Part

  1    1|                 Žiema baigėsi, o jis vis dar neįprato ir nebetikėjo
  2    1|                    Sukasi vikriai ir vis pro langą, ar nepareina
  3    1|         vietelę. Kad ir laiškanešiu. Vis geriau, negu markstytis
  4    1|              dabar stočiau mokyklon, vis tiek jau per didelis metų
  5    1|            anksčiau išsipasakojęs, o vis tiek norėjo pasakoti toliau,
  6    1|                 Ar čia labai svarbu? Vis tiek šeštadienis, ir nebe
  7    2|           tai kažin dar... O vandens vis dėlto padarys.~    - Yra
  8    2|                     Kai pastumi, dar vis eina.~    - Batai tavo neblogi.
  9    2|             pirmadienį. Šventą dieną vis tiek nieko nenuveiksi. Nors
 10    3|       bitelės baigė išmirti. Tik dar vis retuomiais nenukentęs išeidavo
 11    3|              kažkas įtartina. Kasmet vis koks naujas stogas prasimušdavo
 12    3|         atklysdavo eiguvon. Baikštys vis ruošėsi eiti ir pasibarti
 13    3|          nosimi slogos kamuojamas ir vis didžiau nusiminiman grimztąs
 14    3|             šneka, ir lingavo galvą, vis pritardamas, nors ir jį
 15    3|           gali sudegti degtienėje ir vis tiek neįveiksi. Prie jo
 16    3|          megztuku paputžandis bliovė vis garsiau ir į tarpus kaišiojo
 17    3|             Jei ir negautų tarnybos, vis vien teks kur nors užsikabinti.
 18    3|           kaukte kaukė dzinguliukus, vis pataikydamas kuo nešvankesnį
 19    3|               tą suversiu. Ar man ne vis tiek? Mane pjauna bjaurus
 20    3|           tai ir nešiaušk šerio, nes vis tiek nieko nepaknisi. Ar
 21    3|        keliai, aš pirksiu dviratį ir vis pas tave atvažiuosiu. Be
 22    4|           žemės. Juodas miško lankas vis ankščiau veržė trobas ant
 23    4|          pačiam, rodos, pasibaigė, o vis šiaip taip skurstam, - buvęs
 24    4|            Suprojektuota seniai. Tik vis trukdė. Su žydu išvien ėjo.~    -
 25    4|       ramiausia motina.~    O Tiliui vis tiek neramu. Tugaudi, policininke
 26    4|              Išeina jis, o jo kvapas vis tiek pasilieka. Vėdina kambarį
 27    4|              dėl pelno jį laiko, tai vis tiek kitą kambarį galėtų
 28    4|       glembantiems sąnariams. Seniai vis tebeževernoja apie upių
 29    4|         spėti ir viską matyti.~    - Vis tebelyja. Kaip rėtis dangus
 30    5|         mažai kam betinkamą šlamštą, vis dar vildamiesi, kad vieną
 31    5| slankiojančių paupiais su meškere ir vis ko nors besitikinčių.~    -
 32    5|               tai ir viskas. Kitąmet vis tiek nebegrįš. Bala nematė.~    -
 33    5|          niekad neapgersi magaryčių. Vis atsiras norinčių tave pavaišinti.
 34    5|                     Kad ir avižos, o vis daugiau kaip centneris.
