Part

  1    1|         šukes grauždami. Jį vargino tas nesibaigiantis skaitmenų
  2    1|        kažką panašaus.~    - Ką man tas šeštadienis?~    - Žmoguti,
  3    1|     Každaila sako ką kita.~    - Ką tas grebėstas išmano. Neklausyk
  4    1|           ir strėnomis, girdint, ką tas čiulba. Ar ten buvo kas,
  5    1|             Kokiu sandėlininku. Bet tas reikšmės neturi. Gali ir
  6    1|            plikus šonkaulius. Tavęs tas neliečia. Apvilk šitą stuobrį
  7    1|         menkąjį valdininkėlį:~    - Tas ir blogai, kad tau to užtenka.~   
  8    1|                      Tai kas?~    - Tas, kad jį leido į mokslus,
  9    2|         tolo:~    - Ar girdėjot, ką tas kumpanosis šneka?~    -
 10    2|             anksto nutuokdamas, kur tas suka.~    - Nujau, tamstyte,
 11    2|             žvelgdamas į girininką. Tas linktelėjo galvą, patvirtindamas
 12    2|       medžio. Kas norės užsidirbti, tas dirbs. Už kitus nešnekėk, -
 13    2|        Pleikį taip nemandagiai, jog tas ant pelenų atsisėdo, išmesdamas
 14    2|            Yra ir daugiau tokių. Ne tas vienas sušvinkėlis. Už centą
 15    2|     nenuveiksi. Nors gal jau perėjo tas karštis ir taip nebemanai?~    -
 16    2|             įmanoma...~    Pagaliau tas pats važys iššliaužė iš
 17    2|             savo ponui Špicas, nors tas nerodė jokių erzlumo žymių.~    -
 18    2|            neramiai žvalgėsi. Ko gi tas velnio siuvėjas, Raudonasis
 19    2|            į Melamedą laukdami, kad tas nusikeiks, nusijuoks ir,
 20    2|      suplieks arklį botagu. Bet kai tas nieko, tai dar nejaukiau
 21    3|           valdžios ženklas. Kas jam tas ženklas, kas ta nauja valdžia?
 22    3|             stambiausiom raidėm, ir tas darbas jam sekėsi nė kiek
 23    3|             prastą supti? - abejojo tas, kurs sugebėjo perskaityti,
 24    3|         kaip uodą. Ar supratai?~    Tas, matyt, suprato, nes patylom
 25    3|         pagalvojo, kad čia buvo šis tas, ne vien tuščiai praleisti
 26    3|        šaligatviais vaikšto. Ei, ką tas daro!~    Vieversio pūkais
 27    4|            kambarin įgaliotinio. Ką tas driskis pasakė ten, prie
 28    4|          užmokėta.~    Veronikai ne tas galvoj. Ji turėjo kitų rūpesčių.
 29    4|             Ir šiaip jau...~    Kas tas - šiaip jau? Bet jos nepamokysi.
 30    5|           kokioj urkštynėj lindėjai tas dvi savaites?~    - Daboklėj? -
 31    5|          arklys dingęs iš ganyklos, tas tą pametęs. Kam ko trūksta,
 32    5|     nereikšminga. Iš tikrųjų ką čia tas alus?~    - Šnekėjau. Ne
 33    5|                Banditai!~    - Ypač tas vachmistrėlis Žeimys. Bet
 34    6|      aštriam pentinų brūkšniui? Kur tas bodėjimasis savim, nenoras
 35    6|           bėgsiu, be pagalio.~    - Tas tiesa, - linkčiojo Gužas. -
 36    6|         Blogai mama pasakė.~    - O tas niekšas sugriebė už rankų...~    -
 37    6|   nedraudžia.~    - Ne, nedraudžia. Tas tai tiesa.~    - Ir tu gali
 38    7|            ir prie viralinės surėmė tas kamaras. Tai matyt, kad
 39    7|       atsikalbinėjo, purkštavo. Tai tas, tai tas negerai. Ir vis
 40    7|             purkštavo. Tai tas, tai tas negerai. Ir vis lyg pasižymėti
 41    7|             Kieno mintuvai geresni, tas ir spalių daugiau išlaužia.
 42    8|      reikalingais trobesiais turėjo tas pačias gero darbo žymes
 43    8|       tvartuose, nes ir šiaudai, ir tas pats mėšlo kvapas, ir daugelio
 44    8|                Antrojo nepažįstu... Tas vachmistra Žeimys, kuris
 45    8|            kad taip pasakiau. O kas tas, kurs tarė - gražuole, mėlynake?~    -
 46    9|        grūmojančia šmėkla atsistojo tas žmogus ant kelio. Jo nedalingos
 47    9|             neišradingas.~    - Kas tas antrasis? - pasiteiravo
 48    9|      išlaužė, o paleido. Ir tu būsi tas kenkėjas.~    - Pirma reikia
 49    9|      nekraipė ir net nesiklausė, ką tas veikia, bet jam vis tiek.~    -
 50    9|           po tėvais, jei žinai, kad tas tipas nesijuokia?~    -
 51    9|           Mes jam tuoj uždėsim. Kur tas tavo žmogus?~    - Sėdi
 52    9|        sutiko iš visų pusių. Ir ten tas ant kanapos, mergą apsikabinęs.
