Part

  1    1|            Nė šalčio, nė šilumos. Nieko tu nebijai.~    - Teisybė.~    -
  2    1|     pjūklas tegul dirba. Įprasi - nieko,- guodė ir mokė senasis
  3    1|     pasakius?.. Uniforma tam, kas nieko kito negali.~    - Ar aš
  4    1|         kaltas jis, kad jam tėvas nieko nepaliko? Ne tik nepaliko,
  5    2|          nuo pamatų. Nenorėdamas. Nieko nereiškia Petrui vartyti
  6    2|    išvažiavom su pačia bažnyčion. Nieko, rodos, dienoja tik. O grįžtant -
  7    2|           slėsnumas.~    Daugelis nieko gero nesitikėjo iš derybų
  8    2|           neįsitikinsi, ar tikrai nieko naujo. Gali žydas patenkinti
  9    2| pirmadienį. Šventą dieną vis tiek nieko nenuveiksi. Nors gal jau
 10    2|      balsas.~    - Kodėl ne? Kiti nieko nesako? - Melamedas ieškojo
 11    2|         arklį botagu. Bet kai tas nieko, tai dar nejaukiau pasidarė.
 12    3|       senųjų erdvių trobesių veik nieko nebeliko, išskyrus keletą
 13    3|          hektarų ūkiui. Senis jau nieko nevaliojo padaryti. Nebeveikė
 14    3|     saldaus, jog iš gryno cukraus nieko saldesnio neišspausi, arba
 15    3|       parduotuvė išsinešimui, tai nieko nereiškia. Policija toli.
 16    3|   glūdumas, kaip juodą mišką, kur nieko regimo, nieko apčiuopiamo
 17    3|          mišką, kur nieko regimo, nieko apčiuopiamo toje tamsybėje.
 18    3|             Bet reikia gerti, kai nieko geresnio. Ir žibalą geri
 19    3|         Ir žibalą geri žmogus, ir nieko. Ir tą kartumėlį, nusunktą
 20    3|      nešiaušk šerio, nes vis tiek nieko nepaknisi. Ar ne? Man, sako,
 21    3|              Ką begersim, kad jau nieko ir nebėra? - juokėsi antroji
 22    3|           uogų krepšiais. Daugiau nieko. Dieve, kaip čia liūdna...~    -
 23    3|          ir yra, kad tarnautum ir nieko nedirbtum. Sakysim - prie
 24    4|          Pasibaigė tai pasibaigė. Nieko amžino nėra. Ir pačiam,
 25    4|   Nepagalvotum pasižiūrėjęs. O ar nieko nesakė?~    - Sakė, sakė...~    -
 26    4|                  Ir pasakė.~    - Nieko nepasakė.~    - Nežinot,
 27    4|     pavėjui. Langą jau išnešė, ir nieko. Ne pirmą, matyt, nes Gužas
 28    4|                 O aš žinau.~    - Nieko tu nežinai, - atsisuko apypikčiai
 29    4|          Taigi atsiimu savo dalį, nieko nenuskausdamas. Sveikas,
 30    4|       Pasigersi, Tiliau. Nevalgęs nieko...- pusbalsiu, beveik pašnabždom,
 31    4|            O kur liudininkai? Mes nieko nežinom ir nematėm, - aiškiai
 32    5|      pailgesnis, nors nebadavo ir nieko nedirbo. Bet mat be saulės
 33    5|      epušių žievės. Ar jau nebėra nieko tvirtesnio?~    - Gavau
 34    5|           didžiųjų turgų dienoms. Nieko stipraus ant stalo. Jie
 35    5|       paties miestuko. Nebuvo čia nieko verto prisiminti ir nieko,
 36    5|         nieko verto prisiminti ir nieko, saistančio su praeitimi.
