| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library | ||
| Alphabetical [« »] ipusta 1 ipustas 1 ipute 1 ir 6077 irankiai 1 irankiais 1 irankiams 1 | Frequency [« »] ----- ----- ----- 6077 ir 1361 jis 1065 ji 1030 iš | Marius Katiliškis Miškais Ateina Ruduo IntraText - Concordances ir |
Part
4501 21| arti ašarų. Ji kramtė lūpas ir tvardėsi, kad neišlietų 4502 21| kad neišlietų viso skundo ir priekaištų viena srove. 4503 21| skruostai užraudo. Ji buvo graži ir gaiviai švelni kaip aušros 4504 21| eglės viršūnė. Vienplaukė ir basakojė. Plono audeklo 4505 21| blogo?~ - Nieko.~ - Ir aš taip sakau.~ - Begėdis.~ - 4506 21| kur. Gal pas Julę įjunkai? Ir man vis tiek. Gali sau.~ - 4507 21| vestuvėms ruošiasi. Pati sakei. Ir kad mus abu kvies, - jis 4508 21| Kasiau duobę kapuose. Ir grįžau jau sutemus. Sunkus 4509 21| nemanyk.~ - Ne tu vienas. Ir kalvis kasė.~ - Tiesa. 4510 21| kalvis kasė.~ - Tiesa. Ir kalvis. Bet abiem užteko. 4511 21| dabar svarbu kodėl. O jei ir žinojo, tai šiuo metu jam 4512 21| savaitės buvo susisukusios ir susipynusios, lyg viesului 4513 21| perėjus per rugių lauką. Ir ledai, ir liūtis, ir baisus, 4514 21| per rugių lauką. Ir ledai, ir liūtis, ir baisus, nirtulingas 4515 21| lauką. Ir ledai, ir liūtis, ir baisus, nirtulingas vėjas.~ - 4516 21| Mergaitė - priešingai kietai ir ryžtingai tarė:~ - Bet 4517 21| Jau? - jis sukluso ir pagyvėjo. - Jau ir vyrą 4518 21| sukluso ir pagyvėjo. - Jau ir vyrą tau surado? Ar tik 4519 21| Žiūrėk.~ - Tu ir nežinai, kad mano krikštomočia 4520 21| kur ten viską žinosi, kai ir be to esama įvairių bėdų.~ - 4521 21| esama įvairių bėdų.~ - Ir tą jaunikį buvo atsivežusi. 4522 21| tavęs reikėjo.~ - Net ir jaunikį? Smarki tavo tetulytė 4523 21| jaunikį? Smarki tavo tetulytė ir labai veikli.~ - Ar užginsi 4524 21| jai?~ - Vežios, vežios ir tave kurią dieną išsives.~ - 4525 21| Ne, tu labai šauni. Ir tokia graži, kad visi pradės 4526 21| žvirblis.~ - Lengva duona. Ir tu, Agne, pyragą valgysi 4527 21| tu, Agne, pyragą valgysi ir arbatą gersi kiekvieną rylą. 4528 21| rankeles baltas bučiuos ir sakys...~ - Nieko nesakys. 4529 21| išsigalvoji. Manai, kad taip ir būtų?~ - Taip ir bus. 4530 21| taip ir būtų?~ - Taip ir bus. Tokių jau esu prisižiūrėjęs. 4531 21| muzikos mokytoją, kurs kartu ir vargonininku buvo bažnyčioje, 4532 21| puošdavosi. Ūsai suraityti ir pritepti kvepiančios mosties. 4533 21| galėtų daryti? Pirštai ilgi ir ploni nei grėblio dantys.~ - 4534 21| tik sulaužyčiau vargonus, ir vis tiek nieko neišeitų, - 4535 21| Tilius atkišo savo rankas ir, kratydamas ore, apžiūrinėjo.~ - 4536 21| ore, apžiūrinėjo.~ - Tu ir šonkaulius moki sulaužyti. 4537 21| berno didelėmis rankomis. Ir savo smulkiu pirščiuku vadžiojo 4538 21| vadžiojo jo delną, jo juodas ir kietas nuospaudas, supleišėjusias 4539 21| nuospaudas, supleišėjusias ir žemių prilindusias.~ - 4540 21| Kokias Dievas davė, su tokiom ir vargstu. Ne visiem juk lemta 4541 21| juk lemta ponauti. Reikia ir juodnugarių. Va ar nemėginau 4542 21| juodnugarių. Va ar nemėginau ir aš pasidaryti lengvaduoniu? 4543 21| pasidaryti lengvaduoniu? Ir kas iš to išėjo? Nieko neišėjo 4544 21| to išėjo? Nieko neišėjo ir nebeišeis. Ir gerai. Nudainuosiu 4545 21| Nieko neišėjo ir nebeišeis. Ir gerai. Nudainuosiu kaip 4546 21| pusdėdis Petras savo amželį, ir po manęs. Kas man belieka?~ - 4547 21| ji staiga pakėlė akis ir įsispyrusi žiūrėjo į jo 4548 21| sugauti jo žodžių tiesą ir pasisavinti ją sau. Į didelį, 4549 21| stambų, vėjo sutaršytais ir saulės nublukintais plaukais, 4550 21| prineštais šieno pabirų ir sulipusiais nuo prakaito. 4551 21| virs jos suaugę antakiai ir statmena raukšlė tarp jų, 4552 21| tamsų veidą darė pailgą ir prakaulį, lyg sukaltą iš 4553 21| prakaulį, lyg sukaltą iš lentų, ir sendino retai skutamos barzdos 4554 21| barzdos ražiena, pridulkėjusi ir teišplaunama tik šeštadienį 4555 21| pirtyje. Jis nuleido akis ir pasviro, stebėdamas sudžiūvusio 4556 21| blizgančios geležies. Ją nušluostė ir atsitiesė. Ūmai jo širdis 4557 21| Ūmai jo širdis apšleikšto, ir pasidarė sunku plepėti niekus. 4558 21| pasidarė sunku plepėti niekus. Ir dalinti save į kelias dalis. 