Part

  1    1|        tvarkos. Bet keiksmas, kurį Tilius paleido pavėjui, buvo skirtas
  2    1|            Aštrus. Neįsipjauk.~    Tilius jautė, kad yra sekamas jo
  3    1|    Pažiūrėk, kokios rankos! - kišo Tilius savo letenas lyg neklaidingą
  4    1|              nejaukiai kniostelėjo Tilius. Ar pasaka apie mešką ir
  5    1|    skerspjūvio dantis prie žievės. Tilius traukė priklaupęs abiem
  6    1|        didumą, - svarstė pusbalsiu Tilius, tempdamas įkyrią mintį
  7    1|                 Ką tu, - susiraukė Tilius, bet, neprarasdamas auksinės
  8    1|         Tugaudis, - svarstė toliau Tilius, nesulaukdamas atgarsio
  9    1|         naudos,- irzliai nusipurtė Tilius.- Kad ir ką daryčiau, to,
 10    1|        pjūklus traukė atsilošdami. Tilius tęsė savo nuotartis, įprastais
 11    1|            vertė ant ugnies.~    O Tilius klimpo svajonėse lyg sužiedėjusiame
 12    2|            skubiai rijo kąsnį. Bet Tilius neleido nė prasižioti, dėdamas
 13    2|            nemažas plotas siūbavo. Tilius neslėpė savo džiaugsmo.
 14    2|       apsirijusi varna nusikvatojo Tilius.~    - Tegul sau kerta,
 15    2|      gerokai pabraidyti, - niurzgė Tilius, pasilenkęs prie savo niekais
 16    2|       svarbiuoju "pareigoniu".~    Tilius susikeikė bjauriai ir garsiai,
 17    2|            bet ir parūkyti nedavė. Tilius pastebėjo, kad yra ir daugiau
 18    2|               Vyrų širdys atslūgo. Tilius nusikeikė kaip bemokėjo
 19    3|           pirkinius.~    Petras ir Tilius, tartum į jungą sukinkyti
 20    3|           buvo. Išvarė, sako. ~    Tilius juto, kaip tvinkčioja smilkiniai,
 21    3|           būtų štukelių, - svarstė Tilius, apimtas smelkiančio geismo
 22    3|           jų kuom nors pranašesnė? Tilius užsikniaubė, kakta paliesdamas
 23    3|       žibalą. Kas mums? - pasigyrė Tilius.~    - Gerai tu sakai, -
 24    3|        Paduosiu tėvo skustuvą.~    Tilius brūkštelėjo delnu per smakrą.~    -
 25    3|            Kodėl? Juk žadėjai?~    Tilius nudelbė akis, lyg kažką
 26    3|  gvoltavoja, - piktinosi savaip ir Tilius.~    Gribišius atleido rankas,
 27    3|          nesusipranta, - pasmagino Tilius koją, taikydamas vaikino
 28    4|    Degtukai tik dingstė, - šaipėsi Tilius, žiūrėdamas tuo metu pro
 29    4|       taradeikos, - grūmojo pirštu Tilius, krypuodamas pas vyrus.~    -
 30    4|     spirito bėra likę, - pastebėjo Tilius.~    - Duokit tą spiritą.
 31    4|       pasilik atminčiai, - vogravo Tilius virtuvėje, apkabinęs Milę. -
 32    4|       Saugok, - strapinėjo po aslą Tilius.~    - Aštrūs nagai, nebijok.
 33    4|              pasigavęs Agnę, prašė Tilius. - Jei nenori, kad be laiko
 34    4|       traukė iš spintelės pusbonkį Tilius ir, nagais nukrapštęs laką,
 35    4|          butelio kaklą prie burnos Tilius. - Mums, darbininkams, ir
 36    4|         Tai jis dar čia? - sukluso Tilius, pajusdamas dieglį prieširdy.