 37    6|      ryžosi nebelaukti ir išeiti. Nieko jis nepaliko, ką turėtų
 38    6|     sparnus ar bažnyčios bokštus. Nieko jis nepaliko miesto gatvėse,
 39    6| bodėjimasis savim, nenoras matyti nieko aplink, žiūrint į daiktus
 40    6|            Jis dairėsi, spėliojo, nieko iš viršaus nematė ir tačiau
 41    6|        krėsti. Čia, Virsnėse, juk nieko daugiau ir nėra, jei ko
 42    7|        čia laikydavos padoriai ir nieko nematydavo. Jie net dainą
 43    7|         toliau?~    - Kas toliau? Nieko. Jau čia, gerbiamas, pats
 44    7|          erdvu, stambu ir tvirta. Nieko panašaus jo krašte nebuvo,
 45    7|           aplenkiantis, be niekur nieko peršokantis aplinkinį. Šis
 46    7|           malkų krūvos. Ji turbūt nieko nedirba, vienui vienos minties
 47    7|          sapnavo, iš tikrųjų? Gal nieko, gal pačius niekus, bet
 48    8|        žemės.~    - Dar, dar, mes nieko nebijom!~    - Užteks! Berazumiai
 49    8|       išgėriau už tave.~    - Tau nieko. Tau dar geriau. Kokia aš
 50    8|       glausdamiesi, susikabinę ir nieko nekalbėdami. Ir nežinia,
 51    8|      pavojaus grėsmėje. Be jo juk nieko daugiau ji neturėjo. Jis
 52    8|    tratėjo, biro šipuliais.~    - Nieko baisaus. Beveik teisybę.~    -
 53    8|          Tai kas dabar bus?~    - Nieko dabar nebus.~    - Tai kodėl?~    -
 54    9|         kelią, prapuolantį miške, nieko nematančiu žvilgsniu pro
 55    9|          Ir ką tokiam šungalviui? Nieko jam negali.~    Žeimys šaipėsi
 56    9|        įsigauti vidun. Ir daugiau nieko. Jei kas ir ėjo, tai nuėjo
 57    9|          kodėl.~    - Maniau, kad nieko nėra.~    Jei jo neskaito,
 58    9|              Jei jo neskaito, tai nieko. Beveik nieko. Ji gali ir
 59    9|       neskaito, tai nieko. Beveik nieko. Ji gali ir nesiklausti.
 60    9|           nesiklausti. Aišku, kad nieko nėra.~    - Miegojote? Ir
 61    9|             Tai kaip daina?~    - Nieko sau. Kur tu tokią išmokai?~    -
 62   10|         duonkubilio dugnas veidas nieko nesakė. Tik akys vartėsi
 63   10|         prieš šventą ypatą!~    - Nieko, nieko, geradėjau. Apieros
 64   10|        šventą ypatą!~    - Nieko, nieko, geradėjau. Apieros bažnyčiai
 65   10|         Ir gyveno sau kaip niekur nieko. Su siaubu jis pagalvodavo,
 66   10|          senoji, ir tu dėl to jai nieko neprikiši. Pajuodusi, nusimušusi,
 67   11|     subildėjo kėdė ar kas, ir vėl nieko. Užmigo vėl, matyt, tinginės
 68   11|      gerai, kad taip buvo, kad... nieko. Ne, negerai, o gal... -
 69   11|           naktis, jis norėjo, kad nieko, kad nieko aplink nebebūtų.~   
 70   11|        jis norėjo, kad nieko, kad nieko aplink nebebūtų.~    Keletas
 71   11|    tikrovę. Jis buvo patenkintas, nieko daugiau nebetroško ir užsimerkęs
 72   11|     alkūnėm ir, be skudurų maišo, nieko neturėję, neminint storos
 73   11|          keltų, vis tiek iš pliko nieko nepeš.~    - Nelabai, matau,
 74   11|    įteikti laišku. Daugiau beveik nieko gero ir nesimatė apsnūdusioje
 75   11|           iš akies. Kipšas rautų, nieko neišeina. Negi šilkinę skarelę
 76   11|          bieso recepto ar jau jūs nieko neturite? - nirtulingai
 77   11|        galvos visokių kvailysčių, nieko bendro neturėjusių su ūkiu
 78   11|          Tik, įvažiavus miškan ir nieko, be dangaus ir žalumos,
 79   12|         pasiklausyti.~    Juk čia nieko ir nebuvo, iš tikrųjų. Nieko,
 80   12|      nieko ir nebuvo, iš tikrųjų. Nieko, į ką įsikabinti jaunam
 81   12|       namais, beveik tėviške, nes nieko kito ji nebeatsiminė kaip
 82   12|            apystoriu balsu:~    - Nieko tu nežinojai. Neklausykit
 83   12|          Jeigu žvilgsniu negalėjo nieko tikro ir aiškesnio apčiuopti,
 84   12|     išnaudojo visus galimumus ir, nieko nelaukęs, atsikraustė su
 85   12|     rankas grąžydama, neišmaldavo nieko geresnio? Jai pasirodė suvis
 86   12|        graudinti.~    Ji nenorėjo nieko prisiminti iš to tarpsnio,
 87   13|     vietoj kraujo beturį išrūgas. Nieko lengvesnio kaip apeiti gėlynų
 88   13|         ji sutinka, ar ne. Ir jis nieko jai nebegalėjo padėti šią
 89   13|    Permirksi, Agne, mergyt.~    - Nieko.~    Vanduo, atsimušęs į
 90   13|         tos lovos jie susėdo.~    Nieko nebebuvo likę toje sukilusioje
 91   13|    darnaus aplinkos paveikslo, ir nieko sukeisto vietomis. Saulė
 92   13|    laikrodžio plokšte kaip niekur nieko.~    Nejau tikrai nieko?~   
 93   13|           nieko.~    Nejau tikrai nieko?~    Ir dienos turėjo slinkti,
 94   13|            kai atrodo, jog žemėje nieko nėra likę, dar išeina vyrai
 95   13|          uždainavo Doveika.~    - Nieko, dar pasportuosiu. O paskui
 96   13|          matai, koks nelygus.~    Nieko ypatinga tame nage jis nepastebėjo.
