Part

  1    1|          jo nevykęs darbas, ir tai jam kėlė apmaudą.~    - O tu,
  2    1|                 Ar kaltas jis, kad jam tėvas nieko nepaliko? Ne
  3    2|        ubagui, kai sodžius dega? - jam pritarė. ~    Piktom švieselėm
  4    2|           jis rišo savo ateitį. Ir jam nusidavė geru ženklu, kad
  5    2|      Každaila, Tiliaus pakusintas, jam pasiūlė pirmiau susirinkti
  6    2|           Petrą, domėjosi Žabelis. Jam įkandin sekė kiti.~    -
  7    2|    patenkinti reikalavimą, bet kas jam? Tie keli naujai prisidėję
  8    2|         neapkęsti kaip nenaudėlio, jam galinčio pakenkti. Anksčiau
  9    2|          giliau jos smeigiasi. Kad jam kur kelmas pasipintų po
 10    3|       giesmes ir litanijas, nuo ko jam pasidarydavo tvanku paširdžiuose
 11    3|          tos valdžios ženklas. Kas jam tas ženklas, kas ta nauja
 12    3|            nė juodašimčiai, tai ko jam paisyti kažkokių matininkų,
 13    3|           tyrelio ežero, priklausė jam vienam, kur jis kerpėjo
 14    3|       kojos sukėlęs, tvarkėsi kaip jam patiko, pagal savo įpročius
 15    3| stambiausiom raidėm, ir tas darbas jam sekėsi nė kiek ne geriau,
 16    3|     turtingos savo praeities. Teko jam būti ir tikruose miestuose,
 17    3|     karvėmis Basiuliškių tvartuose jam buvo atsiėdę iki panagių.
 18    3|        kumelė. Nė dėku, nė išgrauš jam. Ir tau va špyga. Aš geriu
 19    3|    Veronikos jauniausioji, ir mojo jam, ir šaukė, veik nepraverdama
 20    3|       pabučiavimą. Ir tai pamažėle jam pavyko. Nusivadėjusio selterio
 21    3|            man negali.~    - Drožk jam per prusnas už tokias kalbas! -
 22    3|        trumpą susidūrimą.~    - Aš jam...- taisėsi bliuzelę mergina.~   
 23    4|          čia tokio? Ar pirmą kartą jam tenka su žmonėm pasišnekučiuoti?
 24    4|           akis ir sustingo stulpu. Jam, matyt, kažin kas visai
 25    4|       turės susimesti žvaliau, kad jam nenujotų iš panosės koks
 26    4|            jis labai gudrus, ką tu jam. Bet ir čia jis nepėsčias.
 27    4|         koja į paširdžius - muštis jam pusėtinai sekėsi. Susikabino
 28    5|            pūstelninką su šuneliu, jam taką nuodėguliu šviečiančiu.
 29    5|           ir klausė, kokio žmogaus jam reikia. Per pusvalandį jis
 30    5|        Dviejų trijų dienų uždarbio jam užteko ilgam, nes mokėjo
 31    5|          buvo jo šventė. Daug metų jam teko prasitrinti Varlinėje,
 32    5|            apie kažką ankstyvesnį. Jam trūko iškalbos. Ką gi čia
 33    5|       Tilius sutiko su viskuom, ką jam pasiūlė, numodamas ranka,
 34    5|            Jie gi nesirūpino, kaip jam sekėsi nugyventi ir išsilaikyti.
 35    5|           po vieną? Su tiek žmonių jam buvo tekę per amžių susitikti.~    -
 36    5|         galėtų būti jo šeimininkė, jam pasirodė lygiai nepaprasta
 37    5|            vežimėlius ir nusisuka, jam praeinant gatve.~    Jokio
 38    5|          šlamštas ir atmatos, kėlė jam graudulį ir nykumą. Bet
 39    5|     praeitimi. Ji atitolo savaime, jam nedarant jokių pastangų
 40    6|     nepaliko miesto gatvėse, vakar jam sukėlusiose nykų graudulį
 41    6|     išleidusį kelin? Ir nebeatrodė jam keista, kad baudėsi tokiu
 42    6|          vis tiek pastebėtų. O gal jam leis ramių ramiausiai praeiti?
