Part

  1    1|         ketini nužlegenti?~    - Dėl to, kad raudoneglė. Kaip stiklą
  2    1|       neparodo, kaip svarbu sulaukti to vakaro. Kantrus ir kietas
  3    1|        tuščių puodynių. Gerai galvai to nereikia. Ji pati per save
  4    1|             durni kaip mano čebatas, to per blizgėjimą nematot.
  5    1|               Tas ir blogai, kad tau to užtenka.~    Tilių regimai
  6    1|         Tilius.- Kad ir ką daryčiau, to, kas praėjo, nebeatšauksiu.
  7    1|        šeštadienis, ir nebe kiek jau to darbo liko. Po pietų keletą
  8    2|          Negerai...~    - Nė šio, nė to.~    - Kai pastumi, dar
  9    2|          Žabelis, nagus atlupęs prie to darbo per metų metus.~    -
 10    2|                  Kad jūs skubat, mes to galim nežinot. Mums tai
 11    2|        liūdnai purtė galvą.~    - Aš to negaliu. Aš negaliu be pono
 12    2|     mėgdžiojosi. Tikriausiai vargšas to nesitikėjo. Patikrino laikrodį,
 13    2|         ponui? Supyks ir nebeduos nė to, ką gavom.~    - O ką tu
 14    2|          burna. Štai kas bus iš viso to, ir dar tuom nesibaigs.
 15    3|         visus sumurdė į grindinį. Po to vežė molį, stambų žvyrą,
 16    3|    artimiausiuose kalneliuose. Ir po to dar vieškelis ilgą laiką
 17    3|          paliko šešis hektarus, kaip to reikalavo įstatymas, ir
 18    3|       ženklas, kas ta nauja valdžia? To palaimingo kampo nesiekė
 19    3|            gebėjo apsieiti be jų. Ir to gana. O kad šmeižtųsi pašonėje
 20    3|            kokie ateiviai neprašyti, to tai ne. Visa didžiulė aikštė,
 21    3|          laiką po arklį ar du, ir iš to sudarą didesnę dalį pragyvenimo.
 22    3|            žiemos vakarai ir naktys. To jis nejuto anksčiau. Sekiojo
 23    3|           kaimynus duonos ir dar šio to skolintis. Visuose namuose
 24    4|  pasišnekučiuoti? Girdėjęs jis ir ne to. Per tiek metų visko pasitaiko.
 25    4|           giliai įtraukdamas oro. Po to nusijuokė garsiai, nenatūraliu
 26    5|               Į sveikatą!~    - Tiek to.~    Tilius žvalgėsi pro
 27    5|           tai Špicas malūne svėrėju. To paties Melamedo, aišku.
 28    5|           penkiolika litų.~    - Ne, to aš nežinojau, - be džiugesio
 29    5|           jaunuolis. - Ir kas man iš to? Dvi savaitės - po penkiolika
 30    6|            ir subrendusiu. O gal dėl to, jog nesuvokė, koks naujas
 31    6|              įsirėžė viduj. O gal ir to nebuvo, tik išsisklaidymas
 32    6|        žvilgterėti nors iš tolo. Bet to jis ir negalėjo išvengti -
 33    6|             ką darė ir ką šnekėjo po to. Kad langą išmušė, taip.
 34    6|             Kur nebūsi.~    - Kas be to - visų kelių galas.~    -
 35    6|            mergai liežuvis. Bet liek to, jis ir nemanė ko nors nuslėpti.
 36    6|              jis šilo ir neatsikratė to jausmo.~    Jį sekė. Aišku.
 37    6|               pagrasė pirštu, ir nuo to jam pasidarė nuostabiai
 38    6|         baisiausiai keikiate. Rodos, to nematau. Gal kai manęs nėra?
 39    6|            vingiuota. Tilius, niekad to nematęs, stebėjo akis išvertęs,
 40    6|           šiurpuliai ir, nejausdamas to, viena ranka apkabinęs,
 41    6|         tarpmiškėje.~    O Agnė viso to lyg ir nematė. Ji pati savimi
 42    7|              lūžtvių išvežti, tačiau to, paties pavasario lyg dovanoms
 43    7|           Beveik, sutiko Tilius, tik to nedrįso garsiai išreikšti.
