Part

  1    1|       pjuvenomis, atlaužęs galvą ir ją kraipydamas, tartum vieno
  2    1|                 Gera moteraitė, kad ją kur pypkakotis.~    - Pačiam
  3    2|           nuotaikos. Kad prailginus ją, ją pataupius kaip stiprybę
  4    2|       nuotaikos. Kad prailginus ją, ją pataupius kaip stiprybę
  5    3|          vešlią ir ilgą, jog galėjo ją diržu prisijuosti. Kelio
  6    3|            priklausė prie naujovės. Ją perstatė neilgtrukus po
  7    3|         nebereikėjo ieškoti. Mielai ją lankė ir vežėjai, kartais
  8    3|     savininkė. Jei ne jos dukterys, ją palaikytumei šaunia mergina,
  9    3|        nebegali būti... Jis girdėjo ją trimis žingsniais toliau.
 10    3|            rankų sukeliamus garsus, ją pačią. Skambtelėjo stiklinė,
 11    3| įsitaisyčiau.~    - Tarnybą? O kada ją gausi?~    - Jau gavau.
 12    4|       vaikinas, karpo ausim, aplink ją vaikščiodamas. Bet jis turės
 13    4|     kinivarpa į sausą medį. Užpilti ją reikia, papildyti atsargas,
 14    5|        tokią merginą. Vaikščioti su ja, kalbėti. Gal net mylėti
 15    5|             kalbėti. Gal net mylėti ją? Ji net nepasižiūrėjo. Greičiausiai
 16    5|        jauniausia Doveikos dukterim ją palaikytum, ir tai nebūtų
 17    6|         dieną, ketindamas išnaudoti ją kaip poilsį niekieno netrukdomai
 18    6|     tvirčiau, lyg pabūgęs, kad gali ją sugriebti srovė.~    - Kaip
 19    7|            kada ji veršiuosis, kada ją užleisti, kada šerti sustiprintu
 20    7|           visos rankos kibs į žemę, ją purens, draskys ir bers
 21    8|        monstrancija kunigo rankose. Ją sveikino gandras klegėdamas,
 22    8|            ir matęs. Jis riejasi su ja, bet ir privengia kartais
 23    8|       pasisupti!~    Seserys griebė ją už rankų ir tempdamos, lalėdamos
 24    8|           Tiliaus ranką ir suspaudė ją, suleisdama nagus. Senasis
 25    9|         lygiai tokią jis buvo matęs ją. Jeigu lašas raudono vyno
 26    9|            išmokau, klausi? Ogi mes ją dainuodavom, veždami raganas
 27    9|             nenaudėlį. Bet Laurynas ją ramino. Bus gerai, vadinasi.
 28   10|    susirinko švęstų žolių ir pagavo ją smilkyti. Tėvas subrandino
 29   10|      subrandino vadžias ir, kertėje ją prispyrę, klausė pasimainydami:~    -
 30   10|         paskutiniojo. O jūs, tėvai, ją bergždžią norėjot išlaikyti.
 31   10|       plėšikų gauja juos siaubė, ir ją po balkiu buvo pakabinę,
 32   11|      dengiamą krūtinę ir išbučiuoti ją. Ir tas kaitriai jaunas
 33   11|            žinotų, ką aš manau apie ją šiuo metu? Jei ji žinotų?
 34   11|    medinėmis klumpėmis?~    Tai čia ją aptiko Doveika, ilgametis
 35   11|           stokojąs pačios. Kuom jis ją suviliojo ir kaip jis ją
 36   11|            ją suviliojo ir kaip jis ją gundė, tas žilis juodais
 37   11|           tau, Agne. Lauktuvių.~    Ją užlaužė kampe, bučiavo,
 38   12| nebeatsiminė kaip reikiant. Nerimas ją apniko, įsimetus krūtinėn
 39   12|           stebėjosi, kaip ta mintis ją taip vėlai pasiekė. Suradusi
 40   12|        netrukus pristatė sutinkantį ją pavėžėti. Jis buvo gerokai
 41   12| nepraradusius spalvos ir švitėjimo. Ją nutraukė antroji, ramesnė
 42   12|    vakarienę ir patalą seklytėlėje. Ja taip rūpinosi Gužo moterys,
 43   12|           virsdamas galėtų pasiekti ją savo viršūne. Pro vieną
 44   12|     aiškesnio apčiuopti, tai klausa ją nunešė į be galo margą ir
 45   12|           trumpa vasarvidžio naktis ją nešė žviegiančiais geležinkelio
 46   12|            ir pakilus manė, kad, be ją priglaudusios šeimynos,
 47   12|        nesitikėjo. Tą pačią savaitę ją atvežė iš malūno grįžtąs
 48   12|           tepakilusi nuo grindų. Su ja kartu atkeliavo ir maigūnas.
