėra mamos, pranyko ji lyg sapno svajonė.
    Viskas čia, žemėje, tik sapnas, o tikrenybė - ne čia. Amžinojo užmigimo valanda - tai pabudimo valanda.
    Yra tokių sapnų, kuriuose visi asmens labai neaiškūs, matomi lyg per rūką, lyg kokiais apvalkalais apsigobę. Rodos man, kad šiame gyvenime mes visi esame tokie asmens. Giliai glūdi mūsų sielos, uždarytos materijos bryzuose, sunkumo dėsnio valdomuose. Ir ritinėjas žemės dulkėse tie vargšai bryzai, durstos su kits kitu, ir stumdos, ir skaudžiai kits kitą žeidžia. Ir kaip dažnai, kaip dažnai iš po tų gyvenimo disonansų, kovos ir nesusipratimų negalima pažinti sielos! Kaip sunku ją atjausti per tą materijos rūką ir kaip dažnai, norėdami ją suprasti, apsirinkame!
    Bet kai pabusime, kai numesime tuos svarius materijos apsiaustus, kai įdvasinta materija bus mums nebe sunki akmeninė makštis, bet lengvas sparnuotas rūbas, kiaurai dvasios spindulių pervertas, kaip perveriami saulės spindulių tie balti debesėliai, kurie plaukia pro saulę giedriomis vasaros dienomis, - tuomet bus pabudimas, tuomet susilies siela su siela ir susipras, ir atjaus viena kitą.
    Kristau, taip meilingai glamonėjąs menkus drugelius ir taip neišreiškiamai, dieviškai šypsodamas į mus žiūrįs, duok mums visiems - pabudusiems - nors tolimiausią ir mažiausią kampelį savo karalystėje!

    Buvo Levanarda su nauju transportu. Tikros vargo knygelės: tokios mažos, plonos ir menkutės. Smaugiamo vaiko šauksmas, vejamo žvėries riksmas. Menkos pažiūrėti ir ne per įdomios skaityti. Kodėl plakdina jos stipriau mano širdį? Kaip brangu viskas, kas skriaudžiama, spaudžiama, persekiojama! Kaip neapsakomai gaila man viso ko, kas nyksta! O liūdnasis merdėjančios tautos reginy! Tautos, kitados didžios, tiek gražių dainų nudainavusios, tiek fantazingų padavimų nuaudusios, garbingą istoriją gyvenusios, turėjusios tokių didvyrių, kaip Pilėnų gynėjai, ir tokių moterų, kaip Gražina, ir tokių genialių viešpačių, kaip Vytautas.
    Rusų spaudžiama, savų sūnų niekinama... Anglys aklinai užvožtos, kad užgestų. Bet užgesintose, rodos, anglyse kartais kažkur - neregima - rusi kibirkštėlė. Kartais ji atgaivina anglis, sudegina indą ir padaro gaisrą. Tokia kibirkštėlė gal yra tos menkos knygutės? Žiūriu į jas ir mąstau apie visus prie jų pasidarbavusius - pradedant tais, kurie, slapstydamies nuo gesintojų galios, jas rašė, baigiant Levanarda, nešiojančiu jas per sieną juodomis rudens naktimis "dievui ant garbės". Ir auga manyje amžinas maištas. Štai taip pasiaukoti kokiai nors idėjai, tarnauti jai visą gyvenimą - tuomet būčiau taikoje su savim. Pavydžiu Levanardai...
    Nepaisant visų lenkiškų rūbų, lietuvė yra mano siela. Yra joje ir tų ūbų laukų melancholijos, ir tų vasaros saulėlydžių giedros, ir rudens vėjų nusiminimo, ir tų tamsių miškų rimties. Tos šalies išliūliuota, tūkstančiais siūlų ji surišta su ta savo motina.
    Giliai yra įaugus mano esmės šaknis į tą mano prabočių kraujo prisigėrusią žemę, ir jų kalba kalbina ji mane. Slovackis negalėtų man prikišti, kaip Šemetai:

    Tu negirdi jau šaukimo senolių,
    Jau ne lietuviškai jūra tau ūžia.

    O gal ir mane "dvasios vedžioja ant pasaitėlio ir auklėja" ir įkvepia man tos meilės, kurios taip maža aplinkui.
    Pirkau visų knygelių po vieną. Davinėsiu jas, kam tik galėsiu. Be to, dar ir Liudvikas pasirinko kelias ir atidavė mano nuožiūrai.
