Part

  1    1|         užsikabinčiau. Ir prasitrynęs ko nors geresnio pasiekčiau.
  2    1|        išbarstyti ant suminto sniego, ko buvo per daug viduje.~   
  3    2|           dėlto padarys.~    - Yra iš ko. Sniego iki žargtų.~    -
  4    2|                      Kad Petras kažin ko nori, - šnypštė anasai kaimietis. -
  5    2|           gavom.~    - O ką tu žinai, ko jis nori? A? - grėsmingu
  6    2|                      Pažiūrėsim! Nėra ko nusileisti!~    - Yra ir
  7    2|           centą tėvą motiną parduotų. Ko kito ir neįkalsi į medinę
  8    2|             už mus gudresni. Nėra čia ko džiaugtis savo kvailumu, -
  9    2|            turės sustoti, neturėdamos ko malti. Štai kas...~    -
 10    2|          Griebkim trumpai!~    - Nėra ko gaišti. Iš niekur darbininkų
 11    2|           uždirbti, nes darbas naktį. Ko čia džiūgauti ir kurio velnio
 12    2|        Melamedas.~    - Petrai!~    - Ko snaudi, Petrai? - pasipylė
 13    2|       Miškakirčiai neramiai žvalgėsi. Ko gi tas velnio siuvėjas,
 14    3|             giesmes ir litanijas, nuo ko jam pasidarydavo tvanku
 15    3|         kazokai, nė juodašimčiai, tai ko jam paisyti kažkokių matininkų,
 16    3|              ant stalo. Jis turėjo iš ko ir leido sau daryti, ką
 17    3|                  Dar kas ką sakė, kas ko klausė, smarkuolei nesigailėdami
 18    4|          duodiesi jojamas.~    - Oho, ko netenka išgirsti senatvėje... -
 19    4|            guviai žvalgėsi eigulys. - Ko jis čia buvo?~    - Buvo.
 20    4|          parodydama. jog ji žino tai, ko kiti nežino.~    - O aš
 21    4|             Sakai, aš pasigersiu. Nuo ko aš pasigersiu? Tik ne nuo
 22    4|          Mergos bus sutvarkytos. Nėra ko per daug skėtriotis rankomis.~    -
 23    5|           paimsiu.~    - Prašom imti, ko lauki.~    - Vieną še. Nori?~    -
 24    5|            paupiais su meškere ir vis ko nors besitikinčių.~    -
 25    5|         ganyklos, tas tą pametęs. Kam ko trūksta, kam ko per daug.
 26    5|          pametęs. Kam ko trūksta, kam ko per daug. Susirinkit, susirinkit.~   
 27    5|             auksinį pametęs. Bet nėra ko paisyti, ką kas šneka. Nėra
 28    5|           susiėmė vyras galvą. - Daug ko neatsimenu. Kartais ir iškrinta
 29    5|   sutvirtinimui nuo savęs paprašė kai ko atnešti.~    Išgėrė jis
 30    6|       atšvaitomis jo pasąmonėje. Daug ko jis nebeįsivaizdavo taip,
 31    6|            Bet liek to, jis ir nemanė ko nors nuslėpti. Pagaliau
 32    6|          nuslėpti. Pagaliau ir nebuvo ko varžytis. Ranka įtaisyta
 33    6|          Jeigu jau gandras namie, tai ko daugiau bereikia. Tilius
 34    6|               plaukai taip pat.~    - Ko tu nenorėjai?~    - Aš nenorėjau, -
 35    6|                per tą snukį. Ar ne? O ko jam kaišiotis, kur nereikia?
 36    6|            nieko daugiau ir nėra, jei ko nors iš šalies neprasimanytumei.
 37    7|              prašau. O jūs, Laurynai, ko laukiate? - sau ji tebuvo
 38    7|            šnekus, nors čia ir nebūtų ko įsiteikti.~    - Gaspadinė
 39    7|       virtuvės. Sunkiau įsimušti. Bet ko ten? Julė tai karvutė, ar
 40    7|           papusdami, o Julė sekė, kad ko netrūktų. Kalbėjosi apie
 41    7|              pavienį žmogų, laukiantį ko nors įsivaizduoto. Visa,
 42    8|       kiekviename žingsnyje. ~    Bet ko skubėti? Kur tu čia labai
 43    8|             Mes svečiuose pavalgysim, ko širdis geidžia, - atsisakinėjo
 44    8|              pasidėjusi prie durų. Ar ko nenugirs...~    Dulkančiu
 45    9|           pardavęs, turi išmanyti, iš ko duoną valgai. Bet jis sugrįš?