4559 21| žinojo, o mergaitė nieko. Ir ji tikėjo viskuom. Jis galėjo 4560 21| galėjo megzti istorijas ir painioti ją vis giliau. 4561 21| karto ji būtų prapliupusi ir išdėjusi viską. Taip būtų 4562 21| būtų buvę geriau. Jis to ir laukė, jis to ir bijojo, 4563 21| Jis to ir laukė, jis to ir bijojo, bet šitaip daug 4564 21| Iš tikrųjų, kur jis ėjo? Ir kaip jis mane susitvarkyti? 4565 21| susitvarkyti? Jis nieko nemanė ir nieko neturėjo savo apgynimui. 4566 21| visi kiti buvo vėjas, srovė ir sūkuriai. Jis plaukė nesipriešindamas. 4567 21| savęs. Jis niekino save ir buvo toks menkas ir smulkus 4568 21| save ir buvo toks menkas ir smulkus prieš ją. Bet mergaitė 4569 21| plyšojosi balsas iš kiemo.~ Ir toks nebepažįstamas tas 4570 21| Juk anksčiau nešaukdavo ir su juom. Buvo gera Veronika. 4571 21| Visą žiemą jie taip kalbėjo ir gyrė. Ir negi jau ji pasikeitusi? 4572 21| jie taip kalbėjo ir gyrė. Ir negi jau ji pasikeitusi? 4573 21| rūpinasi tavim. Laikas jau ir man.~ - Kada ateisi?~ - 4574 21| Kai tik galėsiu. Ir ateisiu...~ - Aš jau 4575 21| Agne.~ Nebeklausdama ir nebeatsigręždama ji nuėjo. 4576 21| visada buvo sunku. Bet ji ėjo ir neatsisuko, ir nepamojavo. 4577 21| Bet ji ėjo ir neatsisuko, ir nepamojavo. Ir jam dėl to 4578 21| neatsisuko, ir nepamojavo. Ir jam dėl to pasidarė nejauku, 4579 21| kaip grįžus iš daboklės ir atkeliavus čia. Tada pavasaris 4580 21| čia. Tada pavasaris tvino ir siautėjo visu įniršimu. 4581 21| ryšuliu, pamautu ant pagalio ir užkeltu ant peties. Tada 4582 21| Tada jau jis buvo plėšomas ir kedenamas gaivališkų vėjų, 4583 21| kedenamas gaivališkų vėjų, ir nerimą nešėsi glėbyje kaip 4584 21| kūdikį, kaip varginančią ir neįkainojamai brangią naštą. 4585 21| svaiginamai tvoskė miškas ir kokiu ošimu jį pasitiko 4586 21| jį pasitiko tik įžengusį ir išsitiesusį kalnelyje po 4587 21| pušim. Jis ėjo kaip į šventę ir šventišką pakilimą gabenosi 4588 21| svetimuose namuose, jis numetė jį ir pasiliko.~ Jau tada jį 4589 21| nujautimas. Jį traukė miškas ir kelias per jį, artinantis 4590 21| Rinktis jis neturėjo iš ko. Ir anksčiau ne kitaip yra buvę. 4591 21| nežinojime. O net rankai pakelti ir jai nuleisti reikia patyrimo.~ 4592 21| Nuorūka susivėlė kelio dulkėse ir paliko smilkti, iki sudegs. 4593 21| paliko smilkti, iki sudegs. Ir jis sudegs taip pat. Bet 4594 21| tarpą? Jis pastatė dviratį ir nudūlino kiemu. Jis parsinešė 4595 21| Jis parsinešė nuovargį ir nors valandėlę taikstėsi 4596 21| valandėlę taikstėsi prikristi ir nusnūsti. Rodos, vėjas buvo 4597 21| vėjas buvo įsisukęs į kiemą ir nušlavęs viską į pašalius. 4598 21| nulašės iki vakaro.~ Ir tačiau jis jautėsi sekamas 4599 21| tačiau jis jautėsi sekamas ir, prieš įnerdamas daržinėn, 4600 21| Monika stovėjo priebutyje ir kilstelėjo ranką, siųsdama 4601 21| Ji tikriausiai žinojo, ir kur jis buvo. Ji galėjo 4602 21| sekti iš savo kambario kelią ir aukštumą anapus upės. Jei 4603 21| aptvarkyti savo minčių. Ir grimzdo vis piktesnėn klampynėn. 4604 21| Jis smuko iki juosmens ir, keldamasis ir besiramstydamas 4605 21| juosmens ir, keldamasis ir besiramstydamas alkūnėmis, 4606 21| plotus. Jis turėjo šokti ir vienu šuoliu išsinešti iš 4607 21| vietos. Kodėl jis pasiliko ir kodėl neišėjo prie upės?~ 4608 21| tąja nepalyginama giedra ir pavasario saule akyse.~ 4609 21| akyse.~ Saulė pakyla ir nusileidžia. Basiuliškių 4610 21| dieną viskas susijauks, ir istorija pasibaigs negražiai.~ 4611 21| trūko, plaišiojosi. Kaip ir kuom pasibaigs, ar ne vis 4612 21| turėjo primesti savo valią ir vestis jį. Jis sekė klusniai. 4613 21| klusniai. Jis drebėjo iš baimės ir iš to baisaus patirčių antplūdžio 4614 21| šūkauja. Jau kyla žmonės ir gyvuliai. Per kiemą atšlepsi 4615 22| parsivežti savo gimines ir geradarius ir gražiai pasivaišinti, 4616 22| savo gimines ir geradarius ir gražiai pasivaišinti, kaip 4617 22| seno, kaip to laikėsi tėvai ir seneliai anais geraisiais, 4618 22| įkarštyje reikėjo surasti vieną ir kitą valandžiukę ir apsikuopti. 