    Visuomet labai džiaugiuos, sulaukus Levanardos. Tat nėra paprastas žmogus. Daug žolių reikia pereiti, kol užeisi tokį žiedą. Vien tik pažiūrėjus į jį, matyti, kad tai individualybė. Augalotas, liesas, nuskustu asketo veidu, ryškiu romėno profiliu ir giliai įleistomis akimis, atrodytų žiaurus, kad ant jo griežtų lūpų nežydėtų dažnai šypsena - naivi, vaikiška, iš karto atskleidžianti jo balandišką sielą.
    Pasakojo jis kartą savo gyvenimo istoriją. Trumpai, be tuščių žodžių, neegzageruodamas.
    "Buvau toumet - kokių devyniolikos metų vaikis - Paprūsė, pri sava puona už untrą purmonį. Dar toukart tebebuva baudžiava, tamsta, puoniteli, musiek anuos neatmeni. Sunki buvo laika. Kur puonc gers, tai dar pusė biedos, bet ir tam gerajam, turint visą valią, supykus sunku buva besusivaldyti. Aš jau tuoks visaduos buvau gailestingos širdies, vis mun lioub būti gaila visų engiamųjų. Ir dar mun be gala tika knygas skaityti. Kap tik pramuokau skaityti, toujau nusipirkau šv. istuoriją ir ėmiau skaityti, kada tik begaliedams. Ir perskaitįs viskų lioub apmislyti. Tap tata bemislijant, iemė mun aiškieti, kad ta baudžiava niera puona dijva įstatyta, bet tik žmuonių prasimanyms ir prijšings puona dijva valia. Vijną kartą ieme ir apsirga puona mylimasis arklys. Musiek kas nuors priskundė puonou, kad aš anų primušis. Bet tat buva neteisybi, aš niekaduos nie juokia gyvuolelia neesu mušįs. Aš tata šloujous stainė, puonc ir beateinųs. Kap mata pripouli prie munis, laba supykįs, ir šauk:
    - Ak tu! - saka, užkeikė biaurias maskoliškas žuodžias, negal nie pasakyti. - Kam tu primušia muna arklį?
    Mun šlouta iš rankų iškrita.
    - Aš nemušau, puoneli, - sakau, - tat neteisybi.
    - A, tai tu dar melousi! - saka, ir takšt mun par ausį.
    Pajutau didelį suopulį, pamačiau kraujį varvant iš nuosies, ir tučtoujau muna runka pasikieli ir druoži puonou atgal.
    Kas būt buvį daugiau, aš jau nebeišmanau. Unc būtų poulįs munis mušti, aš jutau, kad nebūč nusileidįs. Gal unc muni būtų užmušįs, gal aš anų. Bet puondzivs sauguoje mudu abudu nu tuoki baisi grieka. Atbiega į stainę puoni. Laba gera buva puoni, ir puonc lioub anuos tunkia klausyti. Nie vijna, nie kita jau nebier šio pasaule - dijve, douk judum amžinųjų šviesybį! Įbiega, įbiegusi puoli pri puona, pagruobi už runkelių ir šauk:
    - Jasieczku drogi, dość, dość! Zostaw go, zostaw!
    Tij žodžia lig šiuol tebeskumb muna ausyse.
    Pasitumpė juodu valandelį ir išieje. Uo aš įlindau į sava kamarą, nusimazguojau kruviną burną ir įvirtau į luovą. Galva be gala gielė. Guliu ir misliju, kas če mun dabar bus. Ar če kars muni, ar piaus. Bet deltuo negailiejaus tap padarįs. Misliju: kas bus, kas nebus, vo aš vis delto drįsau pasipryšinti ir paruodžiau, kad nie puonou nevalnu eiti pryš dijva įsakymą. Vo kad pats iejau, aplink tų nie mislyti nepamislijau.
    Bet nieka nebuva. Nuvarė muni tikta pri kita darba, kad puona nesutikčiau. Vo už kelių dijnų kap tik atėję akrūtų statuomasis laiks - puonc ir atidavė muni į akrūtus.
    Kijk tin teka pakelti - nepasakuosu, vis tijk nenupasakuosi. Pri visų vargų prisipainiuoje dar kažin kuoks keists ilgiejimos. Tap lioub būti ilgu sava krašta, mamunelis, tap ilgu, kad niekur vijtuos nebrundu, nebetverous, ruoduos, ėmįs pasikarsu ar pasipiausu. Gal ir būčiau sau galą padarįs, bet bijuojau sava dūšią pražudyti. Untras muna tarnystės metas susilaukėm tuos didelės laimes - panaikina baudžiavą. Sutrumpina ir laiką maskuoliauti, ir jau prašvita mun nuodieje pareiti numij.
