Part

  1    1|            neapžvelgiamai liūliuojanti iki ežero ir jį apsupanti, sušvito
  2    1|              tik nepatingėk paieškoti. Iki tuzino susirinksi, - atlenkęs
  3    1|              skaičiavo pjūklo trūkius. Iki šimto, šimto penkių dešimtų.
  4    1|                geriau, negu markstytis iki pažastų pusnyse. Neblogai
  5    1|          rūpesčių krislo gėrynes tęsti iki paskutinio, kruvinai nudilinto
  6    1|            skaičiavo, skaičiavo. Jeigu iki dviejų šimtų suskaitysiu,
  7    1|               medis gana storas. Jeigu iki trijų šimtų, tai tada viskas
  8    1|          palikti šiltą trobą. Atsigėrė iki kaklo. Iki tol. Gali būti,
  9    1|             trobą. Atsigėrė iki kaklo. Iki tol. Gali būti, kad šiandien
 10    2|               vienodo storio nuo kelmo iki viršūnės. Tik krauk dainuodamas,
 11    2|                      Yra iš ko. Sniego iki žargtų.~    - Tai bus linksmybių,
 12    2|                 Bo kai atsiras vandens iki kelių, prigersi, - išjuokė
 13    2|                 Apatinė lūpa, atvipusi iki dvišako smakro, nežymiai
 14    3|      leisdavosi į miestą, kur galėdavo iki soties prisižiūrėti visokių
 15    3| Žliurksinčiomis naginėmis, išsimarkstę iki pažastų, lipdami vienas
 16    3|             tvartuose jam buvo atsiėdę iki panagių. Traukė iš kišenės
 17    3|           išvagojo jo žandą nuo kaktos iki pagerklio.~    - Ot taip.
 18    4|           nuskustą veidą abipus nosies iki lūpų kampų dalijo raukšlės.~    -
 19    4|                gerai pamoka. Dabar bus iki tol, - braukė pagerklin
 20    4|              tuo pačiu balos vandeniu. Iki molio išgremš kiaurai, kokia
 21    4|            ploni pirštai. Toli jai dar iki sesers. Daugiausia, ką ji
 22    5|                rinkosi, ranką sugrūdęs iki alkūnės į atrištą maišą.
 23    5|                brisdavo šalia purvynu, iki iškaulydavo. Javus, linus
 24    5|             mirkytų linų birkava siekė iki penkių šešių šimtų, žmonės
 25    5|       įdienojus. Kai dribau, išgulėjau iki pavakario. Brolis padavė
 26    5|          skiriamas pasienio policijon. Iki pirmos balandžio prisistatyti
 27    5|                     Vis kaip nors. Tad iki pasimatymo.~    Aišku, jog
 28    6|          žalias miškas pamažu tamsėjo, iki pasidarė juodas ir grėsmingas,
 29    6|                  Palydėtum, Agne. Nors iki tilto. ~    Jiedu išėjo
 30    6|             tilto. ~    Jiedu išėjo ir iki tilto nepratarė nė žodžio.
 31    6|      prilaikančios jos plaukus, tempė, iki ji atsirišo ir pagriebta
 32    6|                 jog betrūko kelių pėdų iki grindinio. Jis liejosi plačiai,
 33    6|                       Skauda. Sąnariai iki kaulo nuplėšti.~    - Jūsų
 34    6|              man eiti.~    - Palydėsiu iki anų liepų.~    Ji įsikirto
 35    7|            tarba dryko nuo peties kone iki žemės. Visas šonas buvo
 36    7|            Beveik nėra kaip ir išeiti. Iki pietų Tilius daug ką sužinojo.
 37    7|           duobė. Ji tyvuliavo sklidina iki pat krantų. Ir ten suposi,
 38    8|            šventėm ir gražiai šnekino, iki atsirado pats Doveika, pasimeldęs
 39    8|                yra sūpynės. Išsidumsim iki medžių viršūnių! Oi, kaip
 40    8|            stuomeniu pasiduodamas. Jau iki pusės, jau, jau švysčioja
 41    8|             tyrelį, nubristi samanomis iki ežero. Nusidaužti bet kur,
 42    8|                 Paklysti ir klaidžioti iki juodos. drumstos nakties.