 97   13|            taip.~    Jis stengėsi nieko nejausti ir nieko nematyti.
 98   13|        stengėsi nieko nejausti ir nieko nematyti. Žiūrėjo virš jos
 99   14|          kad jos laukianti laimė. Nieko ji nežino, nieko ji nebeišmano
100   14|           laimė. Nieko ji nežino, nieko ji nebeišmano ir nieko nebeatsimena,
101   14|            nieko ji nebeišmano ir nieko nebeatsimena, tartum ji
102   14|          begalėjo tik numirti. Ir nieko kito.~    Visą dieną ji
103   14|  apgaunama vylingais pažadais. Ji nieko neprašė, nes ji pati turėjo
104   14|         ir be kurio negalėjo būti nieko kito.~    Ežios takeliu
105   14|    pasilikti visados toje žemėje, nieko daugiau nebegeidžiant?~   
106   14|  savarankus ir nepriklausomas nuo nieko. Tėvo jis anksti neteko,
107   14|      kildami aukštyn. Kaip niekur nieko. O Gelažius gulėjo negyvas.
108   14|        tikėjo ateitimi ir dėl jos nieko nesigailėjo. Jis giedojo
109   14|      naujas skyrelis jo kely.~    Nieko gudraus nebuvo pasidaryti
110   15|       Galim ir čia pat.~    - Tai nieko. Užeikim.~    Jis paėmė
111   15|        surėmė ant sklypo, daugiau nieko.~    Taigi su Krivicku,
112   15|          Būtų nupirkęs kitas, tai nieko. Bet jei viršaitis, tai
113   15|         ir laikrodį. Greitosiomis nieko gero nesugriebsi. Žmogų
114   15|        tai ir turi pasilikti. Jei nieko kito, teks pasišnekėti su
115   15|     vedami suskundė, susuko, nors nieko tokio baisaus jis ir nebuvo
116   15|           sugraibė vadžias.~    - Nieko sau moterėlė. O senis žvaliai
117   15|        kas? Ir tu apsisuktum, jei nieko kito galvoj neturėtum. Jo
118   16|         Jeigu taip, tai šią dieną nieko ir nebeišeis. Nes kol atlaikys
119   16|     pasistiprins. Tegul tik veda, nieko nelaukdami.~    Ir taip,
120   16|      daržinė mano...~    - Aš čia nieko. Duokite teismui, ar ką.~    -
121   17|          braukomas. Apsimeta, jog nieko. O vis tiek matosi, kad
122   17|          aš sakau, kad ji bjauri? Nieko bobelė.~    - Nieko. Taip... -
123   17|       bjauri? Nieko bobelė.~    - Nieko. Taip... - ji patempė lūpą. -
124   17|      patempė lūpą. - Būčiau ir aš nieko, gyvendama jos vietoje.~    -
125   17|          kapuose. Kad iš gyvenimo nieko gero nesą galima tikėtis.
126   17|         išnešė. Ji ne tik neprašė nieko iš jo, bet ir nekliudė jam
127   17|         kartais ir naktis, ir vis nieko gero. Vaišinosi ponai jo
128   17|       tasai bjaurus kaimietis. Ir nieko jam nebegali. O seniau būtų
129   17|          galėjęs. Kai galėjo, tai nieko panašaus ir neatsilikdavo.
