Part

  1    1|              ašmenis į šlaunį, padavė Petras peilį. - Aštrus. Neįsipjauk.~   
  2    1|              mešką ir jos taukus?~    Petras sukukeno tartum ežys. Jo
  3    1|                Kažin, kiek laiko?~    Petras irgi neturėjo laikrodžio,
  4    1|          pražiemojusi žalia musė.~    Petras patikrino kirvio ašmenis,
  5    1|            svyruodamas visu liemeniu, Petras stovėjo kaip sustiręs, kaip
  6    1|           kažkur sekundes, minutes... Petras, jei nelaikė pypkės dantyse,
  7    1|               žabelį ar skiedrelę. Ir Petras turėjo įprotį. O jis skaičiavo
  8    1|        poilsio valanda jau čia pat. O Petras, žaltys, neparodo, kaip
  9    1|           užkandą? - klastingai merkė Petras, rakinėdamas nužlebentą
 10    1|               pro langą, ar nepareina Petras.~    - Ką tu niekus...~    -
 11    1|              Motina motinai nelygu, - Petras užsikosėjo, per giliai užlupęs
 12    1|          laukiau, kas bus toliau.~    Petras nusipurtė. Šiurmėlės nubėgo
 13    1|             tamstytės, reiškia...~    Petras, nelyginant senas žvirblis,
 14    1|                     Žvalgu? - sukluso Petras.~    - Taip. Ar tu mane
 15    1|           rimtai, lyg erzindamas.~    Petras atsmaukė ant pakaušio kepurę.
 16    1|              gyventi. Laikas jau.~    Petras vėl pasižiūrėjo, sumirksėjo
 17    1|             pasakei? - pilvu sududeno Petras.~    - Ne, nesakau, kad
 18    1|               girininkas! - pertraukė Petras, lyg visai nebūtų klausęsis
 19    1|              užkutrino žmones, - tarė Petras.~    Ar čia labai svarbu?
 20    2|      nejuntant dvigubai padaryta.~    Petras turi dviejų vyrų jėgą. Lankas
 21    2|             rado pasekėjų. Raudonasis Petras tupėjo prie ugnies, vartydamas
 22    2|           pasisakyti. ~    Raudonasis Petras murksojo kaip katinas, mėgaudamasis
 23    2|             įrodinėjo miestietis.~    Petras perkėlė ant kilo danties
 24    2|               nori, tegul pasisako, - Petras apmetė būrį. Niekas neprasižiojo.
 25    2|           apsigauti.~    - Gerai sako Petras. Kelk atlyginimą! Mes nesutinkam! -
 26    2|           medžio prie kito.~    - Kad Petras kažin ko nori, - šnypštė
 27    2|          Senis pasitraukė. Raudonasis Petras paskersavo.~    - Tokiam
 28    2|              mūsų prakaito erkės.~    Petras susirinko savo daiktus ir
 29    2|             Turės sutikti ir jis, jei Petras laimės derybas. Jo vieno
 30    2|          savaitės lūkesčių tašką.~    Petras turėjo liniją ir žinojo,
 31    2|             gi? - kreivai pasižiūrėjo Petras.~    - Taip sau. Iš nuobodumo.~   
 32    2|           velnio siuvėjas, Raudonasis Petras, gaišta? Baisu juk ir prasižioti.
 33    2|          mažai, tai jau amen, vyruli. Petras prasispraudė priekin ir
 34    2|                    Sutinkam! - atsakė Petras. ~    Vyrų širdys atslūgo.
 35    3|           panieka. Kaip ir Raudonasis Petras, jis turėjo ką papasakoti
 36    3|               susiėmęs pirkinius.~    Petras ir Tilius, tartum į jungą
 37    3|              susiraukė Melamedas, kai Petras sušuko: pustrečio! Kaip
 38    3|          neleido? - abejingai murmėjo Petras.~    - Nebijok, aš mačiau,
 39    3|            viršaus. Ir stebėjosi, kad Petras po kiekvieno stiklo darosi
 40    3|                Pavargęs esi...~    Ir Petras klusniai atitraukdavo ranką.
 41    3|           Uniforma vien auksu žvarba. Petras, tiesa, niekina uniformas,
 42    4|               menkumu. Tik Raudonasis Petras iškėlė plaukuotą kumštį
 43    4|         Veronika pluošė su spiritu, o Petras tėškė iš kišenės dešimt
 44    4|               tol, - braukė pagerklin Petras.~    - Tikras dalykas. Doveiką
 45    4|            atsiminti, apžvelgė aplink Petras.~    - Aš busiu liudininku!