 53    9|                    Je, je, teisybė, tas pats, - eigulys rietėsi
 54   10|            prie krikšto nešė.~    - Tas pats, - mojo senis dukters
 55   10|       pasimainydami:~    - Kas buvo tas, pasakyk mums, tu, sterva?~    -
 56   10|         valsčių ir visa kita.~    O tas ir buvo, jog tos smulkmenos
 57   10|          ašarom minėjo Petrelį. Bet tas toli, mieste didžiausiam.
 58   11|             Laurynui išėjus. Šlubis tas, nevaleika, paklibykšt-paklebokšt,
 59   11|           ištaisyčiau nugarą...~    Tas "jis" buvo Doveika. Tik
 60   11|        krūtinę ir išbučiuoti ją. Ir tas kaitriai jaunas ir ryto
 61   11|     suviliojo ir kaip jis ją gundė, tas žilis juodais vešliais antakiais,
 62   11|              Lauko darbams vadovavo tas pats Špicas, ir Tilius,
 63   12|  Basiuliškes. Būtų dar Doveika, tik tas jau velniui dūšią užrašęs
 64   12|    krautuvėn vežėjas.~    Iš kur jo tas šnekumas staiga atsirado?
 65   12|         labai dėkinga.~    - Ir vėl tas pats, - jis pakėlė juodus
 66   12|            vargšės svetimos, akyse. Tas šlykštynė ožys.~    Ir ko
 67   13|       Sugrįžęs ir bandąs įsistoti į tas pačias vėžes. Po daugelio
 68   13|         toks nuostabus dainininkas, tas mūsų Jonas.~    Tilius nežymiai
 69   13|          Bet nagas, Dievuliau! Ypač tas! Tą tai tikrai nuvarys.~    -
 70   14|     skenduolių ir pakaruoklių guli. Tas truputį vėsino jos iškilnios
 71   14|           savaime. Ir apskritai kas tas visa kita? Visa kita yra
 72   14|    giedodavęs šventas giesmes, ypač tas, kuriomis apgiedami ir apgarbstomi
 73   14|        aiškinti, kiek tik nori, kad tas žodis reiškia nieką kitą
 74   14|            jam į blauzdą. Arba kaip tas su kukurūzine pypke juoduose
 75   14|    laukianti savo pirmagimio. Jeigu tas jam nepavyko, tai niekas
 76   14|      mergaitė.~    - Tai... Bet tai tas pats biesas.~    Jis paspaudė
 77   15|          daug. Doveikai aišku, koks tas žodelis. Per dešimtį valdymo
 78   15|           netrūksta po šiai dienai. Tas, matai, bandė pasidaryti
 79   15|              Ech po kelmais! Jei ne tas, tai kitas būtinai tau turi
 80   15|            liktų iki metų galo, bet tas dar prašėsi nespirti. Ir
 81   15|         Tilių. Iš pat pirmos dienos tas berniukas jam padarė gerą
 82   15|                numojo Tilius.~    O tas kaip tik labai ir paliko
 83   15|            Jau čia beveik kariškai. Tas reiškia drausmę ir pareigą.
 84   16|           Tai dar geriau. Nusimesim tas pačias ir braidysim be kelnių,
 85   16|            nemėginti.~    - Tai čia tas ežeras?~    - Čia. Ar nebuvai
 86   16|            lūkuriuoja. Geras žmogus tas sekretorius. Kiek kartų
 87   16|        barėsi. - O kas ten toks? Ko tas žmogus nori?~    - Krivickas
 88   17|             po tyrelį, ir, ką radę, tas buvę gerai.~    Vienas iš
 89   17|      apskrities pareigūnus.~    Tik tas pasiruošimas, laukimas ir
 90   17|           joks šešėlis. Jis ir buvo tas, kurs gailėjosi jos vienatvės,
 91   17|       išviso jokių vestuvių nekels. Tas nepatiko Doveikai. Jis jautėsi
 92   17|             turi būti, nors ir kaip tas sūnui nepatiklų. Doveika
 93   18|            meilės ir jaunystės.~    Tas buvo aišku jam pradžioje.
 94   18|          spręsti vienaip ar kitaip. Tas laikas tačiau atėjo staigiai
 95   18|              grįžęs iš pieninės. Ir tas žinių tiekimas buvo įgavęs
 96   18|          jei reikia mirti?~    - Ar tas senutėlis iš pamiškės? -
 97   18|         padienis darbininkas.~    - Tas, eigulio tėvas.~    - Iš
 98   18|            ir nepritiktų, - šnekėjo tas patsai pypkius, nušutintas
 99   18|             ateis?~    - Kas?~    - Tas, kurio tu lauki.~    - Jis
100   19|        sriūbčiojo alų ir pasakojosi tas pačias istorijas ir klausėsi,
101   20|        reikalų žmonėms atpuolė. Bet tas gerai. Užtenka ir savų.
