Part

  1    1|       Griūvančių medžių trenksmas ir jų sukelto vėjo ūžesys pjovėsi
  2    1|      užkliudydama kitus medžius. Nuo jų pakilo sniego pūga, nutvilkdama
  3    1|         keikia jis visas tarnybas, o jų laukimu tik ir tebegyvena.
  4    1|        Skaisčiai rusvų plaukų, - dėl jų greičiausiai ir buvo vadinamas
  5    1|      viršininkas. Neskirsi, kuris iš jų, kadangi abudu lygiai buki
  6    1|                  Reikia ir tokių. Be jų neapsieisi. Be jų ir mokytos
  7    1|          tokių. Be jų neapsieisi. Be jų ir mokytos galvos susisuktų.
  8    1|              sparta guldė medžius ir jų šakas vertė ant ugnies.~   
  9    2|           kad užtenka. Šioje vietoje jų nuomonės visiškai sutapo.~   
 10    2|         Sniegas bjauriai vėlėsi prie jų aulinių batų. Jie klūpčiojo
 11    2|        moteriški pavidalai, traškios jų šnekos ir uždegantis juokas.
 12    2|         grakštus ir vylingas mostas, jų prisilietimas ant kaktos
 13    3|       viliojimui, kai medunešio metu jų spiečiai lyg liepsnos kamuoliai
 14    3|     barškalais pasimesdavo beregint. Jų spiečius, kaip ir visas
 15    3|               Jis gebėjo apsieiti be jų. Ir to gana. O kad šmeižtųsi
 16    3|            leidosi, ir iš po sunkios jų priespaudos nėrėsi lanksčios
 17    3|          žinosi.~    - O nemažai ten jų prislėgta. Kaip skiedros
 18    3|         palikdami purvinas dėmes ant jų. Priešais tarškėjo skaitytuvai,
 19    3|         nesuprato.~    - Laikraščiai jų tokie.~    - Kad laikraščiai,
 20    3|            tris šimtus kilometrų nuo jų kaimų. Su barzdylom burliokais
 21    3|         formą, tai nesivaržant gerti jų degtienę, kai turgų dienomis
 22    3|              aš mačiau, kaip eigulys jų dienos kirtimą priskyrė
 23    3|           Taigi trys jos, ir kuri iš jų kuom nors pranašesnė? Tilius
 24    3|       aplinka. Ir be tvarkos. Patsai jų nesuvokė, kam jie, kaip
 25    3|       stiklinėje taip arti, kad juto jų lyg plonyčių adatėlių dūrius
 26    3|            traškindamas pirštus. Ant jų, po sakų ir purvo sluoksniu,
 27    5|             smulkūs prekijai. Vėliau jų nė pusės nebeliko. Langus
 28    5|          vildamiesi, kad vieną dieną jų prisireiks.~    Ratų klegėjimas
 29    5|        eilėmis sudėlioti kiaušiniai. Jų tiek daug, jog baugu pajudėti
 30    5|           tiek baustas. Nepaknisi tu jų.~    Jis pasisuko į langą.
 31    5|             turėjo savo papročius ir jų kietai laikėsi. Tik apgailestavo
 32    6|              trupinius, žarstė juos, jų menkus likučius, ir jie,
 33    6|         eglių dantys ir kai kur tarp jų balta beržo gyslelė.~   
 34    6|         skaitei?~    - Taigi. Sargas jų man atnešdavo iš valstybinės
 35    6|     kamuojami, ir jis pats eina prie jų prisidėti. Bet kol kas jis
 36    7|           dovanoms siunčiamo pro pat jų pirtį dailiai metrais supjaustyto,
 37    7|              kubilėliai, kaponės, ir jų tiek, kad tik takas praėjimui.
