Part

  1    1|            pravažiuojančiais rietis. Jie galėjo nebent nusispjauti
  2    1|      vaikščiojo nuo vieno prie kito. Jie galvojo kažką panašaus.~    -
  3    1|          Petriuk.~    - Nenoriu. Bet jie pasiuntiniais ir liks.~    -
  4    1|          riksmus ir keiksmus vežėjų. Jie kėlė miško nuotaikas, jie
  5    1|            Jie kėlė miško nuotaikas, jie buvo tartum miško papuošalas
  6    1|             brido iš biržės į biržę. Jie matavo, skaičiavo, tarėsi.
  7    2|              Vyrai susižvalgė.~    - Jie, sako, nors ir per naktį.
  8    2|         vėlėsi prie jų aulinių batų. Jie klūpčiojo tartum ant kūjokų
  9    2|             ir išmėtyti. Dėl skatiko jie atsižadės poilsio, šviesesnę
 10    3|              Baikštys, supratęs, kad jie ne medaus pirkti atvykę,
 11    3|              kiek rūpėjo toji žinia. Jie patys gudriai prasimanydavo
 12    3|       palikęs mokyklą.~    - Tai kam jie prirašo, ir dar su paveikslais?
 13    3|            tolo apima pasiutimas, ir jie šoka su vežimais plaukti
 14    3|              viešuosius darbus, nors jie vyktų ir tris šimtus kilometrų
 15    3|         degtienę, kai turgų dienomis jie statiniu pripildo smukles
 16    3|           bet ši istorija baigta, ir jie persiskirs. Jei ir negautų
 17    3|              Patsai jų nesuvokė, kam jie, kaip daugelio aplink ir
 18    3|            manęs, jeigu nori. Baisūs jie ten ponai. Spjauti.~    -
 19    4|            kartu į aslos vidurį. Kol jie spėjo susikibti kaip reikiant,
 20    4|           kas suriko: duok! Ir davė. Jie krito ant lovos, kurios
 21    4|           žibalu iš sukultos lempos. Jie grūmėsi tamsoj, pamažu išsiversdami
 22    5|            nepasakė eigulys kur, bet jie traukė žingsnis po žingsnio,
 23    5|            Tilius. Eigulys pilstė, o jie gėrė. Nusišluostė putas,
 24    5|              protestuoti. Nė velnio! Jie neturi teisės, - pakilo
 25    5|               lyg tikrai žinotų, kad jie neturi teisės.~    - Aš
 26    5|            su vienu - šlubas būsiąs. Jie gi nesirūpino, kaip jam
 27    5|            ir žemyn, žemyn. Kažin ar jie atsimena tą vakarą Gužienės
 28    5|            Nieko stipraus ant stalo. Jie tik pavalgyti buvo užėję.
 29    5|             siekėsi išlipti aukštyn? Jie visi nuėjo ir išsiskirstė
 30    6|               jų menkus likučius, ir jie, tačiau tarsi lašai iš kvapnaus
 31    6|      kažkodėl maniau, kad jau seniai jie nuplaukė.~    - Naktim vis
 32    6|          versdami medžius į vandenį. Jie skubėjo, nes vanduo nelauks.
 33    6|            Visai neblogai.~    - Bet jie mušė kasdien.~    - Kas?~    -
 34    6|             taip sako.~    - Meluoja jie, Agne, neklausyk tu, - Tilius
 35    6|              mudu išgėrėm.~    - Tai jie mane lik erzino, begėdžiai, -
 36    6|             papyko mergaitė. - Visko jie man pripasakojo. O ką tu
 37    6|       šniokščia sukilęs vanduo - bet jie nuplauks ir viskas nurims.
 38    6|              jei nori, paskaityk, ką jie rašo, - ištraukė iš kišenės
 39    7|           praplaukti miškui. Ir tada jie vėl atsities ir žaliuos
 40    7|             ir kabliu galuose. Brido jie pievokšliais, klimpo stačiuose
 41    7|             skubėjo ardyti sangrūdų. Jie žiūrėjo, kad medžiai neišsklistų
 42    7|        padoriai ir nieko nematydavo. Jie net dainą užvesdavo, išsitraukę
 43    7|       užtikrino merga. ~    Ir išėjo jie grįstu taku į namą, kurio
 44    7|         atrodė, kad kuo greičiausiai jie nori viską išsipasakoti,
 45    7|            tepalietę tik tam kartui. Jie vis vien buvo tolimi ir
 46    7|              didžiuosius darbus. Kai jie prasidės, visos rankos kibs
 47    8|     bėginėjantį nušviesta skale.~    Jie niekur neišvažiavo - brikelė
 48    8|                    Dulkančiu keleliu jie leidosi pakalnėn. Pakelės
 49    8|        latakėliu ritosi lašai. Kitur jie tiško į pernykštę žolę.