4619 22| vieną ir kitą valandžiukę ir apsikuopti. Bent jau muses 4620 22| šluotomis išvyti iš kamarų ir seklyčių. Užraugti alų, 4621 22| paukščius, iškepti ragaišius ir visokių mėsų puodus išvirti 4622 22| puodus išvirti šaltienai. Ir visa tai ištaikyti, kad 4623 22| ne tik rugiai išbąla, bet ir žirnių ankštys, dar dorai 4624 22| apylinkė plati suvažiuoja ir tiek pramogų vietoje, jis 4625 22| neatsikalbinėjo, nesvarstė ir tik pasiprašė pinigų iš 4626 22| kad visai užmiršęs namus ir saviškius? Ar jam taip esą 4627 22| nebenorįs prisiminti?~ Ir pakeliui jis rinko daiktą, 4628 22| daiktą, kurį galėtų nupirkti ir padovanoti motinai. Ir, 4629 22| nupirkti ir padovanoti motinai. Ir, kaip visada jam tokiais 4630 22| nutikdavo, nieko neišrado. Ir ne vieta buvo gudravimam - 4631 22| tegalėjo niršti ant savęs ir dar didžiau veltis savo 4632 22| veltis savo išsiblaškyme ir netvarkoje. Jis nebeatsekė 4633 22| Jis nebeatsekė pradžios ir kartais nebenutuokė, kuria 4634 22| augo, ėjo didyn, storyn ir riedėjo. Kaip sniego gniūžtė 4635 22| gniūžtė pakalnėn, atplėšianti ir priimanti savin sniegą, 4636 22| sniegą, šapus, senus lapus ir šakeles. Jis riedėjo. Įgaudamas 4637 22| baigiasi stačiu skardžiumi. Ir svaigsta galva, pažvelgus 4638 22| taip bloga - klausė savęs ir lyg gniaužė alsavimą, tikėdamasis 4639 22| tikėdamasis išgirsti kad ir silpniausio atsakymo aidą. 4640 22| apsisukimu. Jis tolo nuo kažin ko ir iš kitos pusės lyg artėjo, 4641 22| graibstymasis tuščiais mostais ir vis nesugaunant virš galvos 4642 22| namie jo laukia netikėtumas? Ir brolis jį tam tik ir išsikvietė? 4643 22| netikėtumas? Ir brolis jį tam tik ir išsikvietė? Jeigu taip, 4644 22| kur parankiau būtų nusėsti ir pasilikti. Kad ir po tais 4645 22| nusėsti ir pasilikti. Kad ir po tais medžiais, po tomis 4646 22| tada juk nieko nebelieka. Ir negalvoti. Jis lėkė netrukus 4647 22| ketindamas viską sužinoti ir išsiaiškinti.~ Jis troško 4648 22| palengvinimo savo širdžiai.~ Ir tokia maža, tamsi ir žema 4649 22| Ir tokia maža, tamsi ir žema pasirodė gimtoji troba 4650 22| gimtoji troba po aukštų ir erdvių Doveikos namų. O 4651 22| namiškių nušvitę veidai ir žalumynais nukaišytos sienos, 4652 22| žalumynais nukaišytos sienos, ir nušveistos grindys, ir padengtas 4653 22| ir nušveistos grindys, ir padengtas stalas jam, vyriausiam 4654 22| kartų prakeiktas, apverktas ir išbučiuotas.~ - Pravers 4655 22| naują pirkęs, - įsikišo ir brolis į piniginę bylą. - 4656 22| Pasilikau.~ - Gal ir geriausia. Jei tik nesunku?~ - 4657 22| Bet uždarbiai tai geri. Ir man rūpėjo, tik nėra kaip 4658 22| Neilgam. Vasara pasibaigs, ir po uždarbių.~ - Tas tiesa.~ 4659 22| taip viskas pas Doveiką ir yra, kaip sako? Ir elektra, 4660 22| Doveiką ir yra, kaip sako? Ir elektra, ir telefonas, ir 4661 22| kaip sako? Ir elektra, ir telefonas, ir namas įrengtas 4662 22| Ir elektra, ir telefonas, ir namas įrengtas visai kaip 4663 22| didelė užvada, nes namas ir virtuvė įtaisyta visai patogiai. 4664 22| laikanti kelias padėjėjas ir mokines ir naujausius madų 4665 22| kelias padėjėjas ir mokines ir naujausius madų žurnalus 4666 22| Finkelšteino, tesilanko. Ir jaunoji Doveikienė pas ją 4667 22| Doveikienė pas ją siūdinantis. Ir graži, ir turtinga. Kas 4668 22| ją siūdinantis. Ir graži, ir turtinga. Kas jau turi, 4669 22| ne už senio, - pataisė ir paaiškino brolis.~ - 4670 22| jo vyriškumo įžeidinėjimą ir panieką, neužsileido, tikėdamasis 4671 22| Įsitaisys tekį sau parankiui, ir tu jai galėsi pašvilpauti.~ - 4672 22| patį Dievą priesaiką ėmė, ir jis jai vyras, ir jį turi 4673 22| priesaiką ėmė, ir jis jai vyras, ir jį turi gerbti ir šėnavoti, - 4674 22| vyras, ir jį turi gerbti ir šėnavoti, - tramdė jaunuomenę 4675 22| motina.~ Vyriokas paraudo ir pyktelėjo ant Tiliaus. Jis 4676 22| cementinių plytų šaligatviu. Ir žmonės, ir aikštė, ir varpai 4677 22| plytų šaligatviu. Ir žmonės, ir aikštė, ir varpai iš ankštų 4678 22| šaligatviu. Ir žmonės, ir aikštė, ir varpai iš ankštų bonių dvelkė 4679 22| bonių dvelkė kažkuo tolimu ir primirštu. Tartum po daugelio 4680 22| Tik šešėliai perstatyti ir kontūrai netekę aštrumo. 4681 22| dalį savo gyvenimo.~ Ir jis paliko. Kažin kas buvo 4682 22| anie prarastieji metai. Ir dar dabar tebegrimzdo lyg 4683 22| tame - Tilius tik šyptelėjo ir buvo pasirengęs sustoti 4684 22| buvo pasirengęs sustoti ir pasikalbėti draugiškai. 