Part

  1    3|             patraukė ir tokius kaip Doveika. Du jo vyrai ir piemuo vilko
  2    3|          gličas?~    - Nežinau. Pas Doveiką pristojęs buvo. Išvarė,
  3    4|            ir vaišinti, - stebėjosi Doveika.~    - O kas jis, ar ne
  4    4|             išgirsti senatvėje... - Doveika niekinamai atvėpė lūpą.~   
  5    4|         Butelio nesugraibė, kadangi Doveika traukdamas vilko jį kartu
  6    4|        velny miškinis!~    - Mačiau Doveiką išvažiuojant, - guviai žvalgėsi
  7    4|       Petras.~    - Tikras dalykas. Doveiką tik nuo valdžios numetė,
  8    5|            tai galėtum mūsų krašte. Doveika klausinėjo vyro.~    - Man
  9    5|            grįžo tuo pačiu keliu su Doveika.~    - Šitas! Vyras kaip
 10    5|               sveikinosi ir plepėjo Doveika, kaip buvo įpratęs per ilgus
 11    5|          pramogai ir išsiblaškymui. Doveika turėjo savo papročius ir
 12    5|          mažam restorano kambarėly. Doveika paspaudė sienoje įtaisytą
 13    5|           tik pavalgyti buvo užėję. Doveika atsiskaitė ir atsisveikino.~    -
 14    6|             ir tai laiku nueiti pas Doveiką. Stipriais kirvio smūgiais
 15    6|            už žvalgą ir už viršaitį Doveiką mokytesnis. Eigulys tvirtina,
 16    7|            susidūrimą ir pokalbį su Doveika ir jo žmona.~    - Nežinau,
 17    7|         mergina.~    - Palauksim. O Doveika išėjęs į laukus. Sako, jau
 18    7|         medžius vertė. Bus pataikęs Doveika ant vyro.~    - Negirkit,
 19    7|            manai, iš geros širdies? Doveika krienas, tuoj pašaukė meistrus
 20    7|               Kas jį duos piktą? Ar Doveika? Jis mažai kišasi, ir dėl
 21    7|      prasimano, kaip būdavo seniau. Doveika viską perka iš miesto, ir
 22    7|            buvusi gyva, tai ir pats Doveika pasivesdavęs nuošaliau.
 23    8|            už tūkstančių mylių.~    Doveika priklaupė prie žmonos kapo
 24    8|          šnekino, iki atsirado pats Doveika, pasimeldęs ir prisigraudinęs.
 25    8|          net už alkūnės kabinosi, o Doveika spyrėsi lygiai atkakliai
 26    9|                   Jeigu pasakyčiau, Doveika algą jums pakeltų. Bet gal
 27    9|            tai nežinau, - teisinosi Doveika. - Bet aš paklausiu šeimynos.~   
 28    9|           irgi taip manau, - sutiko Doveika. - Tik dabar kebelės su
 29   10|         išnyko Basiuliškėse. Išliko Doveika.~    O Doveika akis buvo
 30   10| Basiuliškėse. Išliko Doveika.~    O Doveika akis buvo atsikrapštęs dar
 31   10|              Mėgo jaunuomenę Petras Doveika. Mėgo žmones pašnekinti,
 32   10|            to gero buvo, žinojo tik Doveika. Ji kaupė pinigus, o leido
 33   10|          Nemažėjo jie net tada, kai Doveika pradėjo naujas trobas statyti.