 35    5|         žiaunų ir sprando! O pats ji vis dėlto dailiai sumurdei.~    -
 36    5|                Ta istorija pabaigta. Vis tiek, jei bausmė ir nekliudytų,
 37    5|          Niekai. Ir iš viso neverta. Vis tiek baustas. Nepaknisi
 38    5|         atlikti, kas reikia. Smuklėn vis daugiau užeidinėjo. Vis
 39    5|              vis daugiau užeidinėjo. Vis garsesne kalba ūžė patalpa,
 40    5|           klausinėjo vyro.~    - Man vis tiek. O kad jūsų krašte,
 41    5|          turėjo būti didesnis. Metai vis po vieną svarą ant pečių,
 42    5|        Blogas kelias dviračiu.~    - Vis kaip nors. Tad iki pasimatymo.~   
 43    5|         nemanė gailėtis šios kaskart vis labiau tuštėjančios vietos -
 44    6|             augo priešais, užimdamas vis didesnę ir didesnę regimojo
 45    6|    neatsargiai žengiančiai kojai. Ir vis toliau ir toliau akiai neaprėpiamais
 46    6|      vieškelis bėgo pačia paname. Jį vis tiek pastebėtų. O gal jam
 47    6|     nevėpsojo prisiplojęs veidas. Ir vis tiek jis šilo ir neatsikratė
 48    6|           apkabinęs, spaudė mergaitę vis arčiau ir tvirčiau, lyg
 49    6|           jie nuplaukė.~    - Naktim vis pašaldavo. Tik vakar išnešė
 50    6|              rankomis. - Bet dviratį vis tiek pirksi?~    - Kam jis
 51    7|             tas, tai tas negerai. Ir vis lyg pasižymėti stengdamasi.
 52    7|          nenusėsdamas nuo arklio, ir vis dairėsi į langus, ar kas
 53    7|        tepalietę tik tam kartui. Jie vis vien buvo tolimi ir neprieinami.
 54    8|              skardžiumi, kurį kasmet vis labiau griovė, imdami žvyrą,
 55    8|              garsų iš viso esama. Ir vis tai nematomų rankų iškelta
 56    8|        tokius surembėjusius vyrus. O vis tiek čia velniškai nuobodu
 57    8|             kaip vižlai.~    - Tavęs vis vien neprašysim.~    - Šaukštai
 58    8|        mintys... O šlubasis pasakojo vis be paliovos.~    Gužo trobos
 59    9|        praeis.~    Raudonasis Petras vis tebebuvo nesugadintas jaunikaitis.
 60    9|           sustojo. O koks skirtumas? Vis tiek vaišinasi viskuom,
 61    9|             Galit mane atleisti. Man vis tiek. Bet jūsų ponaičių
 62    9|               ką tas veikia, bet jam vis tiek.~    - Nesijuok, nesijuok.
 63    9|                  Kieno gi daugiau? O vis vien tarnystė.~    - Matos,
 64    9|               o širdelė jai spurdėjo vis vien. Ir biesas atjojo jį
 65   10|       praverstų. Tamstai strėnos dar vis neatsitaiso. Kai anais metais
 66   10|           Tik koja, va, tai per kelį vis girgžda kažin ko.~    -
 67   10|              subliuvo ji bernui, dar vis neperprantančiam, kas čia
 68   10|           galėdami. Metų metus duktė vis dar buvo per jauna, dar
 69   10|           nors piršlių kas žiemą dar vis pasitaikydavo - jie visi
 70   10|            daugiau, rodos, o sijonai vis tiek nebesuėjo.~    Ir saulę,
 71   10|          ūkis, didėjo šeimyna. Vyras vis ką nors naujo vežė iš miesto,
 72   10|      patikėtas, nėjo menkyn, kartais vis dar papildomas. Kiek ten
 73   10|    gyvenamąja troba dar nesiskubino, vis kažko laukdamas.~    Jis
 74   11|      parodytų. Kol buvo gyva senoji, vis mokėdavo gražiuoju nutildyti,
 75   11|            gudria šypsena kaimietis? Vis tiek čia turėjo atrodyti
 76   11|              Nekels. O jei ir keltų, vis tiek iš pliko nieko nepeš.~    -
 77   11|              pasiųsti merginai. - Aš vis ketinu. Bet nėra kaip. Gal
 78   12|             jau kits kuškis. Juk man vis vien pakeliui buvo.~   
 79   12|              pieninės pastate. O jie vis dar tebevažiavo. Šviesiaplaukė,
 80   12|             tikrai atvažiavo? Aš dar vis ant abejo. Maža ką Laurynas
 81   12|         sparnais ant žemės, tolydžio vis smilkdamas ir ūkuodamas.
 82   12|             sukapoja gyvatės, tegul. Vis liek nėra gyvenimo ir išeities.