 38    7|         aprašomi miestai ir šalys su jų žmonėm ir stebuklais, tetinkami
 39    8|       atsakančiai, galvodami, kad po jų čia ateis pasimelsti vaikai
 40    8|              nuauksintu skliautu. Ir jų sparnų plunksnos žėrėjo
 41    8|              žėrėjo raudoniu, ir nuo jų biro gaili rasa, atnešta
 42    8|            kad jau nuo senovės žilos jų kieme toks paprotys, kad
 43    8|           pavasario šakelių? Ir prie jų labai tinka svogūnų lukštais
 44    8|              skriejimo lanką.~    Po jų suposi Milė su vyriausiu
 45    8|           nežinia, kur būtų baigusis jų kelionė tą skaisčią kaip
 46    8|              viskas vėl lyg iš naujo jų akiratyje prasidėjo. Jie
 47    9|            pasiganyti. Kruopiškiuose jų kelio galas. Jie mergas
 48   10|           pačia sėdėjo prie stalo, o jų duktė stačia prie plūktinės
 49   10|        drasko, eidami rujom. O taip, jų netrūksta apvalius metus.
 50   10|              sužvangėjo kalėdninkai, jų laukė niekad nepatirtas
 51   10|           Tai klebonas paklaus, kiek jų dukteriai metų.~    - Kiek
 52   10|           kas daugiau šviesos įneštų jų urkštynėn. Medžius nugenėjo
 53   10|              senuosius laidarius, ir jų vieton iškilo nauji mūriniai
 54   11|             žiedai, ir svaigus, kaip jų susitelkusi kvaptis. Stiprus,
 55   11|           savo žodžių, nesu vokdamas jų prasmės. Ir gniaužė kumštis,
 56   11|            žemės, ir galvą suimantis jų kvaptis, suspaustas miško
 57   11|             langais, virpančiais ant jų voratinkliais nuo mašinų
 58   11|             būti lazdoje, jei užteko jų malūnui ir kitiems vėlesniems
 59   11|          padieniai.~    Nė vienas iš jų nebuvo nuolatiniai įmonių
 60   11|        įmonių darbininkai. Ne vienas jų vylėsi tokie pasidaryti,
 61   11|            besitariančių, ką daryti. Jų arkliai čia pat garksojo,
 62   11|             įsakymu atvyti iš tolimų jų kaimo dirvų. Net ir Lukošiaus
 63   11|           savuosius atamano ūsus ir, jų galus raitydamas pirštais,
 64   11|           paris, levendel, esencija. Jų buvo visokiausių ir gražiausiose
 65   12|              O kai sukildavo rugiai, jų varpos susisiekdavo su apatinėm
 66   12|       lydekos nardo juodam ežere, ir jų kitaip nepaimsi, tik su
 67   12|          mėšlui ant žiemkelių ir ant jų prasikalus pavasarinei žolei,
 68   12|        miegaliai kaip tu? ~    Atėjo jų motina. Seserys griebė po
 69   12|            Gužo moterys, lyg ji būtų jų sesuo ar duktė, grįžusi
 70   12|       nesuvargintas rankas ir pajuto jų prisilietimo šaltį taip
 71   12|            save pajusti. Ji nepamėgo jų ir neįprato prie jų. Ji
 72   12|         nepamėgo jų ir neįprato prie jų. Ji vylėsi ištrūkti, sulaukusi
 73   12|              kai vaikai pradės remti jų senatvę. Rinktis jai nebuvo
 74   12|               lygiai tiek, kiek buvo jų progimnazijoje. Ji mokėsi
 75   12|            dantį atkandęs, jis grįžo jų širdžių graudinti.~    Ji
 76   13|           savo didžiuliame delne. Už jų, kažkur toli, sudundėjo.