 46    9|          Šiandien paršų neromija, tai ko jam čia?~    - Nesisakys,
 47    9|           įnagis žmonėms pliekti. Tai ko jiems nevažinėti?~    -
 48    9|       driektis sau po velnių.~    - O ko? Ar šeimininkė ne jauna?
 49    9|                 Ir apskritai juk nėra ko puldinėti. Jis tą sau kalte
 50    9|               tai ranka pasiekiama. O ko daugiau?~    Kieme bilsnojo
 51    9|              jeigu jau taip, tai nėra ko ir varžytis.~    - Baisu,
 52    9|        palydėti pas kaimynus.~    - O ko ten?~    - Ten žmonės geri
 53    9|             Ve, kaip pupos.~    - Tai ko tu bliauni, ko nepatenkintas? -
 54    9|                    Tai ko tu bliauni, ko nepatenkintas? - vėl susidėmėjo
 55    9|              pamiškiečių susidomėjęs, ko taip šunys, lakstydami ratu,
 56   10|             iš ūsų ir paklausė:~    - Ko taip vėlai valkiojies po
 57   10|                     O kur keliauji ir ko ieškai?~    - Darbo ieškau.
 58   10|            per kelį vis girgžda kažin ko.~    - Girgždėlė bus įsimetus,
 59   10| neperprantančiam, kas čia dedas. - Iš ko juką virsim?~    Lovelį
 60   10|              gudu ir laukstu kažko. O ko, nepasakysi.~    O vyrukas
 61   10|             mergą. Yra duonos, yra iš ko algą mokėti, o darbo - tai
 62   10|          siaubu jis pagalvodavo, kad, ko gero, dar pačiam teks pasenti,
 63   11|           atsikėlė? Kur ji kelsis, ir ko jai keltis? Ji guli išsitiesusi,
 64   11|         praradimas. Jis nesusigraibė, ko būtų gailėjęsis, bet kad
 65   11|           šnervėmis patraukė vidun ir ko neužspringo valerijonais,
 66   12|            klausys? Gerai, gerai. Tai ko traukiasi gyvatės iš tyrelio,
 67   12|              Neee, ne tokiu laiku. Ir ko tad voverys nešėsi kelmais
 68   12|             vasarai - na, na, jau bus ko pasiklausyti.~    Juk čia
 69   12|               ir nusigando supratusi, ko žmogus gaišta, ir stebėjosi,
 70   12|            priimti. O jei reikės kada ko, tai tik žinią man duokit.
 71   12|      rūpestingai pakirpti ūsai. - Na, ko čia taip daug. Eime ir pamatysim.~   
 72   12|           žemė prieinama. Ir dar daug ko.~    - Vieškelį jis vedė
 73   12|           tenka, susiglausti...~    - Ko gero, bus panelei Monikai
 74   12|              į delnus, kad nepasiųstų ko nors seniui į kaktą. Ir
 75   12|            Tas šlykštynė ožys.~    Ir ko ji čia atvažiavo? Kodėl
 76   12|          nebereikalinga. Ji darė tai, ko nenorėjo. Taip daryti ją
 77   12|     gaspadorių.~    Rinktis nebuvo iš ko. Laukti ji negalėjo. Tėvų
 78   12|        senatvę. Rinktis jai nebuvo iš ko, ir stojant pienininkystės
 79   12|         lengvu vežimėliu. Rimti vyrai ko neaiktelėjo, pamatę ją,
 80   13|              stogo gaudimo kaip kažin ko nepaprasto, nereikalingo
 81   13|             ir padėjėja. ~    Buvo iš ko pasijuokti. Jie abu nusijuokė.
 82   13|           kalnais susidoros.~    Nėra ko sakyti, kad ji sugeba dailiai
 83   14|         Nevaro nieks jos iš namų. Tik ko čia trintis dviem mergom?
 84   14|           myli?~    - Agne?~    Ar ji ko nors klausė? Ji šnabždėjo
 85   14|       dolerius į banką ir jau dairėsi ko nors geresnio. O iš to gerumo
 86   14|          priežados žarijose. Jis daug ko ketino klausinėli, sulaukęs
 87   14|               ir išleidimo gyveniman, ko nebūtų išvengęs, pasilikdamas
 88   14|            būriui ir dalintis nėra iš ko. Jis lengva širdimi atsižadėjo
 89   15|               neužsiprašė ir gavo tą, ko norėjo. Ir išvažiavo dainuodami,
 90   15|         pirkti, kas nori, kas turi iš ko ir kam paranku. Nupirko
 91   15|               nestokoja noro. Yra dėl ko grumtis ir tikėlis atpildo.