 83   13|            sugėrė žingsnius, bet jam vis tiek nusidavė, kad jie yra
 84   13|      atremtas dviratis.~    - Svečio vis dėlto sulaukė.~    - Žinoma.
 85   13|             atverdami daubas. Žaibas vis aiškiau nubrėžė jų kontūrus.
 86   13|         aiškiau nubrėžė jų kontūrus. Vis labiau sviro šion pusėn,
 87   13|             labiau sviro šion pusėn, vis didesnę dangaus erčią užguldami
 88   13|            Ir jis nebijojo. Kapojami vis tankėjančių lašų, nušviečiami
 89   13|             sprindžio atstumą sudarė vis tirštesnę vandens uždangą.
 90   13|            neištartą žodį, dabar jau vis tiek nustojusį savo reikšmės.
 91   13|         Aušra mušosi pro šakas, kopė vis aukštyn, platyn, skleidėsi,
 92   13|          platyn, skleidėsi, apimdama vis didesnę erčią, nuskalautą,
 93   13|                Laikau.~    Bet ranka vis tiek judėjo. Ji paėmė su
 94   14|         saulės kamuolys, skriejantis vis aukščiau ir aukščiau. Ji
 95   14|              yra pavalgęs ir ateina? Vis tiek jis ateis. Jis žino,
 96   15|           kur žmogus prie žmogaus ir vis tokie - pastatytom ausim,
 97   15|             kad su tavim nebus galo. Vis ta pati giesmelė. Antraip
 98   15|            Tik su Krivicku nelabuoju vis dar kebelių netrūksta po
 99   15|          Krivicku, driežo kiaušiniu, vis negalima pabaigti. Bankas
100   15|          atsiduoti ūkiui, bet reikia vis tiek vieno vyro, kuriam
101   15|          tiek.~    - Na, vadžias jau vis galėsi nulaikyti, kol apgis?~    -
102   15|         rodos, sklandžiau ėjosi. Mat vis jaunystė. Nors savo metais
103   15|           pavykdavo nutaikyti. O tai vis geri ir nepigūs dalykai.
104   15|           kraštą, sukdamas ratus. Ir vis toliau nuo namų. Namie gi
105   16|       gerokai per šimtą vyrų. Ir dar vis ėjo. Miesto bedarbiai, moką
106   16|          girininkas.~    Darbininkai vis arčiau slinko ir tankesniu
107   16|             tikėti. Bet griovkasiams vis tiek darė įspūdį. Jau patsai
108   16|        sekretorius.~    - Na, bet aš vis vien to neužmirštu.~   
109   16|             Krivickas Vargdienis dar vis tebelaikė sugniaužęs kepurę.
110   17|             iš keleriopų butelių, ir vis kitokios spalvos ir turbūt
111   17|      apgniaužę, pirštus čiupinėja ir vis - į akis. Doveikai, tai
112   17|       beplodami plas plaštakomis. Ir vis stebėdamies, ir vis girdami
113   17|               Ir vis stebėdamies, ir vis girdami jo žmoną.~    -
114   17|               Apsimeta, jog nieko. O vis tiek matosi, kad labai patinka -
115   17|            vaikais apsikrovę. Bet tu vis tiek man puikesnis. Ir jis
116   17|          tave kaip mylėjęs. Bet visų vis tiek nespėsiu išmušti, kurie
117   17|        Praeina kartais ir naktis, ir vis nieko gero. Vaišinosi ponai
118   17|             kirvį, o sriuba išeidavo vis vien gera. Jau tokia gera,
119   17|                     Nagi sakiau, bet vis negali. Nori pasitarti,
120   17|          negu kraujo.~    - Doveika, vis Doveika. Aš tavo vyras,
121   17|             gydyti jis neketino. Bet vis vien keista jam darėsi pagalvojus,
122   17|              ir manęs. Moteriškosios vis kaip drugiai, kaip peteliškės
123   17|              ir, rudeniui verčiantis vis gilyn ir niūryn, ji galėjo
124   17|          įspirtas į blauzdą. Jis ėjo vis tiek prie savo. Visą amžių
125   18|      aptrauktos pelkės. Kas nors jau vis susiras iki to laiko. Kada
126   18|             kentė ir drebėdama laukė vis pasikartojančių ir nesibaigiančių
127   18|   kalendoriaus lapelių.~    Laurynas vis turėjo ką papasakoti, grįžęs
128   18|            lazdele, genėjo blauzdas, vis gero norėdamas. Tai ar ne
129   18|             Geras buvo, ir koks būt, vis vien jau to yra užsipelnęs,
130   18|            pasiimti.~    Tiliui buvo vis tiek. Jis pasirinko smagesnį
131   18|          žvakių? Toliau kiemo medžių vis vien ji negalėjo prasiveržti
132   19|          smaloje įrėžta vaga pjovėsi vis tolyn ir tolyn nuo ištakų.~   
133   19|        sueinančiais krantais kasdien vis tolyn pjovėsi durpynu. Tiesus
134   19|          negali?~    - Galėčiau. Bet vis mat noris gražiau, patogiau.~    -
135   19|          žmogus. Duonos pas tėvą jau vis užtektų.~    - Kur neužteks...