 43    9|               dar valandą ar dvi, nors iki vidurnakčio. Nedaug betrūko,
 44    9|             grindies lentą. Lenta tįso iki lovos. Ji smego kaip iešmas
 45    9|               gyvulių draugai, paėjėjo iki vežimų. Bet sarčio nebebuvo.
 46   10|               pagerklį, panėrė geležtę iki pat kriaunų.~    - Lovį
 47   10|             ūkis ir jo gyventojai.~    Iki pavasario prasiniovė skiedryne
 48   10|                 visą apyvoką nuo siūlo iki kailinių, Striūnos šeimyna
 49   10|                senė.~    Nuo polaidžio iki plikšalų nieks nekėlė kojos
 50   10|        pripildydamas dvikarčius maišus iki pat kerpių. Tokio nuotykio
 51   10|          pasikaišius sijoną, įsibridus iki kelių, iškaitus, suplukus.
 52   10|           krūmus, kelelį pratiesė bent iki brastos. Ilgai nelaukęs,
 53   10|              ten tvirčiau jautėsi, kad iki viršaičio mažai betrūko.
 54   10|             tik tam kartui.~    Gal ir iki šimto trauks senoji, ir
 55   11|             prakaituoja, o jos vartosi iki pusryčių,- barėsi Tilius,
 56   11|            pamerktų ąsotyje, sužydusių iki vieno žiedelio, uždengė
 57   11|            kekių sriautais sviro šakos iki žemės, ir galvą suimantis
 58   11|               laužą tokį.~    - Laikys iki Virsnių.~    - Na, - Tugaudis
 59   11|          Gluosnių eilė bėgo pavandeniu iki vingio, kur džiaugsmingai
 60   12|        nepavirto - koja buvo nutirpusi iki nenumaldomai saldaus gėlimo.
 61   12|               Ar sužinos? Va, pabėgsiu iki Gužienės ir paimsiu pusbonkį.
 62   12|               kad, jei ką pradedu, tai iki galo ir, taip sakant, ne
 63   12|              einančio vedėjo pareigas, iki paties smulkiausio vežėjo,
 64   13|          Smarkiau ir smarkiau įsilijo, iki pagaliau tapo ištisiniu
 65   13|             laikas, prisidirbo kitiems iki nenorų, iki atsiraugėjimo.~   
 66   13|         prisidirbo kitiems iki nenorų, iki atsiraugėjimo.~    Iš Gužo
 67   13|           akelėm išeiti į lauką.~    - Iki pokaičio datrauksiu.~    -
 68   13|           kojoje. Jis atkišo milžtuvę, iki kraštų priputojusią šilto,
 69   13|                   Parodyk.~    Pirštai iki antrojo sąnario buvo pamėlę
 70   13|              išrauti. Juk dar toli jai iki trisdešimties, o jau plaukai
 71   13|         nuleido rankas.~    - Tvarkoj. Iki vestuvių pasveiksi.~    -
 72   13|         raukšlelėm. Ir akys susiaurėjo iki brūkšnių, ir jie pasidarė
 73   14|             reikalus jau palik man. Aš iki panagių išsišnekėjau su
 74   14|           Trenkė į liepą. Nuo viršūnės iki šaknų išvarytas griovys,
 75   14|                matai.~    Nuo pradžios iki galo papasakojo, ką žinojo,
 76   14|        tarpsnio. Nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo. Skausmingai
 77   14|         Šiaudai buvo prižliurkę kraujo iki pat vežimo dugno ten, kur
 78   14|             metus. Jis turėjo ištverti iki kariuomenės. Ji kilo prieš
 79   15|        klausimas staiga opus pasidarė. Iki šiol ėjosi gerai ir savaime,
 80   15|              suko ton pusėn, kad liktų iki metų galo, bet tas dar prašėsi
 81   15|                be baimės. Jam dar toli iki šimto. O ir šimto sulaukęs,
 82   16|             išbėgti slapčia, įsiutinęs iki mėlynumo tėvą, kad išeina
 83   16|             bėdos jau buvo atsiėdusios iki panagiu.~    - Baik savo
 84   17|              jos ranką, pakelia beveik iki smakro ir paskui pabučiuoja.
