Part

5001   23|              muzika pražuvo triukšme, ir patys griežėjai, pametę
5002   23|         akmens, jei kokios susimanytų ir juos pašventinti įsismaginę.
5003   23|             daržui aptverti. Kėsinosi ir į centrinį dalyką - tikrąją
5004   23|           medyje. Bet pastebėjo laiku ir vaikištį iš medžio išpurtė
5005   23|            Istorijų žinojo kiekvienas ir, nelaukdamas eilės, stengėsi
5006   23|               atsimetę.~    - Apsiėjo ir be jo. Taip ar taip jau
5007   23|              vedžiojasi. Kiti dėl jos ir mušasi.~    - Tegul.~    -
5008   23|             peties, pasivedęs į šalį, ir paklausė, ar dar nori.~    -
5009   23|            gali patys užsidirbti, tai ir pasilinksminti jiems neužginsi.-
5010   23|                  atsakė Tilius.~    - Ir tavąją vedžiotis? - skverbėsi,
5011   23|                      Yra, kas apgina, ir gerai. O tą vyriokšlį tai
5012   23|            jau aižo, kas tik netingi. Ir patsai Doveika jį audė.
5013   23|             Doveika jį audė. Nors ten ir buvo už ką.~    - Doveikai
5014   23|          prausėsi.~    - O! Tai už tą ir trinko kailį. Nebūtų ko.
5015   23|               atrodo.~    - Jam Julė. Ir neišmanymas tavo, Petrai, -
5016   23|             Doveikienę pamatyti. O tą ir aš norėčiau. Ir kiekvienas,
5017   23|        pamatyti. O tą ir aš norėčiau. Ir kiekvienas, kas tik su kelnėm,
5018   23|              pakeltų, spirdamas koja, ir tik tada sudaužytų jo šlykščią
5019   23|          šnypščiančią tartum gyvatės. Ir jau daugiau nebeprasižiotų.
5020   23|           nebeprasižiotų. Jis drebėjo ir laukė. Petras kaip niekur
5021   23|         niekur nieko apsivertė šonais ir pasirąžė. Jo žodžius, nukreipiančius
5022   23|              į protą? Tau tik bobelės ir bobelės. Pasižiūri į tavo
5023   23|            Pasižiūri į tavo barkštinę ir žinai, kiek kartų esi lindęs
5024   23|         ženklo neįdėjo. Bet atsiminsi ir taip.~    Každaila nusikeikė
5025   23|            išskirtinai šlykščiai, kad ir patys narsiausi keikūnai
5026   23|             per pilvą ėjo - štai kas. Ir be reikalo jis nežiopčiojo.
5027   23|             kai Každaila grasino. Jis ir savo giminei patarė per
5028   23|         pirmas vakaras seilę varvino. Ir siūlė susilažinti iš skaidriosios
5029   23|            kaip jaujos pečiaus kakta. Ir ausys prižėlusios vilnos,
5030   23|          čiagi tik moteriukė, švelnus ir minkštas daiktas.~    Nieko
5031   23|             daiktas.~    Nieko troboj ir nebelikę, išskyrus Petrą.
5032   23|            Veronika, apkuopusi stalus ir taip jau mirtinai nusimušusi
5033   23|                bet Petras vis aiškiau ir aiškiau girdėjęs, kaip šnekučiuojasi
5034   23|              dar pusbalsiu. Dar šiaip ir taip. Dar geruoju, kaip
5035   23|                Kaip jautis pasibaudęs ir, sakyt, kad jau per prievartą.
5036   23|          bjauriai surikusi.~    Lėtas ir nedrąsus Gužas atsistojo
5037   23|              Gužas atsistojo priešais ir paklausė:~    - Kas čia
5038   23|             nevaromas. Bet kai griebė ir nešė pakėlęs, tai Každaila
5039   23|               viršus. Išmetė į kiemą, ir baigta. Prie vėjo žmogus.~   
5040   23|              Tada tik Petras išpuolęs ir žiūrėjęs, kad blogiau neatsitiktų.
5041   23|              ant savo laktų.~    Taip ir išvarė. Ir nesmagu, lyg
5042   23|            laktų.~    Taip ir išvarė. Ir nesmagu, lyg ir jis prie
5043   23|               išvarė. Ir nesmagu, lyg ir jis prie tos kebelės būtų
5044   23|             visada.~    - Teisybės tu ir nesulauksi. Pats padaryk
5045   23|            vis tiek mano. Nusigriaunu ir nusivežu su talka. Pamėgink,
5046   23|               buvo, galėjai.~    - Aš ir paleisčiau gaidį. Nė man -
5047   23|             atsiras vis tiek kas nors ir Doveikai sugros suktinį.
5048   23|               neužeitų, o jis tau ima ir pasako. Kad apdrausta. Matai,
5049   23|        Doveika, visur išsigudravojęs. Ir čia, anot Petro, dar uždirbtų.
5050   23|          Petras.~    - Gal jis, o gal ir ne. Kartais ir patsai netikiu.
5051   23|             jis, o gal ir ne. Kartais ir patsai netikiu. Jei gaučiau
5052   23|            jei galėjo taip nušnekėti. Ir visai be reikalo vargo pelkėse
5053   23|              be reikalo vargo pelkėse ir miškuose.~    Pokaitis baigėsi.
5054   23|         judino sustingusius sąnarius. Ir vėl sunkus darbas ir nesulaukiamas
5055   23|        sąnarius. Ir vėl sunkus darbas ir nesulaukiamas šeštadienis.
