Part

  1    1|     blakstienomis nesumirkčiodamas. Ta mintis vaikščiojo nuo vieno
  2    1|            kad ir vyresnioji... Bet ta jau turi tokį prisiplakėlį.
  3    1|             tavęs. Žinai, tokia ten ta giminystė. Nuo pančio radimo,
  4    1|      užtenka, ar dar stiklinaitę. O ta stiklinaitė dažniausiai
  5    1|      judesiais švaistydamasis, kaip tą buvo daręs savaites, mėnesius,
  6    1|             jo vardas ir padėtis šį tą reiškia... Va, jo paties
  7    2|   pervyniojo autelį.~    - Ką gali, tą padarai. Diena ne per ilgiausia.
  8    2|       pastoviai. Gerai mokame. Visi tą žino. Daugiau sukirsi -
  9    2|        danties skiedrelę:~    - Tai tą ir norėjau sužinoti. Mums
 10    2|             sužinoti. Mums neskubu. Tą patį mes paimsime pirmadienį.
 11    2|  nuleisdamas vieną lūpos kampą. Pro tą plyšį sužibo auksinis dantis.~    -
 12    2|                Labai rimtai mes. Už tą patį niekas nesutiks. O
 13    2|              Aš tai jau kirsčiau už tą patį. Ne iš kokio išdykumo,
 14    2|      nebemanai?~    - Ne, neperėjo. Ta liga bjauri - taip greitai
 15    2|           vertę.~    - Sakom ir mes tą patį, - keliose vietose
 16    2|           litą ir penkiasdešimt. Už tą, kas bus padaryta nuo šio
 17    3|            Kas jam tas ženklas, kas ta nauja valdžia? To palaimingo
 18    3|              ir ganė, kur panorėjo. Tą patį jis darė senu įpratimu
 19    3|                  Tai kad taip dabar tą šikšninę tarbą kapt nuo
 20    3|           kur pusė gyventojų turėjo tą pačią pavardę, tad ir priedo
 21    3|            visur suplūdę.~    - Kam tą botagą, Butkau, su savim
 22    3|             Durniai jūs, jei girdot tą raudoną jautį. Tegul per
 23    3|             pinigo gavo...~    - Už tą tai tu gausi per šnerves, -
 24    3|             atitraukdavo ranką. Ok, ta moterėlė - rąžėsi vaikinas.
 25    3|       atsiimkim lig soties...~    - Tą mes sąžiningai atliksim.
 26    3|        atliksim. Duok! Ką paduosi - tą suversiu. Ar man ne vis
 27    3|           geri žmogus, ir nieko. Ir tą kartumėlį, nusunktą nuo
 28    3|          sienos vyresniąją Gužaitę. Ta ne juokais plėšėsi:~    -
 29    4|            pasvilino?~    - Pamatęs tą senutę, tik akių neišspragink.~    -
 30    4|           nesigailėjo koją įkėlęs į tą širšyną. Krivickas Vargdienis
 31    4|           stalą.~    - Nutilkit! Už tą žinią Baikštį negyvai nulesinsim.
 32    4|      pastebėjo Tilius.~    - Duokit tą spiritą. Dar geriau. ~   
 33    4|           kad nauja gadynė ateina į tą nuošalų kampą. Jos krautuvė
 34    4|         mūsų - pasižiūrėkite.~    - Tą akmenį tu pasilik atminčiai, -
 35    5|        kiekviename skyriuje, turėjo tą pačią paskirtį ir išvaizdą.
 36    5|      plunksnas.~    - Kiek šauki už tą gegutę?~    - Jei pirksi,
 37    5|          šįryt, skusdamasis barzdą, tą pastebėjo. Veidas pailgesnis,
 38    5|             dingęs iš ganyklos, tas tą pametęs. Kam ko trūksta,
 39    5|             kiek ilgai jo išteks. - Ta istorija pabaigta. Vis tiek,
 40    5|    nežinojau, - be džiugesio sutiko tą žinią jaunuolis. - Ir kas
 41    5|                atsilošė Baikštys. - Tą vakarą, kai susimušei, pasakojau.