130   17|           į savo ūkį. Svetimi juk nieko gero negalėjo jam atnešti.
131   17|        prisakymą, šalia.~    - Aš nieko blogo, - pasiteisino pati.~    -
132   17|          ūkio, prie jo žmonių, ir nieko nebuvo nuostabaus, jei pamažu
133   17|           galėsit pasikviesti. Aš nieko prieš jūsų sūnų.~    - O
134   17|         tai pakenks jų gyvenimui. Nieko panašaus. Korys buvo siuvamas
135   17|    neišsipildžiusiom svajonėm. Ji nieko nebenorėjo imti iš kito
136   18|       uždusinti, užgniaužti žadą. Nieko neklausianti ir nepaisanti.
137   18|          nesulaukianti grubaus ir nieko nepaisančio delno, apglėbiančio
138   18|          argi tu nematai, argi tu nieko dar nesupranti?~    Kaip
139   18|          čia daktaras? Žinia, kad nieko. Juk jis neserga. Ar tai
140   18|    nepasiimsim.~    Po jo mirties nieko neliks iš senosios Basiuliškių
141   18|     vinkšną šventoriaus pamūryje. Nieko gyvo nebuvo aplink tuo metu
142   18|          numetė ranka kaip niekur nieko.~    - Čia kaip ir mano.
143   18|           saują vystančios žolės. Nieko pikto nelinkėdama jam, ji
144   18| gražumėlis ir daina iš miško! Lyg nieko panašaus nebūtų girdėjusi
145   18|       greičiu ir smarkumu. Ji dar nieko nematė, bet žinojo ir buvo
146   19|            O kur gausi naktį? Na, nieko, palauksiu ryto. Spės nueiti
147   19|            paklausė Petras.~    - Nieko nenoriu. Tik ką mes uždainuosim,
148   19|        kalbėjo apie Agnę. Bet jie nieko nežinojo. Jie apskritai
149   19|           nežinojo. Jie apskritai nieko nežinojo. Ji kalbasi su
150   19|      valktį. Nė vienas jų nežino. Nieko jie nežino. Jei bent vienam
151   19|          Jie tokie kvailučiai. Ir nieko jiems nepadėsi. Jis galėtų
152   19|           kavalierius Petras. Jis nieko nežinojo apie mergaites.
153   19|         bus?~    O ką gi jis, jei nieko nežino? Jo gudrybė tokia,
154   19|        skatino Každaila.~    - Aš nieko nebijau. Velnias mano draugas.~   
155   19|          pavasarį, kai dar ir jis nieko nežinojo ir buvo laimingas.
156   20|         būtų kaina, tai be niekur nieko prisipildytų nejučiomis
157   20|       organizavo jo nuvertimą. Ir nieko jam. Jis netgi dedasi geru
158   20|       pasaulį, kybojo virš jo. Ir nieko daugiau. Jo minčių tėkmė
159   20|         ne į pamotes. O apie žemę nieko. Apie tėviškę nė puse burnos.
160   20|           pasikėlė ant rankų. Bet nieko nematė, kas apačioje, nors
161   20| pasiilgusi. O tu? Sakyk. Kodėl tu nieko nesakai? Tiliau?~    Jis
162   20|          Tiliau?~    Jis negalėjo nieko pasakyti. Nebuvo kaip praverti
163   20|          nė pavydėti nėra ko. Bet nieko panašaus. Jis staiga persimetė
164   20|           kur tada?~    - Be mūsų nieko nėra Basiuliškėse. Jei neskaitysim
165   20|               Taip.~    Ji tikrai nieko nepaisė. Pačiame vidudienyje
166   20|   susiglamžiusi?~    - Ne. Beveik nieko.~    - Gerai.~    - Palauk.
167   20|          po jos. Greitosiomis jis nieko neužgriebė savo galvoje.
168   20|          Ir žvelgė linksmom akim. Nieko pikta jose nebuvo galima
169   20|           nebuvo galima įžiūrėti. Nieko pragaištinga.~
170   21|           Išvėtyti pelai, daugiau nieko. Tai geriau neįsileisti
171   21|        krienus brazduodama? Sesuo nieko nežino. Ji apskritai viskuom
172   21|      dainininkai. Atrodo, jog jie nieko kito ir neveikia. Tik dainuoja.
