Part

  1    3|         siaubė šaltis. Ten stovėjo Agnė, septyniolikos metų Veronikos
  2    3|          savyje.~    - Patinka man Agnė, Veronikos duktė. Petriuk,
  3    3|       prašysiu motinos, kad leistų Agnę už manęs. Ką, manai, neleis?
  4    3|          berželis svyruonėlis.~    Agnė turėjo savo rūpesčių.~    -
  5    3|         Kas ten skusis... O žinai, Agne? Kai pradžius keliai, aš
  6    3|         pas kirpėją kasdien...~    Agnė atsiduso. Teisybė - be arklio,
  7    3| nirtulingai šoko seseriai pagalbon Agnė.~    - Palauk. Pati Milė
  8    4|             kraipė šviesią galvutę Agnė, lyg ožka, skabydama jurginus
  9    4|          šiurpu vien pagalvojus. O Agnė - vaikas, liaunu liemenėliu,
 10    4|       viena į mišką uogauti. Neik, Agne mieloji, nežinai, koks galvažuda
 11    4|           spokso į lovą, kur miega Agnė. Paglosto pagalvį, kur likusi
 12    4|       danties užlieti, - pasigavęs Agnę, prašė Tilius. - Jei nenori,
 13    4|           tik žiaunas varstau.~    Agnė kraipė galvutę, mirkčiojo,
 14    4|        beveik siekė lūpomis.~    - Agne, miela mergyt... Jeigu tu
 15    4|            nenoriu, - patempė lūpą Agnė.~    - Klaus čia kas tavęs.
 16    4|       potvarkius, nėrė iš virtuvės Agnė.~    Močia daugiau nebeduos
 17    6|             Ką ji mano? Ir ką mano Agnė? Ji greitai dingo nuo stalo.
 18    6|           švarką.~    - Palydėtum, Agne. Nors iki tilto. ~    Jiedu
 19    6|            nebenorės. Bet palikim, Agne, neverta prisiminti, kas
 20    6|           Ant manęs? - pasižiūrėjo Agnė iš apačios vaikiškai bugščiomis
 21    6|        draskėsi tarpmiškėje.~    O Agnė viso to lyg ir nematė. Ji
 22    6|           sako.~    - Meluoja jie, Agne, neklausyk tu, - Tilius
 23    6|       viršininku nė vadu. Nebūsiu, Agne.~    - Ir tarnybos neužimsi?~    -
 24    6|            labai toli? - nusprendė Agnė.~    - Taip.~    Jis paėmė
 25    6|              Kada nors. Kada nors, Agne. Juk mes dabar būsim kaip
 26    7|   krūpčiojo perdžiūvę Šventieji. O Agnė bėgo per kiemą, ranka prilaikydama
 27    8|             papešė Tiliaus rankovę Agnė.~    - Ateisiu.~    - Bet
 28    8|        Išsirink patį gražiausią, - Agnė laikė atkišusi pintinėlę
 29    8|       gudriai įpintos ten buvo, ir Agnę suėmė liūdesys, ir ji pyktelėjo,
 30    8|        parsivesti eigulį su pačia, Agnė pašoko, geros minties pagauta.~    -
 31    8|         užmigčiau. Kol...- svajojo Agnė, švytuoklei lėtinant spartą
 32    8|           rūgšties paragauti. ~    Agnė nerimo. Veržėsi eiti, bėgti,
 33    8|          išlalėjo atgal. Tilius ir Agnė lėtino žingsnius, atsiliko
 34    8|             remtis į ką nors, kaip Agnė dabar remiasi į jo petį,
 35    8|          ir smarkia risčia artėjo. Agnė tvirčiau įsikabino jo rankos,
 36    8|      Tilius nežymiai kumštelėjo ir Agnė pasakė:~    - Neįeisit ir
 37    8|         jis? - baimindamasi klausė Agnė. ~    - Antrojo nepažįstu...
 38    8|            krautuvėn?~    - Gerai, Agne.~    - O ką jis tau pasakė?~   
 39    8|           dykūnus, kuriems patinka Agnė? Nespėsi visų išmušti -
 40    8|            ir seilę varvins.~    O Agnė tuo metu gėrėjosi juom,
 41   11|       Langelis atdaras - ten miega Agnė ir sapnuoja rytmečio sapną.
 42   11|          išsiruošęs? - pasirodė ir Agnė, pritūpusi palangėje, ranka
 43   11|                 Važiuoju į miestą, Agne. Gal reikia ką parvežti?~    -
 44   11|      nesuspės, - karštai užginčijo Agnė.~    - Vidury savaitės?