 42    5|       sparnas Biručio malūne?~    - Tą patį. Nesivedė žmogui.~    -
 43    5|        Išgėrė jis tik stikliuką, ir tą patį perpus. Aplaistymui
 44    5|        žemyn. Kažin ar jie atsimena tą vakarą Gužienės krautuvėje -
 45    6|             turėjo būti dėkingas už tą retą dvasios pakilimą lyg
 46    6|         taip seniai, jog žmonės per tą laiką spėjo pasikeisti,
 47    6|       beregint. Gana jau.~    - Dar tą krūvelę.~    Ir ta krūvelė
 48    6|              Dar tą krūvelę.~    Ir ta krūvelė netruko. Tada juos
 49    6|        snukį...~    - O aš tada per tą snukį, per tą snukį. Ar
 50    6|           aš tada per tą snukį, per tą snukį. Ar ne? O ko jam kaišiotis,
 51    6|              Dieve, kaip buvo baisu tą naktį...~    - Gal ir buvo?
 52    6|           nebūtų patikėjęs, jog tai ta pati Vilkija, per žiemą
 53    6|           ir pildavai į kitą? O kai tą pripildavai, tai vėl atgal?~    -
 54    6|           Kad daugiau žinotumei. Aš tą pats patyriau ant savo kailio.
 55    7|           buvo suversta ant kranto, tą turėjo suversti ir vandenin.~   
 56    7|       pagalvį.~    - Nevers tavęs į tą lovą, nesidžiauk.~    Julė
 57    7|            Tilius.~    - Bet, sako, tą žyduką, kur kirtimus prižiūrėjo,
 58    7|        seilę varvinęs visą žiemą, o tą vakarą ir griebs jau per
 59    7|            Tilius daug ką sužinojo. Tą, sakysim, kurio lovoje jis
 60    7|             jis nesiejo su aplinka, tą jis šventai saugojo ateičiai.~   
 61    7|          naktį Doveikos šeimyninėj? Tą klausimą jis sprendė nuo
 62    8|          pro langą išlindę. Neveikė tą rytą pieninė, nerūko trobų
 63    8|      netrukdo visuotinai tylai?~    Tą valandėlę jam buvo nuostabiai
 64    8|             vandens. Geriau paliktų tą pačią meliodiją ir pati
 65    8|           Tai susės tie už stalo, o ta kaip driežas, prie akmens
 66    8|       drėgmės. Ir pasirodė jam, kad tą jau jis buvo pajutęs gera
 67    8|        Draugiškame arklių krizenime tą nugirdęs. Tik jam nereikėjo
 68    8|          pasakę: ar leisi nugriauti tą klojima, mes norime padūkti?
 69    8|         koks pasiutimas buvo apėmęs tą mergiščią, akimis tokio
 70    8|            būtų baigusis jų kelionė tą skaisčią kaip purienų žiedai
 71    8|       iškabos link. - Pasakykit, ar ta būdelė prekiauja? Mes norime
 72    8|            atsiminęs, pasakė:~    - Tą fruktą pažįstu. Nesuk galvos
 73    9|             pasiimti, kas pažadėta. Tą jau nusinešė šuva ant uodegos.
 74    9|    nesulaikytas ir nenubaustas.~    Tą purvą reikėjo nuplauti.
 75    9|            nuvažiavo. Per daug ūmai ta istorija susiklostė. Žinotų
 76    9|        daiktų ir rankos graibstė ne tą, ką reikėjo. Ir tuo metu
 77    9|            buvau jaunas... Paminėtų tą vietą ir keiktų vėją iš
 78    9|          juk nėra ko puldinėti. Jis tą sau kalte norėjo įkalti.
 79    9|             kur jis tau. Jis ketino tą reikalą sutvarkyti iš pagrindų.