 77   13|           Žaibas vis aiškiau nubrėžė jų kontūrus. Vis labiau sviro
 78   13|            Stambūs lašai užtiško ant jų kaktų.~    - Bėgam! Ištrinks
 79   13|             atsimušęs į žvyrą, plovė jų kojas. Vėsi banga tarpais
 80   13|            plačiu sriautu griuvo ant jų.~    - Aš galėčiau žiūrėti
 81   13|              Nė laiko, nė erdvės, be jų pačių, be jų vienų, dūstančių
 82   13|              erdvės, be jų pačių, be jų vienų, dūstančių ankštame
 83   13|          išilgai. Ir netikėtum, kiek jų dar akėčių virbalai iškelia
 84   13|         žadėtos. Tik kad tu, vaikel, jų nesurinkai. Jas įspaudei
 85   13|             skersom ant šalydrangio. Jų veidai buvo nusukti į priešingas
 86   13|           atmušė keletą daiktų, tarp jų jis matė ir save, didelį
 87   13|       sandėrį su bernu, ateinančiu į jų ūkį.~    Stangūs plaukai,
 88   14|     Žvaigždės siūbavo. Kai kurios iš jų krito į medžius, kitos leidosi
 89   14|           nuspėjo teisingai, tik dėl jų laikymo vietos per lengvai
 90   14|        išklausęs visų jo pasakojimų. Jų dar daug turėjo slypėti
 91   14|           žinodamas, jog, išlipęs iš jų, galės daryti savo. Jis
 92   14|   neapsikrovę sunkia pažinimo našta. Jų laimė kaip tik rėmėsi akiračio
 93   15|      Naujakurius žlugdęs ir žemes iš jų atiminėjęs. Ką dar? E, jei
 94   15|            gėdinosi anų veiksmų. nes jų priežastys ilgainiui bluko
 95   15|          Žeimiu. Ir ne baimindamasis jų keršto, o savo paties netinkamų
 96   15|           dobilus, arkliai prunkštė. Jų uodegų ašutai švilpė, gainiodami
 97   15|            praskrendant saulės taką. jų juodi lenkti sparnai žybčiojo
 98   15|              mergą pamačius. Nemažai jų matė.~    - Tokios tai gal
 99   15|            ir viralines, lyg būtumei jų neatsiejamas dalininkas.
100   16|       moksleiviai iš gimnazijos.~    Jų būrys kaip lik traukė visų
101   16|            iš geros dienos vienam iš jų kilo toji mintis. Jis turėjo
102   16|               Kai kurių trūko, užtat jų vieton susirinko dar daugiau
103   16|             užimti barą.~    - Tokia jų duona.~    Kultūrtechnikas
104   16|      viršaitis.~    - Pareikalauk iš jų. Tiek jie jūsų ir boja, -
105   16|         rankomis, aiškinosi, tarėsi. Jų buvo visas ketvertas su
106   17|            buvę gerai.~    Vienas iš jų labai mėgęs sūrį su kmynais
107   17|           savo mergužėles, ba kitaip jų greitai neteksi. O ką manai?
108   17|             Ir žinai kas? Gi šoferis jų tasai. Plonas dailus vaikinas.
109   17|         karščiu ir kaip siena uždarė jų mažą, vienišai atskirą gyvenimą.
110   17|       užkliūdama Laumakius, įsrūdama jų šventoriun ir padūzgendama
111   17|             mazgote per snukį.~    - Jų smarkumą dar išvarysiu,
112   17|              Va su tąja daržine, kad jų kur...~    - Sakėte jau.~    -
113   17|          Ūkininkai su savo pačiomis, jų samdiniai, jų mergos, bandos
114   17|              pačiomis, jų samdiniai, jų mergos, bandos nualsinti
115   17|           lankėsi Basiuliškėse ir iš jų grįždavo tartum pailsėjusi.
116   17|        susilaukti vaikų.~    - O jei jų kartais nebūtų? Ką mes galim
117   17|           nemananti, kad tai pakenks jų gyvenimui. Nieko panašaus.
118   18|              žiogas ir gal ne vienas jų, dar pasitelkę gaują vasaros
119   18|        džiugiu saulės sutikimu. Kili jų daužėsi į stiklus, vėlėsi
120   18|     nenujaustų reiškinių. Pro vienus jų ji galėjo praeiti, net dulkių
121   18|     atsivariusius iki šiol. Kuris iš jų išeis laimėtoju? Gaiži ir
122   18|               ir varpas liūliavo per jų galvas, per įdrėkusias nugaras,
123   18|         pasidriekę ir išsidėstę tarp jų, snaudė ir mėgavosi poilsio
124   18|        durpynų, iš ežero, telkšančio jų vidury. Niaurių įdegusių
125   18|        Monika bėgo pro šalį, jusdama jų žvilgsnius ir pusbalsius
126   18|            Koke studentai?~    - Čia jų visas kibždynas įsikūręs.