    Penktas metas nuvari muni į Kavkaziją. Kap tik nuvari, kap mata ir prisimeti drugys. Iš pradžiuos dar šiap tap; pakries kuokį nedėlį, ir apent sveiks. Bet paskou kad suėmė muni, jau nebišeinu iš lazareta, palikau nebepanašus į žmuogų. Lioub gulieti par kiauras naktis nemieguodams ir bliauti kap tas kūdikis. Smertis če pat, vo če nie kunigeli, nie mamunelis - ničnieka. Nenumaniau toukart, kad tat tuoki dijva kelia, kurias unc ved muni pri savis.
    Tap beguliedams be darba, iemiau skaityti. Buvau jau išmuokįs ir maskuoliška skaityti. Ir buva ten tuoks pelčeris, be gala gers žmogelis - lai puondzivs anam atlygina už viskų - unc lioub davinėti mun knygelių. Guliu ir skaitau par kiauras dijnas, ir viskų apmųstau. Ir bemųstydams su sava menka galvele, aš tap išgalvojau: puondzivs sutvieri Aduomą ir Ijvą laimingus ir duorus. Anudum sugriešijus, puondzivs atiemi nu anų visas gerybes, išvari vargti ir nusprendi, kad žmuonys patys sava pruotu ir sava išgale apent pasidarytų unt svieta ruojų. Kap visi žmuonys paliks duori, pildys dijva įsakymus, kap gera susitvarkys, kad nie vienam nereks per daug vargti, tat ir būs ruojus. Visuokias knygeles beskaitydams, aš sava menku pruotu iemiau galvuoti, kad tap ir daruos pasaulė. Senuovė žmuonys buva kap ir laukinia - kuoks vargings gyvenims anims buva, kap dabar pamislysi! Vo dabar jau visuoki pabrika, visuokias mašinas, gelžkelia - jau ir puo uorą laksta - vo juk tata dar ne gals. Kad jau tas žmuogaus pruotelis tijk iškila, juk unc kils ir dar. Paskuo takių mašinų prasimanys, kad žmuonims nebreks bedirbti nie juoki sunki darba. Nebebijuos žmuonys nie perkūnų, kreipdami anus, kur nuories, nie ugnijs - gal prasimanys nedegamas truobas, - nie ligų tijk neprisileis. Juk kuokių tat dabar daktarų yra! Tuokias reperacijas padara, kad baugu klausytis. Senuovė nie iš tuola tap nemuokieje. Vo antra vertus, nu kits kita žmuonims nebebūs varga del tuo, kad vis labiau anij ims pildyti dijva įsakymus. Laikou einant, žmuonys palijkt nebe tuokij baisi - tamsta, puoniteli, juk tų viskų geriau už mumi žina, muokslus išiejusi, aš tijk težinau, kijk esu išskaitįs iš knygų. Nebiera jau juodųjų vergų Amerikuo, nebiera pas mus baudžiavuos, girdieti, kad jau ir vaiske tap nebmuš - viskas eit geryn. Ir mun tap ruoduos, puoniteli, kap jau visi žmuonys visiška tap ims gyventi, kap puondzivs kad prisaki, kad vilks atsiguls šalip avineli, tat toumet ir bus svieta gals. Vadinas, apent sugrįš į ruojų. Ir toumet ateis viešpats Jiezus Kristus ir, visus prikielįs, sunaikins paskutinį vargą - smertį. Ir toumet prasidies ta karalysti, kuriuos nie ausis yra girdiejusi, nie akis regiejusi.