 80    9|           ne iš Meiliūnų? Ir iš kur tą uniformą nudžiovei? A? Atsakyk
 81    9|          piemeniškai, užsiundydamas tą nenaudėlį. Bet Laurynas
 82   10|          sargą. Tokios pagados buvo tą vasarą, kad Dieve susimylėk.
 83   10|       sutiko antriems metams. Ir už tą patį. Dar didžiau nudžiugino
 84   10|            ir avižų tokį pat saiką. Tą patį gavo ir klapčiukas -
 85   10|         tokį smarkų darbininką. Per tą ledergą supūtų atuorėtis
 86   10|              nebijok. Ar tu pažįsti tą? Ar pažintum jį, jei parodyčiau?~    -
 87   10|        mažoji - tokia jau buvo. Tik ta viena ir beužsikorė.~    -
 88   10|      šunkeliais ir parsinešdavo tai tą, tai tą, kas daugiau šviesos
 89   10|            parsinešdavo tai tą, tai tą, kas daugiau šviesos įneštų
 90   10|        užmačias. Prakirsti spragą į tą nuošalųjį kampą, parodyti
 91   11|           savo kambarėlyje, tai pro tą patį langą jis ateitų, nakčiai
 92   11|           storos bambukinės lazdos. Ta lazda buvusi mėtoma ant
 93   11|            kokį nors dailų niekelį. Ta mintis jam labai patiko
 94   11|         nagais pirštai baksnojo tai tą, tai kitą, ir ji kalbėjo,
 95   11|            kaina mažesnė. Taigi kas tą galėjo žinoti? Kai suminėjo
 96   11|         vaistininkas jo nepažino. O ta pempė, jo padėjėja ar praktikantė,
 97   12|         gali pasakyti, kuom baigsis ta velnystė. Kas upę ir nuleis
 98   12|          gaišta, ir stebėjosi, kaip ta mintis ją taip vėlai pasiekė.
 99   12|           toks žmogus - ką apsiimu, tą padarau. Sakiau, kad atvešiu,
100   12|          mokykloje įgytu paruošimu. Tą pat vakarą jau ji spėjo
101   12|           apie tai tik ir tekalbėjo tą rytą, sėsdami prie pusryčių
102   12|               Tai kur jūsų viešnia, ta panele?~    - Ogi su moterim,
103   12|      valdybos narys ir kad galiu šį tą padėti, tai gal panelei
104   12|           jaunomis moterimis jis šį tą išmanė. Ploną vasarinę kepurę
105   12|            ir, kad būtų kam ir kaip tą vyresniškumą pareikšti,
106   12|           to nė Gužienė nesitikėjo. Tą pačią savaitę ją atvežė
107   12|           žvilgsniai ją būtų išviję tą pat dieną iš namų. Jie jau
108   13|          kol sutems. O Julė, ragana ta, barškinosi puodais kaip
109   13|    perštėjimo. Jis mąstė apie šį ir tą, jis klaidžiojo po laukus
110   13|         nagas, Dievuliau! Ypač tas! Tą tai tikrai nuvarys.~    -
111   14|      sustingo toj padėty, išgirdusi tą naujieną. Jos krikštomočia
112   14|          žydėjimas buvo toji diena, ta pirmoji, niekad nepažinta
113   14|           lietaus?~    Taip, jis ir tą atsiminė. Jie kažką tada
114   14|         sudarkytą pasaulėvaizdį. Ir tą pradėjęs jausti ir matydamas
115   15|              tai kodėl ne?~    - Aš tą patį ir sakau.~    - Nu
116   15|          Krivickas drąsinosi:~    - Tą daržinėlę jau galėtum, pons,
117   15|           trobų tiek ir tiek? O man ta daržinė labai praverstų.
118   15|            su tavim nebus galo. Vis ta pati giesmelė. Antraip apsukus -
119   15|            paniūrų, galvą nuleidęs. Ta pati nenuorama musė akėjo
120   15|             daugiau, kaip visuomet. Tą istoriją reikia užmiršti.