 34   10|         sausais dantim būtų snaudęs Doveika, tai ne, tai ne jo gyvai
 35   11|           ežiu riečiasi. Susiėdė su Doveika ir išėjo. Išsidergė paskutiniais
 36   11|             Spjauti jam esą ant to. Doveika toks jam tesąs ponas, kaip
 37   11|        nugarą...~    Tas "jis" buvo Doveika. Tik su juom Laurynas niovėsi,
 38   11|           apkartus. Ir jis veikdavo Doveiką. Visada. Kinkydavosi žmogus
 39   11|    klumpėmis?~    Tai čia ją aptiko Doveika, ilgametis viršaitis, prasisiekęs
 40   12|     tebevaldė Basiuliškes. Būtų dar Doveika, tik tas jau velniui dūšią
 41   12|             Nemelavo Laurynas, pons Doveika.~    - Ir jau, sakai, atsikėlusi?~    -
 42   12|               Ką čia viršaitis? Esu Doveika Petras, ir tiek. Jei pasakysiu,
 43   12|           tikram punkto vedėjui, ir Doveika davė įsakymą tučtuojau,
 44   12|        įtaisymui, bent laikinai. Ir Doveika nuo savęs pasiūlė kaip nors
 45   12|              panelyt, nepasakysi, - Doveika iš karto buvo pasiryžęs
 46   12|       savanoris, gavęs iš valdžios. Doveika pravedęs vieškelį per miškus,
 47   13|          Visai pavakary susigrąžino Doveika savo maištingąjį piemenį.
 48   13|   paskutinis, kol jis gyvas būsiąs. Doveika jau nebemelšiąs jo, kaip
 49   13|     sutartinai ir vieningai. Patsai Doveika vilko zuperio kibirėlius,
 50   13|                  Sustojus parūkyti, Doveika pasakojo, kad bulvės ne
 51   13|             karalyčia, ~- uždainavo Doveika.~    - Nieko, dar pasportuosiu.
 52   15|       eidami pakiemiais.~    - Pons Doveika, žodeli su tamsta persimesti
 53   15|     norėčiau, kaip čia sakant. ~    Doveika juokėsi. Jie tiek ir tiek
 54   15|        skaitei? - lengvai šyptelėjo Doveika.~    - Buvo, kas skaitė.
 55   15|      atsiliepė jo žodžiuose.~    Ir Doveika taip pat galvojo. Ne pirmą
 56   15|           skrido kiton stalo pusėn. Doveika, nepakęsdamas jos kutenimo,
 57   15|               Tai persiprašau, pons Doveika. Aš užmokėsiu už pusbonkį,
 58   15|           Nereikia. Į sveikatą.~    Doveika buvo įpratęs prie visko.
 59   15|                 Apmaudo išsinešė ir Doveika. Ir patsai nebesusigraibė
 60   15|             ir kam paranku. Nupirko Doveika. Būtų nupirkęs kitas, tai
 61   15|              nebūtų pardavę, jei ne Doveika. Jis norėjęs, tai ir sutaisęs
 62   15|          jaunystė. Nors savo metais Doveika dar nesiskundė. Paprasčiausiai -
 63   15|     santaikoje ir susiklausyme.~    Doveika pakėlė pirmas savąją, ir
 64   15|      uždarbio, - samprotavo ūkiškai Doveika.~    - Ketinau tik dviratį
 65   15|              pritarė Doveikienė. Ir Doveika tam pritarė, pilna burna
 66   15|           buvau jaunas. Kaipgis. Ir Doveika. Jis ir dabar dar toks.
 67   15|            to. Nežinojau ir tada. O Doveika žinojo.~    - Doveika?~   
 68   15|             O Doveika žinojo.~    - Doveika?~    Laurynas nusišnypštė
 69   15|          žmona tokiam žmogėnui kaip Doveika? Jis jau susitvarko - būkite
 70   16|    tereikėtų palipti į kalnelį, pas Doveiką. Pasikirstumėm kaip reikiant
 71   16|             ir baigiant Basiuliškių Doveika, akylai stebėjo ir sekė
 72   16|             ir sekė sujudimą paupy. Doveika svarstė, kaip jis turi pasielgti.