4685 22| pavasaris, muštynės, daboklė. Ir kaip visa tapę nebereikšminga, 4686 22| atstangiai, bet užtikrintai. Ir patsai, pikto lėmimo vedamas, 4687 22| seklyčią, kur buvo taip jauku ir tylu. Jie sriūbčiojo alų, 4688 22| atvėsintą šulinio vandenyje, ir pasakojosi - tiek daug norėjo 4689 22| daugelio fotografijų rado ir vieną savaip išsiskiriančią 4690 22| vieną savaip išsiskiriančią ir krintančią į akį. Ji buvo 4691 22| įdegusiuose skruostuose, ir blakstienas nuleido tik 4692 22| nugirdęs, apie ką kalbama ir išnaudodamas padėtį, kad 4693 22| sako, jį ten murdęs balose. Ir gaila, kad nenumurdė.~ - 4694 22| ąsočio.~ Kokie žiaurūs ir pikti jos broliai! O ji 4695 22| sudėjo į vieną lapą Tiliaus ir ano nuotraukas. Į patį geriausią 4696 22| susitikę policijos nuovadoje. Ir kaip pasisveikino ant vieškelio 4697 22| prie krautuvės. Tilius ir nesiruošė jai to atskleisti. 4698 22| pasižiūrėti, į mergaitę, išaugusią ir brandžią, kaip sedula aikštelėje. 4699 22| turėjo šviesius plaukus ir tamsias akis, papuoštas 4700 22| mokykloje ji buvo išmokusi ir kaip apsirengti, ir kaip 4701 22| išmokusi ir kaip apsirengti, ir kaip atrodyti patraukliai. 4702 22| kaip atrodyti patraukliai. Ir dabar toks perkaręs susna 4703 22| perkaręs susna pasivadžios ir išnaudojęs paliks. Tilius 4704 22| apsaugoti seserį, tą mielą ir jaukų sutvėrimą, nuo to, 4705 22| dviratį apkaišė jurginais, ir jis leidosi kelin. Monika 4706 22| stovėjo ten, kelio gale, ir jį šaukė. Ji klausiamai 4707 22| nuo namų, kur liko artimi ir nesugadinti žmonės. Jie 4708 22| nežinojo apie jį, apie sūnų ir brolį. Jie vaikiška giedra 4709 22| nakties, vešliai žaliavo veja. Ir vyriokai voliojosi, pasidrėbę 4710 22| smakrus parėmę kumščiais ir įsikandę smilgas. Cigaretės 4711 22| sekė mergaites, jas kalbino ir derėjosi.~ Vienas toks, 4712 22| toks, apynvirpčio aukščio ir tokio pat plonumo, nublukusiais 4713 22| dainorius, imąs aukštas gaidas ir melžėjoms širdis vakarais 4714 22| drįso pasvajoti be baimės ir tik su rūpesčiu, kad Tilius 4715 22| nasrus arkliškai stiprių ir stambių dantų. Ant žolės 4716 22| drybsančių tarpe vienas nenuorama ir nevaleika reiškėsi tuom, 4717 22| reiškėsi tuom, kad blevyzgojo ir ževernojo kaip įmanydamas 4718 22| tartum tyčia kieno papirktas ir atsiųstas drumsti skaisčius 4719 22| atsakančiai išakėjo, - atsiminė ir Tugaudis anuos laikus.~ - 4720 22| galvą, išlaisvindamas kaktą ir akis.~ - Ar ne per skaudžiai 4721 22| galima sužinoti?~ Tugaudis ir Milė, lyg susimokėliai kokie, 4722 22| nė šiaip, nė taip - gal ir nevertėtų. Jis neturėjo 4723 22| gegužinėn. Valanda vėliau ir kitu keliu parsidaužė Tilius. 4724 22| keliu parsidaužė Tilius. Ir sustojo staiga nebežinodamas, 4725 22| daryti. Nuo ko jis bėgo ir kur taip pasiutusiai skubėjo? 4726 22| Praradęs neabejotinai mielas ir šiltas valandas ir pataikęs 4727 22| mielas ir šiltas valandas ir pataikęs tuštumon. Ten pilna 4728 22| tuštumon. Ten pilna svečių ir jo vieta užimta. Jis turėjo 4729 22| sušluos trupinius nuo stalo, ir tada juos surinkti. Ar tik 4730 22| puotos stalo? Nuo anos? Ne. Ir kas turėjo tokį klausimą 4731 22| neišvengiamai būtų turėjęs kalbėti ir varginti save. Jis bemeilijo 4732 22| bemeilijo prasmegti kur nors ir pratūnoti tas baisias, tas 4733 22| kodėl, jis stūmėsi takeliu ir atsirado netoliese aikštės, 4734 22| aikštės, aptrauktos viela ir apstotos vaikų ir moterėlių 4735 22| viela ir apstotos vaikų ir moterėlių ratu. Gražiai 4736 22| ratu, taip pat susikibusios ir traškiai nusijuokdamos. 4737 22| Jos žinojo, kas kurią ves ir kaip bus toliau. Jau sutemos 4738 22| tarpmiškių pasaulis, vienkiemiais ir kaimais išsidėstęs. Trankios 4739 22| dainos plaukė Vilkija žemyn ir, atsimušusios eglynuose, 4740 22| akis pabalinę kaip jaučiai ir apivarus pasileidę priekabingi 4741 22| vyriokai. Jie tai sukels vėjų ir su niekais neapsieis. Sargai, 4742 22| bilietų pardavinėtojai ir visas organizacinis drūtgalys 4743 22| sutikti atplūstantį amarą ir išlaikyti tvarką.~ Agnė 4744 22| geidė jį pamatyti atslenkant ir jo akis, kai išvys ją šokančią 4745 22| toks blogas. Be to, mokytas ir mandagus ir moka taip meiliai 4746 22| to, mokytas ir mandagus ir moka taip meiliai elgtis, 4747 22| tyčia neitų šokti su Tilium ir žiūrėtų, ką jis darys toliau. 