 43    6|    pavalgyli, - pašokusi jau ruošė jam vietą Milė.~    - Šaukštą
 44    6|   vartotojui. Ne vargas, o pramoga jam buvo, dainuojant paukščiams
 45    6|          pagrasė pirštu, ir nuo to jam pasidarė nuostabiai lengva
 46    6|          per tą snukį. Ar ne? O ko jam kaišiotis, kur nereikia?
 47    6|       šonais. Einu pažiūrėti, kaip jam sekasi.~    - O kada užeisi
 48    7|            iš jos rankos. Teko tad jam. O kamštis buvo bjauriai
 49    7|         Julė patraukė rankšluosčiu jam skersai nosies.~    - Taigi,
 50    7|         nepažintų.~    - Ir aš dar jam koja pridėjau, - pasigyrė
 51    7|          Laurynas kur pasisukdamas jam padėjo, ir atrodė, kad kuo
 52    7|     raizgynės? Ar ji.būtų padėjusi jam išsiaiškinti, kad lašas
 53    8|               Ne visi, ne visi...- jam dar prieštaravo. Bet riesta
 54    8|            tylai?~    Tą valandėlę jam buvo nuostabiai lengva ir
 55    8|         išminti jomis. O jei valią jam kas duotų, tai jis padarytų.~    -
 56    8|            laukė, kada jis pamatys jam skirtąjį. Grakščiais rėželiais
 57    8|         rūsio drėgmės. Ir pasirodė jam, kad tą jau jis buvo pajutęs
 58    8|         krizenime tą nugirdęs. Tik jam nereikėjo klausytis anos
 59    8|              Ir tai buvo įspėjimas jam. Pačią paskutinę akimirką,
 60    8|           atsisakymas savęs padėjo jam nugalėti ir pralenkti save.~    -
 61    8|    nuplikintas ir kiaulė. Ir gerai jam, kad taip pasakiau. O kas
 62    9|           tokiam šungalviui? Nieko jam negali.~    Žeimys šaipėsi
 63    9|       rašalu. Net ašara prasisunkė jam, taip nuoširdžiai jis pasilinksmino.
 64    9|       laiku jį išjuokė. Kai beliko jam tik eiti ir pasiimti, kas
 65    9|   švaistysis botagu manydamas, kad jam viskas galima. Prietaringa
 66    9|    Šiandien paršų neromija, tai ko jam čia?~    - Nesisakys, jei
 67    9|     nesiklausė, ką tas veikia, bet jam vis tiek.~    - Nesijuok,
 68    9|         Kaip jis gali juoktis, jei jam ašaros rieda? Ve, kaip pupos.~    -
 69    9|          Petras pagaliau.~    - A, jam žmogaus pagailo... Mes jam
 70    9|         jam žmogaus pagailo... Mes jam tuoj uždėsim. Kur tas tavo
 71    9|  įsispraudęs viršininką. Pamiškėje jam už akių užbėgo Tilius.~    -
 72   10|                 Paklydau, - atsakė jam.~    - Miškai čia klaidūs.
 73   10|                  Piemenėlis mūsų,- jam paaiškino.~    O jau vaišinosi -
 74   10|  atvažiuojančio kalėdoti. Ir puolė jam į kojas, melsdami susimylėti
 75   11|          rudenį ar pavasarį, užeis jam noras pasivaikščioti. Spjauti
 76   11|            pasivaikščioti. Spjauti jam esą ant to. Doveika toks
 77   11|           esą ant to. Doveika toks jam tesąs ponas, kaip ir Žebris
 78   11|          ką pririštas. Basiuliškės jam lygiai priklausančios. Dargi
 79   11|            tamstos. O taip, lai aš jam ištaisyčiau nugarą...~   
 80   11|      pasikeitimas bet kurion pusėn jam atrodė kaip praradimas.