 85   17|             dainavo ištisai nuo vakaro iki ryto, be paliovos, be poilsio,
 86   17|             savo šliurėmis. Nuo sienos iki sienos. Jis negalėjo užmigti
 87   17|            pastebėti, jog tie pastatai iki lubų prikrauti to, kam jie
 88   17|                 Bet galėjo laukti nors iki šiol, vargiai kas būtų pasikeitęs,
 89   17|            daugelį mėtų ir pripildytas iki varvėjimo. Užteks ir dar
 90   18|               apėmusį ją nuo kojų nagų iki galvos plauko, ji tegalėjo
 91   18|               Kas nors jau vis susiras iki to laiko. Kada jau ji bus
 92   18|   nesiliaudamas iš džiaugsmo. Nuo ryto iki vakaro. Va taip kaip mudu
 93   18|          paties kiemo ir atsivariusius iki šiol. Kuris iš jų išeis
 94   18|                to, kaip nieks neužgynė iki šiol pasiimti, kas reikalinga?~   
 95   18|             kito. Geisdami šiurpiai ir iki kraujo. Alkani ir ištroškę,
 96   18|           šermenų giesmę.~    Dar toli iki to, kol jai pačiai bus giedamos
 97   18|                 Ji ėjo irgi ton pusėn, iki vieškelio, ir ten sustojo.
 98   19|            rankai. Nuo saulės tekėjimo iki laidos. Nuvogta valanda
 99   19|              su naujais mokslo metais. Iki tol dar daug laiko. Sekmadienio
100   19|                 Ir kaip netruko ateiti iki šiol! Koja už kojos, neskubant.
101   19|               virpančių miškų viršūnių iki juodos upės sietuvos. Sustojęs
102   19|              ir išsimiegoti bent kartą iki kaulų tratėjimo, iki šonams
103   19|             kartą iki kaulų tratėjimo, iki šonams atbunkant ir po to
104   19|             vienatvėje? Ne ilgiau kaip iki saulės grąžos. Jos ir nebuvo,
105   19|                    Prisilenkėm mes jau iki atsiraugėjimo. Senos nuoskaudos,
106   20|          sultis ir kraują ir atidavusi iki paskutiniojo. Ir darbininkų
107   20|               daržinę. Kai ji užsivers iki čiukuro javais, niekas nebedrįs
108   20|                Čia stingdė alsavimą ir iki kaulų smelkėsi nuošalė pačioje
109   20|               susidaręs iš numestos ir iki paskutinio trupinėlio sudegusios
110   20|               miesto iždinėn ir rankas iki alkūnių panėręs į atrištus
111   20|    atsiduodanti kaip niekas ir niekada iki šiol.~    - Aš sapnavau
112   21|     dulksnodavo be pertraukos nuo ryto iki vakaro. Ūkininkai džiaugėsi
113   21|           parbėgo ir blaškėsi lovelėje iki aušros. Kas tau, ko nemiegi,
114   21|                nori, ir jie praplepėtų iki vidurnakčio, sau ant lovos
115   21|             dirba, bet kada jie miega? Iki vėlumos kas naktį. Tas,
116   21|              žodį palydi, išsišiepdami iki ausų. Jeigu toksai netyčia
117   21|              Bet abiem užteko. Kiti nė iki vidurnakčio nebūtų spėję.
118   21|            kiekvieną rylą. Miegosi sau iki priešpiečių, vartysies pūkinėse
119   21|                   Aš jau einu...~    - Iki, Agne.~    Nebeklausdama
120   21|             dulkėse ir paliko smilkti, iki sudegs. Ir jis sudegs taip
121   21|              Dar daug prakaito nulašės iki vakaro.~    Ir tačiau jis
122   21|         piktesnėn klampynėn. Jis smuko iki juosmens ir, keldamasis
123   22|              sakai, apsistojai vietoje iki metų galo?~    - Pasilikau.~    -
124   22|             niekur nepabėgs. Prisišoks iki nualsimo ir paskui nebeužmigs.
