Part

  1  Inc|                                     Man negaila savo vyro laidoko,~
  2  Inc|      negaila savo vyro laidoko,~Tik man gaila, kad nedrūčiai surišo... ~
  3    1|            kažką panašaus.~    - Ką man tas šeštadienis?~    - Žmoguti,
  4    1|             jeigu kokios.~    - Kas man? O ar ji tikrai, Petrai,
  5    1|       mokytos galvos susisuktų. Kad man tik pavyktų, nesiklausyčiau
  6    1|        nesėkmei ir pražūčiai?~    - Man neužtenka, Petrai, neužtenka.
  7    1|           kasdien. Ne, sakau, leisk man, pasėsiu. Sėtuvė traukia
  8    1|       kariuomenėn. Suaugo jaunimas, man reikia dairytis vietos kitur.
  9    3|         mandagiai:~    - Ar atsiras man kokia kertelė pritūpti?~    -
 10    3|       gąsdino jį.~    - Gaspadorius man tiek terūpi, kiek tavo išvėsusi
 11    3|       pačiame savyje.~    - Patinka man Agnė, Veronikos duktė. Petriuk,
 12    3|           paduosi - tą suversiu. Ar man ne vis tiek? Mane pjauna
 13    3|            jį, nes kitaip išnarstys man žiaunas.~    - No, no...~    -
 14    3|             nieko nepaknisi. Ar ne? Man, sako, trūksta rimtumo.
 15    3|      Atnešiu selterio.~    - Tikrai man bloga. Blogiau man nebegali
 16    3|           Tikrai man bloga. Blogiau man nebegali būti... Jis girdėjo
 17    3|               prašė mergaitė.~    - Man jau geriau... Tuojau bus
 18    3|             ten, žinoma, jokio. Bet man užtenka - prisidirbau. Žiūrėk,
 19    3|       šunies letenos. Laikas jau ir man pradėti. Žinai, visi kviečiasi
 20    3|            Su žyduku tai tu moki, o man negali.~    - Drožk jam
 21    4|           jurginus per tvorą.~    - Man žinoti, kas jis. O jums
 22    4|       karvės ir be manęs. Karčemoje man ne ponas esi. Aš su draugais
 23    4|             didžiai svarbus. Ar jūs man duosit sušlapint birbynę,
 24    4|           pinigėlius. Ir nebijok tu man vienai maišytis tarp tokių
 25    4|           kam aš čia pasakoju? Bene man kas rūpi?~    - Kas čia
 26    5|         mamyt. Tik pardavus nepabėk man kur į kiemą, - rinkėjas
 27    5|             akis:~    - Ui, niu pas man, niu pas man! Silka kaip
 28    5|            Ui, niu pas man, niu pas man! Silka kaip mierga plačia
 29    5|         Silka kaip telyčia! Niu pas man!~    - Jakutien, Jakutien,
 30    5|     Jakutien, kur tu eini? Eikš pas man! Eikš čie! Tu nekur negausi
 31    5|           žinią jaunuolis. - Ir kas man iš to? Dvi savaitės - po
 32    5|      Doveika klausinėjo vyro.~    - Man vis tiek. O kad jūsų krašte,
 33    6|           kai manęs nėra? Bet dabar man nusispjauti.~    - Tikrai
 34    6|        papyko mergaitė. - Visko jie man pripasakojo. O ką tu veikei
 35    6|                    Taigi. Sargas jų man atnešdavo iš valstybinės
 36    6|          tiek pirksi?~    - Kam jis man? Juk aš būsiu čia pat. Nuo
 37    6|            Nebegalėsiu. Ir nereikia man jos.~    Iš miško plaukė
 38    6|        pasiėmė ryšulį.~    - Laikas man eiti.~    - Palydėsiu iki
 39    7|                    O tu žiūrėk, kad man katilą švariai išplautum.
 40    8|             ateisim.~    - Žiūrėkit man!~    - Diena kad graži.