 46    5|         saugodamasis, užėjo ant kitų. Petras ir Baikštys jį pastebėjo
 47    5|         sušuko:~    - Va, Tilius!~    Petras vilkėjo trumpu pamuštiniu,
 48    5|               Kad jį kur... - niurzgė Petras, prisimerkdamas ir susiraukdamas,
 49    5|              ten, - nekantriai numojo Petras. - O tave visgi greitai
 50    5|      išsišnekėjai, - barbeno pirštais Petras, maigė peleninėje cigaretę
 51    5|           medžiaginius? - pasiteiravo Petras.~    - Sako, dantį auksinį
 52    5|                 Būtume sudėję, - tarė Petras.~    - Niekai. Ir iš viso
 53    5|             traukė šįryt į turgų.~    Petras netrukus turėjo grįžti į
 54    5|             bet taip neaiškiai...~    Petras pritariamai linkčiojo.~    -
 55    6|               dairiausi po turgų. Tik Petras paskui sakė sutikęs.~   
 56    6|      Basiuliškes pereini? Gal, sakau, Petras melavo?~    - Nemelavo.~    -
 57    6|            ten, kirtimuose, darbavosi Petras, Každaila, Tugaudis ir kili,
 58    6|               tave kvailino?~    - Gi Petras ir Baikštys, vakar grįžę
 59    8|             Tu gal nežinai, kad ateis Petras ir gal Tugaudis? Dėl to
 60    8|              Ne vien žinia, jog ateis Petras, bet tai, kad jis taip yra
 61    9|         Tiliui ragai dygsta, - nutarė Petras.~    Pats jis nenorėjo apsisunkinti
 62    9|         viskas praeis.~    Raudonasis Petras vis tebebuvo nesugadintas
 63    9|               muzika groja, ir įšilęs Petras jaukiai šnekina pusseserę
 64    9|           gerti, jau didumą nulaistė. Petras sėdėjo priešais, tad į jį
 65    9|           nekraipyk savo žiaunų. ~    Petras nekraipė ir net nesiklausė,
 66    9|        Pagailo gero žmogaus, - atsakė Petras pagaliau.~    - A, jam žmogaus
 67   10|              sugebąs. Mėgo jaunuomenę Petras Doveika. Mėgo žmones pašnekinti,
 68   11|            miesteliui.~    Raudonasis Petras, Každaila, Tugaudis - buvęs
 69   11|               išsižiojusios suktinės. Petras, primerkęs vieną akį, antrąja
 70   11|               numatoma jau, - skatino Petras. Tugaudis, truputį pasilikęs,
 71   12|            čia viršaitis? Esu Doveika Petras, ir tiek. Jei pasakysiu,
 72   16|           nelįsk! - įspėjo Raudonasis Petras.~    Moksleivių eilė nė
 73   16|              norėjo kažką daryti, bet Petras jau buvo jį pasičiupęs už
 74   16|           tiek... Ar vieną kartą jis, Petras Doveika, yra pravedęs, kaipo
 75   16|               diena, ponai.~    - Ogi Petras! Tai kaip kruti, kaip gyvuoji?
 76   16|         nesugaišit miške?~    - Bravo Petras! Aš taip ir maniau. Būtinai
 77   17|             kitur ir rado. Raudonasis Petras apsistojo pas Gužą. Su juom
 78   17|                 Smarkūs vyrai, - gyrė Petras dainorius. O Každailai tai
 79   17|      netaukuotas, - migdamas suvapėjo Petras.~    Tugaudis prunkštė,
 80   18|         Basiuliškių kartos. Ką jaučia Petras, jis gi jau bus tada prisivaręs
 81   18|               jei gulėtų jis, Doveika Petras, apkaišytas žalumynais ir
 82   19|          daržinėje, ant šieno, gulėjo Petras ir Tugaudis. Saulė jau gerokai
 83   19|            pamokslui, - atsikalbinėjo Petras.~    Ir gera buvo girdėti
 84   19|           Puikiai dorojosi Raudonasis Petras.~    Apypiete tyla nusistojo,
 85   19|              tavo darbas? -niekino jį Petras.~    - Kad nepatogu.~    -
 86   19|            nugi. O ji, sakai, eitų? - Petras gulėjo kniūpsčias, daužė
 87   19|                 nuoširdžiai stebėjosi Petras, mėgaudamasis vasaros laisve
 88   19|              ką būčiau padaręs...~    Petras ridenosi pievoje, šokinėjo
 89   19|           geriau susitvarkytų. Kad ir Petras, visos gilios žiemos draugas.