 50    8|            paliovos.~    Gužo trobos jie tiesiog neatpažino. Ne tik
 51    8|            užgožtas krūmų ir medžių. Jie uždengė reginį į visas puses,
 52    8|           didelę mėlynę virš galvos. Jie galėjo ir toliau taip eiti,
 53    8|             krito nuo alksnių žemyn. Jie sustojo.~    - Tu norėjai
 54    8|             kartojo jos žodžius.~    Jie susėdo ant kelmo. Ji sėdėjo
 55    8|        nuošalume, kokioje slaptybėje jie buvo atsidūrę! Ir kas buvo
 56    8|             kad esama tokių valandų. Jie ėjo patys ir surado.~   
 57    8|              jų akiratyje prasidėjo. Jie išgirdo dainą besilinksminančių
 58    8|              įsikabino jo rankos, ir jie pasitraukė į kelio pakraštį,
 59    9|                Bet jis nepasekė, kur jie nuvažiavo. Per daug ūmai
 60    9|          vargiai svečiais laikytini. Jie greičiausiai tik pakeliui
 61    9|        Kruopiškiuose jų kelio galas. Jie mergas ten turi įsitaisę.
 62    9|            būtų kramtęs žvyro saują. Jie ten tik sustojo. O koks
 63    9|          sėdi priešais ir šypsosi. O jie sau daro, ką nori, ir nemano
 64    9|             Nepasius arkliai.~    Ką jie sau galvoja? Jis juk Doveikos
 65    9|          nevažinėti?~    - Ar dažnai jie čia?~    - Veterinorius
 66    9|        Snaudulys kaustė sąnarius, ir jie atsileido, patogiai ilsėdamiesi.
 67    9|     pusseserę Veroniką. Palauks. Kur jie išbėgs?~    Ir apskritai
 68    9|            Kieme bilsnojo žingsniai. Jie praėjo ir nutilo netoli
 69    9|                   Teks pavėžėti. Kur jie pėsti pasidės?~    - Aš
 70    9|          jūsų ponai! Man tiek terūpi jie. Ir viskas, - jeigu jau
 71    9|              būti be baimės. ~    Ir jie lingavo pro vartus pakalnėn.
 72    9|                Turiu patikrinti, kas jie. Ar gaivalai kokie nesiruošia
 73   10|           būtų ir gaila, ir negražu. Jie turėjo savo papročius ir
 74   10|              dar vis pasitaikydavo - jie visi buvo ar driskiai, ar
 75   10|             daktaro, nė aptiekoriaus jie nesišaukė. Senoji pažino
 76   10|        mokesčių nemokėjo. Tai iš kur jie galėjo susivokti savo žemės
 77   10|             savo žemės vaisiais. Kol jie tavo klėty, tai kaip ir
 78   10|            kaip ir tavo. Bet neilgai jie pabuvo, neilgai.~    Nelaukęs
 79   10|          pinigus, o leido vyras. Bet jie nemažėjo. Ne. Tiek jau ji
 80   10|              ji išmanė.~    Nemažėjo jie net tada, kai Doveika pradėjo
 81   11|       sapnavo tokius keistus sapnus. Jie sudarė, glaudžiai susipindami
 82   11|            po karo grįžę iš Rusijos. Jie buvę raudonųjų komisarais
 83   11|          atleisti, ir tesižinai sau. Jie guodėsi prasidedančiais
 84   12|             pieną ir graužti sūrius. Jie, be abejonės, mokės daugiau
 85   12|              vietos ir nežinotų. Bet jie nudainuoja, ir, nubrinkus
 86   12|             ir pašiurę ūsai.~    Bet jie atvažiavo visai neblogai.
 87   12|              Yra, yra. Bet dabar jau jie sumigę, ir kaip juos prikelsi?~    -
 88   12|            kaip juos prikelsi?~    - Jie su vištom eina gulti, -
 89   12|      Darbininkas su žmona. Bet dabar jie turės išsikelti, kai jūs
 90   12|            kai jūs atvažiavot.~    - Jie keliasi taip anksti, kaip
 91   12|        mūriniame pieninės pastate. O jie vis dar tebevažiavo. Šviesiaplaukė,
 92   12|           paaiškino, kad tik jo dėka jie galėję čionai atsikelti
 93   12|            Siekė ir gal pasiekė, bet jie buvo skurdūs, jauni, gyveną
 94   12|          kiti buvo už ją galingesni. Jie buvo skurdas ir nedalia.