 92   15|              žmoną. Visa, ką reikėjo, ko pageidavo, nupirko. Ir dar
 93   15|              nupirko. Ir dar daugiau, ko ji neprašė, bet kas, jo
 94   15|          mačiau, nesižegnok, nėra čia ko. Susiglaudę taip, nelyginant
 95   15|                   Ji jau bent žinojo, ko atėjusi. Varpai skambėjo,
 96   16|               pardavė anglams, nebėra ko.~    - Tai gal anas gaspadorius
 97   16|                   Aš sakiau, kad nėra ko draskytis, - niurzgė sekretorius.~    -
 98   16|             taip, ir ne. Bet pagaliau ko čia gaišti? Viršaitis su
 99   16|      nelyginant avys ganykloje.~    - Ko ko, bet žuvies čia apsčiai.
100   16|              avys ganykloje.~    - Ko ko, bet žuvies čia apsčiai.
101   16|                Jeigu manęs klausys, - ko jam nebūti geram, jei tik
102   16|            mes ten ir nuklamposim. Ir ko man ten vilktis, aš visai
103   16|             barėsi. - O kas ten toks? Ko tas žmogus nori?~    - Krivickas
104   16|              su kepure rankoje.~    - Ko tamstai, pilieti? - paklausė
105   17|               Doveikos svečius. Kažin ko ypatinga nebuvę ant stalo,
106   17|          atpasakojo iš naujo. Ir tai, ko namiškiams nedrįso. O kaip
107   17|           inžinierius.~    - Pasiuto. Ko gero, tavęs neteksiu. Išsiveš
108   17|           atsibodę. Ir kad ji norėtų? Ko ji norėtų? Ji pati nebežino
109   17|              norėtų? Ji pati nebežino ko. Taip, ji dar sakė, kad
110   17|              Bet padainuoti, kad būtų ko.~    - O Jėzau, kaip gražiai
111   17|            Tegul jau būtų, nes yra iš ko. Bet naktį žmona turi gulėti
112   17|                      Ūkelis, panelyt. Ko čia daug norėti, - Doveikos
113   17|         kartais. Žinoma, jei turi dėl ko muštis, tai kita štuka.~   
114   18|          pasakyti, kas tai žinojo, iš ko susidėjo trumpa balkšva
115   18|           pastebima visur. Buvo ir iš ko pritaikyti įgimtą sugebėjimą,
116   18|             niekad nepaklausė, ar jai ko netrūksta, ar jai ko dar
117   18|              jai ko netrūksta, ar jai ko dar nereikėtų, visiškai
118   18|          žmogutis. O to jis negalėjo, ko jai trūko, nes patsai neturėjo -
119   18|        prusnas! Žinok, piemengali, iš ko šaipytis! - užsimojo Laurynas
120   18|              sukosi ratas. Jai nebuvo ko būgštauti, tik reikėjo truputį
121   18|              ieškančią į ką įsikibti, ko nors tvirčiau nusitverti.
122   19|             Baigta. Ir nebėra daugiau ko norėti. Svajonės susipynė
123   19|              ir netikėtumo. Jis laukė ko kito.~    Daug kas pasikeičia
124   19|         pagalando.~    - Jei nežinai, ko nori, tai geriau tylėk.~    -
125   19|                    Kaip ne? Jis žino, ko nori. Jis pačios pasiilgo.
126   19|              grėblius pritrauk.~    - Ko jis dantų nevaldo?~    -
127   19|              kraujas, nesigiriu. Nėra ko girtis. Kai buvau jaunesnis,
128   20|             kad sūnus nebeatvažiuoja. Ko ko, bet savo gimtinės atsižadėti
129   20|              sūnus nebeatvažiuoja. Ko ko, bet savo gimtinės atsižadėti
130   20|           teturi, tai rinktis nėra iš ko. Kur tu nueisi su piktumais?
131   20|        pasisemti atgajaus ir viso to, ko ilgainiui galėjo imti trūkti.
132   20|          nežinau... Ir bijau...~    - Ko tu bijai?~    Jis neatsakė.
133   20|       Kvailuti. Jei tu mane myli, tai ko tau bijoti? Ir apskritai -
134   20|               pykti, nė pavydėti nėra ko. Bet nieko panašaus. Jis
135   20|               žinai, ką jos daro, jei ko nors mirtinai įsigeidžia?~   
136   21|         lovelėje iki aušros. Kas tau, ko nemiegi, ko šniurksi nosimi,
137   21|          aušros. Kas tau, ko nemiegi, ko šniurksi nosimi, lyg krienus
138   21|              už tai jos vos neužengė. Ko ir norėti iš tetulės - moteriukė
139   21|         bandininkas? Iš manęs ir nėra ko norėti. Užtat Tugaudis tai
140   21|         Dviratį mat papirkau.~    - O ko nėjai kanalo kasti? Dviratį
141   21|               Rinktis jis neturėjo iš ko. Ir anksčiau ne kitaip yra
142   22|        apsisukimu. Jis tolo nuo kažin ko ir iš kitos pusės lyg artėjo,
143   22|               skuba, lyg bėgdamas nuo ko. Bet grįžti reikia. Jo dviratį
144   22|         nebežinodamas, ką daryti. Nuo ko jis bėgo ir kur taip pasiutusiai
145   22|            buvo praradęs, kažką tokį, ko niekad nebesusigrąžins.