 41    8|          lauke.~    - Neikim.~    - Man lyg oro trūktų, - ji grabinėjo
 42    9|                 Nemiegojau.~    - O man taip pasirodė.~    - Nežinau,
 43    9|        vakarą. Galit mane atleisti. Man vis tiek. Bet jūsų ponaičių
 44    9|         skradžiais visi jūsų ponai! Man tiek terūpi jie. Ir viskas, -
 45    9|           gali gauti.~    - Parodyk man nors vieną, tuoj sutvarkysiu! -
 46    9|         šlykščiausią raganą. Paduok man! - brazdino kišenę Žeimys
 47    9|      uniformą nudžiovei? A? Atsakyk man! Jau man duodasi taip, kad
 48    9|      nudžiovei? A? Atsakyk man! Jau man duodasi taip, kad aną turgaus
 49    9|              Valstybinė ar smalinė? Man tai nebeaišku. Išgerk ir
 50    9|          užbėgo Tilius.~    - Leisk man. Šeimininkė būtinai prašė
 51   10|          Striūna. - O sėti kartais? Man ranka ar tai prieš kokias
 52   10|             Baltramiejaus? Sakyk tu man! - nudžiugo Striūna.~    -
 53   10|                 Nesigirsiu. Tik, ką man Dievas davė, tuo ir norėčiau
 54   10|                    Nedaryk sarmatos man, gaspadoriui, prieš šventą
 55   10|           Klaupkitės ir jūs. Ir kad man nebūtų jokių barnių ir rūgojimų.~   
 56   11|          pasakysiu, kad vieną kartą man buvo nagai panižę...~   
 57   11|           Aš juk kaip ir namie. Kas man?~    - Jeigu tu... - atsisukdamas
 58   11|             dabar sakome.~    - Kam man receptas?~    - Be jo, tamstele,
 59   11|         nereikia nusiimti. - Vaistų man nereikia. Aš norėčiau kvepalų
 60   12|            tai jau kits kuškis. Juk man vis vien pakeliui buvo.~   
 61   12| pakeleivingo lupti nepritinka. Pati man kudlą nurautų, jei pasakyčiau.
 62   12|       reikės kada ko, tai tik žinią man duokit. Kad ir vidurnakty
 63   12|            ir praktikos darbai. Tai man jau, panelyt, nepasakysi, -
 64   13|            jog galima pasigerti, ir man už tai daugiau dviejų nedavė.~    -
 65   13|         saldainiai prieš tai, ką tu man dovanojai? Ir aš tau nepadėkojau
 66   13|             ir tiek.~    - Nekalbėk man. Kad tik kaulo nebūtų sutrupinę.~    -
 67   13|             Ataugs. Bet kol ataugs? Man šitą, dar mažiukei, durimis
 68   14|             Tuos reikalus jau palik man. Aš iki panagių išsišnekėjau
 69   14|         lėtai judino galvą.~    - O man kartais užeina tokios nykios
 70   15|        daržinėlę jau galėtum, pons, man atiduoti.~    - Kad, Krivickai,
 71   15|          skaitė. Gerai pamokyti, ir man sakė.~    - Sakė, sakė.
 72   15|          savo trobų tiek ir tiek? O man ta daržinė labai praverstų.
 73   15|     Nusigriaunu ir parsivežu.~    - Man nepasakysi, kas reikalinga,
 74   15|              Jeigu nori žinoti, tai man ji šiemet itin bus pravarti.
 75   15|           sau stiklinaitę.~    - Ir man? - abejingai pastebėjo Doveikienė,
 76   16|    pusbalsiu tardamas:~    - Dieve, man padėk.~    Pirma sunki,
 77   16|           Gužienės, kad leistų Agnę man trupučiuką padėti. Mūsų
 78   16|           ten ir nuklamposim. Ir ko man ten vilktis, aš visai nesuprantu?
 79   16|      norėjau paprašyti tamstos, kad man daržinę leistų nusigriauti.~    -
 80   17|                    O tau?~    - Kas man?~    - Ar tau graži Monika
 81   17|                    O manai, kad jie man tai nesakė. ~    Tilius
 82   17|            miškuose, gyventi. O kur man gyventi, paklausiau jo.
 83   17|          apsikrovę. Bet tu vis tiek man puikesnis. Ir jis manęs
 84   17|            Iš kur aš būsiu? Tai jis man siūlė lipti ir pasivažinėti,
 85   17|             visą laiką. Ji skundėsi man, kad liūdna esą kartais
 86   17|           ji dar sakė, kad gera esą man, mylimai.~    Per daug šviesi,
 87   18|         atėjimo į Basiuliškes. O ir man jau artėja prie kapos.~    -
 88   18|        žinai, kad jie puikūs?~    - Man sakė. Tavo vietoje aš jau
 89   18|            jau apsisukčiau.~    - O man visai neįdomu.~    Agne
 90   19|              Apie bobas kalbant, ir man noris šį tą pasakyti. Kad
 91   19|        noris šį tą pasakyti. Kad ir man dantį gelia. Ir aš griebsiu
 92   20|           Aš visai jos nebijau. Kas man Agnė?~    - Kvailuti. Jei
 93   20|            lūpas. - Netvirtinu, bet man atrodo, kad jis nujaučia.~    -
 94   20|           buvo likęs vyno lašas, ir man visas pasaulis nusidažė
 95   20|      vaizduotėje. Tai buvo per daug man. Per daug... Aš niekad nebūčiau
 96   20|         manai, jog ir tu esi tasai, man arčiausias ir lengviausiai
 97   21|             Nuje. Išbėgo. Reikės ir man judintis. Buvau mat pritrūkęs
 98   21|             miega dabar visi.~    - Man reikia, aš ir einu.~   
 99   21|            Gal pas Julę įjunkai? Ir man vis tiek. Gali sau.~    -
100   21|            paupiu, tavęs ieškodama. Man taip tavęs reikėjo.~    -
101   21|              Juk tai ne štukos. Jei man reikėtų, tai tik sulaužyčiau
102   21|            amželį, ir po manęs. Kas man belieka?~    - Senis, žinoma.