 44    7|                    Nieks negulėjo po to. Švarūs,- užtikrino merga. ~   
 45    7|               Jau ir sakysiu aš tau. To tai nesulauksi. O labai
 46    7|            veža. Su dviem mergom dėl to gali išsiversti Basiuliškės,
 47    7|             būtų daręs. Bet tada jis to nežinojo. Turėjo savo svajones,
 48    7|            kas buvo jo jauna buitis. To jis nesiejo su aplinka,
 49    7|            užkištas ilgesys kaip lik to palies tolimiausio knyginio
 50    8|             kaklus pro gardų kartis. To šventiškumo kaip ir nesimatė
 51    8|          Petras ir gal Tugaudis? Dėl to taip linksma pas mus.~   
 52    8|          Tiliui pasidarė linksma nuo to. Ne vien žinia, jog ateis
 53    8|             žengdama paupio taku. Ir to taip sunku atsisakyti, jei
 54    8|              galima, nes vienatvė po to gąsdina dar didžiau. Ne,
 55    8|           viltimi. Ne, neužtenka jai to - svarstė Tilius, jausdamas
 56    8|  priekaištaudama, lyg nebesulaukdama to, kas buvo taip arti jos
 57    8|            prekiauja? Mes norime šio to pasipirkti.~    - Ne, neprekiauja, -
 58    8|          būtų jis taip pat šokęs ant to su odinėmis pirštinėmis,
 59    9| nepasitikinti baustu piliečiu ir, be to, kerštinga. Jis turėjo kaip
 60    9|           sakai, iščystyti reikia. O to nesu matęs.~    - Galėtų
 61    9|             arklio.~    Ir niekas po to nepasikeitė. Išbildėjo vežimėlis,
 62    9|      pakalnėje sužvingavo arklys. Ir to nebesigirdėjo. Nieks neišbėgo
 63    9|             mano arklį pavogė?~    - To tai nežinau, - teisinosi
 64    9|        Valdininkas purtė galvą - ne, to jis neatsimenąs. Tačiau
 65   10|          rūpėjo, kas čia bus.~    Po to jau greitai ėjosi. Vaikis
 66   10|       moterys nustebo, kaip anksčiau to nesumetė, kai gėrybių tų
 67   10|                 Kas duota bažnyčiai, to nė velnias neatims. Juk
 68   10|            neužsibuvę ilgiau tik dėl to, kad bijojo vilkų.~    Vaikis
 69   10|           sakyti! Nepraėjo pro šalį, to ar to neužkalbinęs, kad
 70   10|             Nepraėjo pro šalį, to ar to neužkalbinęs, kad ir paties
 71   10|           ant kaktų. Motina dar prie to žegnojos. Pas duris stovėjo
 72   10|        subudavota ir nunokus jau ant to paskutiniojo. O jūs, tėvai,
 73   10|              jaučiuką pasmaugti, jei to būtų prisireikę. Bet augumu
 74   10|             dar papildomas. Kiek ten to gero buvo, žinojo tik Doveika.
 75   10|            nusižiūrėjus į dvarus. Po to daržinės, klėtis, viralinė,
 76   10|             trauks senoji, ir tu dėl to jai nieko neprikiši. Pajuodusi,
 77   11|  pasivaikščioti. Spjauti jam esą ant to. Doveika toks jam tesąs
 78   11|         kvapą, pakirtusi kojas ir po to likusi juoduoti tamsia,
 79   11|         prieš gerus metus su viršum. To apkūnaus vyro baltu, saulės
 80   11|              ilgas dienas ir naktis? To nieks nepasakys. Ir kaip
 81   11|           pirmą kartą išginus bandą, to ypatingo dvelksmo viliojamas,
 82   11|           argi čia bloga?~    Ne. Po to jis niekam nebesiskundė,
 83   11|               Negirdėjote?~    - Ne, to mes negirdėjome.~    - Nekels.
 84   11|         šokio meliodiją.~    - Gi be to bieso recepto ar jau jūs
 85   11|               mes turime. Ir šio, ir to mes prilaikome, ir pasiruošę
 86   11|        taikstėsi užmesti už ausų. Be to, dar pliaukštelėjo liežuviu.-
 87   11|     parfumeria.~    O Agotėlė turbūt to ir telaukė. Ji pasirodė
 88   12|      perdalintų šiuomi vieškeliu. Po to jau nebebuvo gero. Nebebuvo
 89   12|           negu kalba. Jai knietė šio to pasiklausti, bet nedrįso.