 37    4|   degtienės. Nebeduos - tai tikra. Tilius išėjo priemenėn ir atsišliejo
 38    4|     Apačioje žnektelėjo ir nurimo. Tilius prispaudė keliais jo krūtinę
 39    5|            rankos visi bijojo.~    Tilius slankiojo tarp vežimų po
 40    5|     pastebėjo ir sušuko:~    - Va, Tilius!~    Petras vilkėjo trumpu
 41    5|        Vakar vakare tik išleido, - Tilius papūtė dūmų debesį ant skaudančios
 42    5|             kaip raštininkas. ~    Tilius atsiminė, kad ir patsai
 43    5|        Taip jau reikėjo, - šaipėsi Tilius iš jo jautrumo.~    Erdvi
 44    5|            kaip nė kalbos pradėti. Tilius sukino pirštais alaus bokalo
 45    5|       sveikatą!~    - Tiek to.~    Tilius žvalgėsi pro langą. Turgininkai
 46    5|       siurbė alų iš savo stiklinės Tilius. Eigulys pilstė, o jie gėrė.
 47    5|             Per daug jau liūdna. O Tilius atsigavėjo atsakančiai.~    -
 48    5|        žmonėmis.~    Jokių derybų. Tilius sutiko su viskuom, ką jam
 49    5|     Šiandien negaliu, - patvirtino Tilius.~    Jis matė save lyg veidrodyje,
 50    5|   Atsirasiu galbūt rytoj, - pasakė Tilius, nes ką nors turėjo sakyti
 51    5|         pridėti ir šią - nusprendė Tilius, grįžęs pas draugus. Šie
 52    6|          įtaisyta, - juokais vertė Tilius ir galvojo, kad čia viskas
 53    6|           tai ko daugiau bereikia. Tilius pasiėmė savo ryšulį, užsimetė
 54    6|         tilto nepratarė nė žodžio. Tilius praplyšo skardžiu juoku.~    -
 55    6|          buvo? O kas taip baisu? - Tilius gūstelėjo petim. - Žiūrėk,
 56    6|         ledu, siaura ir vingiuota. Tilius, niekad to nematęs, stebėjo
 57    6|         jie, Agne, neklausyk tu, - Tilius purtė abiem rankom tilto
 58    6|     Basiuliškių tvartų ir klėties. Tilius pasiėmė ryšulį.~    - Laikas
 59    7|            pro kur čia? - žvalgėsi Tilius.~    - Su manim neprapulsi.
 60    7|          kelias, - paglamžė kepurę Tilius. - Iš kur ten dviračiu?
 61    7|       Laurynas.~    Beveik, sutiko Tilius, tik to nedrįso garsiai
 62    7|     atsimenu, - patvirtino pažintį Tilius.~    - O tu žiūrėk, kad
 63    7|     sučirškė.~    - Gyvas jau?~    Tilius rąžėsi, braškindamas kaulus,
 64    7|     Vienuolikti metai? - pakartojo Tilius.~    - Gerai, kad su drabužiais.
 65    7|              Kirtau, - prisipažino Tilius.~    - Bet, sako, tą žyduką,
 66    7|   nepataikė? Ogi čia kas? - atkišo Tilius dešinę, apsitraukusia šašais.~    -
 67    7|          kaip ir išeiti. Iki pietų Tilius daug ką sužinojo. Tą, sakysim,
 68    7|          koja pridėjau, - pasigyrė Tilius. - Nemaniau, kad jo vietą
 69    8|           aš pašersiu, - pasisiūlė Tilius. - Galit eiti, kur kas norit.~    -
 70    8|            turi kijatrą namie.~    Tilius pasidrėbė šalia. Iš namo
 71    8|       stebėjosi, leido per rankas. Tilius tarė:~    - Akys raibsta.