 95   12|             buvo skurdas ir nedalia. Jie vedėsi ją, nustvėrę už rankų,
 96   12|         išviję tą pat dieną iš namų. Jie jau manė sulaukę dienos,
 97   12|     perrišančia plaukus tik tam, kad jie neįsiveltų kokion transmisijon
 98   12|          medžiais tinklo. Ilgiau jau jie nebegalėję laukti jos pasirodant
 99   13|           jam vis tiek nusidavė, kad jie yra girdimi už ariamų varsnų
100   13|          nugara pailsėti.~    - O ką jie veikia dabar?~    - Kas?~    -
101   13|                     Jaunikiai.~    - Jie sėdi virtuvėje ir kalbasi.
102   13|            jog nebegali tiesiog.~    Jie ėjo susiglaudę. Jis laikė
103   13|       Laumakių.~    Pamažu, pamažėle jie ropojo, versdamiesi kuprom,
104   13|            pragaištingan sūkurin, ir jie spaudėsi arčiau vienas kito,
105   13|              skląstį ir jas atidarė. Jie atsirado patalpoje, dvelkiančioje
106   13|            ar svečiui. Ant tos lovos jie susėdo.~    Nieko nebebuvo
107   13|        Trumpomis atoslūgio minutėmis jie klausėsi ištisinio lietaus
108   13|            ir sparčiai leidosi namo. Jie buvo didelio ūkio gyvuliai
109   13|               Buvo iš ko pasijuokti. Jie abu nusijuokė. Jeigu taip,
110   13|           pranykstantį apačioje, kur jie rietėsi atgal. Kilo noras
111   13|          susiaurėjo iki brūkšnių, ir jie pasidarė neįžvelgiamai juodi.
112   14|              nukreipti jos pusėn, ir jie pusiaukely susitinka.~   
113   14|   paaukštinto išplaukusiais rugiais, jie susėdo, ir ji pasiskundė:~    -
114   14|            Taip, jis ir tą atsiminė. Jie kažką tada kalbėjo.~    -
115   14|              siaubingus planus. Nors jie jau ir buvo netekę savo
116   14|                popieriniai, šiandien jie kitaip gyventų. Žinoma.
117   14|              ir japonai juos mušė, o jie tik bėgo. Peršautu petim
118   14|             kitais važiuoti ten, kur jie, jei jis dėvėjo aptrintą
119   14|        pačius sunkiuosius darbus, ir jie slydo lengvai, lyg žaidžiant,
120   15|            viso valsčiaus liaudžiai? Jie gali užeiti, prisėsti ir
121   15|        sakant. ~    Doveika juokėsi. Jie tiek ir tiek yra kaimyniškai
122   15|        Neduosi gero pragyvenimo, tai jie tuojau tau prieš valdžią
123   15|       šauniai pusseserei? Jos troboj jie tarėsi ir spaudė rankas
124   16|             O kas jaunimui rūpi?~    Jie laikėsi atskirai, ankštai
125   16|         apsvarstęs ir viską numatęs. Jie turėjo kuprines, prikimštas
126   16|        kitomis virtuvės reikmenimis. Jie patys gaminsis valgį. Jie
127   16|            Jie patys gaminsis valgį. Jie maitinsis daugiausia žuvimi -
128   16|           tos meškerės ir samteliai. Jie gyvens palapinėse, prisikloję
129   16|               lopys ir kurstys ugnį. Jie stengsis kaip galint išsiversti
130   16|         vėžių, grybų ir uogų užteks. Jie mielai verstųsi ir rimta
131   16|          užsileisti barzdas ir ūsus. Jie rūkys pypkes, nes kaipgi
132   16|          tarėsi ir mėčiojo rankomis. Jie lėkę kaip įkirsdami iš valsčiaus,
133   16|          valandą atidarymas. Bet kur jie tau atvažiuos.~    - Aš
134   16|                    Negražu, jei būtų jie mus aplenkę, - tikino viršaitis.~    -
135   16|        laukti? Ar be apskrities ponų jie nemokės kastuvų įsmeigti?