 73   16|             vieną kartą jis, Petras Doveika, yra pravedęs, kaipo valsčiaus
 74   16|          susigraudinęs siekė rankos Doveika. - Ar tu sugebėsi? Tau ir
 75   16|             mergos daržuose. Svečių Doveika laukia. Būk geras, Tiliau.~    -
 76   16|             čia keletą valandų.~    Doveika jau artinosi prie tilto,
 77   16|      muistėsi sekretorius. - Va, ir Doveika!~    - Laba diena, ponai.~    -
 78   16|     neleidžia, pons viršininke. Va, Doveika neleidžia...~    Valsčiaus
 79   16|          savo bylą.~    - Taigi kai Doveika buvo viršaičiu, tai atėmė
 80   16|           paupiu, vedami eigulio, o Doveika stovėjo, atsirėmęs automobilio,
 81   16|            Pirmą kartą po atleidimo Doveika pasijuto toks nedidelis
 82   17|           patenkintas.~    - Petrai Doveika, sako, pasakyk ir mums,
 83   17|              pons tvarkytojau, sako Doveika, tamstos tokia maloni, tokia
 84   17|          kad ir apsakyti nėra kaip. Doveika tik pilsto, Monika tik ragina,
 85   17|           kuria naktį ir pagrobsim. Doveika jam atrėžė, kad šunes jo
 86   17|          gebenių virkščios.~    Bet Doveika turi pailsėti, atgauti jėgas
 87   17|        atsikeli, vėl iš naujo. ~    Doveika čiuženo grindis savo šliurėmis.
 88   17|           rasotos žolės, ganyklose. Doveika buvo ūkininkas ir negalėjo
 89   17|                 Palaukit, palaukit, Doveika. Atimkit savo ranką. Ir
 90   17|            kaulo negu kraujo.~    - Doveika, vis Doveika. Aš tavo vyras,
 91   17|          kraujo.~    - Doveika, vis Doveika. Aš tavo vyras, Monikute.
 92   17|             įstatymus. Tai kodėl aš Doveika?~    Jis gi ūkininkas ir
 93   17|      moderniausiais įrengimais.~    Doveika atsisėdo ant lovos. Kaip
 94   17|         nuotaika? Labanaktis, sako, Doveika, aš nesijaučiu gerai. O
 95   17|       trobelių pasižiūrėti, - siūlė Doveika, grįždamas iš miesto. Nušvitęs,
 96   17|              Puiku, nuostabu, ponas Doveika. Aš ne ką išmanau, bet negalėjau
 97   17|            Ji ne juokais stebėjosi. Doveika tai matė ir sunkiai nuslėpė
 98   17|         Sklaidė savo poetišką sielą Doveika. Užtat sodą turėsiąs aptvarkyti.
 99   17|            puikiai jai klojosi. Bet Doveika ji galėjo visiškai pasikliauti.
100   17|     negalvojo, kad bus. Viena dieną Doveika puolė jai į kojas ir pasisakė
101   17|       rimtai žiūrinti į tą reikalą. Doveika džiūgavo ir visom keturiom
102   17|            Ir jis be žodžio sutiko. Doveika visur su ja sutiko. Prieš
103   17|            prieš vestuves. Tik kaip Doveika manąs? Matyt, rimtai ji
104   17|      išvarys?~    - Jūsų sūnus.~    Doveika purtė galvą. Jis sunkiai
105   17|           kaip tas sūnui nepatiklų. Doveika sugebėjo spręsti itin painius
106   18|          padaręs savo visam laikui. Doveika ir dabar ta patį tebemanė
107   18|           plyšaujanti pilna gerkle. Doveika aiškino, lango iškirtime
108   18|           Senas jau, - susimąstė ir Doveika. - Senas taip, kad aš nežinau,
109   18|         krašto. Jis paskutinis. Bet Doveika turi jauną pačią, ir jis
110   18|       pokaičio ar nubėgdami vakare. Doveika parėjęs pasakė, kad vienam
111   18|           reginyje, jei gulėtų jis, Doveika Petras, apkaišytas žalumynais
112   18|            gerai, Monika, - skatino Doveika. ~    Iš priebučio jis turėjo
113   20|             stipriai buvo pasigavęs Doveiką ir nešė skersai ir išilgai
114   20|          tvirtą vyną spaudė senoji. Doveika pasistengė, kad tą užmirštą
115   20|         visiems.~    Gražiai gyveno Doveika.~    Jam sekėsi. Jis buvo
116   20|           nuo mažens. ~    Atsisėdo Doveika ant griovkraščio, visas
117   20|     trupinėlio sudegusios nuorūkos. Doveika krūptelėjo ir pasigūžino,
118   20|          patikimiausia - tai namai. Doveika grįžo pailsėti ir atsigauti
119   20|          nebebuvo kada.~    - O kur Doveika?~    - Palikau mišparams.