 81   11|        tikra. Vyrai prie tvenkinio jam priminė netrukus prasidėsiančius
 82   11|   pasiskolins. Ten jis dar mojuoja jam nuo vandens. Tie vyrai lyg
 83   11|     vandens. Tie vyrai lyg giminės jam buvo pasidarę. Suartino
 84   11|           dailų niekelį. Ta mintis jam labai patiko kaip nauja
 85   11|     langelį. Ir plaukai, ir kaklas jam tapo neatsiejamai surišti
 86   11|         bjaurų sloguti. Ir reikėjo jam įsidriekti, kad taip apsijuokintų.
 87   11|             kad taip apsijuokintų. Jam pasirodė, jog kelias valandas
 88   11|        Minutei užbėgo Gužo kieman. Jam rūpėjo pašniukštinėti, ar
 89   12|         kalančius kuoliukus. Gyvai jam stojosi anie metai, kai
 90   12|           į šonus. Arklys ėjo kaip jam patiko, išnaudodamas šeimininko
 91   12|            botagu išilgai nugaros. Jam iškrito iš dantų pypkė,
 92   12|           Tai rodyk, rodyk. Knieti jam taip labai pamatyti. Mergos
 93   12|             Ir nesuriktų, liepdama jam nešdintis kuo greičiausiai
 94   12|     gausaus panamės būrio, čia pat jam sprandą nusukus. Ir dėl
 95   13|             ar kas nagų neprikišo, jam nesant. Šeimyniškiams jis
 96   13|       naktis sugėrė žingsnius, bet jam vis tiek nusidavė, kad jie
 97   13|       mačiusi jo cigaretės ugnelę, jam tik išėjus iš Basiuliškių
 98   13|          kiekviena valanda.~    Ir jam tereikėjo sulaukti pokaičio
 99   13|          krepšį Laurynui, pamėtys. Jam nė susilenkti nereikia, -
100   13|        kilojo visokius buteliukus. Jam gyvai stojosi vaizdas vaistinėje
101   14|            su juom ir net atvaizdą jam rodžiusi. Agnė jam baisiai
102   14|        atvaizdą jam rodžiusi. Agnė jam baisiai patikusi. Taip krikštomočia
103   14|           ir jaunikį parinkusi. Ir jam baisiai patikusi jos fotografija.
104   14|         jis neužsiminė. Ir kodėl - jam pačiam liko neaišku. Ar
105   14|            tos pačios.~    Nejaugi jam būtų pradėję sektis? Ir
106   14|    mirusieji šermenyse. Kas kartas jam atrodydavę. jog jis gyvas
107   14|        gyvulių skerdyklose. Ir ten jam nepatikę su negrais - juodaisiais,
108   14|            atsigynė, tik spirdamas jam į blauzdą. Arba kaip tas
109   14|          jog jis nenorėjęs priimti jam atkišto dolerio, manydamas,
110   14|           pamatus. Svetimi kraštai jam tebuvo kaip ūkis, kuriame
111   14|        išeiti. Tai, o ne kas kita, jam ir jėgų teikė iškęsti ir
112   14|         savo pirmagimio. Jeigu tas jam nepavyko, tai niekas dėl
113   14|          galinčius daryti tai, kas jam neprieinama, išugdė nepasitikėjimą
114   14|            nedaug ir lygiai nedaug jam būtų užtekę. Kartais pagalvodavo,
115   14|         rankų ir patogaus gyvenimo jam taip pat atrodė kvaila ir
116   14|           Tąja kryptimi pasibausti jam neleido išimtina šeimos
117   14|           pasiųsti po velnių. Nes, jam tarnaujant, buvo taip patvarkyta,
118   14|          nepasikartojančios progos jam kilo atkarumas ir pyktis.
119   15|   Nepalyginamai sunkesnių užduočių jam buvo tekę spręsti ir išspręsti.
120   15|          per daug aiški. Atliekant jam bausmę, ir įvyko varžytynės.