 45   11|              Ką sakys? - nusigando Agnė.~    - Velnio akį! Ką kas
 46   11|            aukštyn.~    - Čia tau, Agne. Lauktuvių.~    Ją užlaužė
 47   12|      tarpmiškėje, peilis po kaklu. Agnė skundėsi Tiliui, žiemai
 48   13|     orkestrui. Tai bus linksmybių, Agne!~    - Aš tau pabarstysiu, -
 49   13|            šilkinis krepšelis. Ima Agnė dviem pirščiukais po gėlytę,
 50   13|          drebėjo visais sąnariais. Agnė mylėjo.~    Vėjo gūsis,
 51   13|            tvane.~    - Permirksi, Agne, mergyt.~    - Nieko.~   
 52   14|           ir persisvėrusi, stovėjo Agnė. Ji žiūrėjo į vandenį ir
 53   14|           jog jos maniusios abi su Agne, kad uždegs visus miškus.
 54   14|            apsvilintos. Jos abi su Agne - ji vėl pasižiūrėjo į seserį -
 55   14|          pradėjo motina.~    Taip, Agnė išsižiojo ir sustingo toj
 56   14|         net atvaizdą jam rodžiusi. Agnė jam baisiai patikusi. Taip
 57   14|              Nevažiuosiu! - suriko Agnė. Ir suriko gal per smarkiai,
 58   14|          ant tilto ir laukė.~    - Agne!~    Jos keliai suvirpo.
 59   14|            Juk tu mane myli?~    - Agne?~    Ar ji ko nors klausė?
 60   14|         Monikos išmislai, - nutarė Agnė, išklausiusi pasakos ir
 61   16|      Paprašyk Gužienės, kad leistų Agnę man trupučiuką padėti. Mūsų
 62   16|         buvo savotiškai smagu, kad Agnė ateis ir pabus čia keletą
 63   17|                Smulkiai papasakojo Agnė saviškiams, kaip jiedvi
 64   17|            ten gyventi, - atsiduso Agnė užsisvajojusi. Užtat tik
 65   17|      Monika Doveikienė? - neatlyžo Agnė.      Sunkiais dūžiais sumušė
 66   17|          vietos. Tu ir taip graži, Agne.~    - Tu taip sakai...~    -
 67   18|         turi kas jo laukia. Išbėga Agnė ant tilto ir žiūri, persisvėrusi
 68   18|     pleišėjančias lūpas ir kalbino Agnę, atlėkusią paplepėti.~    -
 69   18|  Pasimeldžiau. O tu pasilieki?~    Agnė neketino pasilikti ilgiau,
 70   18|          visada ateina... - atsakė Agnė pajusdama, kad kojos per
 71   18|           O man visai neįdomu.~    Agne vos laikėsi savy iš pavydo
 72   18|          iš sielvarto. Labanaktis, Agne.~    Ji paliko mergaitę
 73   19|           sapnų. Svajojo ir dūsavo Agne, akimis ieškodama būryje
 74   19|                  Nesijuok. Ir tavo Agnė jau valkiojasi su tokiu
 75   19|         atsiliko. Jie kalbėjo apie Agnę. Bet jie nieko nežinojo.
 76   19|          didžiai gerai. Nejau pati Agnė bus atėjusi jam talkon?
 77   19|    paklausti, ar labai jam patinka Agnė. Dievulėli brangiausias,
 78   20|         visai jos nebijau. Kas man Agnė?~    - Kvailuti. Jei tu
 79   21|        pusės vėjas pučia. Ką darys Agnė su plikabambiu, ir kur jis
 80   21|          nebesirodo? Kas atsiliko? Agnė pralaukė ant tilto jau ne
 81   21|             tai gerai išsimiegoti. Agnė geriau eitų klėtelėn, bet
 82   21|           su juom nenorėjo. Panele Agne, panele Agnyte. Panelė ir
 83   21|           rinkitės, o kas jai?~    Agnė nubėgo ant tilto ir laukė.