 72    8|         išsilaikys ilgai, - gyrėsi Tilius ir didžiavosi, aprodydamas
 73    8|            vėjas švilpė per ausis. Tilius glemžte glemžė, rankomis
 74    8|         Visa gauja išlalėjo atgal. Tilius ir Agnė lėtino žingsnius,
 75    8|         neužtenka jai to - svarstė Tilius, jausdamas mergaitės plaukų
 76    8|          Ne, neprekiauja, - atsakė Tilius, išgirdęs pažįstamą balsą. -
 77    8|         sausiau koją iškelti. ~    Tilius nežymiai kumštelėjo ir Agnė
 78    8|    ryžtingai atkirto mergaitė.~    Tilius niūriai šyptelėjo. Vyras
 79    8|           uždarysim. Saugokis!~    Tilius sukando dantis. Raudonumas
 80    8|     niūriai požeminiu balsu atsakė Tilius. Ir iš kur jis galėjo žinoti
 81    8|          mėnesių, - pasakė garsiai Tilius, tuomi tarsi griaudamas
 82    9|    talpinti.~    Sunkiai pagiriojo Tilius. Dar druska pabarstė ant
 83    9|          iš tos pusės.~    - Ką? - Tilius giliai įkvėpė oro ir leido
 84    9|        pažemių nejaukiai nusijuokė Tilius.~    - Ne. Pati mačiau.~   
 85    9|      laidydami rausvas kibirkštis. Tilius neabejojo, kad ji gerokai
 86    9|       Pamiškėje jam už akių užbėgo Tilius.~    - Leisk man. Šeimininkė
 87   11|  nesipirksi su juom.~    Išsiruošė Tilius gerai nusiteikęs, nes kelionė
 88   11|      vartosi iki pusryčių,- barėsi Tilius, atsistojęs ant takelio,
 89   11|    žymėdamas kilogramus į knygelę. Tilius patvirtino.~    - Teks grietinę
 90   11|       vadovavo tas pats Špicas, ir Tilius, jį pažinęs, nejučiom sulėtino
 91   11|        kažkokį nesmagumą.~    - Ė, Tilius! - mojo, jį pamatę, vyrai.~    -
 92   11|           tau šonus iš naujo. ~    Tilius pasimuistė, sekdamas prižiūrėtoją.~    -
 93   11|          cementinio laiptelio.~    Tilius apčiuopė kišenėje piniginę.
 94   11|         kokiu receptu? - įsiklausė Tilius, iš karto pajusdamas kliūtis
 95   11|         viršutinių, nė apatinių, - Tilius jau pradėjo gailėtis čia
 96   11|          galvą agronomo patarimus. Tilius pripažino niekad nebuvęs
 97   13|       naujas ir neatsibodęs.~    O Tilius kantriai lauke, kada jis
 98   13|       miežiuose bus svilėsių. ~    Tilius netikėjo tom pasakom.~    -
 99   13|      vydamiesi jį visu pločiu.~    Tilius tik buvo spėjęs nusimesti
100   13|          šunų ir snaudalių katinų. Tilius turėjo išvežioti maišus
101   13|       dėbčiodamas, nurijo keiksmą. Tilius, apgręžęs arklį, leidosi
102   13|      lentos, kojas nukorusi žemyn. Tilius sėdėjo skersom ant šalydrangio.
103   13|   dainininkas, tas mūsų Jonas.~    Tilius nežymiai pakreipė galvą.
104   13|          virtuvę ji vedėsi toliau. Tilius pamatė vandens kibirą ant
105   13|   žeminuotos. Priminsiu, - vaipėsi Tilius iš skausmo ir nesmagumo,
106   14|          nori atiduoti tetai. ~    Tilius suprunkštė.~    - Aš nesijuokiu.
107   14|    aptaškytų ir niekad nenuplautų. Tilius ir kili mažesnieji ne kartą
108   15|                Smulkmena, - numojo Tilius.~    O tas kaip tik labai
109   15|            klausimą. Užkalbino, ir Tilius be žodžių sutiko.~    -
110   15|              Geras vynas, - pagyrė Tilius.~    - Neblogas.~    - To
111   15|     pasirėdyti, - kaltai šyptelėjo Tilius.~    - Reikia, reikia pasipuošti.