121   15|      pripažinti, nelabai palankiai jam.~    Ech po kelmais! Jei
122   15|           ant savęs. Ir pradės. To jam neuždrausi. Išsives Julę
123   15|        pirmos dienos tas berniukas jam padarė gerą įspūdį ir lig
124   15|           savininko, manydami, kad jam tai ir iš rankovės byra.
125   15|            dangus ją bus pasiuntęs jam, bent jau antrajai jo gyvenimo
126   15|     gabumais, tuo labiau kad dabar jam ir beliko rūpintis tik ūkiu
127   15|             jai galėjo patikti. Ir jam pavykdavo nutaikyti. O tai
128   15| prisilietimas. Jis nežinojo, kodėl jam taip visuomet išeina. Ir
129   15|        Tilius neatsiminė, kad būtų jam tą sakę. Jis sustabdė arklius
130   15|           ubagui. Ar tu žinai, kas jam belieka, kai atima tarbą?
131   15|           nebeužsidirba. Ta, kurią jam duoda, stojasi skersai gerklėj.
132   15|        aprišti pirštus.~    O koks jam reikalas, po velnių, manyti,
133   15|     susitvarko - būkite be baimės. Jam dar toli iki šimto. O ir
134   16|            leisti bastytis kur tik jam patinka, nesigailint smulkių
135   16|          pas zimagorus ir užtrauks jam nešlovę. O kas jaunimui
136   16|      Každaila! Grįžk atgal! -šaukė jam nuo tilto.~    - Aš jiems
137   16|                Kur jis tau užmirš. Jam nereikėjo nė stengtis. Jis
138   16|           graudu pasidarė, kad jau jam to niekad nebepakartos.~   
139   16|          Jeigu manęs klausys, - ko jam nebūti geram, jei tik tiek?~    -
140   16|          negalėtum atsisakyti. Bet jam buvo savotiškai smagu, kad
141   16|          melioracijos tvarkytojas. Jam teko pabraidyti po balas,
142   17|        naktį ir pagrobsim. Doveika jam atrėžė, kad šunes jo esą
143   17|           Greičiausiai. Už tai jau jam būtum davęs ausų, ar ne?~    -
144   17|       nieko iš jo, bet ir nekliudė jam laisvai šienauti iš kairės
145   17|        bjaurus kaimietis. Ir nieko jam nebegali. O seniau būtų
146   17|            juk nieko gero negalėjo jam atnešti. Dar padegs, daržus
147   17|          skeltumei per pusę viska? Jam negaila, kad turi atskirą
148   17|      neketino. Bet vis vien keista jam darėsi pagalvojus, kad dar
149   17|         Moka viršaitis kalbėti, to jam neprikiši. Ir moka nejučiom
150   17|           ji apie tai kalbėjo, kad jam iš karto pasidarė aišku,
151   18|      jaunystės.~    Tas buvo aišku jam pradžioje. Jo karštį ir
152   18|            svajojo apie sūnų, kurį jam turėtų padovanoti jauna
153   18|    įsitikinęs visam laikui, kad ne jam ji. Ji rąžėsi, iškeldama
154   18|       Gužas jau išvažiavo parvežti jam pačiam.~    - Tai gyvatės
155   18|        neva guosdamas šlubąjį, kad jam gali tekti nugyventi visus?