120   21|          nebepakeli.~    - Taip jau Doveika numitino? - šiepė merga. ~   
121   21|                Ar darbo trūksta pas Doveiką? Dabar jis taip pradėjo
122   22|                O ar taip viskas pas Doveiką ir yra, kaip sako? Ir elektra,
123   22|      arkliai, kas turėjo reikalų su Doveika, o Tiliaus sesuo svajingai
124   22|           su žiburiu rankoje pluošė Doveika. Jis atėjo išleisti išvarytų
125   23|          kas tik netingi. Ir patsai Doveika jį audė. Nors ten ir buvo
126   23|                  Jau tegul per daug Doveika neįsivaizduoja, - pakėlė
127   23|          susimilk. O jis, pamislyk, Doveika, man šitaip. Galėjai, galėjai.
128   23|     apdrausta. Matai, matai, žaltys Doveika, visur išsigudravojęs. Ir
129   23|            Kada nors.~    O vargšas Doveika nė nenujaučia, kokie naršūs
130   23|      daugiau atrodė paskutiniu metu Doveika.~    Iš verandos, apkerpėjusios
131   24|   nebegalėdamas užsikęsti, bėgo pas Doveiką ir jo telefonu šaukėsi girininko
132   24|             Paniuręs ir susikrimtęs Doveika slankiojo savo miško rėžiu.
133   24|         piktas lėmimas pildėsi.~    Doveika kalbėjosi ant kelio su girininkais,
134   24|             Sunku apskaičiuoti, bet Doveika savo mišką vertino beveik
135   24|           kas nors rasis, - guodėsi Doveika. Jis ką tik buvo apžiūrėjęs,
136   24|          jis tau neis. Šiaip jau jo Doveika nesikvietė pas save, o dabar
137   24|          tada pašvilpauk. Jau dabar Doveika pasikeitęs. Lyg į kuprą
138   24|           su tąja žinia nubėgti pas Doveiką. Še, pasakytų, džiaukis.
139   24|             dabar tą butelį. Petras Doveika glemžė svetimą gerą kaip
140   24|             vandens užtyška.~    Ar Doveika matė jį kada nors tokį?
141   24|              Tada aš ir tariau, kad Doveika bus nupūstas. Nebeliks nė
142   24|             dirbs ir gyvens. Juk ir Doveika svetimas. Zuzanos sūnus
143   24|      vaikinas, kurs suries į ožragį Doveiką. Aš palauksiu. Ir ko man
144   25|        plėnys ir nuodėguliai.~    O Doveika, žmogus, jau naktim nebemiega.
145   25|           vieną pakeleivingą. Įlipo Doveika, lengvu rudeniniu apsiaustu,
146   25|            tetulę. O jūs kur, ponas Doveika?~    - Į apskritį. Reikalai
147   25|          lingavo ir supo keleivius. Doveika klausinėjo visko, ir Agnė
148   25|             gal net ant visados. Ir Doveika gerokai nustebo.~    - Ir
149   25|            atsiminė, kaip įlipdamas Doveika kažkam pamojavo. Taip, ten,
150   25|               susirūpinusį vaizdavo Doveika.~    - Nesidarys, nebijokit.