4748 22| draugai taip pat nepėsti ir, jei ne tokie stiprūs ir 4749 22| ir, jei ne tokie stiprūs ir drąsūs, tai jų daugiau. 4750 22| su vis didėjančiu karščiu ir noru patikti. Ją vaišino 4751 22| jie šaunūs, geraširdžiai ir nieko nepaisą. Jie ir limonado 4752 22| geraširdžiai ir nieko nepaisą. Jie ir limonado atsigabeno, kad 4753 22| Tilius, kaip ji linksminasi, ir kad nėra merginos, kuri 4754 22| kuri taip puikiai šoktų ir tiek kavalierių turėtų.~ 4755 22| kavalierių turėtų.~ Jis ateis ir pamatys. Kad tik tuojau 4756 22| tegul aižosi narsuoliai, ir, kas pirmesnis, tas gudresnis. 4757 22| šokančią, einančią ratu ir vėl apstotą anų smagių vyrų. 4758 22| taipgi ją žvilgčiojant, ir jų akys susiliko vienu metu. 4759 22| ji gręžiojosi nuolatos ir, stengdamosi to neparodyti, 4760 22| neparodyti, sukosi dar smarkiau ir su didesniu įnirčiu. Kaip 4761 22| geismo kamuojamų merginų ir pašaliais nustojusių žiopsančių 4762 22| nustojusių žiopsančių senių ir vaikų.~ Ten sukosi Agnė 4763 22| fabriko, - gėrėjosi piemenys ir padaigsliai.~ - Beveik.~ - 4764 22| Prisišoks iki nualsimo ir paskui nebeužmigs. Taip 4765 22| Taip atsitinka jaunoms. Ir per tokią naktį prisigalvos 4766 22| tokią naktį prisigalvos tiek ir tokių niekų, jog užteks 4767 22| nebesusigrąžins. Kas nepakartojama ir nenuperkama. Ten šoko mergaitė, 4768 22| tepriklausiusi. Niekieno kito ji ir nebegalėjo būti, nors juos 4769 22| nebegalėjo būti, nors juos ir skyrė kliūtys didesnės negu 4770 22| taip paprastai. Jis stovėjo ir žiūrėjo kaip ūkininkas į 4771 22| kitiems, atiduotą taip sunkiai ir nenoromis, bet neturint 4772 22| tebepriklausė. Tereikėjo įeiti vidun ir pasakyti, kad jis vėl čionai. 4773 22| pasakyti, kad jis vėl čionai. Ir kad nešdintųsi šalin visi 4774 22| Vėl viskas bus, kaip buvo. Ir tai taip paprasta.~ O 4775 22| šokio ji prasistums iš būrio ir pamažu kaip niekur nieko 4776 22| kaip niekur nieko ateis ir atsirems jo dviračio. Vaikinams 4777 22| patys turės susiprasti. Ir jeigu ji neišeis, tai jis 4778 22| prasiskirs taką pro moteris ir vaikus ir patsai nueis. 4779 22| taką pro moteris ir vaikus ir patsai nueis. Tai taip paprasta, 4780 22| paprasta, taip paprasta. Ir jis nejučiomis dūlino nuo 4781 22| kaip buvo. Vėl viskas tekės ir klegės mūsų išmintu taku... 4782 22| Tilius buvo vienas. Ir jis vylėsi nieko nesulikti 4783 22| jis vylėsi nieko nesulikti ir išvengti klausinėjimų. Viskas 4784 22| Viskas liko užpakalyje. Ir tolinosi su kiekvienu žingsniu, 4785 22| Jis negalėjo susiplėšyti ir padalinti savęs. Juomi dalijosi 4786 22| kili. Ėmė jį, kas norėjo, ir vergė sau. O kad savo ką 4787 22| sprindžių skersmenį. Jis ir nebetikėjo, kad kitaip galėtų 4788 22| būti. Kad žmogus tėra sau, ir niekam kitam. Kad jis nesaistomas 4789 22| vadinamas - meile. Gal jis ir buvo tuo vardu, tasai gaižios, 4790 22| druskos ėdimas, nenuplaunamas ir nenutrinamas. Pakeliąs iš 4791 22| iš guolio naktų glūdumoj. Ir kartais pavedąs po žudikiškos 4792 22| rankos kirčiu. Pastatąs ir paliekąs bejėgiškai sustingusį, 4793 22| kai ateina valia pajudėti ir pabėgti. Taip sapnas nusiaubia 4794 22| sapnas nusiaubia žmogų, ir pabudęs jis dreba, šalto 4795 22| prakaito lašais išpiltas ir tebedunksinčia iš siaubo, 4796 22| širdim.~ Kitoks jis ir nebuvo. Ir jei matė kitaip, 4797 22| Kitoks jis ir nebuvo. Ir jei matė kitaip, tai tik 4798 22| apsigaudinėjo. Jis tebebuvo vaikas ir reikalingas globos. Vaikas 4799 22| vaizdavosi kaip savarankų ir nieko nepaisantį. Jam toli 4800 22| Jam toli iki to. Jį šaukė, ir jis ėjo. Ir ėjo, vedamas 4801 22| to. Jį šaukė, ir jis ėjo. Ir ėjo, vedamas vienui vieno 4802 22| čia pat vietoje ant šono ir užknarkti. Už stalo snaudė 4803 22| snaudė Jonas, o jo draugas ir giminė iš Sindriūnų šnekino 4804 22| pasivėdėjęs nuošaliau į patamsį ir pasisodinęs ant sujauktos 4805 22| klimpo į patežusį sviestą ir tomis pat kojomis rėpliojo 4806 22| apgulusios stiklinių kraštus, ir pasigėrusios pešėsi ore, 4807 22| Jonas su savo draugu ir Jule, savo būsimąja, buvo 4808 22| kamarose, o šeimyna - savose. Ir jie manėsi kaip parankiau 4809 22| jie manėsi kaip parankiau ir jautėsi kaip begalint laisviau. 