125   22|              lyg upės sietuvon. Nėrėsi iki pažastų, iki kaklo. Kol
126   22|          sietuvon. Nėrėsi iki pažastų, iki kaklo. Kol galiausiai nieko,
127   22|             nieko nepaisantį. Jam toli iki to. Jį šaukė, ir jis ėjo.
128   22|          Neapsisprendžiantį, ar kastis iki lovos, ar virsti čia pat
129   22|           nieko lengvesnio. Tik paeiti iki ano kaštano. Ir viskas kaip
130   22|         nesidavė perkalbami ir lingavo iki laidarių, kur stovėjo arkliai.~   
131   23|               neatkandamą nuo užgimimo iki mirties.~    Šalti pirštai
132   23|         greičiau negu spėji suskaityti iki penkių. Každaila pustęsis
133   24|                Žemė džiūvo ir skeldėjo iki kraujo. Dievas žino, kada
134   24|               grėbliai tarškė nuo ryto iki vakaro našioje Basiuliškių
135   24|               Ir šiluma laikėsi beveik iki vidurnakčio, ir lik po to
136   24|         sodybai. Kėlėsi, ėjo, rinkosi. Iki aušros nieko gero nesuspėjo
137   24|            tratėdama spygliais, smilko iki pačių viršutinių ūglių.
138   24|              miško. Rodos, tūkstančiai iki nematomumo įsuktų ratų būtų
139   24|            girininkais, su urėdu. Visi iki vieno buvo paišini ir nusmilkę,
140   24|              ir putomis pildė beregint iki kraštų. Tuos ištuštintus,
141   24|                tik paduok. Kad būtų jo iki atsigeriant.~    - Tai bent
142   24|             sunėrę rankas, veržiančias iki kraujo. Jie buvo vieni ir
143   24|                ir girdyti kaip veršius iki žiauksėjimo. Čia jau ir
144   25|          smilko ir žioravo netrukdoma, iki didieji rudens lietūs užlies
145   25|            siausti ir lelioti nuo ryto iki vakaro visoje plačioje girioje
146   25|           drumzlinu marškoniu traukėsi iki neužmatomų tolumų. Ji vengė
147   25|              visur, nuo durų slenksčio iki paupio pievos. Rudens nykuma
148   25|              pats - nuo karvės uodegos iki pieninės.~    - Ne per ilgiausias,
149   25|       sutirštinti spalvas ir išgyventi iki galo skaudžiai ir sunkiai
150   25|              Ir jomis galima išsidumti iki bažnyčios bokšto viršūnės.
151   26|              ir kaukdavo, ir maurodavo iki vėlumos.~    Ir po to skardus
152   26|         pumpuras, pritilę ir prisnūdę, iki ateis jų laikas.~    Kas
153   26|          nuobodžioje ražienų platybėje iki miško, kur lapai, lenkdami
154   26|                ir lijundra, permerkiąs iki menkiausio siūlelio, prisotinąs
155   26|              pasitiesė virš jų gėlą ir iki begalybių permatomą mėlynumą.
156   26|         užuominos jo vaizduotę kaitino iki raudonumo. Ir ji kartu išvažiavusi?
157   26|             lovių sienas, mirkstančias iki pusės vandenyje. Ir nenugalimai
158   26|          išgyventi giliai, kaitriai ir iki galo. Be prieštaravimo,
159   26|             darbininkas. Mokytas ir ne iki galo. Kad bent amatą kokį
160   26|              tiksliais lašais ir pildė iki sklidinumo talpų ir juodą
161   27|                miesto parke jį supurtė iki pat pašaknų. Bet jis turėjo
162   27|            liko pora valandų su viršum iki autobuso. Jis sėdėjo, baigdamas
163   27|        nusitverti. Jis turėjo ištverti iki galo. Visu baisumu pamatė,
164   27|     nusigriauti Krivickas. Ją prikrovė iki čiukuro vasarojumi. Doveika