 49   12|            pagyrė ir paaiškino, jog ją atsiuntė bendrovė. Bendrovė
 50   12|           pienines. Visos, išskyrus ją, nors ji buvo laikoma gražiausia
 51   12|            ko nenorėjo. Taip daryti ją vertė kiti. Tie kiti buvo
 52   12|        vertė kiti. Tie kiti buvo už ją galingesni. Jie buvo skurdas
 53   12|      skurdas ir nedalia. Jie vedėsi ją, nustvėrę už rankų, nuo
 54   12|           negalėjo. Tėvų žvilgsniai ją būtų išviję tą pat dieną
 55   12|             mergiotė - kai susimanė ją leisti mokytis. Betrūko
 56   12|            langą. Juoda miško siena ją buvo apjuosusi taip kietai,
 57   12|            šiurpas nugara. Neviltis ją gniuždė vietoje. Ji jautėsi
 58   12|          niekur spragos. Vieškelis, ją atvedęs mėšliniuose ratuose,
 59   12|    kaklaraištį. Antras kavalierius, ją užkalbinęs, gal tik trupučiu
 60   12|           kiek kuklesnis ir stebėjo ją iš anapus vieškelio.~    -
 61   12|      varinių indų blizgėjimą. Tokią ją atrado pienininkas su agronomu,
 62   12|        vyrai ko neaiktelėjo, pamatę ją, išsikariančią iš kabančio
 63   12|        Melamedo įmonių - su viltimi ją pasitiko ir sužiuro guviom
 64   12|         gviešėsi iš to pasipelnyti, ją pačią nustumiant paskutinėn
 65   13|         Doveikos vietoje jau seniai ją būčiau išgrūdęs.~    - Mama
 66   13|          skolingas, ir, kai pastatė ją ant žemės, vargšė gaudė
 67   13|           ėjo susiglaudę. Jis laikė ją apkabinęs per pusiaują ir
 68   13|            žodžio išsakyti tam, kas ją buvo tvirtai ir negailestingai
 69   13|            nuo kelio ir pabelsdamas ją prikėlęs ir išgąsdinęs.
 70   13|             Tik bulvė nemėgsta, kai ją palieka žemėje. Ji žemėje
 71   13|        pamėgdžioti jo balsą. - O aš ją tik jūsų krašte išgirdau.
 72   13|           tik jūsų krašte išgirdau. Ją čia visi dainuoja. Kas dainavo
 73   13|           pas drauges, ištrūkusi iš ją ganančių akių. Pasijutusi
 74   13|       Galėsim važiuoti!~    Tai per ją, raganą, taip atsitiko, -
 75   13|             galvą, kaip ir norėdama ją atremti į sieną, pilna nuovargio
 76   14|        žinotis motina, kai ištrauks ją negyvą ant kranto ir paguldys
 77   14|          naujieną. Jos krikštomočia ją tučtuojau norinti pasiimti.
 78   14|          norinti pasiimti mergaitę, ją įdukrinti ir užrašyti ir
 79   14|         užrašyti ir namus, ir žemę. Ją nukaršintų, jos gražiai
 80   14|              viena kitai padėdamos. Ją išleistų už vyro. Ji jau
 81   14|          trenkėsi ant jos ir paliko ją be žado. Nesibaigiantis,
 82   14|    pasigėrėjimu motinos pasakojimas ją išlaikė padėtyje. kad ji
 83   14|           rankose, ir laimės rankos ją glėbė taip karštai, taip
 84   14|           patikusi jos fotografija. Ją pagavo nuožmus pyktis. Ji
 85   14|           žinojo, ir kokia neviltis ją buvo suėmusi, kaip ji verkusi
 86   14|         Šuva suinkštė iš džiaugsmo, ją pasitikęs. Jis tebestovėjo
 87   14|          mergaitės vien dėl to, kad ją matė šokančią su kitais,
 88   14|          tai pakeldamas dvasią, tai ją smukdydamas visai ne vietoje.