136   16|      išsilaužti iš tyrelio ir miško. Jie traukė ankštyn paupiu, menkai
137   16|              ir išnokusios kaitroje. Jie traukė mišku, peršokdami
138   16|              Pareikalauk iš jų. Tiek jie jūsų ir boja, - šaipėsi
139   16|              Žinok tu, žmogus. Ilgai jie ten po balas nesivels. Priešpiečiam
140   17|       ypatinga nebuvę ant stalo, nes jie užgriuvę netikėtai. Bet
141   17|           namiškiams nedrįso. O kaip jie žiūrėjo į Moniką, tai net
142   17|           graži, Tiliau?~    - Jeigu jie taip sako, tai turbūt.~    -
143   17|              yra.~    - O manai, kad jie man tai nesakė. ~    Tilius
144   17|              pralinksmėjo.~    - Kur jie tau nesakys? Aš manau, kai
145   17|           tokia kaitra bučiavęs.~    Jie brido rasos nužliaukta ežia,
146   17|        užgriuvusius rugius nuo tako. Jie sėdėjo po medžiais upes
147   17|             ir gyrė jo žmoną. Ir jei jie susimanytų dažniau lankytis,
148   17|             papročiais ir patirtimi, jie dažniausiai virė ne ką kita
149   17|           savo namus miesto dykūnus. Jie punta tavo gerą ir išeidami
150   17|           iki lubų prikrauti to, kam jie ir skirti. Modernūs tvartai
151   17|            skoniu ir pasirinkimu. Ar jie savo vaikui pavydėtų laimės?
152   17|             nutrypdavo. Tik, žinoma, jie neulios ir išviso jokių
153   17|            kam - koks skirtumas?~    Jie važinėjo, apžiūrinėjo, rinkosi
154   18|        nakties skraiduolių. Ir grojo jie ir smuikavo, ir pūtė švilpynes
155   18|             Nėra žiūrėti į tai. Kada jie dainuos, ar kai patys sulauks
156   18|                 Iš kur tu žinai, kad jie puikūs?~    - Man sakė.
157   19|   apsirūpinti maistu ir skalbiniais. Jie narsiai atlaikė visus antpuolius
158   19|              susipynė su sapnais, ir jie nunešė dar toliau. Visi
159   19|             ir nebuvo tikras, ar tai jie, iš senosios varpines, ar
160   19|    nesubrendęs dideliems įvykiams. O jie atėjo ir nusivedė. Viena
161   19|             nepajėgė jų išspjaudyti, jie vėlėsi tarp dantų lyg pakulos,
162   19|      nesuprato, kodėl taip atsiliko. Jie kalbėjo apie Agnę. Bet jie
163   19|           Jie kalbėjo apie Agnę. Bet jie nieko nežinojo. Jie apskritai
164   19|              Bet jie nieko nežinojo. Jie apskritai nieko nežinojo.
165   19|              ir vėjų nušiurinti.~    Jie gėrė ir laistė nesigailėdami.
166   19|          prašė, kad atneštų daugiau. Jie išgers ir pasikalbės. O
167   19|              vienas jų nežino. Nieko jie nežino. Jei bent vienam
168   19|        išgyveno šios vasaros metu... Jie tokie kvailučiai. Ir nieko
169   20|     sugerianti savin gausybę upelių. Jie visi nešė savo vandenis,
170   20|              jo lūpos sausai vapėjo. Jie buvo ir nuėjo ir nebegrįš.
171   20|         nustebusias akis. Žingsniai. Jie išnyko ir iš naujo pasigirdo
172   20|               svajingai tarė ji. - O jie tikrai neis čia. Ir jie
173   20|              jie tikrai neis čia. Ir jie mums netrukdys.~    - Ne.
174   21|              molį, į smėlio sąnašas. Jie aptikdavo stambaus išplauto
175   21|               Ir akmenimis sningant, jie būtų pastoviai varęsi ir
176   21|             krautuvėlę, užbėgdavo ir jie. Ji ir buvo toji smuklė,
177   21|     Palapinės jau arčiau žmonių. Jau jie išėję iš gyvatynų, ir, kai
178   21|          galėtų ateiti kada nori, ir jie praplepėtų iki vidurnakčio,
179   21|            nė neklausdamas. Taip jau jie įpratę, tie griovkasiai.~   
180   21|             dainininkai. Atrodo, jog jie nieko kito ir neveikia.
181   21|      Dienomis gal ir dirba, bet kada jie miega? Iki vėlumos kas naktį.