112   15|            ir draugiško pašnekesio Tilius kažką prisiminė. Ir įniko
113   15|        nesakiau, kad taip bus?~    Tilius neatsiminė, kad būtų jam
114   15|            įtaisyta valsčiuje.~    Tilius nesusivokė, ar jis rimtai,
115   15|     Nekokia tai duona, - suabejojo Tilius.~    - Vyreli! Tu nežinai.
116   15|            aš, - karčiai nusijuokė Tilius.~    - Nežinau to. Nežinojau
117   15|           taku ėjo Doveikienė.~    Tilius nejučiom sugraibė vadžias.~    -
118   15|       velny.~    - Kas? - atsilošė Tilius.~    - Ar tau vienam? Kurgi.
119   16|           vaikeli, pasirodyk! ~    Tilius kartojo žemę burokams netoliese,
120   16|             apžergęs dviratį, movė Tilius krautuvėn. Moka, pasiutėlė,
121   17|           pasakė, - nusistebėjo ir Tilius.~    - Sakiau tau, kad ten
122   17|           jie man tai nesakė. ~    Tilius pralinksmėjo.~    - Kur
123   17|           gerokai pasiplepėjote, - Tilius pergalvojo ankstyvesnįjį
124   18|  svylančios odos ląstele. Tai jis, Tilius, grįžo iš mergaitės, lėtai
125   18|             pasidavė visų nuomonei Tilius.~    - Palaukit, - sustabdė
126   19|          Ir graužėsi nerasdama. Ir Tilius, slinkdamas ganyklomis pasižiūrėti
127   19|      geriau? Kur rasi? - teisinosi Tilius kukliai, kaip pirmametis.~    -
128   19|          kad jis atneš? - paklausė Tilius.~    - Atneš. Manęs dar
129   19|          žodį ir tuoj į dūdas.~    Tilius klaidžiojo nuo vieno prie
130   19|           Tai ką tau Milė? - tempė Tilius.~    - Ką ji? Parsidriekė
131   19|               mokė Každaila.~    - Tilius jį sutvarkytų. O aš negaliu.
132   19|           E, išgerkim verčiau.~    Tilius šypsojosi taip pagirtas.
133   19|         Abi Gužaitės tokios.~    - Tilius jį beregint sulups, kad
134   19|                Aišku, - burbtelėjo Tilius. Jis prisiplojo visai prie
135   19|         sako, kad naginė? - pakėlė Tilius akis. Pirmiau už tokius
136   19|           ir laistė nesigailėdami. Tilius išsitraukė pinigų ir prašė,
137   19|          nepalik manęs, - sudejavo Tilius.~    - Kur jis paliks, -
138   20|           Kas ten begalėjo žinoti? Tilius purtė galvą. Jis vėl matė
139   20|            nejaukiu šypsniu sutiko Tilius. ~    Ir ji, lyg to negirdėjusi,
140   20|      mergužėlei, - pridėjo ji.~    Tilius kramtė lūpas ir žiūrėjo
141   20|        Vyno rasi ten, po lova!~    Tilius neturėjo laikrodžio. Jeigu
142   20|        matyt, buvo žemesnio ūgio - Tilius turėjo pasilenkti, norėdamas
143   20|   Neatsitraukdamas nuo veidrodžio, Tilius tarė:~    - Štai ką radau.~    -
144   21|         krautuvės labui.~    O kad Tilius nebesilanko, tai Gužienė
145   21|          kita kalba bus.~    Kodėl Tilius nebesirodo? Kas atsiliko?
146   21|            rūpi vis dėlto klėtelė. Tilius galėtų ateiti kada nori,
147   21|       įpratę, tie griovkasiai.~    Tilius tokį turėtų vietoje užmušti.
148   21|         Koks jo kvailumėlis! Kodėl Tilius jos nė karto taip nevadino?