103   21|       rūpinasi tavim. Laikas jau ir man.~    - Kada ateisi?~    -
104   22|          Bet uždarbiai tai geri. Ir man rūpėjo, tik nėra kaip žemės
105   22|         Eime geriau alaus po kaušą. Man jau gomurys lūžta kaip perdžiūvęs
106   23|       Doveikai, bet nė pusę žodelio man. Nieko man už tai. Tegul
107   23|             pusę žodelio man. Nieko man už tai. Tegul žino visi,
108   23|           mano vyrą laidoką... ~    Man negaila savo vyro laidoko - ~   
109   23|             vyro laidoko - ~    Tik man gaila, kad nedrūčiai surišo... ~   
110   23|                        Dar ne kartą man galvelę sudaužys - ~   
111   23|        sudaužys - ~    Dar ne kartą man kaseles nutampys... ~   
112   23|            nabagas. O ką jis padarė man? Kitas jam seniai būtų parpinus
113   23|           leistų nusigriauti, o jis man...~    - Sakei jau šimtą
114   23|      teisybę. Sakau, ponas, daržinė man priklauso. Atėmei žemę,
115   23|             jis, pamislyk, Doveika, man šitaip. Galėjai, galėjai.
116   23|             ir paleisčiau gaidį. Nė man - nė tau. ~    Petras šaipėsi.~    -
117   24|                    Ir susigalvok tu man šitaip. Atlaidus savo kieme
118   24|      paklausė:~    - Ar dar turėsit man ąsotėlį prileisti? ~   
119   24|        tebeganau ir po šiai dienai. Man mat mažam dalgiu patraukė
120   24|   toliausiai.~    - Aš išeisiu, kai man reikės. Išeisiu, nebijok, -
121   24|        keturiasdešimt metų, tai kas man dar vieni kiti. Išnyks Doveikos
122   24|        Doveiką. Aš palauksiu. Ir ko man nepalaukti, išlaukus tiek
123   24|          tiek melų? Hu hu hu... Kas man?~    - Nieko panašaus aš
124   25|           tą šlubį raganių. Jie abu man tiek terūpi kiek ir tas
125   25|                   Jei tik tokį, tai man visai nereikia.~    Taip
126   25|             pasišvaisto.~    - Kaip man - užtenka.~    - O aš išvažiuoju
127   25|            pekline?~    - Ne. Ką ji man padarys?~    - Nubugdys
128   25|               Ant visados... Ir kas man?~    - Ir nepasiilgsi? Nė
129   25|           tenai nerasi.~    - O kas man jis? - ji atsiminė, kaip
130   26|             atvežiau.~    - Laišką? Man? - tabakas išsibarstė iš
131   26|                   Parodyk. Ir susuk man dūmą. Mano pirštai sugrubę,
132   26|           su mūsiškiu ir su visais! Man nesvarbu, kaip jie gyvena.
133   26|             tokia tik viena. Vargas man.~    Petras atsikrankštė,
134   26|        įsikalbėjimai, o taip visada man atsitinka. Per giliai griebi,
135   26|           ištraukė laišką.~    - Ir man atnešė laišką...~    - Tau?
136   26|          Petras.~    - Ar ne laikas man pradėti savarankiškai? Ir
137   26|            Labai daug. Tai per daug man...~    - Tiliau, Tiliau...-
138   26|          turi būti.~    - O aš? Kas man?~    - Tu myli mane?~    -
139   26|            Bet palauk... Tu ketinai man ką pasakyti, - tartum vilkinimas
140   27|      rankoje.~    - Kas aš jai, kad man sakytųsi, kur eina?~    -
141   27|            Ar sudeginti norėjo? Čia man tai neaišku. Pamačiau nuo