4810 22| perpilniui visuose ūkio kampuose ir kampeliuose. Ir nuo seno 4811 22| kampuose ir kampeliuose. Ir nuo seno čia laikėsi paprotys 4812 22| susiprašyti savo draugus ir gimines. Julės pasipiktinimui 4813 22| užuot dalinęsis su visais ir naudojęsis gera šeimininko 4814 22| Ji buvo suręsta darbui ir vargui kaip reikiant, kaip 4815 22| doriausias darbinis gyvulys, ir per tai išmanė apie gyvenimą 4816 22| neskaito. Ji žino savo vietą ir supranta, kad knygos ne 4817 22| supranta, kad knygos ne jai ir kad tai tik išdykumas. Tai 4818 22| skirta? O štai dar ji nugirdo ir nenurimo, kol pati nepersitikrino, 4819 22| dieną. Turi tokį šepetėlį ir tokios mosties pailgoje 4820 22| šuva pikčiausiai pasiutęs ir gargaliuoja, galvą užvertęs, 4821 22| prisigėręs, nasrus skalaudamas. Ir barzdai skustis jis turįs 4822 22| bet sodžiuje - neišeina, ir tiek. Sako, jog mergišius, 4823 22| neatrodo. Niūra, nekalbus ir galvą panarinęs. Bet kai 4824 22| beatsiturėtum. Silpnumas per strėnas ir nudiegia, vien jau pamislijus.~ 4825 22| smūgiais ant žalitvorių ir, sutikusi medžių kamienus, 4826 22| žmogaus balsą. Tokio pat kaip ir jis. Vargstančio ir nežinančio, 4827 22| kaip ir jis. Vargstančio ir nežinančio, dėl ko.~ - 4828 22| Pakėlė nukritusią pypkelę ir padaužė į paminos akmenį.~ - 4829 22| viskas atsibosta.~ - Ir tau jau? O kodėl ne ten?~ - 4830 22| Doveikos svečiai juos mokėjo ir šoko susikibdami, prasiskirdami 4831 22| susikibdami, prasiskirdami ir vėl susiglausdami.~ - 4832 22| paeiti iki ano kaštano. Ir viskas kaip ant altoriaus.~ - 4833 22| čigonams. Į tarpą maišėsi ir moteriškas balsas. Jis daugiau 4834 22| daugiau spiegė, negu rėkė. Ir nutilo staiga, lyg vandeniu 4835 22| vandeniu užliejus. Šunes lojo ir skalijo. Vienas dar ilgiau 4836 22| Susimušė, - sprendė Tilius. Ir, kai Laurynas neatsiliepė, 4837 22| neatsiliepė, dar pridūrė: - Ir atrodo, jog Gužo kieme.~ 4838 22| lyg perpūstas indas plyšo ir lalėdama plūdo per kraštus.~ - 4839 22| plūdo per kraštus.~ - Ir aš eičiau su jais. Muščiausi 4840 22| eičiau su jais. Muščiausi ir dainuočiau.~ - Su kuom, 4841 22| pasimušti. Tik aš negalėjau. Aš ir negyvenu, - pridėjo palaukęs.~ 4842 22| ten gyvena. Ten šviesu, ir šoka jie. Su kuom šoka Monika? 4843 22| Prie kaštano galima paeiti ir pasižiūrėti. Kartais teisybę 4844 22| vėl kreivai per petį, kaip ir su nepasitikėjimu ir kartu 4845 22| kaip ir su nepasitikėjimu ir kartu taip tiesiai:~ - 4846 22| mane kiti vertė. O tu gali. Ir jei tu nemuši, tai tave 4847 22| glamžosi. Kas ją apsikabinęs ir į ausį čiulba. Ir palaukčiau 4848 22| apsikabinęs ir į ausį čiulba. Ir palaukčiau jo. Ir keliais 4849 22| čiulba. Ir palaukčiau jo. Ir keliais tada per muziką, 4850 22| dabar. O tu nieko. Tu stovi ir klausais, ką aš ževernoju.~ - 4851 22| Įdomu, - pasakė vaikinas, ir pačiam nejauku pasidarė, 4852 22| tu? A?~ - Ką aš?~ - Ir prieš padegant užramstyti 4853 22| padegant užramstyti duris. Ir palaukti palangėje su mietu. 4854 22| įbruko į dantis cigaretę ir uždegė. Jam buvo neaišku, 4855 22| Kriošintis ant slenksčio ir galvą įtraukęs į pečius, 4856 22| galvą įtraukęs į pečius, ir visas pasidavęs pirmyn, 4857 22| tąsėsi. Rėkavo kažin ką ir atsiprašinėjo. Šlubis trynė 4858 22| matant jo išverstas akis ir besimazgantį tarp dantų 4859 22| panamėje drūtai nusikeikė ir žergliojo atgal vidun.~ 4860 22| Tie nesidavė perkalbami ir lingavo iki laidarių, kur 4861 22| tuo tarpu nėrė už klėties ir tamsiame šešėlyje, sutirštintame 4862 22| Jis galėjo sekti visus ir pats likti nematomas. Jis 4863 22| primygtinai, kad niekas jo nemato, ir gerai. Bet jį pastebėjo 4864 22| atokiau kiemą. Pastebėjo ir užuolanka iš kitos pusės 4865 22| reikėjo? Nieko kilo jis ir negalvojo, nieko kito ir 4866 22| ir negalvojo, nieko kito ir nedarė. Tik laukė, laukė, 4867 22| kas kartas vis baisiau ir baisiau.~ 4868 23| atsėlindavo lapės žingsniais ir nepalikusi už savęs pėdsakų. 