182   21|             ir kojas statė nejučiom. Jie leidosi nežymiai pakalnėn.~    -
183   21|             pirštai.~    - Nu matai. Jie pirštais turi mikliai darbuotis,
184   21|            gera Veronika. Visą žiemą jie taip kalbėjo ir gyrė. Ir
185   22|          atkakliai tylėjo.~    Po to jie ištraukė bažnyčion. Sutiko
186   22|             buvo taip jauku ir tylu. Jie sriūbčiojo alų, atvėsintą
187   22|        artimi ir nesugadinti žmonės. Jie nieko, nieko suvis nežinojo
188   22|              jį, apie sūnų ir brolį. Jie vaikiška giedra tikėjo viskuom -
189   22|               įspraustos palūpiuose. Jie sekė mergaites, jas kalbino
190   22|      pasileidę priekabingi vyriokai. Jie tai sukels vėjų ir su niekais
191   22|       rieškučiomis žarstomais. Tokie jie šaunūs, geraširdžiai ir
192   22|       geraširdžiai ir nieko nepaisą. Jie ir limonado atsigabeno,
193   22|         Vaikinams nieko net nesakys. Jie patys turės susiprasti.
194   22|               o šeimyna - savose. Ir jie manėsi kaip parankiau ir
195   22|                    Šoka.~    Tik kas jie tokie? Sukišę galvas, gūžius
196   22|          gyvena. Ten šviesu, ir šoka jie. Su kuom šoka Monika? Prie
197   23|           plačiai pravertose duryse. Jie susitikdavo visur ir visada.
198   23|           paskutinis? Vienu lūkesčiu jie virto, nustumdami į šalį
199   23|         išduoti bet kam jų suokalbį. Jie turėjo saugotis ir to.~   
200   23|    prieglobsčio savo meilės valandai jie veltui būtų ieškoję kitur.
201   23|          kojų. Jų dar tolimi keliai, jie tad turi negaišti ir vietomis
202   23|             buvo ir su vyšniom. Kada jie gulėjo ir kada ilsėjosi?
203   23|              tikrai išdegsią. Ką, ar jie nematą, kaip Veronika jį
204   23|            naują partiją gėralų? Jei jie to nematą, tai esą žlibi
205   24|       ruošiamasi pradėti naują žygį. Jie buvo ką tik sugrįžę, nugalėję
206   24|          išrasti. Ir nieko pakeisti. Jie sruvo pakalnėn. Jie puolė
207   24|        pakeisti. Jie sruvo pakalnėn. Jie puolė baisiu greičiu. Bet
208   24|              veržiančias iki kraujo. Jie buvo vieni ir be vietos
209   25|             besileidžiančios saulės, jie įgaudavo nejaukiai rausvą
210   25|              kai kurie miško žvėrys. Jie pabunda tik pavasarį, bet
211   25|           dirvas, ir stebėjosi, kaip jie galėjo pasirinkti tokią
212   25|     besisukančių ratų. Vis tiek, kur jie nuneš. Ir vis tiek, kur
213   25|              nebesutalpina paukščių. Jie pasikelia, sumosuoja sparnais
214   25|          Visko užtektų. Ne tokie jau jie skursnos, kad atsižadėtų
215   25|           Tilių ir tą šlubį raganių. Jie abu man tiek terūpi kiek
216   26|             dienelei neprašvitus, ir jie visomis kryptimis, iš visų
217   26|           susiklostę. Nuo tos dienos jie pasidavė skirtinga kryptimi.~   
218   26|            džiugiai pasakė brolis. - Jie gerai gyvena. Ko trūksta
219   26|           visais! Man nesvarbu, kaip jie gyvena. Bet čia rašo, jog
220   26|            broliui jos pavydėjo.~    Jie sustojo prie keliuko, atsišakojančio
221   26|            sulaikė jį ant kelio, kai jie puolė po eglėmis, jų juodon
222   26| nepasisukdami jo pusėn. Lygiai gerai jie jausis ir vėliau, kai jau
223   26|         sargas už bet kurį šunį.~    Jie pamiršo laiko tėkmę, nugrimzdę
224   26|            apimtas.~    - Tss...~    Jie sustingo patamsyje. Šunes
225   27|          kada ir bet kur. Ir iš viso jie pasirodė nebereikšmingi.
226   27|            tamsių ir gilių raukšlių. Jie buvo kaip kūdikiai savo
227   27|           nuosaikiai lėtus judesius. Jie įsitikino, jog esama ir
228   27|      patikrino, ar šoviniai vietoje. Jie tebebuvo tie patys - stambieji
229   27|            degėsi cigaretę. Ten buvo jie. Bausmės valanda atėjo.
230   27|             teisėjai į tai pažiūrės. Jie turi savo akis. Ir jų burnos
231   27|            būtų ėjęs ir praėjęs. Bet jie stovėjo ant jo tako.~    -
232   27|            būtų išvengęs tos rankos. Jie susidūrė ir krito abu.~    -
233   27|       Vaizdingoje gaisro pašvaistėje jie atgavo savo tikrąją spalvą.~    -