102   20|        paėsti ir lovoje žargstytis. Tas Monikai netinka. Ji ir mokyta,
103   20|     gyvenimo kely. Laikraštis - tai tas pats ką ir mokykla, tuo
104   20|           Ne, tai ta pati akimirka, tas patsai mostas. Kas valandomis
105   20|                  Jos akyse atsimušė tas tamsus ir niekaip neatsekamas
106   21|          įkinkę nepaisydami, ar jai tas patinka, ar ne. Kai darbymetė
107   21|            Ir Každaila panašus, tik tas jau kitoks daigas. Jo liežuvis
108   21|              Iki vėlumos kas naktį. Tas, kurs plonai ir aukštai
109   21|              Ir toks nebepažįstamas tas balsas. Ar ji taip šūkautų,
110   22|           švaistytis taip.~    - Ką tas dviratis.~    - Nu, vis
111   22|    pasibaigs, ir po uždarbių.~    - Tas tiesa.~    O ar taip viskas
112   22|            paramos:~    - O kas jai tas senis? Ar jaunų vyrų trūksta
113   22|          širdis vakarais graudinąs? Tas, apie kurį Agnė drįso pasvajoti
114   22|       nebeapsikęsdama pasakė:~    - Tas valkata vėl prisistatė.~    -
115   22|             berneliui kliuvo? O kas tas Tilius, gerbiamieji, jeigu
116   22|     prasmegti kur nors ir pratūnoti tas baisias, tas klaikias nebūties
117   22|           ir pratūnoti tas baisias, tas klaikias nebūties valandas.~   
118   22|      narsuoliai, ir, kas pirmesnis, tas gudresnis. Agnė jauste jautė,
119   22|           Jis išsitrenkė kažin kur, tas niekadarys storžievis. Tilius -
120   22|             viską. Iš kur jis žino, tas pusvelnis? Tas kiurksantis
121   22|            jis žino, tas pusvelnis? Tas kiurksantis ant slenksčio
122   22|            bus. ~    Ką jis žinojo? Tas mirtinai nusisprogęs, sulaužytas,
123   23|           prie miško ir tyrelio. Ir tas taip džiugino jos vyro širdį. ~   
124   23|            nuo užpernykščių metų. O tas geltonkartis nepėsčias.~   
125   23|         geruoju, kaip su žmogumi. O tas jau kur tau brolelis! Kaip
126   23|           čia dedas?~    - Nieko... Tas jau... Nieko... - vapeno
127   23|            nori.~    - O sakot, kad tas, kur žiūrėjo pro pirties
128   23|      šnekėjo savo Vargdienis. - Kad tas tai jau nieko? Pala, pala.
129   24|           iš naujo. Turi iš ko. Jam tas tereiškia, kiek tau pusbonkis
130   24|         gerai pažino. Ir jos lūpose tas patsai neapsimestas rūpestingumas.~    -
131   24|          tarpdurin, apsižvalgė. Kad tas pamėklė bent nusirijęs tuojau
132   25|     pavargti. Ne, Agnė ne tokia. Ir tas gerai. Išvažiuos, pripras
133   25|              kad koja nepataikytų į tas pačias vasaros pėdas - nematomai,
134   25|         netrukus ji ištekės. Ir kad tas vargonininkas visai ne toks
135   25|             man tiek terūpi kiek ir tas tavo klišas išsiviepėlis.~   
136   25|            kelias trumpas ir visada tas pats - nuo karvės uodegos
137   25|         beišeis...~    Ji buvo kaip tas medelis, kurio žievę ir
138   25|          amžiams pasiliks jos akyse tas padūmavęs miško vaizdas.
139   25|             Laisvė neribota. O, kad tas žmogelis žinotų! Engtų kailį,
140   25|                 Tai jau nežinau, ką tas mano vyras ir beveiks? Bus
141   26|       vyresniu eiguliu.~    - O kas tas vyresnis? Nesu tokio girdėjęs.~    -
142   26| linktelėjimu.~    - Kaip tai?~    - Tas popiergalis, - jis ištraukė
143   26|          nusiimti. Žvalgas - beveik tas pats, ką ir girininkas.
144   26|            savo balsą Monika.~    - Tas eigulys pamatė ant kelio
145   26|            Bandžiau ir tai, bet vis tas pats velnias. Kur išeis,
146   27|           buvo tikrasis Doveika, ne tas ant minkštos sėdynės, šalia
147   27|          žiūrėjo į lango stiklą. Ne tas, kurs prieš valandą atėjo
148   27|     nebesirūpino daugiau. Ką atneš, tas bus gerai. Gali ir neatnešti,
149   27|  lengviausias būdas atsikratyti. Ir tas klausimas jam neatrodė nė