4869 23| guolin. Ji buvo alkana meilės ir glamonių, ji buvo nepasotinama, 4870 23| Staigūs, trumpi lietus, kad ir kokio stiprumo, tegalėjo 4871 23| tik akimirksniai, nuvogti ir išplėšti iš slogios kasdienybės, 4872 23| Ji ėjo dalgio ašmenimis ir basomis kojomis. Ji svyravo 4873 23| ėjo, panaudodama klastą ir visas įgimtas gudrybes - 4874 23| nuojautą, baltų dantų šypsnį ir orientaciją naktyje, audroje 4875 23| orientaciją naktyje, audroje ir migloje, - tokią teturi 4876 23| teturi tik laukiniai žvėrys ir moteris. Savo meilę ji turėjo 4877 23| išplėšti, užgrobti nagais ir išlaikyti, jais kruvinai 4878 23| minutes ji teturėjo sau ir visą ilgą dienų sriūtį prieš, 4879 23| negailestingai ją plovusį ir alinusį. Juo trumpesni jų 4880 23| trumpesni jų susitikimai buvo ir juo rečiau, tuo kaitresne 4881 23| duryse. Jie susitikdavo visur ir visada. Ir neįmanomiausiu 4882 23| susitikdavo visur ir visada. Ir neįmanomiausiu laiku, ir 4883 23| Ir neįmanomiausiu laiku, ir neįprasčiausiose vietose. 4884 23| Jis įjunko, kad ji ateitų ir atsigultų šalia. Nieko kito 4885 23| darėsi niūresnis pastebimai ir traukėsi savin, bijodamas 4886 23| savin, bijodamas prasitarti ir bijodamas pakelti akis. 4887 23| vidų, jo baisiai sujauktą ir vietos neberandančią dvasią. 4888 23| Tarpai tarp paskutinio ir naujo susitikimo jį ėmė 4889 23| nebeliko, kaip tik lankti ir sutirpti tame laukime. Jis 4890 23| laukė jos žvilgsnio pietų ir pusryčių metu prie bendro 4891 23| akys susitikdavo ne dažniau ir ne ilgiau kaip ten esančių 4892 23| ilgiau kaip ten esančių ir kaip būdavo pačioj pradžioj. 4893 23| suokalbį. Jie turėjo saugotis ir to.~ Ji rasdavo laiko 4894 23| to.~ Ji rasdavo laiko ir dieną. Ji mokėjo surikiuoti 4895 23| mokėjo surikiuoti darbus ir savo moteris taip, kad pasiliktų 4896 23| taip, kad pasiliktų viena ir niekieno nesekama. Tai bažnyčion 4897 23| bažnyčion išleisdama jas ir pati atsikratydama vyro. 4898 23| užuolankomis mišku, krūmais ir upės pakraščiu į lauką, 4899 23| patiko uogauti, nors gyvačių ir miško vabalų bijojo lygiai 4900 23| vabalų bijojo lygiai kaip ir seniau. Ir grybus ji mėgstanti 4901 23| bijojo lygiai kaip ir seniau. Ir grybus ji mėgstanti ir sakėsi 4902 23| Ir grybus ji mėgstanti ir sakėsi žinanti, kur jų daugiausiai 4903 23| baigė priprasti prie miško ir tyrelio. Ir tas taip džiugino 4904 23| priprasti prie miško ir tyrelio. Ir tas taip džiugino jos vyro 4905 23| nors. Ji ką nors nujaučia, ir kas nors bus. Ir niekad 4906 23| nujaučia, ir kas nors bus. Ir niekad nebuvo kitaip. Toji 4907 23| lygaus medžio žievę. Kad ir kas ir kaip bus po to, be 4908 23| medžio žievę. Kad ir kas ir kaip bus po to, be gilaus 4909 23| pavyks išlaikyti paslaptį? Ir ją nešiosis su savim kaip 4910 23| gūsis jos neįpūs į liepsną ir neprivers atgniaužti pirštų? 4911 23| įsiverpusi į pačią medžio šerdį ir ėdanti, ėdanti. Kaip kurmis 4912 23| pakelti sumintą velėną. Ir kas, kad sprandą nusuks. 4913 23| valandom jis galėjo nesirinkti ir lengva ranka numoti. Jau 4914 23| pačiu jis galėjo nesirinkti ir lengva ranka numoti. Jau 4915 23| Iš karto jis įgijo viską ir tokiu kiekiu, jog viena 4916 23| praeičiai, anai tolimai ir skurdžiai patyrimų. Ji juk 4917 23| tebebuvo toks pat vaikas ir savo širdį statė vėjui ir 4918 23| ir savo širdį statė vėjui ir jo pagairėje žarstė save 4919 23| taip pat negudriai kaip ir visi, nežinantieji ir pasikliaunantieji 4920 23| kaip ir visi, nežinantieji ir pasikliaunantieji neaiškia, 4921 23| neaiškia, bet tuo pačiu didele ir šventa laimės samprata. 4922 23| prisimenama su ašaromis ir džiugesiu kaip niekad nebesugrąžinama, 4923 23| nebesugrąžinama, nepakartojama ir tuomi šimtą kartų mielesnė. 4924 23| tuomi šimtą kartų mielesnė. Ir ji jau praeity. Ir čia pat 4925 23| mielesnė. Ir ji jau praeity. Ir čia pat paglemžta, užlieta. 4926 23| O Monika žinojo, ką daro ir ko jai reikia. Ji atėjo 4927 23| reikia. Ji atėjo subrendusi ir pasiruošusi. Pačiu laiku 4928 23| Laiku, tinkamiausiu sau ir niekam kitam. Seno ūkininko 4929 23| dirva apsikaupia usnimis ir susivelia varpučiu. Ji išėjo 4930 23| keliai, jie tad turi negaišti ir vietomis paskubėti. Niekas 4931 23| tik kaip žvaliau apsisukti ir kuo daugiau laimėli. Juk 4932 23| nusiminti?~ Tarp baimės ir pasididžiavimo, tarp netikrumo 4933 23| pasididžiavimo, tarp netikrumo ir visiško pasitenkinimo buvo 4934 23| negalima žodžiu to atsakyti, ir tylėjo.~ - Kur mes rastume 4935 23| Aš nežinau.~ Vargiai ir ji žinojo. Bet ji mokėjo 4936 23| Taip, vasara, - svajingai ir su kraupia nuojauta tarė 4937 23| Tilius. - O kai praeis ji? Ir įsigalės ruduo?