121   15|         daug ir neužsiprašė ir gavo tą, ko norėjo. Ir išvažiavo
122   15|          seksis. Tačiau Basiuliškės tą pajus. Teisybė, netekęs
123   15|            ar netinkamai pasielgti, tą teisę pasilaikydamas tik
124   15|            Užvada kojoms ir laikui. Tą galėsi padaryti. Kada važiuosim
125   15|            neatsiminė, kad būtų jam tą sakę. Jis sustabdė arklius
126   15|           Duonos jis nebeužsidirba. Ta, kurią jam duoda, stojasi
127   15|              Eik, eik?~    - Ne, ne tą. Ne, ne šitą. Šitoji - tik
128   15|           ir šimto sulaukęs, dar šį tą išmanys.~
129   16|     viršaitis.~    - Kada tai buvo? Tą žinau iš praktikos.~    -
130   16|       jaunimui jis ir papasakojo šį tą.~    Todėl ir prasideda
131   16|        drabužiais jau nesiplukdysi. Tą žino ir apskrity. Tik aš
132   16|          sekretorius.~    - Tai kur ta jūsų velniabalė?~    - Ot
133   16|          buvo. Teisybė mano pusėj - tą visi žino. Ir daržinė mano...~    -
134   17|         būčiau?~    - Būtum, būtum, tą gerai žinau. Ir Monika taip
135   17|          tvankos, bet ne iš vidaus. Ta ranka kaip pagalys su pritaisytais
136   17|        atsisėdo ant lovos. Kaip jis ta galėtų pasakyti kitam? Juoktųsi
137   17|       moteriškei. Žino, velnias, ir tą jis atlieka be priekaistų.
138   17|       ugnelę ir šildyti rankas. Kas tą galėtų pasakyti? Daręs tai
139   17|             labai rimtai žiūrinti į tą reikalą. Doveika džiūgavo
140   17|            Jis vadino sužadėtuvėmis tą valanda, kai ji pareiškė
141   18|         rankos spūsnį. Kieta, sunki ta ranka turėtų būti, apkabinanti
142   18|      nuošaly. Ji pamatė grįžtanti į ta patį tašką, nuo kurio pradėjo.
143   18|            laikui. Doveika ir dabar ta patį tebemanė ir, nepajėgdamas
144   18|           jaunystę ir kraują. Ir už tą jo begėdiška drąsą, ji manė,
145   18|             persisvėrusi į vandenį. Ta balta kaip palazdė, traški
146   18|          patį geriausia ir kaip tik tą, kuris ir kitiems taip būtinas.
147   18|     Strazdas giedorius.~    Nekokia ta strazdo giesmė, o tačiau
148   18|               Senasis Baikštys mirė tą pačią dieną. Pasiųstas vaikas
149   18|          pats tinkamiausias.~    Ir ta geroji moteriškė galavosi
150   18|          jokių kilų kelių, kaip tik tą, kuriuo turėjo išeiti vienas
151   18|           tolimon kelionėn? Vargiai tą pastebėtų praeivis, o ir
152   18|        didelio gailesio sutiktų. Ir ta mintis lengvai slydo ir
153   18|    Lankytojų kaip ir nebuvo, jei ne ta pora moterėlių, vartančių
154   19|           jau seniai būčiau palikęs tą mužiką, - mokė Každaila,
155   19|      atsikando Tugaudis.~    - Visi tą sako. O nepagalvoja...~    -
156   19|          nepagalvoja...~    - Ir aš tą sakau.~    - Kodėl?~    -
157   19|              Ir tuo drauge Tugaudis tą prisiėmė sau kaip nuoskaudą:~    -
158   19|           jiems gali užginti daryti tą, ką nori?~    - Niekas, -
159   19|            kalbant, ir man noris šį tą pasakyti. Kad ir man dantį
160   19|        tuojau pat eiti ir susirasti tą narsų moksleivį su peiliu
161   19|            apsėstų miškų. O sulaikė ta šviesioji, skaisčiom mėlynom
162   20|             Doveika pasistengė, kad tą užmirštą tarpmiškių kampą