173   21|       karto taip nevadino? Tilius nieko jos nė neklausė. Pasiėmė,
174   21|              Kas čia blogo?~    - Nieko.~    - Ir aš taip sakau.~    -
175   21|         bučiuos ir sakys...~    - Nieko nesakys. Tu tik išsigalvoji.
176   21| sulaužyčiau vargonus, ir vis tiek nieko neišeitų, - Tilius atkišo
177   21| lengvaduoniu? Ir kas iš to išėjo? Nieko neišėjo ir nebeišeis. Ir
178   21|          viską žinojo, o mergaitė nieko. Ir ji tikėjo viskuom. Jis
179   21|        jis mane susitvarkyti? Jis nieko nemanė ir nieko neturėjo
180   21| susitvarkyti? Jis nieko nemanė ir nieko neturėjo savo apgynimui.
181   21|      anksčiau ne kitaip yra buvę. Nieko beveik, jei neminėsime tokių
182   22|       tokiais atvejais nutikdavo, nieko neišrado. Ir ne vieta buvo
183   22|           ką turėjo. Ne, tada juk nieko nebelieka. Ir negalvoti.
184   22|    tegalėjo apsiverkti iš laimės. Nieko daugiau ji nenorėjo.~    -
185   22|        vadovavusiu miško darbams. Nieko ypatinga tame - Tilius tik
186   22|     geriau įsižiūrėti.~    - Toks nieko sau...~    - Nieko sau, -
187   22|           Toks nieko sau...~    - Nieko sau, - įsigrūdo tarpan jaunasis
188   22|           atsilygintų seseriai. - Nieko sau gaidys iš policijos.
189   22|        pridėjo Tilius. - O ar jis nieko tau nesakė, kaip jam sekėsi
190   22|           nesugadinti žmonės. Jie nieko, nieko suvis nežinojo apie
191   22|    nesugadinti žmonės. Jie nieko, nieko suvis nežinojo apie jį,
192   22|           šaunūs, geraširdžiai ir nieko nepaisą. Jie ir limonado
193   22|         jautė, jog taip be niekur nieko, taip pigiai nepraeis toks
194   22|       būrio ir pamažu kaip niekur nieko ateis ir atsirems jo dviračio.
195   22|   atsirems jo dviračio. Vaikinams nieko net nesakys. Jie patys turės
196   22|         iki kaklo. Kol galiausiai nieko, nieko nebeliko.~    Tilius
197   22|      kaklo. Kol galiausiai nieko, nieko nebeliko.~    Tilius buvo
198   22|        buvo vienas. Ir jis vylėsi nieko nesulikti ir išvengti klausinėjimų.
199   22|      vaizdavosi kaip savarankų ir nieko nepaisantį. Jam toli iki
200   22|           kaip begalint laisviau. Nieko netrūko ant jų stalo, nieko.
201   22|       Nieko netrūko ant jų stalo, nieko. Dievo dovanos buvo perpilniui
202   22|      nesupranti, kaip šoka... Ogi nieko lengvesnio. Tik paeiti iki
203   22|            Va, ten ji dabar. O tu nieko. Tu stovi ir klausais, ką
204   22|            Ar dar sakyti reikėjo? Nieko kilo jis ir negalvojo, nieko
205   22|      Nieko kilo jis ir negalvojo, nieko kito ir nedarė. Tik laukė,
206   23|        ateitų ir atsigultų šalia. Nieko kito nebeliko be jos. Jis
207   23|           kita. Visa kita niekai. Nieko nebeliko, kaip tik lankti
208   23|          bet nė pusę žodelio man. Nieko man už tai. Tegul žino visi,
209   23|       melo lizdą. Neprisileisdama nieko. Atstumdama visus kaip širšė,
210   23|         laukė. Petras kaip niekur nieko apsivertė šonais ir pasirąžė.
211   23|       praleidęs kitam. Bet Petrui nieko. Petro ranką jam buvo tekę
212   23|          ir minkštas daiktas.~    Nieko troboj ir nebelikę, išskyrus
213   23|              Kas čia dedas?~    - Nieko... Tas jau... Nieko... -
214   23|               Nieko... Tas jau... Nieko... - vapeno nusigandusi
215   23|     Vargdienis. - Kad tas tai jau nieko? Pala, pala. Jis jau to
216   23|     žodžiais, ir iš jo pasiryžimo nieko neišėjo. Gal kitą kartą.