156   18|     Doveikos galvoj? Kodėl ne? Kas jam užgins siekti to, kaip nieks
157   18|           žegnojosi. Amžiną atilsi jam, atsidirbusiam ir pavargusiam
158   18|         kur jis būtų, turi girdeli jam skirto varpo balsą. Kur
159   18|      netinka. Jaunasis tikino, kad jam bloga galėsią pasidaryti,
160   18|      išvers seno kapo kaulus. Taip jam ir buvę kartą, kai kažin
161   18|            šios vietos gyventojas. Jam kasama duobė, jam giedamos
162   18|      gyventojas. Jam kasama duobė, jam giedamos giesmės po aukštais
163   18|            Nieko pikto nelinkėdama jam, ji mėgino vaizdą perkelti
164   19|            kietas, kaip kiti mano. Jam esą labai sunku. Jis laikąsis
165   19|           pakulos, ir kartkartėmis jam trūko oro. O Každaila dar
166   19|           permetė baltom ir atsakė jam:~    - Kad tu durnas ir
167   19|        ramino jį Petras.~    - Kas jam?~    - Dėl mergos. Žinai,
168   19|        Nejau pati Agnė bus atėjusi jam talkon? Jis ėmė stiklinę
169   19|   palapinės ir paklausti, ar labai jam patinka Agnė. Dievulėli
170   19|    prižadėdamas atsakė Každaila. - Jam bobos nerūpi. Jau tu nebijok.~   
171   20|        Gražiai gyveno Doveika.~    Jam sekėsi. Jis buvo kaip upė,
172   20|  organizavo jo nuvertimą. Ir nieko jam. Jis netgi dedasi geru kaimynu,
173   20|            Tėvas ėmė ir paėmė, kas jam buvo reikalinga. Tyčia jis
174   20|          ne išpeikė. Tik tiek, kad jam ji geriau tinkanti į žmonas,
175   20|           kas savaitę važinėjo. Ir jam buvo paaiškinta, jog tik
176   20|      laukus pasidžiaugti derliumi? Jam pasirodė nesuprantama ir
177   20|            kažkas ypatinga dėjosi, jam pasirodė labai nepatogu.
178   20|           žvilgsnio. Ji sušvitėjo, jam jau nusisukant. Ir tai buvo
179   20|         varsto vargšės krūtinę. Ir jam pačiam po to pasidarė kažin
180   20|          kuom gi ją palyginti, jei jam tik dvidešimt treji metai
181   21|       eigulys Baikštys numirdamas. Jam tai būtų buvęs peilis po
182   21|        nebūtų baisu. Bet su Tilium jam vis tiek nevertėtų susidurti.
183   21|       gerai žino autobuso šoferis. Jam tereikia pasakyti, kur nori
184   21|          nė neklausė. Pasiėmė, kas jam reikia, ir viskas. Tiesa,
185   21|          cvanktelėjo durų varpelis jam išeinant.~    - Va,- pasakė
186   21|           ir žinojo, tai šiuo metu jam viskas rodėsi kitaip. Viskas
187   21|      neatsisuko, ir nepamojavo. Ir jam dėl to pasidarė nejauku,
188   21|       grūdosi popiermalkės.~    Ar jam nevertėjo su jomis nusigrūsti
189   22|    užmiršęs namus ir saviškius? Ar jam taip esą gera, kad kitų
190   22|           motinai. Ir, kaip visada jam tokiais atvejais nutikdavo,
191   22|       grindys, ir padengtas stalas jam, vyriausiam broliui, vyriausiam
192   22|         jis nieko tau nesakė, kaip jam sekėsi Virsnėse?~    - Ne.
193   22|          besama.~    - Bet Miliutė jam snukį nagais atsakančiai
194   22|    nenuperkama. Ten šoko mergaitė, jam vienam tepriklausiusi. Niekieno
195   22|         kitos išeities. Viskas ten jam vienam tebepriklausė. Tereikėjo
196   22|     savarankų ir nieko nepaisantį. Jam toli iki to. Jį šaukė, ir
197   22|         dantis cigaretę ir uždegė. Jam buvo neaišku, ar senis taip
198   23|         medaliais ir ženklais, jei jam užgintų juos prisisegti
199   23|           akį primerkęs, Tugaudis. Jam viskas buvo pasidarę nebeaišku.
200   23|            kaip Julė atrodo.~    - Jam Julė. Ir neišmanymas tavo,
201   23|          Petrui nieko. Petro ranką jam buvo tekę pajusti daug seniau.
202   23|      Krivickas Vargdienis. - Nujos jam tą bobą iš po akių. Nesidžiaugs
203   23|           ką jis padarė man? Kitas jam seniai būtų parpinus suskaitęs.