163   20|          reikalo vaikas pasišiaušė. Ta vieną tėvą teturi, tai rinktis
164   20|             jauno medelio ūglį? Kad ta šakelė perteikti savo jauną
165   20| neišaiškinamai slėgė ir jo samdinį. Tą vyrą, kuriam buvo numatęs
166   20|             žymią vietą savo ūkyje. Ta pati vasara savo neapskaičiuojama
167   20|       turbūt seniai praėjo? Ne, tai ta pati akimirka, tas patsai
168   20|                Ar vienas? Aš juk ne tą norėjau pasakyti.~    -
169   21|             alaus po buteliuką. Ata ta ta, tai atsigausim. Ant
170   21|          alaus po buteliuką. Ata ta ta, tai atsigausim. Ant kalnelio
171   21|          tarnybos. Jei gaus, kad ir tą pačią, tai kita kalba bus.~   
172   21|         taip gaus, kad atsimins. Už tą jau ji nedovanos. Tegul
173   21|             vietoje užmušti. Ir jis tą padarytu beregint. Jeigu
174   21|          prisiglausti, taip sudirbo tą vargšą, kad net pagailo
175   21|          vyrą tau surado? Ar tik ne tą patį, kuriam tavo nuotrauka
176   21|       nuotrauka labai patiko?~    - Tą patį, - patvirtino Agnė.~    -
177   21|        esama įvairių bėdų.~    - Ir tą jaunikį buvo atsivežusi.
178   21|      pelenus... Kas dar nutinka per tą tarpą? Jis pastatė dviratį
179   22|        reikaluose, be abejo, jis šį tą daugiau žino. Sesuo irgi
180   22|              kaip apsaugoti seserį, tą mielą ir jaukų sutvėrimą,
181   22|      šmigojančioje rankoje buvo ji, ta mergaitė. Prietemoje, vasaros
182   22|         paprasta.~    O tačiau kaip tą padaryti?~    Paskui jis
183   22|             išmanė apie gyvenimą šį tą. Ar matė kas, kad samdinys
184   23|        mokąs. Ir mokąs daugiau negu tą vieną, patį pirmąjį posmelį.
185   23|          nuraus žemių krūvas. Bet į tą nieks nežiūrėjo. Kanalas
186   23|             kas apgina, ir gerai. O tą vyriokšlį tai jau aižo,
187   23|       nedovanos. Aš žinau. Aš galiu tą pasakyti, kad nedovanos, -
188   23|           prausėsi.~    - O! Tai už tą ir trinko kailį. Nebūtų
189   23|        pačią Doveikienę pamatyti. O tą ir aš norėčiau. Ir kiekvienas,
190   23|       Každaila.~    Gužas pakartojo tą patį. Ką atsakė Každaila,
191   23|             Vargdienis. - Nujos jam tą bobą iš po akių. Nesidžiaugs
192   23|         akių. Nesidžiaugs ilgai. Aš tą galiu pasakyti.~    Tilius
193   23|         patsai netikiu. Jei gaučiau tą pačią vietą, tai visai užmirščiau.~   
194   24|       medžiotojas. Niekas negirdėjo tą vakarą ir dieną prieš tai
195   24|            palaukės. Kas valkiojosi tą vakarą po mišką su degtukų
196   24|           šūksnį. Jų akys susitiko. Tą pačią akimirką Tiliui pasidarė
197   24|      visiškai. O kas kaltas, jei ne ta miesto bezliepyčia? Kol
198   24|          aišku kaip ant delno. Julė tą numatė pačioje pradžioje.
199   24|       išmoninga toji Julė.~    Taip ta dienelė ir praėjo. Nieks
200   24|      pasigavo Tilių ir tvirtino jam tą patį.~    - Sakau tau, kad
201   24|            vienas girdėjo. Daugelis tą dieną buvusių paupy. O gal
202   24|            rankas, kaip aš va dabar tą butelį. Petras Doveika glemžė
203   24|             kada nors tokį? Pamatęs tą pačią dieną turėtų išvaryti.