    Vis tata tap besirgdams apdūmuojįs, aš supratau, kad kuožna vijna žmuogaus prydermi yra ne tik pačiam būti duoram, bet dar ir kitus muokyti ir raginti, kad kuo greičiausia žmuonys sulauktų tuo ruojaus. Ir tap sau mislijau: jei puondzivs muni leistų pagyti ir pareiti į sava kraštų, ta aš jau dabar gyvenčiau pagal tų sava supratimą. Ir viskų muni leida dijvulis. Šijk tijk pasitaisius, paleida muni suvisu numij. Ir kuoks tat stebuklas, parėjįs numij, paguliejau kuokią nedielį iš kelionies nuvargįs, ir nu tuo laika išgijau visiška - ruoduos, kas su runka imti atiemi nu munis tų ligų. Bet sunkia dirbti nebeįgaliejau. Kų aš če dabar bedarysu, kad išpildyčiau kiek begaliedams tų dijva uždietųjų prydermį? Nou pat mažens munij be gala tika ir sekies druožinieti. Tad pradiejau dirbti šventūsius, šaukštus, varpsčius ir vežiuoti puo atlaidus. Kad būčiau muokytas, būčiau ėjįs į kunigus. Kunigs geriausia gal tų daryti. Vo muna tas galiejims, žinuoma, menks tiera, neišiejus nie juoki muoksla, nie nieka. Bat kiti nė tijk nemuok. Dijvas munij lijpė, kų turu, su kitas dalytis. Tat pradiejau dar ir vaikus muokyti. Vo kap tik Tilžė iemi leisti žemaitiškas kningas, aš tučtoujau pajutau, kad če munij darbs. Ir pradiejau vakščiuoti į Prūsus. Tudu amatu tap puikia su kits kitu sutink, kits kitą rem. Vežu sau šventūsius į atlaidus, ir gana. Paruodau uriadninkou, je ciekavijas. Vo kits tavuors tap gilia, kad unc nė uostyti neužoud.
    Ir dabar jau, ruoduos, kuokios munij dar laimes berek? Prisinešu knygelių, paskleisu į visas pusis - ot tap, ruoduos, stumtina stumu žmuonis pri tuo galutine ruojaus."
    Labai mėgstu kalbėtis su Levanarda. Apie viską jis turi nusistatęs savą nuomonę. Skaito visas lietuviškas knygas, kokios tik išeina, ir perskaitęs viską permąsto ir pergalvoja. Kad jis būtų mokytas, tikriausiai būtų buvęs žymus filosofas. O gal ir didis skaptuotojas. Nes, nepaisant technikos menkumo, jo statulėlėse yra kažko, kas jas dvasina, kas primena primityvus.
    Ir tas jo kristališkumas. Tikras "dievo žmogus". Kad ne "mamunėlė", jis vargiai beturėtų ko valgyti, nes su pinigais apsieina kaip vaikas. Mamunėlė atima iš jo tuojau visus gautus už statulėles ir knygas pinigus, maitina jį ir rėdo. Tiesą sakant, už tas knygeles nedaug jis tegauna, nes pusę dalija veltui. Kas bus, jei ta mamunėlė mirs pirm jo? Vesti jis neapsives, nes jo filosofija jam neleidžia. Jei jis kuomet nors neteks mamunėlės, norėčiau, kad pas mus apsigyventų. Vietos atsirastų. Aš rūpinčiaus juo kaip mamunėlė.
    Kana kados prašiau jį, kad man išskaptuotų smūtkelį. Tai mano mėgstamiausias "dailės veikalas". Niekur taip pilnai nėra pasireiškusi lietuvių siela, kaip tame melancholingame, susimąsčiusiame Kristuje, rymančiame taip kantriai ir rimtai. Mano smūtkelis labai pavyko Levanardai. Tame galvos nusvirime, tame stuomens palinkime yra tikro artizmo. Žinojau, kad jis neims pinigų už tą savo darbą, ir nunėriau jam ilgą, platų kaklaryšį. Kiek man buvo džiaugsmo, matant, kaip jam patiko ta dovana.
    Atsisveikindama su juo, kiekvieną kartą mąstau, kad sveikintis gal jau mudviem nebeteks. Juk kiekvieną valandą visokie žandarai ir uriadnikai gali uždėti ant jo savo geležinę leteną. Ir kas gali žinoti, ar ilgai dar lemta jam taip laimingai nuo jų išsisukinėti, kaip lig šiol.
    Įdaviau jam pinigus, gautus už apyrankę. Netrukus nukeliavęs atiduos, kur reikia. Džiaugiuos nors tiek prisidėjusi prie to švento darbo. Kuo gi daugiau galiu? Ak tiesą sako Levanarda. Kaip trukdo savas lizdas darbuotis "dievui ant garbės"!
    Liudviko žodžiai apie šaltinius rodo, kad jis spėja, kas atsitiko su mano apyranke. Kana kados paklausė, kodėl jos nesimaunu. Atsakiau, kad sulūžusi. Kodėl kodėl pamelavau! Juk tai mano daiktas ir turiu teisės daryti su juo, ką noriu. Nėra jėgų atvirai ir drąsiai ginti tas savo teises, ir gana. Bijau, kad Liudvikas supyks, kažin ko prikalbės... Ir kaip ta straigė, bijodama, kad manęs nešvelniai nepalytėtų, lendu į išsisukinėjimų ir melų kaušą.