136   19|      mėnesiui viršaus. O parvažiuoti vis nesą kaip. Pareigos didžiai
137   19|         trūko oro. O Každaila dar jį vis pagalando.~    - Jei nežinai,
138   20|             varpa kartu, besvyrančia vis arčiau ir arčiau žemės.
139   20|        ašaros, ir jis sutirpsta. Jis vis tebekartojo anuos, seniai
140   20|          veikia sūnus? Nejau dar jis vis pilnas tūžmasties? Sūnus
141   20|           traukdamasis atatupstas ir vis negalėdamas atsiplėšti nuo
142   20|     nepadegtų, gal ir neapvogtų, bet vis tikriau, kai namuose yra
143   20|              miško brūkšnys, kasdien vis paeinant toliau.~    Su
144   20|             prieš lietų.~    - Ar ne vis tiek?~    - Bet aš klausiu,
145   21|          tokia, kad ir skurdoka, bet vis jau. Veronika žvaliai sukosi.
146   21|           teapstagaravęs? Bet nerimą vis tiek kelia. Moterim niekad
147   21|   stačiusieji meistrai.~    Jai rūpi vis dėlto klėtelė. Tilius galėtų
148   21|              taip veikė, ir kodėl ji vis grįždavo atgal ir mėgindavo
149   21|          nedarytų. Kam skląstis, jei vis tiek reiktų įleisti?~   
150   21|              ji pagalvojo, kad duris vis tiek vertėtų laikyti užšautas.
151   21|             baisu. Bet su Tilium jam vis tiek nevertėtų susidurti.
152   21|             užkulas, bet už jos tėvą vis tiek dar jaunesnis. Žmonos
153   21|   nepasakysiu, kad būtum sugražėjęs. Vis juodesnis kasdien, kaip
154   21|            giriasi.~    - Petras tai vis apie tave perkalba.~    -
155   21|             pas Julę įjunkai? Ir man vis tiek. Gali sau.~    - Julė
156   21|             sulaužyčiau vargonus, ir vis tiek nieko neišeitų, - Tilius
157   21|             istorijas ir painioti ją vis giliau. Jeigu taip iš karto
158   21|            kartu? Tada, kai dar buvo vis tiek, kurion pusėn pasileisti.