 90   12|              Jei pasakysiu, kad prie to dar mūsų pieno perdirbimo
 91   12|             tai sau, o ir kitiems iš to kliuvo.~    - Nu, kur jau
 92   12|          lova atsirado taip greitai, to nė Gužienė nesitikėjo. Tą
 93   12|            butą, kurą ir šviesą prie to. Pragyventi ji galėjo už
 94   12|              sprandą nusukus. Ir dėl to kankinimosi, abejingumo
 95   12|         nenorėjo nieko prisiminti iš to tarpsnio, kurį bandė ir
 96   12|            Ir kiekvienas gviešėsi iš to pasipelnyti, ją pačią nustumiant
 97   13|             plepėjusi, ir nebesurado to vieno, vienintelio žodžio
 98   13|         vieną kartą gyvenime. Kad po to jau viskas eina savaime
 99   13|        įspaudžia į purią dirvą. O po to buvę blogi metai. Ūkininkai
100   13|              vyras.~    Šlubasis dėl to pasijuto užguitas ir, baltom
101   13|            Ne. O kur lengviau?~    - To aš nežinau. ~    Ji uždainavo: ~   
102   13|         kitas dainelės posmas?~    - To ir aš nežinau.~    - Nežinau, -
103   14|       dairėsi ko nors geresnio. O iš to gerumo liko tik tiek, kad
104   14|             vieton stiklinaitės. Ant to įstabaus butelio švietė
105   14|             per daug gudriu. Kaip ir to prieraišumo, kurs žingsnį
106   14|              likėjo laikinumu vardan to, kas turės ateiti, kaip
107   14|             nepavyko, tai niekas dėl to jo ir nekaltino.~    Tiliui
108   14|           nekaltino.~    Tiliui viso to trūko. Jis pavydėjo tėvui
109   14|        pasotintų alkį. Bet kaip? Jis to nežinojo. Kur slėpėsi jo
110   14|        užkalbinti mergaitės vien dėl to, kad ją matė šokančią su
111   14|           kas ne jo, ir kaip tik dėl to, kad negalėjo jo būti.~   
112   14|          puskarininkiu. Dar kažin ar to laipsnio jis būtų išvengęs.
113   14|           tegalėjo pasakyti - kas iš to? Leisdamas maloniai laiką
114   14|         nusprendė, jog anksčiau prie to niekaip nebūtų priėjęs.
115   15|                 Prašau.~    - Aš dėl to mat...~    Ką čia tiek daug.
116   15|          vienu du. Nors, po teisybe, to šnekėjimo kaip ir nebūtų.~   
117   15|               O kad nuošimčiai auga, to jau nemato. Kai gavo pinigo,
118   15|            kaip su grioviais.~    Be to, Jonas. Geras ir sąžiningas,
119   15|        pradėti ant savęs. Ir pradės. To jam neuždrausi. Išsives
120   15|         paaiškinti, bet ne per dieną to atsiekiama. Jei pati domėtųsi,
121   15|        Tilius.~    - Neblogas.~    - To gero netrūkstam. Savo pačių
122   15|             pasilikti vienkiemy, kai to jis visai nemanė ir planavo
123   15|              vaikas sudoroti?~    Po to jis krimtosi. Jis gėdinosi
124   15|              kažin kas iš šalies. Po to gailėtis ir jausti neskonį
125   15|      nusijuokė Tilius.~    - Nežinau to. Nežinojau ir tada. O Doveika
126   15|          Šitoji - tik seilei nuryti. To medaus laižysi tik tiek,
127   15|       užgriebiama nejučiom.~    Prie to dar reikia save paspausti
128   15|               Ir skurdžios dienos po to - be pinigo, be darbo, be
129   16|         lentoje. Ir pasimušti teks - to, kad ir kaip saugosies,
130   16|            Nušovęs nepaimtum. Kas iš to? Čia ir gervių nuo seno
131   16|           kad tiek galėtų.~    - Dėl to, kad nėra su kuom jo palyginti.