149   21|            nė karto taip nevadino? Tilius nieko jos nė neklausė. Pasiėmė,
150   21|       reikia, ir viskas. Tiesa, ir Tilius toks pat iš miško ir balų
151   21|         atėjo ir parsivarė namo. O Tilius nesirodė. Ji taip jo laukė.
152   21|          atlaužiama kamščio viela. Tilius rijo alų taip godžiai, kad
153   21|        išeinant.~    - Va,- pasakė Tilius, staigiai atsigręždamas. -
154   21|           ir sustojo vidury kelio. Tilius pasiėmė savo dviratį.~    -
155   21|      klojimo, ir nemato tavęs.~    Tilius judino savo dviratį po centimetrą,
156   21|           savo amžiaus vasarą.~    Tilius prispaudė jos ranką.~    -
157   21|          su tavim susitikčiau.~    Tilius nuleido galvą, lyg nuolankiai
158   21|         vis tiek nieko neišeitų, - Tilius atkišo savo rankas ir, kratydamas
159   22|        pradeda barškėti.~    Kurgi Tilius ruošiasi? Kaip? Kada apylinkė
160   22|      tebežiūrėjo kaip į vaiką. Jei Tilius kalbėtų, tai suprantama.
161   22|         žino. Sesuo irgi manė, kad Tilius čia daugiausia galėtų pasakyti.
162   22|     darbams. Nieko ypatinga tame - Tilius tik šyptelėjo ir buvo pasirengęs
163   22|       Vachmistra Žeimys, - pridėjo Tilius. - O ar jis nieko tau nesakė,
164   22|         kaimelyje, prie krautuvės. Tilius ir nesiruošė jai to atskleisti.
165   22|  pasivadžios ir išnaudojęs paliks. Tilius jautėsi pavargęs. Jis nesurado
166   22|            ir tik su rūpesčiu, kad Tilius jo neprikultų? Jis juokėsi
167   22|            anuos laikus.~    - Bet Tilius kai trenkė jį lauk, tai
168   22|        berneliui kliuvo? O kas tas Tilius, gerbiamieji, jeigu galima
169   22|           ir kitu keliu parsidaužė Tilius. Ir sustojo staiga nebežinodamas,
170   22|           nebūtų gegužinėje. O kur Tilius? Ji geidė jį pamatyti atslenkant
171   22|            Būtinai turėjo pamatyti Tilius, kaip ji linksminasi, ir
172   22|            linksmybių vakaras.~    Tilius matė ją šokančią, einančią
173   22|          žydinčios pienės galvutė. Tilius rėmėsi ant savo dviračio.~    -
174   22|         nieko, nieko nebeliko.~    Tilius buvo vienas. Ir jis vylėsi
175   22|            ribų, kai sužinojo, jog Tilius išvažiuoja - užuot dalinęsis
176   22|         tas niekadarys storžievis. Tilius - kas gi tai per velnias?
177   22| pašveistume atsakančiai, - šnekino Tilius piemenį, tenorėdamas išgirsti
178   22|                Susimušė, - sprendė Tilius. Ir, kai Laurynas neatsiliepė,
179   22|       Parpinus suskaityčiau...~    Tilius drebėjo. Dantys kaleno,
180   22|                 Jį apniko žagulys. Tilius įbruko į dantis cigaretę
181   22|           kur stovėjo arkliai.~    Tilius tuo tarpu nėrė už klėties
182   23|   virtuvėje arba eidama per kiemą, Tilius žinojo, kad ji planuoja
183   23|           su kraupia nuojauta tarė Tilius. - O kai praeis ji? Ir įsigalės
184   23|           apglušintas ir sužavėtas Tilius. Ir juto, kaip salo širdis,
185   23|          jas išdėti.~    Kur buvęs Tilius, kad prireikus nė su šakaliu
186   23|         daug lindo prie Milės.~    Tilius atsiminė kaip per dūmus.~    -
187   23|           užgins? Negali, - atsakė Tilius.~    - Ir tavąją vedžiotis? -
188   23|            hu... Jau aš tai...~    Tilius atsikvėpė kaip galint giliau.