204   25|             upės, kuri jau nebebuvo ta pati miela ir vėsiai gili,
205   25|  neperžvelgiamoje miško sienoje. Ir tą rudenį ji jau buvo išaugusi
206   25|             kas bus tada? Praleisti tą laiką taip paprastai, kaip
207   25|        tikėtis. Juk ji jau nebebuvo ta pati, lengva ir skaidri,
208   25|     senatvės apkvaišusį žmogų. Bet, tą padariusi, jau ji manosi
209   25|         panamėje. Žirklėmis iškirpo tą nedorą galvą ir numetė į
210   25|         neturėjo likti, kas liudytų tą bjauriąją, tą pasalūnę ir
211   25|           kas liudytų tą bjauriąją, tą pasalūnę ir apgavikę. Nuo
212   25|           nuo manęs. Ir įsikišk sau tą Tilių ir tą šlubį raganių.
213   25|             įsikišk sau tą Tilių ir tą šlubį raganių. Jie abu man
214   25|             pašalin laiškelį. Tegul ta gera senutė per daug nepasitiki
215   25|             Tiršta migla dengė žemę tą rytą. Tik aukščiau ji kiek
216   25|             Keistai atrodė pasaulis tą rytą. Agnė stovėjo su lagaminu
217   25|         Reikalai visokie.~    Šį ir tą plepėjo, mašinai smagiai
218   26|       nepadėjo.~    Kas nors turėjo tą dieną atsitikti. Savo nuotaika
219   26|        išverstas iš lovos, pasakytų tą patį kaip išmankštintas
220   26|          Nes, iš kapų grįžtant, jau ta pačia diena baigiama apsiprasti
221   26|             tik taip pasigirdo. Jis tą atsiminė kiemo viduryje,
222   26|    šiurkščiai su ja, tartum ji būtų ta, kuri vien blogo tegeistų.
223   26|              tu gali patarti. Tu šį tą išmanai. Ir daugiau negu
224   26|         manęs? Nežinau, nežinau...- tą patį kartojo, užsirėmęs
225   26|       patvirtino Tilius.~    - Mesk tą popierėlį.~    - Numesti
226   26|         savarankiškai? Ir pačiam šį tą turėti?~    - Tu turi mane.
227   26|           To ir bijau.~    - Baikim tą pasaką. Gerai?~    Jis sunerimo
228   26|             maudulio, manė darąs ne tą, ką reikėtų. Ir kad kitas
229   27|             laikė žlungančiu, o jis tą sužinojo tik dabar ir visai
230   27|        visad laikė pačiu tikriausiu tą kelią, kuriuom jis ėjo.
231   27|          per vėlu. Jau...~    O gal ta mergiščia ką kita turėjo
232   27|            ne taip. Visada darė tik tą, ką reikėjo. Jis pradėjo
233   27|              klastingai apgaulu. Ir tą jis turėjo pastebėti jos
234   27|              tarpmiškėje. Jis žinąs tą vietą ir nebūsią sugaišties.
235   27|      sugaišties. Taip, konduktorius tą vietą gerai žinojo. Šį rytą
236   27|            pamatė, kaip beprotiškai tą moterį mylėjo. Už nieką
237   27|        trauksiu, tai išlėks iš nagų ta tavo plampa! - suriko piktai
238   27|         šauta. Ar pažįsti, Doveika, tą šautuvą? Ne? Nepažįsti...
239   27|      atsisėdęs ant žolės. O kam jis tą lemputę nešiojasi, kai šitaip
240   27|           nuobodu pasidaro, kasdien tą patį ir tą patį tematant.~   
241   27|        pasidaro, kasdien tą patį ir tą patį tematant.~    Doveika
242   27|            už medžių, tikėdamosi šį tą išgirsti ir pamatyti. Monika