132   16|          išsiskirstys. O kas mums iš to? - spjaudėsi vyrai, laukdami
133   16|           lovos šeštą. Nu, ir kas iš to? Netvarka. Lėkė, puolė,
134   16|     pirmiausia. Tada gali ir iš kitų to paties pareikalauti,- atsakė
135   16|                  Na, bet aš vis vien to neužmirštu.~    Kur jis
136   16|           tingiu.~    - Apsieisim be to malonumo. Tik gerti norisi.~    -
137   16|              jis turi pasielgti. Nuo to daug kas gali pareiti. Padarysi
138   16|         graudu pasidarė, kad jau jam to niekad nebepakartos.~   
139   16|            sugebėsi? Tau ir nereikia to. Aš jau viską. Tik paruošk
140   16|          ponu viršininku, ir jis dėl to nesivaržė.~    - Ar toli
141   16|             daržinę, ponali...~    - To mes nedraudžiam.~    - Kad
142   17|           tekę matyti. Bet, ką matė, to neiškentė nepasakiusi.~    -
143   17|               Ne.~    - Kodėl?~    - To aš nežinau. Bet jis tikrai
144   17|             dabar taip nelengva.~    To jai nieks nepasakė, kol
145   17|             reikia. Ir jis atlaikys. To dar nebuvo, kad pagniužtų
146   17|          kandžiotų pagultą ranką. Ne to, ne to ji nedarė. Ji svarstė
147   17|             pagultą ranką. Ne to, ne to ji nedarė. Ji svarstė ramiai
148   17|        įsakinėti.~    Lengva širdimi to neatsisakoma. Ji galėjo
149   17|          pastatai iki lubų prikrauti to, kam jie ir skirti. Modernūs
150   17|              Moka viršaitis kalbėti, to jam neprikiši. Ir moka nejučiom
151   17|       pakeisti iš pagrindų. Ji laukė to, kas jai priklausė, ji laukė
152   17|               kurs darė visa, kad ji to nejaustų. Daug kartų ji
153   17|              kaip yra pratinama prie to ūkio, prie jo žmonių, ir
154   17|             prie tos minties ir prie to žmogaus, jog tuojau galėjo
155   17|       savanorių. Ir tai nemažai prie to, ką jis turi. Jo žmona -
156   18|             užtrenkiamos durys ir po to seką garsai? Arba atsargus
157   18|          ledo sproginėjimą.~    O po to jau ji nebepajėgė išsilaikyti
158   18|    nebepajėgė išsilaikyti vagoje. Po to atėjo pavasaris. Tartum
159   18|          tasai nukluikęs žmogutis. O to jis negalėjo, ko jai trūko,
160   18|             nors jau vis susiras iki to laiko. Kada jau ji bus visapusiškai
161   18|           Kapu, lavono šalčiu dvelkė to gašlaus senio namai, jo
162   18|         Nepritarė ir nesiginčijo. Ne to palyginimo grožiu žavėjosi,
163   18|            ir bandė, bet tikriausiai to niekam nepasisakė. Ir drauge
164   18|          pradėjusius savo kelionę iš to paties kiemo ir atsivariusius
165   18|            ne? Kas jam užgins siekti to, kaip nieks neužgynė iki
166   18|            ir koks būt, vis vien jau to yra užsipelnęs, kad pasikalbėtumei
167   18|      pasakysiu, - mokė Laurynas.~    To jiems nieks nepasakęs, o
168   18|          kalvis.~    Gera? Ar užteko to žodžio apibūdinti Basiuliškių
169   18|             sprendimų išvakarėse ir, to gerai nenujausdama, graibėsi
170   18|              netrukus priprastų prie to ir be didelio gailesio sutiktų.
171   18|             giesmę.~    Dar toli iki to, kol jai pačiai bus giedamos
172   18|          taip gražiai dainuoja? - po to vėl klausė Monika.~    -
173   18|         žinojo ir buvo tikra. Užteko to, kad ji jautėsi viena ir
174   19|         prakaitu sulieti. Ir be viso to jis buvo laimingas. Begaliniai
175   19|           iki šonams atbunkant ir po to ką nors susirasti. Jis gailėjosi
176   19|     pasikeičia po nakties. Ir ne dėl to, kad šviesa būtų pakeitusi
177   19|      krautuvę ir atnešk pilną vietoj to, ką išpylei! - pasakė Petras.~    -
178   19|            darbe ar prausiantis. Jūs to, mulkiai vaikinai, nežinote.