 90   19|               nori žinoti? - paklausė Petras.~    - Nieko nenoriu. Tik
 91   19|                  Nesibarkit, - ramino Petras. - Jei Tugaudis sako, tai
 92   19|          pasišiaušęs kaip šernas.~    Petras trenkė per ranką, ir iškeltas
 93   19|               žolę. Kur ugnis, ten ir Petras. Každaila atsisuko į jį.~    -
 94   19|              to, ką išpylei! - pasakė Petras.~    - Tu išvertei, tai
 95   19|            ten su niekais,- ramino jį Petras.~    - Kas jam?~    - Dėl
 96   19|               čia blogo? - įsikišo ir Petras.~    - Aišku, - burbtelėjo
 97   19|               go... - linksmai žvengė Petras. Jo veidas liepsnote liepsnojo,
 98   19|             vargšas senas kavalierius Petras. Jis nieko nežinojo apie
 99   19|               Jau tu nebijok.~    Ne, Petras nepaliks. Jis tebebuvo toks
100   19|           didelį gyvenimą prieš akis. Petras dainavo savo mylimą dainą: ~   
101   21|               mano ir ką sumanys ryt. Petras tai gali patvirtinti. Petras
102   21|          Petras tai gali patvirtinti. Petras dėl to ir paliko senas stuobrys
103   21|                kuo kas giriasi.~    - Petras tai vis apie tave perkalba.~    -
104   21|           tave perkalba.~    - Taigi, Petras, - jis pabaigė alų ir pastatė
105   21|        Nudainuosiu kaip tavo pusdėdis Petras savo amželį, ir po manęs.
106   23|                Niekad blogai nepatarė Petras. Jiedu pasikalbėdavo kaip
107   23|          jiems neužginsi.- samprotavo Petras.~    - Kas užgins? Negali, -
108   23| nebeprasižiotų. Jis drebėjo ir laukė. Petras kaip niekur nieko apsivertė
109   23|              reikalo jis nežiopčiojo. Petras tik juokėsi, kai Každaila
110   23|         buvusi prisnūdusi, ar ne, bet Petras vis aiškiau ir aiškiau girdėjęs,
111   23|            sumaurojo kavalierius.~    Petras nespėjęs pašokti ant kojų,
112   23|             vėjo žmogus.~    Tada tik Petras išpuolęs ir žiūrėjęs, kad
113   23|              jo, nabago, - pasikraipė Petras.~    - Tai jau nabagas.
114   23|          gaidį. Nė man - nė tau. ~    Petras šaipėsi.~    - Avinai jūs,
115   23|        tarnybos išėdęs? - kamantinėjo Petras.~    - Gal jis, o gal ir
116   23|                Jam vienam, nuošaliai, Petras pakuždėjo. Ar jis žinąs.
117   23|                Tilius suprato, kad ir Petras nesusigaudo jo reikaluose.
118   24|           kaip aš va dabar tą butelį. Petras Doveika glemžė svetimą gerą
119   25|        krautuvė apsiniūkė, ir, jei ne Petras su Tugaudžiu ir dar keliais,
120   26|           daržely...~    O Raudonasis Petras ką pasakytų? Vaike - pasakytų
121   26|            pasakytų? Vaike - pasakytų Petras - ar tau galvelė apsisuko,
122   26|            juoduos... ~    Raudonasis Petras daug dėl to nesivargino.
123   26|              taip tik atrodo - netiki Petras. Taip gali būti. Nežinai,
124   26|            širdis, širdis - tyčiojasi Petras - susirasi kitą, lyg mergų
125   26|            tik viena. Vargas man.~    Petras atsikrankštė, kaip ir pasiruošdamas
126   26|              Suimk save į nagą - moko Petras. Kad neišeina, kiek bandau,
127   26|                ką tu niekus - pliekia Petras. Toks jau čia vyras. Tik
128   26|               duoną - greitas patarti Petras. Netraukia. Be to, vis neprisiruošiu.
129   26|       šnabždėjo prisikišęs Raudonasis Petras jau visai nejaukiai. O Jėzau!
130   26|            labai draugiškai padrąsino Petras. E, prakeikimas! Visad kas
131   26|               nedalia.~    Raudonasis Petras ištiesė savo leteną, patakšnojo
132   26|        užsirėmęs, ilsėjosi Raudonasis Petras.~    - Ar ne laikas man
133   27|          gaivalo? Jis - kovos žmogus, Petras Doveika. Kas jo nepažino?
134   27|       bučiuoju? Pasirašė be viso to - Petras Doveika. Lapelį sulankstė