127   18|         jaunuomenes pusėn eigulys. - Jų dienos ir naktys. Tai ar
128   18|            Gražiai dainavo jaunimas. Jų daina plaukė ir pripildė
129   19|         laiko. Sekmadienio sulaukus, jų sąnariai ir sielos atsileido
130   19|            turėjo būti ir mokytis iš jų, pradėti nuo pačių paprasčiausių
131   19|        Tugaudžio širdį. Jis nepajėgė jų išspjaudyti, jie vėlėsi
132   19|             buvau jaunesnis, tai jau jų perleidau per savo rankas
133   19|           rankas be skaičiaus. Kokių jų nebuvo? Juodų ir baltų.
134   19|              žalią valktį. Nė vienas jų nežino. Nieko jie nežino.
135   19|          mergaites. Nė apie vieną iš jų. Nė apie Moniką. Niekas
136   20|          ištryškusios iš akuoto. Ant jų spiečiais krito vabalai
137   20|              ir ne karščiausia saulė jų neišdžiovino. Vandens lygį
138   20|             esą beveik tikri nuodai. Jų prisiskaitęs, jaunimas plėšikais
139   20|         tvinkčiojančias gyslas ir iš jų pasisemti atgajaus ir viso
140   20| Nebeatidalomas susivienijimas įvyktų jų ilgesingame žvilgsnyje,
141   20|            ir mergų klėtys neatlaiko jų pečių spaudimo. Pilnos daržinės
142   20|      neapskaičiuojama galia pančiojo jų kojas ir našta kaip kalnu
143   20|            ant jos viršutinės lūpos. Jų suprakaitavę kūnai glaudėsi
144   21|            Baigė išeiti ir iš miško. Jų kastuvai smego nebe i minkštą
145   21|       pardavus surinktą derlių. Pusė jų bebuvo likę, užtat likusieji
146   21|          besidarytų. Jokios pagundos jų neveikė. Bet ant kalnelio,
147   21|       visokių valgomų dalykų? Kelnės jų per trumpos būtų, ir baisiausiai
148   21|            būti toji jo žmonelė? Lyg jų turtingoje parapijoje su
149   21|             ir statmena raukšlė tarp jų, kai nutilęs mėgindavo surikiuoti
150   22|              sutirštėjusios ten, kur jų jau beveik nebebuvo likę.
151   22|      antakiais. Taip turėjo atrodyti jų motina, tokių pačių metų
152   22|         tokie stiprūs ir drąsūs, tai jų daugiau. Agnė šoko su jais,
153   22|          vaišino saldainiais, tiesa, jų pačių krautuvėje pirktais,
154   22|           taipgi ją žvilgčiojant, ir jų akys susiliko vienu metu.