~ - Ir 4938 23| Ir įsigalės ruduo?~ - Ir ruduo mums tarnaus. Ir žiema 4939 23| Ir ruduo mums tarnaus. Ir žiema taip pat. Ir tada 4940 23| tarnaus. Ir žiema taip pat. Ir tada aš tave turėsiu. Ir 4941 23| Ir tada aš tave turėsiu. Ir žiema bus mums maloni ir 4942 23| Ir žiema bus mums maloni ir palanki. Mums. Ar tu girdi? 4943 23| mokėjo parodyti rankomis, kas ir kokio dydžio jai patiko. 4944 23| judesiais. Ji buvo moteris, ir iš tokių, kurias galima 4945 23| pavėlavusiu augliumi, kurio alkiui ir rajumui nėra vardo ir panašumo 4946 23| alkiui ir rajumui nėra vardo ir panašumo aplinkoje.~ 4947 23| Jeigu žiema žymi negandą ir vargą.~ - Ar tam aš išvariau 4948 23| jis per daug buvo išgėręs ir drįso meiliau apsikabinti? - 4949 23| galvą, išjudindama tamsią ir tirštą plaukų dangą, nuo 4950 23| kaktos krintančią ant sprando ir užklojančią pečius, akis 4951 23| įspyrusi tolybėn į virpantį ir ištirpstantį tašką, savo 4952 23| žodžiams priduodama atšiauraus ir negailestingo kietumo. - 4953 23| negailestingo kietumo. - Kad ir labai brangus svečias Doveikai, 4954 23| kartojo pusbalsiu apglušintas ir sužavėtas Tilius. Ir juto, 4955 23| apglušintas ir sužavėtas Tilius. Ir juto, kaip salo širdis, 4956 23| svetimi pirštai.~ Ji mušė ir užsipuolė tolimuosius ir 4957 23| ir užsipuolė tolimuosius ir visai nepavojingus, kad 4958 23| nepavojingus, kad galėtų ramiausiai ir be įtarimo jaustis savo 4959 23| saviškiais. Taip ji lipdė pasalų ir melo lizdą. Neprisileisdama 4960 23| Taip, jis ją gerai mokąs. Ir mokąs daugiau negu tą vieną, 4961 23| Nes jis ją dainuodavęs ir seniau, daug anksčiau, negu 4962 23| Basiuliškių šeimyninę. ~ Ir prijojo pilnas dvaras kazokų - ~ 4963 23| pilnas dvaras kazokų - ~ Ir paėmė mano vyrą laidoką... ~ 4964 23| žinanti.~ O gal ji žinanti ir daugiau?~ Taip, ji žinojo 4965 23| daugiau?~ Taip, ji žinojo ir daugiau. Ir šitą: ~ Ištrūks, 4966 23| Taip, ji žinojo ir daugiau. Ir šitą: ~ Ištrūks, ištrūks 4967 23| nutampys... ~ O jeigu ir taip atsitiktų. Tai kas? 4968 23| Ar ji turėtų nusigąsti ir sustoti? Ne, ne, ne - rėkte 4969 23| laidoko gerai išbandytus būdus ir priemones eiti ir laimėli. 4970 23| būdus ir priemones eiti ir laimėli. Remti pečiais, 4971 23| pečiais, paspirti kojomis. Ir neatsigręžti. O kas ją pačią 4972 23| šuoliais nuo vieno kupsto kitan ir nesidairė atgal ir nesirūpino, 4973 23| kitan ir nesidairė atgal ir nesirūpino, kas liko jos 4974 23| įmintose pėdose. Plėšriai ir atšiauriai glemžė savo dalį 4975 23| Vienu grybšniu išplėšusi ir apžiojusi kąsnį, daugelio 4976 23| tenaudojamas patamsyje ir slaptai. Jis jautėsi kaip 4977 23| reikštų visišką praradimą ir galą sau. Ką sakytų apdovanotasis 4978 23| apdovanotasis įvairiais medaliais ir ženklais, jei jam užgintų 4979 23| juos prisisegti prie švarko ir teleistų juos laikyti slapčiausioje 4980 23| upės, atsisėsti ant žolės ir pasipasakoti Raudonajam 4981 23| augo vienas tarp mažesnių. Ir blogai augo. Jo nieks neaugino 4982 23| augo. Jo nieks neaugino ir neprižiūrėjo. Prastas medis 4983 23| jei aplink tik brūzgynai ir krūmai. Geram medžiui reikia 4984 23| Geram medžiui reikia miško ir užuovėjos kaip žmogui draugų 4985 23| užuovėjos kaip žmogui draugų ir brolių.~ Vasara noko. 4986 23| pusėje nusistojo giedra, ir svilino saulė be gailesčio 4987 23| svilino saulė be gailesčio ir meilės artojų galvas, sulinkusias 4988 23| sulinkusias griovakasių nugaras ir bręstančius, skubančius 4989 23| duburiuose tebesilaikė gilus ir juodas kaip rašalas vanduo. 4990 23| sulaukę, krisdavo piemenys ir pusberniai, ten markstėsi 4991 23| krūmai, išlupti akmenys ir kelmai. Šienpjūviai jau 4992 23| ūkininkai išlygins duobes ir nuraus žemių krūvas. Bet 4993 23| Kanalas rausėsi vis tolyn ir tolyn.~ Senasis Baikštys 4994 23| kampas buvo išėjęs iš tvarkos ir subjuręs galutinai. Nebuvo 4995 23| galutinai. Nebuvo to šeštadienio ir tos šventės, kad nesusimuštų. 4996 23| su šakom. Ne geriau buvo ir su vyšniom. Kada jie gulėjo 4997 23| vyšniom. Kada jie gulėjo ir kada ilsėjosi? To senieji 4998 23| manyti, jog labai gražios ir šaunios, ir kaimiečiai jau 4999 23| labai gražios ir šaunios, ir kaimiečiai jau joms per 5000 23| kęsti, dantis sukandus, ir tikėtis atsigriebti, pasibaigus