 89   14|           kiną, kur garsinis filmas ją stačiai sužavėjo. Užsuko
 90   15|             drąsą. Bet jis tikėjosi ją atgauti po antro ir trečio
 91   15|   mieliausią žmonelę! Patsai dangus ją bus pasiuntęs jam, bent
 92   15|         beliko rūpintis tik ūkiu ir ja.~    Antri metai jis intensyviai
 93   15|              Jis energingai siekėsi ją užvaldyti, įsigauti jos
 94   15|             gera, kad daugis norėtų ją turėti. Tik nežino kaip.
 95   15|           atėjusi. Varpai skambėjo, ją sutinkant. Takus barstė
 96   15|   žiupsnelis.~    Jo mintys krypo į ją - ir taip, tartum ji būtų
 97   15|         sudirbta ranka, kai ji buvo ją pasigriebusi ir prisispaudusi,
 98   17|           drauge su Vilkija. Vanduo ją nešė žemyn į žmonių apgyventas
 99   17|            į kojas ir pasisakė taip ją mylįs, taip mylįs, kad skradžiais
100   17|           prašė patarimo. Namiškiai ją laike suaugusia ir visiškai
101   17|            sutiko. Doveika visur su ja sutiko. Prieš užgavėnes
102   18|             visai neseniai. Ji pati ją buvo pasiėmusi ir tartum
103   18|        vaizduotės ir jausmų valiai. Ją supo, mėtė, nešė. Ją daužė
104   18|        valiai. Ją supo, mėtė, nešė. Ją daužė į uolotus krantus,
105   18|             viską pakeliui, apėmusį ją nuo kojų nagų iki galvos
106   18|        parsivesti į namus ir manyti ją jau padaręs savo visam laikui.
107   18|           kol kas ateis ir pasiims. Ją galėjo pasiimti bet kas
108   18|            ėjo kaskart didžiau.~    Ją suėmė staigus ir baisus
109   18|           jis dabar įeina ir pamato ją. Jeigu turi drąsos ir nebijo
110   18|      neapykantoje. Tegul jis pamato ją ir susiriečia savo senatvėje
111   18| suteikiančioje klaidingus atstumus. Ją traukė toji prietema, ji
112   18|           šviesos. Žmones brido per ją ir dingo, pasimetę begarsiuose
113   18|             vaizduotėje, stebindama ją pačią paprastumu ir beveik
114   18|         gali nežinia kas atsitikti, ją gaišinti...~    - Na, gerai,
115   18|        Šitaip...~    Jis apsikabino ją per liemenį viena ranka,
116   18|      truputį pasilenkdamas ir petim ją užgaudamas. Tuo pačiu, atlošdamas
117   19|          stiklinę ir vienu gurkšniu ją išgėrė.~    - Pripilk! Noriu
118   19|            apie Moniką. Niekas apie ją nežino. Monika jį sudegins
119   20|         rugio varpai ir laisvai pro ją apžvelgti apylinkę.~   
120   20|     seniausiai. Kokia nesąmonė būtų ją nugriauti! Neramus gaivalas
121   20|              jo jaunoji žmona? Kaip ją išsivadinti į lauką, kad
122   20|           užsiėmęs.~    Jis sapnavo ją pačią pirmąją naktį šių
123   20|     paeinant toliau.~    Su kuom gi ją palyginti, jei jam tik dvidešimt
124   20|         skubėjimu, tuo pačiu alkiu, ją vijusiu ir atvedusiu nuošalion
125   20|        klebonijai.~    Jis suspaudė ją glėbyje, ranką pakišęs po
126   20|       apglėbęs pečius. Ir žiūrėjo į ją iš taip arti, kad viskas
127   20|         vienas kito.~    Jis regėjo ją iš taip arti. Jis svaigo
128   20|           Apie mergaitę?~    - Apie ją. Taip. Ir apie tave...~    -
129   20|            klausiu, ar tu neisi pas ją?~    - Ne.~    - Kažin.
130   21|        aukštyn, ir gyva sakų versmė ją palaidojo ir nusinešė, tikšdama
131   21|         plikabambiu, ir kur jis dės ją, kai neturi nė vietos galvai
132   21|          aną nuostabiąją naktį. Kas ją taip veikė, ir kodėl ji
133   21|     nuotrauką ir mirtinai užsigeidė ją pačią gyvą pamatyti. Pamatė.
134   21|            skaudžiai užsigavo kelį. Ją paėmė staigus pyktis, jog
135   21|         žodžių tiesą ir pasisavinti ją sau. Į didelį, stambų, vėjo
136   21|      dviračio blizgančios geležies. Ją nušluostė ir atsitiesė.