146   22|        Vargstančio ir nežinančio, dėl ko.~    - Neičiau aš. O ko
147   22|               ko.~    - Neičiau aš. O ko ten?.. - pakėlė žmogus galvą.
148   23|             Monika žinojo, ką daro ir ko jai reikia. Ji atėjo subrendusi
149   23|               ji dar atsimenanti tai, ko klausė pavasarį? Ne. Ko
150   23|               ko klausė pavasarį? Ne. Ko ji klaususi? Apie dainelę...
151   23|               ir trinko kailį. Nebūtų ko. Ar gaila, kad vaikiukas
152   23|             Každaila tiurškalas, nėra ko juomi pasikliauti.~    -
153   24|             ir nykumą ir ilgesį kažin ko praėjusio. tolimo jau ir
154   24|            pridarys iš naujo. Turi iš ko. Jam tas tereiškia, kiek
155   24|       nenoromis, kaip nesavi, lyg dar ko nors bjauresnio tikėdamiesi.
156   24|      besidairančių per trikojo viršų? Ko jis ten žiūri ir ką jis
157   24|             Doveiką. Aš palauksiu. Ir ko man nepalaukti, išlaukus
158   25|              ragus atstatę, ieškodami ko nors traškesnio.~    Tarpmiškėje
159   25|             juo greičiau, juo geriau. Ko nors netikėto ir naujo ji
160   25|               Dėl vestuvių visai nėra ko kvaršinti galvos. Mergaitė
161   25|            muštinai neatsimuš. Bus iš ko pasirinkti.~    Milė, jei
162   25|             dalis jau nelabai būtų iš ko. Tai tegul sau sveika ir
163   25|              jai staiga pagailo kažin ko. Ji juk nebematys, gyvendama
164   25|             pat nejaukiai ir dėl visa ko klausė, ar mieste būsią
165   25|              nebedrįso. Ten ir nebuvo ko eiti. Jei kada atvažiuos,
166   25|           saviškių kaip saviškių. Bet ko nors vis jau gaila, - primerkęs
167   26|         rugiais užsėtų dirvų. Iš viso ko matėsi, jog jis žinojo,
168   26|               matėsi, jog jis žinojo, ko ieško, stumdamasis tiesiai
169   26|             velniai! Kad kur...~    - Ko čia keikies? Ar nepatinka?~    -
170   26|           brolis. - Jie gerai gyvena. Ko trūksta kad ir jūsiškiui?~    -
171   26|            atšiaurus, lyg pavydėtų. O ko čia? Jis neatsikąs ir nepaglemš
172   26|                kur ji lindi. Pagaliau ko čia klausti, ar jis ją gano,
173   26|    nesivarginkit dėl manęs. Noriu kai ko paklausti.~    Ir jis paklausė.~    -
174   26|            buvau. Tik kažin, ar verta ko nors?..~    - Ką? - vėl
175   26|        Baikštienė.~    - Tai paieškok ko kito.~    Moteriškė paieškojo
176   26|             pasakyti. Ir dar daugiau, ko nebesutalpino savyje. Jis
177   26|                Petrai, taip neišeina. Ko negaliu, tai negaliu. Kad
178   26|              negali. Galėsi, nėra čia ko. Tik susiimk, ir op - per
179   26|              jau grįžo iš miesto. Bet ko skubėli? Kol laiškas kišenėje,
180   26|      nesiruošė eiti vidun, tartum dar ko laukdamas. Ne. Jis šnekėjosi
181   26|               tu esi tikra?~    - Dėl ko?~    - Kad, na, kad... tai
182   27|               pašaknų. Bet jis turėjo ko nors griebtis, į ką nors
183   27|            smarkiai kala širdis. Nėra ko skubėti. Naktis ilga, ir
184   27|           Doveika.~    Jis dairėsi už ko nors nusitverti. Jis turėjo
185   27|               piemuo.~    - Nutilk! O ko tu nesidrieki gulti?~    -
186   27|            užėjo. Gaila. Labai gaila. Ko taip labai gaila? Jis klausėsi
187   27|          klausėsi savo balso. Palauk. Ko gi jis gailėjosi? Užmuštojo,
188   27|       netvarką. Kaipgi be jos?~    Ir ko jis buvo išėjęs, jei ne
189   27|           neskustą veidą.~    - O jūs ko ten snarpsot? Neškit šen