189   23|          Aš tą galiu pasakyti.~    Tilius spaudė veidą į žolę. Cigaretė
190   23|            ir rūpesčiai šalin.~    Tilius kiūtino namo. Jam vienam,
191   23|         mergiščia nesuvaldoma.~    Tilius suprato, kad ir Petras nesusigaudo
192   23|    nevargino. Geras, puikus vyras. Tilius siekėsi atverti savo širdį.
193   23|        nerydino karčemoje. Ir jis, Tilius, kad jo žmona tokia jauna.
194   24|       nugulti ir nusėsti. Jonas ir Tilius darbavosi rūsyje, apsižergę
195   24|            ąsotėlį prileisti? ~    Tilius pakėlė galvą ir atsitiesė.~    -
196   24|         pabraukė kelis kartus.~    Tilius šyptelėjo, klusniai palenkdamas
197   24|     gurkšniais.~    - Patrauk.~    Tilius kratėsi. Užtenka tų gėrimų.
198   24|             Tik vėjas nusuko. ~    Tilius įtemptai galvojo. Kažką
199   24|          aš negalvoju, - teisinosi Tilius.~    - Kam tau? Yra ir be
200   24|         Laurynai. Ateina, - pašoko Tilius, nebeapsikęsdamas ir sukaustytas
201   25|          ir atmininio.~    Ir tada Tilius sugrįžtų. Kur jis besidėtų
202   25|            per skaudžiai.~    - Ar Tilius ateis išleisti?~    - Nežinau.
203   25|        turinti atlikti. Tegul žino Tilius, kad jos netenka visam laikui.
204   25|          nenueis ir nepasakys, kad Tilius - tai paskutinis kvailys,
205   26|            yra atėjęs ir jam. ~    Tilius atitoko. Jis turi išeiti.
206   26|          savo gimtųjų lūžtvių.~    Tilius buvo gamtos vaikas. Plačia
207   26|          ūkio.~    - Ak, ūkio... - Tilius krankštelėjo, išspjaudamas
208   26|    negalėjo suvaldyti savo irzlumo Tilius ir pasekė brolio ranką,
209   26|            Sekasi... - mėgdžiojosi Tilius. - Kad juos kur velniai!
210   26|           ir savarankiškas statėsi Tilius, lyg be jo čia nieko kito
211   26|        brolio svajones apie žirgus Tilius.~    Na, na... Gal ir taip.
212   26|            jį, visko klausinėjo. O Tilius atsakinėjo puse burnos,
213   26|           beveik varyte išvaromas? Tilius pasišiaušęs ir taip atšiaurus,
214   26|        žinoti, kur ji, šeimininkė? Tilius ir broliui jos pavydėjo.~   
215   26|        eigulys padėjo šaukštą.~    Tilius patvirtino galvos linktelėjimu.~    -
216   26|    varžydamasis muistėsi ant suolo Tilius.~    Baikštys nusikeikė
217   26|           koks gi ten darbas? Nors Tilius žegnojosi, jog jis čia niekuo
218   26| pasiieškoti kito. Taip jau išeina. Tilius grįžo, nepalengvinęs sau
219   26|           kai reikalai susimaizgo. Tilius manė, jog šiuo metu jam
220   26|            užpylė, - melavo toliau Tilius.~    Monika brangi - norėjo
221   26|                Taip...- patvirtino Tilius.~    - Mesk tą popierėlį.~    -
222   26|     suspausdamas jos pečius, prašė Tilius.      Ji sugraibė jo ranką
223   26|      bilsnojo kiemo grindiniu.~    Tilius apgraibė lango kablelį,
224   27|          vyrai?~    - Kokie?~    - Tilius? Jonas kur?~    - Vyrai
225   27|           su brandžių javų krūviu. Tilius krūptelėjo į šoną, jam artinantis.~   
226   27|          greičiu keldamas aukštyn. Tilius šoko pirmyn, petimi kliudydamas