159   21|                Ne, tada jau nebebuvo vis tiek kur. Jis gi puikiai
160   21|              savo minčių. Ir grimzdo vis piktesnėn klampynėn. Jis
161   21|             ir kuom pasibaigs, ar ne vis tiek? Kas nors turėjo primesti
162   22|    graibstymasis tuščiais mostais ir vis nesugaunant virš galvos
163   22|              tas dviratis.~    - Nu, vis tiek. O sakai, apsistojai
164   22|            jais, su moksleiviais, su vis didėjančiu karščiu ir noru
165   22|             nebe juokais, viena akim vis pašnairuodamas į miegantį
166   22|             laukė, laukė, kas kartas vis baisiau ir baisiau.~
167   23|         Žingsnis po žingsnio brautis vis pirmyn.~    - Taip, vasara, -
168   23|           nežiūrėjo. Kanalas rausėsi vis tolyn ir tolyn.~    Senasis
169   23|        prisnūdusi, ar ne, bet Petras vis aiškiau ir aiškiau girdėjęs,
170   23|           pas Krivicką. Bet su Petru vis tiek tebekasa kartu. Kur
171   23|        pasigavęs kur pamiškėj.~    - Vis ant jo, nabago, - pasikraipė
172   23|               Atėmei žemę, o daržinė vis tiek mano. Nusigriaunu ir
173   23|             jis guodėsi, kad atsiras vis tiek kas nors ir Doveikai
174   24|             virš žemės ir kas kartas vis žemiau ir žemiau leidosi.
175   24|           upės ir artėjo į tyrelį su vis skurdėjančia augmenija,
176   24|              kelis sieksnius. Toliau vis pušelės ir kadugiai retėjo,
177   24|            reikalo piršto nejudins - vis jam turės išeiti į gera.
178   24|          nesnaudė ir negaišo, o sėmė vis po pilną kaušelį, staiga
179   24|       gražiai ji padėkojo.~    Ar ne vis tiek, ką ji pasakė? Nieko
180   24|               Jei dar taip nėra, tai vis tiek bus. Ji neabejojo savo
181   24|             svetur bastosi. Tai tada vis tiek. Ar tu nori Basiuliškes
182   25|             krašte, čia beužklysdama vis rečiau ir rečiau. Veronikos
183   25|              aplinkos, bijojo savęs. Vis mažesniu lanku beapskries
184   25|              lanku beapskries saulė, vis giliau ją gramzdins debesys.
185   25|         giliau ją gramzdins debesys. Vis tamsyn ir tamsyn. Paskui
186   25|          smarkiai besisukančių ratų. Vis tiek, kur jie nuneš. Ir
187   25|              tiek, kur jie nuneš. Ir vis tiek, kur sustos. Ir gali
188   25|      žiauroko gyvenimo įstatymo. Jam vis tiek turi paklusti.~   
189   25|              kiekviena praeinančia - vis mažiau vilties. Ji jautėsi
190   25|         nieko kalbėjo toliau Milė. - Vis Laurynas nuperka, kai grįžta
191   25|             būti.~    O Agnei lygiai vis tiek. Nors ir kraujais lytų,
192   25|           kaip saviškių. Bet ko nors vis jau gaila, - primerkęs akį,
193   26|          musė, ir varpelis virš durų vis rečiau betilindavo. Jei
194   26|               na... Gal ir taip. Bet vis tiek malonu tokius gyvulius
195   26|               Jis skaitė pašnabždom, vis pašnairuodamas į šoną.~    -
196   26|         siekia pastogę savo ūgiu, ji vis tiek niekuom ne pranašesnė,
197   26|      tebebrido su kiekvienu žingsniu vis tirštėjančion miglon, už
198   26|           Kad neišeina, kiek bandau, vis neišeina, mielas Petriuk.
199   26|            jis. Bandžiau ir tai, bet vis tas pats velnias. Kur išeis,
200   26|            Petras. Netraukia. Be to, vis neprisiruošiu. Ir pritingiu.
201   26|             nekris iš džiaugsmo, tai vis tiek ilgai netvers. Jis
202   26|              Ak, ne tai. Nurimk. Bet vis tiek negerai. Labai negerai.~    -
203   27|            mokyklų ar pašto agentūrų vis kas nors įlipdavo ir nedrąsiai
204   27|              neatnešti, ir tai visai vis tiek, bet degtienės jis
205   27|              patvirtindamas, kad jau vis tiek, jau per vėlu. Jau...~   
206   27|       paaiškinimus ir prielaidas jis vis vien būtų atmetęs. Jis nesijautė
207   27|             ji pasiliko atviras, nes vis tiek tuojau sugrįš. Tereikia
208   27|        ugnelės subėgę geri kaimynai. Vis šiokia tokia pramoga ir