 84   21|       Atrėmė sienon ir į krautuvę. Agnė puolė, apvertė kėdę ir skaudžiai
 85   21|           ant prekystalio. - O kur Agnė?~    - Buvo ką tik čia.~    -
 86   21|          mat pritrūkęs taboko.~    Agnė jau buvo lauke ir apibėgusi
 87   21|            einu pas eigulį, - tarė Agnė, paėjėdama pora žingsnių
 88   21|    pamažėle, žingsnis po žingsnio. Agnė nejučiom buvo ranka uždėjusi
 89   21|         prispaudė jos ranką.~    - Agne, vaikeli. Argi taip reikia?~    -
 90   21|            aš noriu, Tiliau.~    - Agne, vaikeli...~    - Tu pats
 91   21|              Tą patį, - patvirtino Agnė.~    - Žiūrėk.~    - Tu
 92   21|               Lengva duona. Ir tu, Agne, pyragą valgysi ir arbatą
 93   21|       tokiom rankelėm, - pastebėjo Agnė, anaiptol nepasipiktinusi
 94   21|          mergaitė to nežino.~    - Agne, Agne! - šaukė motina pašaly,
 95   21|    mergaitė to nežino.~    - Agne, Agne! - šaukė motina pašaly,
 96   21|          Aš jau einu...~    - Iki, Agne.~    Nebeklausdama ir nebeatsigręždama
 97   21|            pas mus. Būtumei... Tai Agnė taip sakė. Ji tikėjo gyvenimu.
 98   22|          graudinąs? Tas, apie kurį Agnė drįso pasvajoti be baimės
 99   22|         skaisčius jaunimo jausmus. Agnė nebeapsikęsdama pasakė:~    -
100   22|            išlėks kartu, - papildė Agnė.~    Baltkartis papurtė
101   22|       laiko gilintis į smulkmenas. Agnė nuleido rankas. Ji žvelgė
102   22|           ir išlaikyti tvarką.~    Agnė žvalgėsi, atsisukdama vartų
103   22|            drąsūs, tai jų daugiau. Agnė šoko su jais, su moksleiviais,
104   22|          pirmesnis, tas gudresnis. Agnė jauste jautė, jog taip be
105   22|           ir vaikų.~    Ten sukosi Agnė kaip verpeto nuplėšta žydinčios
106   22|             Aš sugrįžtu - klausyk, Agne mieloji. Vėl viskas bus,
107   22|             paprastučius žodžius - Agne, Agne mieloji. Vėl viskas
108   22|       paprastučius žodžius - Agne, Agne mieloji. Vėl viskas bus,
109   23|        buvo liūtis po sausros.~    Agnė traukėsi, traukėsi nuo jo.
110   23|         traukėsi, traukėsi nuo jo. Agnė jau priklausė praeičiai,
111   24|            sustojusių vyrų stovėjo Agnė. Ji žiūrėjo į plačiai atdarą
112   24|          pasidarė aišku, ką pamatė Agnė. Ji staigiai apsisuko ir
113   25|          vargo tenka pavargti. Ne, Agnė ne tokia. Ir tas gerai.
114   25|         laikas iškeliauti.~    Kad Agnė proto įgavusi, rodė jos
115   25|           paslika ir liejo ašaras. Agnė, toji gaivi mergytė, auksaplaukis
116   25|       šiltą ir malonų prieglobstį. Agnė nirto ir plėšėsi apmaudu
117   25|            viena ir patamsyje.~    Agnė grimzdo liūdesin, ir, motina
118   25|       peršamas, ir nieko. Bet, kai Agnė pasijus viena ir kaip paveldėtoja
119   25|           nutrūko?~    - Va tau, - Agnė parodė seseriai liežuvį
120   25|       buvęs policininkas, iš kurio Agnė pasijuokdavo, kad jis nemoka
121   25|     nereikia.~    Taip nukirsdama, Agnė, be abejo, žinojo, kad jai
122   25|      draugės, nieko nepadarysi. ir Agnė, kaip daugiau patyrusi,
123   25|       dovanų ji Tiliui atvešianti? Agnė atsakė taip niekinamai,
124   25|         niūriam tyrelio dievui. Ir Agnė manė, jog amžiams pasiliks
125   25|           atrodė pasaulis tą rytą. Agnė stovėjo su lagaminu ir pora
126   25|          pasiimti jaunos keleivės. Agnė įlipo, nusipirko bilietą
127   25|          valdymo laikų. Jis pamatė Agnę ir atėjo prie jos.~    -
128   25|       Doveika klausinėjo visko, ir Agnė jam neliko skolinga. Ji
129   25|          jau lyg ne savo liežuviu. Agnė irgi jo nekalbino. Porą
130   26|     apsisaugoti ir išlikti.~    Ir Agnė pasileido ieškoti priebėgos.
131   26|   nuovargio ir pastangų pabusti. O Agnė tuo metu pasirodė rūsio