155   22|            slėnį, anuomet lyžtelėjęs jų veidus. Kaip nuplėšta žydinčios
156   22|            visokiais vardais. Vienas jų vadinamas - meile. Gal jis
157   22|          laisviau. Nieko netrūko ant jų stalo, nieko. Dievo dovanos
158   23|            ir alinusį. Juo trumpesni jų susitikimai buvo ir juo
159   23|           bijodamas pakelti akis. Iš jų juk galėjo pažinti jo vidų,
160   23|              bendro stalo virtuvėje. Jų akys susitikdavo ne dažniau
161   23|          būdavo pačioj pradžioj. Bet jų iškalbingumas galėjo išduoti
162   23| iškalbingumas galėjo išduoti bet kam jų suokalbį. Jie turėjo saugotis
163   23|     mėgstanti ir sakėsi žinanti, kur jų daugiausiai yra. Grybai
164   23|                   Šis posmelis virto jų suokalbio daina. Jeigu ji
165   23|         nesipina einantiems po kojų. Jų dar tolimi keliai, jie tad
166   23|            negalėjo užmigti, kai ant jų gero kėsinosi tiek nevalyvų
167   23|              kad kelio nepravedė per jų lanką. Griovkasiai - kad
168   23|             lanką. Griovkasiai - kad jų nerydino karčemoje. Ir jis,
169   24|         kelionei. Po kelias dešimtis jų rinkosi kur nors senose
170   24|         Gervės perėjosi tyrelyje, ir jų šeimynos jau buvo išsiauginusios
171   24|             visų pasviečių, lyg ten, jų kraštuose, nebuvo kito darbo
172   24|        tarbomis kietų sultingų uogų. Jų atvažiuodavo parsivežti
173   24|         gėlės visu žiedų įvairumu ir jų kekių sunkumu tebesilaužė
174   24|        Kiekvienam pasirodė, jog dega jų kieme. Pašvaistė, lyg raudonai
175   24|              su savo padėjėjais. Bet jų nereikėjo. Žmonės dirbo
176   24|             plaukė kiton pusėn. Kiek jų sudegė, kiek neišbėgo, kas
177   24|           žmonės grįždami, nebespėjo jų mušti kastuvais ir vėzdais.~    -
178   24|             vėzdais.~    - Iš peklos jų tiek daug?~    - Čia jų
179   24|              jų tiek daug?~    - Čia jų karalystė.~    - Ne kitaip.~    -
180   24|              beišsiveržiantį šūksnį. Jų akys susitiko. Tą pačią
181   24|           susiprašę, tai suprantama. Jų amatas tykoti ir kitų gero
182   25|     perdžiūvusi žemė. Rugiai nedygo, jų nuspilgusius daigelius,
183   25|              beužklystą kaimynai, ir jų atsibodėjusi kalba krovėsi
184   25|          pagailo vaiko. Ne tiek daug jų ir turėjo. Praverstų ir
185   25|       spiečiais! Ir ne tiek dar būtų jų buvę, jei ne Tiliaus baimė.
186   25|              kalvį ir pienininką. Ir jų daugiau nebematys.~    Saulė
187   25|          ruseno, ir dūmai sunkėsi iš jų versmių, lyg atnašaujant
188   25|             Užtektų to. Matytų, kaip jų veidai išbąla ir krinta
189   26|       pritilę ir prisnūdę, iki ateis jų laikas.~    Kas buvo lengviau
190   26|             ir dangus pasitiesė virš jų gėlą ir iki begalybių permatomą
191   26|       atneštas su laišku, įsibrovė į jų tarpą kaip trečias, visai
192   26|                   Visas avižas, kiek jų tavo žemėje užauga, surytų.
193   26|             jis springo, negalėdamas jų nė ištarti, nė nuryti. Jis
194   26|            kai jie puolė po eglėmis, jų juodon besotėn pragaištin.~   
195   26|           jos sandariai susivėrė. Už jų liko šeimininkė. Ne. Kažin
196   26|            gęstančią saulę taip, lyg jų regėtų paskutinį kartą.
197   27|          sustojo, kai iškrito vienam jų nosinė skarelė. Jokio skirtumo
198   27|             skirtumo nebesimatė tarp jų. Karšatis juos taip buvo
199   27|           beleido išskirti, kuris iš jų vyras ir kuri žmona. Lyg
200   27|             ašaras? Niekas. Jis pats jų niekad sau nerodė ir nepripažino
201   27|               O kokie plaukai? Ar ne jų spalvai buvo pritaikytos
202   27|        traukiamas, ten užsuko ir jau jų neberado, net ir tada it
203   27|          priežasčių ir tokių, kad tu jų nė patikrinsi, nė papurkštausi
204   27|      patikrinsi, nė papurkštausi dėl jų. O paskutinę vasarą ji iš
205   27|            pro tuos pačius kaimus ir jų baigiamas nugriauti senąsias
206   27|           dangaus paklodėn. Viena iš jų išsiskyrė ypatingai skaisčia
207   27|           išvysti siaubą. Tik ne ant jų užėjo. Gaila. Labai gaila.
208   27|               Jie turi savo akis. Ir jų burnos kalba įstatymais.
209   27|           neįkirto, nors tūkstančiai jų šliaužiojo aplink. Jis ištarė