217   24|          ėjo, rinkosi. Iki aušros nieko gero nesuspėjo padaryti.~   
218   24|           vis tiek, ką ji pasakė? Nieko naujo nebegalėjo ji išrasti.
219   24|         nebegalėjo ji išrasti. Ir nieko pakeisti. Jie sruvo pakalnėn.
220   24|         prikrautas arbatinis. Jau nieko ji taip nenorėtų, pusės
221   24|           hu hu... Kas man?~    - Nieko panašaus aš nemanau. Nieko
222   24|        Nieko panašaus aš nemanau. Nieko aš negalvoju, - teisinosi
223   24|        Jūsų vaikus paganysiu, kai nieko geresnio nebenusitversiu.~    -
224   25|          pati, lengva ir skaidri, nieko nežinanti ir gyvenanti šviesiu
225   25|     viskuom pilnai pasikliaudama. Nieko sau ir už savęs nepasilikdama.
226   25|           pamato. Toji beširdė ir nieko nepaisanti mergšė iš pieninės.
227   25|            visiškai pasitikėdama, nieko neslėpė ir tenorėjo išsipasakoti
228   25|       galvą ir numetė į šiukšles. Nieko neturėjo likti, kas liudytų
229   25|        ten, kur buvo anksčiau. Ji nieko nesakytų. Tik apsisuktų
230   25|        Gal anas, jai peršamas, ir nieko. Bet, kai Agnė pasijus viena
231   25|            Jei motina nesiteiravo nieko patenkinta, kad mergaitė
232   25|          nusipirkti, - lyg niekur nieko kalbėjo toliau Milė. - Vis
233   25|          ką nors nutuokia. Turbūt nieko. Ji žiūrėjo į Basiuliškes
234   25|        savo jaunas dienas. Iš ten nieko gero neišeina. Tik bloga.
235   25|    šešioliktus. Jos buvo draugės, nieko nepadarysi. ir Agnė, kaip
236   25|          Monika - išgama. Daugiau nieko. Užtektų to. Matytų, kaip
237   26|           gurkšniu nuryti. Ir tai nieko nepadėjo.~    Kas nors turėjo
238   26|               Kas atsiliko?~    - Nieko neatsiliko, - vaikinas atsmaukė
239   26|     statėsi Tilius, lyg be jo čia nieko kito nebūtų. - Kiek dabar
240   26|      netrukus parsirasiu. Na, ką? Nieko ypatingo. ~    Eigulio tuo
241   26|    nepaprasčiau. Be praktikos, be nieko. Ir į žvalgus. Gilią šaknį
242   26|       išmankštintas kareivis, nes nieko daugiau nežino.~    - Brolį
243   26|        kas nors atsitikę. Bet čia nieko neatsitiks, čia niekas nepasikeis.
244   26|   tirštėjančion miglon, už kurios nieko nėra, kuri baigiasi, lyg
245   26|           koks jaukalas iš manęs. Nieko gero - vien tik kvailystėms
246   26|            Įsikalbėjimai, daugiau nieko - netiki jis. Ne įsikalbėjimai,
247   26|          suvisai kvailučiu. Ar tu nieko negirdėjai apie tokį senelį,
248   26|         dar tau pasakysiu... ~    Nieko daugiau nebetroško, nes
249   27|          bet ką ji galėjo tureli? Nieko kito ir nebuvo. Taigi, taip.
250   27|           plauką tetrūko, kas jis nieko nebūtų išgirdęs ir dabar
251   27|           reikėjo. Jis pradėjo iš nieko ir visą laiką lipo tik aukštyn.
252   27|    supamas palaimingo nežinojimo, nieko neįtarė ir nesusiprotėjo.~   
253   27|        imti visur ir visada, pats nieko neduodamas, savo neprarasdamas.
254   27|           kaipgis. Bet jis dėjosi nieko nematąs ir susigūžė kampe.
255   27|    nugyvenęs be reikalo. Tuščiai. Nieko nebepaliks po jo. Net vardo.
256   27|    knarkia savo kamaroje. Jos juk nieko nežino. Duris ji pasiliko
257   27|      kasdienybės. Šiąnakt juk dar nieko neatsiliks. Iš ryto tik
258   27|        savo tikrąją spalvą.~    - Nieko. Čia kažin kur truputį...-