179   20|  pasivaišinti, gražiai susėdus. Nors to jau nebebus kaip seniau,
180   20|              jau kito rankose, o dėl to ir daugelis reikalų žmonėms
181   20|           pasisemti atgajaus ir viso to, ko ilgainiui galėjo imti
182   20|            negi pavydėsi jaunuomenei to, kas jai priklauso - guodė
183   20|            krūtinę. Ir jam pačiam po to pasidarė kažin kaip gaižiai
184   20|           ten, kur norėjo. Ilgai jis to sau neprisipažino ir kaltės
185   20|              patirtis ir susidėjo iš to, ką jis išgyveno pavasarį
186   20|              gairino jį vėjai, ir iš to beliko tik prisiminimas
187   20|           Gal iš nuostabos, o gal iš to baisaus staigumo. Pripratinti
188   20|              Tilius. ~    Ir ji, lyg to negirdėjusi, vienu matu
189   20|              geltonplaukės purienos. To pūkuoto vieversėlio.~   
190   20|              mane?~    - Ir ilgai po to negalėjau atsiminti, kur
191   20|            kada nors kitas toks prie to veidrodėlio? Toks pasalūnas
192   21|              ir todėl nesitrukdė dėl to nė uždarbis, nė numatyta
193   21|              patvirtinti. Petras dėl to ir paliko senas stuobrys
194   21|     sukauptai iš naujo išgyventi? Ji to sau negalėjo išsiaiškinti
195   21|    pasiruošusi skląstį atsklęsti. Nė to nedarytų. Kam skląstis,
196   21|             susprogti ir pražysti iš to ilgesio.~    Ir dar keletą
197   21|               Ir dar keletą dienų po to.~    Ir dar savaitę.~   
198   21|          peilį, supjaustyti padangas to naujo dviračio. Kas, kad
199   21|            Turbūt pas eigulį? Bet iš to greitumo žengė priešingon
200   21|              viską žinosi, kai ir be to esama įvairių bėdų.~    -
201   21|            nei grėblio dantys.~    - To irgi ploni pirštai.~    -
202   21|              lengvaduoniu? Ir kas iš to išėjo? Nieko neišėjo ir
203   21|           Taip būtų buvę geriau. Jis to ir laukė, jis to ir bijojo,
204   21|         geriau. Jis to ir laukė, jis to ir bijojo, bet šitaip daug
205   21|       smulkus prieš ją. Bet mergaitė to nežino.~    - Agne, Agne! -
206   21|            ir nepamojavo. Ir jam dėl to pasidarė nejauku, lygiai
207   21|              anapus upės. Jei ji tik to norėjo.~    Jis neįstengė
208   21|              drebėjo iš baimės ir iš to baisaus patirčių antplūdžio
209   22|         būdavo daroma nuo seno, kaip to laikėsi tėvai ir seneliai
210   22|         geriau negyventi. Atsižadėti to, ką turėjo. Ne, tada juk
211   22|      negalvoti. Jis lėkė netrukus po to kaip pašėlęs, tarsi vienu
212   22|             atkakliai tylėjo.~    Po to jie ištraukė bažnyčion.
213   22|              Tilius ir nesiruošė jai to atskleisti. Bet sesers jis
214   22|              ir jaukų sutvėrimą, nuo to, kas jos laukia.~    Jo
215   22|             visai ne toks blogas. Be to, mokytas ir mandagus ir
216   22|             nuolatos ir, stengdamosi to neparodyti, sukosi dar smarkiau
217   22|             nepaisantį. Jam toli iki to. Jį šaukė, ir jis ėjo. Ir
218   22|           kas ant tako pasimaišo. Aš to negalėjau - mane kiti vertė.
219   23|               Jie turėjo saugotis ir to.~    Ji rasdavo laiko ir
220   23|            Kad ir kas ir kaip bus po to, be gilaus rando jis jau
221   23|     besivelkančio vežimo. Ar jis dėl to turėjo nusiminti?~    Tarp
222   23|            manė, jog negalima žodžiu to atsakyti, ir tylėjo.~    -
223   23|  pasikalbėdavo kaip broliai. Broliui to nebūtų atskleidęs. Jis neturėjo
224   23|             vakarą. Prapliumpanti po to susitvenkusių debesų liūtimis.
225   23|           subjuręs galutinai. Nebuvo to šeštadienio ir tos šventės,
226   23|             gulėjo ir kada ilsėjosi? To senieji nesusigaudė. Mergų
227   23|              Apsitrina ausis, tai po to ramiau miega. Be sapno.~    -
228   23|             už tokį malonų įspėjimą? To jis nebūtų praleidęs kitam.
229   23|              partiją gėralų? Jei jie to nematą, tai esą žlibi kaip
230   23|           nieko? Pala, pala. Jis jau to neužmirš. Nuravės seniui
231   23|        trobesiai gerai apdrausti. Iš to jis tik uždirbtų.~    Krivickas
232   23|           Doveikai sugros suktinį. O to Petro tai beturima galvos.