151   26|          Tokią nuostabią dieną lėmė Doveika savo išvykimu. O tačiau
152   26|              Kur šeimininkai?~    - Doveika į miestą išvažiavo.~   
153   26|        prispaustum liežuvį.~    - O Doveika, - lyg negirdėjęs, varė
154   26|          apie tokį senelį, vadinamą Doveika? A? Girdėjai, šelma, ir
155   26|  šeimininkės, kol dar nebuvo grįžęs Doveika. Taip bus nustumta viena
156   27|             oda aptraukton sėdynėn. Doveika nesidomėjo, kas dėjosi viduje,
157   27|           žmogus, ten buvo tikrasis Doveika, ne tas ant minkštos sėdynės,
158   27|           tuomi tikras? Pirmą kartą Doveika pajuto metų svorį ant savo
159   27|         rankas ir telaukė pabaigos. Doveika pasijuto vienas ir apsuptas
160   27|             tegeidžiančių, pasijuto Doveika apskrities mieste, vešliame
161   27|            ir ką tik užgimę.~    Ir Doveika juto, kaip sunku susilaikyti
162   27|          Jis - kovos žmogus, Petras Doveika. Kas jo nepažino? Kas tad
163   27|              stovėjo patarnautojas. Doveika pabraukė lapelyje. kas pirmiausiai
164   27|        Pasirašė be viso to - Petras Doveika. Lapelį sulankstė ir įdėjo
165   27|      iššokti ir laišką įteikti.~    Doveika pasuko iš kelio, nutrypta,
166   27|        Basiuliškes. Dar daug laiko. Doveika nenorėjo pasiskubinti. Jis
167   27|            važiuojančio ratais.~    Doveika ėjo namo. Jis grįžo iš kitos
168   27|         Visą ilgą rudens naktį.~    Doveika ryžosi laukti. Kelios minutės
169   27|             Petrai... - kaupė drąsą Doveika.~    Jis dairėsi už ko nors
170   27|          Kur šeimininkė? - paklausė Doveika.~    - Aš karves ganau,
171   27|           tu nudvėsęs! - atsitraukė Doveika, tartum užsimodamas.~    -
172   27|            Žinau aš savo laiką.~    Doveika ūmai apsisuko ir metėsi
173   27|             iki čiukuro vasarojumi. Doveika skubėjo prie daržinės. Šautuvą
174   27|              Iš pusės šūvio atstumo Doveika paspaudė gaiduką. Jam nereikėjo
175   27|           tąja kryptimi. Jis grįžo. Doveika sprendė greitai ir nedvejodamas.
176   27|         pribėgo.~    - Negyvas?~    Doveika žiūrėjo kažin kur į šoną.~    -
177   27|           Ką tik šauta. Ar pažįsti, Doveika, tą šautuvą? Ne? Nepažįsti...
178   27|       kabėjo paties seklyčioje.~    Doveika tebežiūrėjo kažin kur. Žmones
179   27|    kuždėjosi.~    - Areštuoti tave, Doveika, reiktų tuoj pat. Prie liudininkų, -
180   27|         prakošė pro sukąstus dantis Doveika ir nuėjo.~    Jo niekas
181   27|         suriesta koja, ir jį lenkė. Doveika nespartino žingsnio. Į ten
182   27|            ir tą patį tematant.~    Doveika kiūtino pamažėle ir kartojo
183   27|         atvažiuos ir išsiveš senąjį Doveiką. Bet iš viso juk niekas
184   27|               durdamas pirštu, rodė Doveika. Ir suriko, kiek išgalėdamas. -
185   27|            nelaikė savęs merga.~    Doveika įsirėmė rankomis į šonus,
186   27|          abu išsiveš.~    - Ką jūs, Doveika, dėl Dievo meilės?~    -
187   27|     nepaklausyti. - Reikia gi Petrą Doveiką surišti.~    Visu grožiu