137   21|        megzti istorijas ir painioti ją vis giliau. Jeigu taip iš
138   21|             menkas ir smulkus prieš ją. Bet mergaitė to nežino.~    -
139   22|    išsirašanti net iš užsienių. Pas ją tik pirklių žmonos, tokių
140   22|           Ir jaunoji Doveikienė pas ją siūdinantis. Ir graži, ir
141   22|         palengvinimo savo širdžiai. Ją taip traukė sunkus akmuo.
142   22|    atslenkant ir jo akis, kai išvys ją šokančią su tuo aukštu šviesiaplaukiu.
143   22|      meiliai elgtis, kaip niekas su ja nėra elgęsis. Ji tyčia neitų
144   22|            karščiu ir noru patikti. Ją vaišino saldainiais, tiesa,
145   22|            vakaras.~    Tilius matė ją šokančią, einančią ratu
146   22|        smagių vyrų. Jis matė taipgi ją žvilgčiojant, ir jų akys
147   22|            su kuom ji glamžosi. Kas ją apsikabinęs ir į ausį čiulba.
148   22|            patenkinta Julė. Draugas ją lamdė nebe juokais, viena
149   23|        sriūtį prieš, negailestingai ją plovusį ir alinusį. Juo
150   23|       pavyks išlaikyti paslaptį? Ir ją nešiosis su savim kaip neatperkamą
151   23|              kaip salo širdis, kaip ją graibė svetimi pirštai.~   
152   23|      balandėlę daržely... Taip, jis ją gerai mokąs. Ir mokąs daugiau
153   23|           galįs padainuoti. Nes jis ją dainuodavęs ir seniau, daug
154   23|              Ir neatsigręžti. O kas ją pačią nustums - nebuvo kada
155   23|       popieriaus nebeliko nė žymės. Ją nusivilko koks prašalaitis,
156   24|             savaime kilti negalėjo. Ją atnešė iš kitur ir paliko.~   
157   25|        beapskries saulė, vis giliau ją gramzdins debesys. Vis tamsyn
158   25|           turi paklusti.~    Paskui ją suėmė baisus pyktis ir įtūžimas.
159   25|            vien pagalvojus, kaip su ja kalbėdavosi, kaip vaikščiodavo
160   25|           teisingai. Ji taip pat su ja pačia pasielgtų, tik nebuvo
161   25|        tyrelį nuvežti, į liūnų akis ją įmurdyti, kad nė žymės jos
162   25|        grimzdo liūdesin, ir, motina ją ramino ir guodė. Ir jai
163   25|             dėjosi vasarą, kai apie ją drumstėsi spiečiais! Ir
164   25|           kad išvažiavus nieks apie ją nebepakalbės ir nebeprisimins.
165   25|             auksinę pavasario dieną ją buvo sugriebęs pašėlęs svaigulys.
166   25|                Mergaitės, matydamos ją susimaišiusią ir surimtėjusią,
167   25|             kam stovi ir žiūri. Jei ją kas aptiktų palaukėje, tai
168   26|         šviežios atverstos velėnos, ją išgražindamas melsvai balto
169   26|     Pagaliau ko čia klausti, ar jis ją gano, ar tai jo reikalas
170   26|             puiki tarnyba, kad apie ją kalbant, reikia kepurę nusiimti.
171   26|       kalbėdamas taip šiurkščiai su ja, tartum ji būtų ta, kuri
172   26|      girdėjai tokią dainelę, ar tau ją kas dainavo taip, kad jos
173   26|      nepasigedo. Jis turėjo savo ir ją kitiems padainuodavo. Prašau,
174   26|             purtė galvą, pasiruošęs ją suaižyti savo dideliais
175   27|            žinojo ne tokią kvailutę ją esant, kad elgtųsi taip
176   27|             jis ką nors žinojo apie ją? Jį gąsdino ne pačios minties
177   27|            buvo daug lengviau, negu ją išlaikyti namuose. Ir toje
178   27|          pasiimti kišeninę lemputę. Ją pavyko iš karto užgriebti.
179   27|       norėjo nusigriauti Krivickas. Ją prikrovė iki čiukuro vasarojumi.
180   27|      tokioje šviesybėje. Jis numetė ją. Ir kas dar kitoje kišenėje?
181   27|        amžių pravertė, besiremdamas ja. Ir iš visų to reikalavo.