233   24|               po kelias valandas. Po to sumosuodavo sparnais ir
234   24|           iki vidurnakčio, ir lik po to naktis įnikdavo skambėti
235   24|          pušų priemaiša. Ir piemenys to negalėjo padaryti. Miške
236   24|             plotus savo eiguvos? Jis to negalėjo suprasti. Ir negalėjo
237   24|              kliuksėjo ir jose. O be to, antrininko. Negi gaila
238   24|         pavasarinio darymo. Tiek jau to - Jonas numojo ranka ir
239   24|             jaunoji ponia? Ar ne nuo to laiko, kai prasidėjo upės
240   24|         metinės algos atsisakytų dėl to, jei pavyktų sugauti savo
241   25|            visai dienai į daržą. Jei to nedarė, tai tik iš įpročio
242   25|            pasalūnę ir apgavikę. Nuo to jai nepasidarė lengviau,
243   25|        susiklostė, ir jis kaltas dėl to.~    Laurynas pripūtė Gužui
244   25|          Kažin kaip nejauku Gužui po to. Kai kaimynystėje įsimeta
245   25|               Daugiau nieko. Užtektų to. Matytų, kaip jų veidai
246   25|              viskas iš rankų. Ne, ji to nepadarys ir todėl gėdino
247   26|        laukais, keliukais leisdavosi to balso linkui. Garines pakeitus
248   26|     maurodavo iki vėlumos.~    Ir po to skardus kibinamų mergų klyksmas,
249   26|       audringas pavasaris. Ir kas po to? Keista, neišreiškiama žodžiais
250   26|             lengva ir gera turėjo po to pasilikti. Visus rūpesčius
251   26|             vietos. Gali būti ramus. To jis nesitikėjo. Ir ūkis -
252   26|          tokiais pat. Tai, ką jis iš to vaikino išgirdo, ir apskritai
253   26|       pakviesti.~    - Apsieis. O be to, jis labai skubėjo. Biesas
254   26|              tuščia. Nes negali būti to, kas nepakartojama, kas
255   26|        Gražiai pagyvensi, ir mes tau to nepavydime, o visa širdimi
256   26|           Raudonasis Petras daug dėl to nesivargino. Jis pasiliko
257   26|             ir užmirši - tikina jis. To tai nesulauksi iš manęs,
258   26|      nelemtas mano būdas. Pačiam dėl to nesmagu. Tai susispausk.
259   26|              ką rimtesnio, ir nebėra to vyro. Va tai tau. Įsikalbėjimai,
260   26|        patarti Petras. Netraukia. Be to, vis neprisiruošiu. Ir pritingiu.
261   26|            vėžėse, savo kely. Ir nuo to jam linksmiau pasidarė,
262   26|             nors ir kaip nors?.. Gal to nereikės? Jis manė gerai
263   26|       paskaityk.~    - Per tamsu. Be to, juk sakei, kad negrįžta, -
264   26|              ne vienas. Aš esu tavo. To neužmiršk. Kažin kas grasaus
265   26|               Ir tu mane paliksi dėl to, kad būtumei eiguliu?~    -
266   26|              tau neužtenka?~    - Aš to nesakau. Labai daug. Tai
267   26|              negalime skirtis.~    - To ir bijau.~    - Baikim tą
268   27|             pagyromis, bet užteko ir to. Jis sužinojo ir taip labai
269   27|         sutvarkė, kas reikėjo. Ir po to nebežinojo, ką veikti. Nupirkti
270   27|             šalia ir užkalbinęs. Kam to reikėjo? Jo širdis daužėsi
271   27|              nuo jo? Jis nepripažino to nuo amžių išbandyto, kad
272   27|           bučiuoju? Pasirašė be viso to - Petras Doveika. Lapelį
273   27|         kelyje ir siūlytis pavėžėti. To jis tikrai neišvengtų. Jis
274   27|       skeveldras, kad kili turėtų iš to sau naudos ir patogumo.
275   27|        virtuvę. Viskas priklausė nuo to, kaip jas atidaryti ir įeiti
276   27|           miegamajam kambary.~    Po to jis nebežinojo, kur pulti.
277   27|               Jis plėšėsi išbėgti iš to baisaus ugninio rato. Iš
278   27|          besiremdamas ja. Ir iš visų to reikalavo. Ir visų bėdų