204   23|            ant jo sprando. O tu ką jam ketini ištaisyti? Juk jis,
205   23|               Tilius kiūtino namo. Jam vienam, nuošaliai, Petras
206   24|          lanku juosė gaisro vietą, jam palikdami valią siausti
207   24|            kaip gyvastį ir nedrįso jam nustatyti kainos. Jis kvietė
208   24|      reikalo piršto nejudins - vis jam turės išeiti į gera. Susipjovė
209   24|       dabar nori prisigerinti. Kas jam, kad išgers kelias bačkeles?
210   24|     pridarys iš naujo. Turi iš ko. Jam tas tereiškia, kiek tau
211   24|            Jonas.~    - Į sveikatą jam!~    - Ir susigalvok tu
212   24|         pasigavo Tilių ir tvirtino jam tą patį.~    - Sakau tau,
213   25|         ragavusi džiaugsmo ir visa jam atidavusi, viskuom tikėdama
214   25|        žiauroko gyvenimo įstatymo. Jam vis tiek turi paklusti.~   
215   25|          jau per vėlu. Ji pasakytų jam, kad tegul eina ten, kur
216   25|          klausinėjo visko, ir Agnė jam neliko skolinga. Ji pasisakė
217   25|         mano vyras ir beveiks? Bus jam liūdna. Galą dar pasidarys,
218   25|       Nesidarys, nebijokit. Ir kas jam aš, jei jis turi geresnę?
219   26|           kad laikas yra atėjęs ir jam. ~    Tilius atitoko. Jis
220   26|     sustabdė arklius ir šūktelėjo, jam dar esant atokiai.~    -
221   26|            dar nesiruošė keliauti. Jam visai neskubu. Kartą atvykęs,
222   26|       pasiieškoti kito. Per didelė jam garbė turėti tokį bandininką,
223   26|             Taigi. Turbūt jau teks jam pasiieškoti kito. Taip jau
224   26|         Tilius manė, jog šiuo metu jam būtų geriau susitraukus
225   26|              ar ji taip pasakė, ar jam tik taip pasigirdo. Jis
226   26|              Tokios dainelės nieks jam nedainavo. Kas tiesa, tai
227   26|             Vaikinas svarstė, kaip jam atsiskaityti su šeimininku.
228   26|       vėžėse, savo kely. Ir nuo to jam linksmiau pasidarė, tartum
229   26|            amžiams suramintas. Kai jam pranešiu, jei ir nekris
230   27|          SEPTINTAS ~    Daug kartų jam buvo tekę keliauti šiuo
231   27|           lyg stengdamasis sugauti jam labai svarbų daiktą, pralekiantį
232   27|            suprato ir tai, kad tik jam vienam lig šiol nebuvo aišku,
233   27|     apsuptas svetimų, ir tik blogo jam tegeidžiančių, pasijuto
234   27|      atsikratyti. Ir tas klausimas jam neatrodė nė kvailas, nė
235   27|          bet tai, kad tokia mintis jam niekad nekilo anksčiau.
236   27|         nueidama, kitam pareidama. Jam laimė turėjo visad vieną
237   27|         galutinai nesusipančiojai. Jam patiko šis kelias. Ir pasijautė
238   27|           įsidėmėjęs ir jos namus. Jam patys niekai tebūsią iššokti
239   27|         Laikrodin nežiūrėjo. Laiką jam nusakė žvaigždės, vėlyvo
240   27|          reikalingą šiuo kartu tik jam vienam.~    Jis perbraukė
241   27|           kad būtų tai pastebėjęs. Jam teko kaupti visas jėgas
242   27|         žingsnį ir paruošė klausą. Jam pasivaideno cigaretės žybtelėjimas.
243   27|          Doveika paspaudė gaiduką. Jam nereikėjo šautuvo nė pasukti.
244   27|         ant ežios. Vienas užspaudė jam akis.~    - Bet kodėl jis
245   27|          Tilius krūptelėjo į šoną, jam artinantis.~    Jis būtų
246   27|           tikroji per daugelį metų jam neįkirto, nors tūkstančiai