5056   23|            ateina, staiga visi vargai ir rūpesčiai šalin.~    Tilius
5057   23|                   Tilius suprato, kad ir Petras nesusigaudo jo reikaluose.
5058   23|      reikaluose. Jis daugiau neklausė ir nevargino. Geras, puikus
5059   23|              užspringo savo žodžiais, ir iš jo pasiryžimo nieko neišėjo.
5060   23|      nusiteikusią minią, kuri, rodos, ir telaukia jo baisaus nupuolimo.~   
5061   23|            kad jų nerydino karčemoje. Ir jis, Tilius, kad jo žmona
5062   23|             kad jo žmona tokia jauna. Ir Monika - kad jos vyras toks
5063   23|              Vai Dieve, visi.~    Lyg ir susenęs daugiau atrodė paskutiniu
5064   24|            KETVIRTAS ~    Žemė džiūvo ir skeldėjo iki kraujo. Dievas
5065   24|         negavę nė lašo drėgmės. Baltą ir skalsią duoną ketino valgyti
5066   24|         vežant barkštelti pėdą į ožį, ir pusė grūdų šoko iš varpų.
5067   24|     nupylusios dirvas, beregint nyko, ir tučtuojau paliko kėpsoti
5068   24|               prie kupečio, atsipūsti ir lėkti. Šventam Rokui jau
5069   24|           šešeilių miežių. Sudaiginti ir sumalti salyklą. Apynių
5070   24|      išlauždamos silpnesnius virpčius ir nusileisdamos į žemę auksinėmis
5071   24|            kaskadomis. Patrynus delne ir pauosčius, svaigi sierų
5072   24|           sierų kvaptis plėšė šnerves ir lipdė pirštus išgarinta
5073   24|               lipdė pirštus išgarinta ir sutelkta syvų masė. Kuri
5074   24|          vėliau laužys statinių šulus ir dugnus, nutraukys geležinius
5075   24|             veršis pro ištrauktą volę ir tekės gyslomis, visą pasaulį
5076   24|        primintos javų uorės girgždėjo ir lingavo ir spaudėsi į neapžvelgiamus
5077   24|            uorės girgždėjo ir lingavo ir spaudėsi į neapžvelgiamus
5078   24|              į neapžvelgiamus prėslus ir kauges. Kiaulpienių ir usnių
5079   24|        prėslus ir kauges. Kiaulpienių ir usnių pūkai debesimis kilo
5080   24|            nupeštų paukščių plunksnos ir padaigstės. Lipo prie sudrėkusio
5081   24|      sudrėkusio veido, vėlėsi į burną ir lipdė akis. Drumzlinos prakaito
5082   24|              diena kita, dar savaitė. Ir tada jau bus galima atsipūsti.
5083   24|           giedra amžinai netvers.~    Ir staiga atėjo ruduo. Nes,
5084   24|         suspaustų ganyklų į platumas, ir susmilko dūmeliai paežiuose,
5085   24|          susmilko dūmeliai paežiuose, ir pakvipo kepamomis bulvėmis
5086   24|            pakvipo kepamomis bulvėmis ir surūdijusiu užkulu, nukniauktu
5087   24|             kur nors senose rugienose ir stovėdavo, permainydami
5088   24|               to sumosuodavo sparnais ir leisdavosi sutarton vieton.
5089   24|           leisdavosi sutarton vieton. Ir ten, kur tyrelis išsilieja
5090   24|             plynas lygumas, kemsuotas ir klampias, netinkančias nė
5091   24|             Gervės perėjosi tyrelyje, ir jų šeimynos jau buvo išsiauginusios
5092   24|    pradalgėmis. Tebebuvo lygiai šilta ir gražu, ir didelė rasa tebeplovė
5093   24|       Tebebuvo lygiai šilta ir gražu, ir didelė rasa tebeplovė bruknių
5094   24|          kraštuose, nebuvo kito darbo ir kito rūpesčio, kaip tik
5095   24|        apsirūpinusios pavilga, braidė ir markstėsi klampynėse ir
5096   24|               ir markstėsi klampynėse ir liūnų pakraščiais. O pavakary
5097   24|       vieškelio su sunkiais krepšiais ir tarbomis kietų sultingų
5098   24|      parsivežti kuris namų berniokas, ir nuo Veronikos krautuvės
5099   24|           kažin kas pakibo virš žemės ir kas kartas vis žemiau ir
5100   24|              ir kas kartas vis žemiau ir žemiau leidosi. Nublukusių
5101   24|         platybė kėlė širdyje graudulį ir nykumą ir ilgesį kažin ko
5102   24|            širdyje graudulį ir nykumą ir ilgesį kažin ko praėjusio.
5103   24|              ko praėjusio. tolimo jau ir nebepasiekiamo. Nors medžiai
5104   24|              medžiai tebežaliavo kaip ir anksčiau. Ir vėlyvosios
5105   24|         tebežaliavo kaip ir anksčiau. Ir vėlyvosios gėlės visu žiedų
5106   24|             gėlės visu žiedų įvairumu ir jų kekių sunkumu tebesilaužė
5107   24|       nebesutilpdamos ankštose lovose ir lysvelėse. Ir vakarai taip
5108   24|         ankštose lovose ir lysvelėse. Ir vakarai taip pat leidosi
5109   24|               taip pat leidosi tykiai ir pamažu, persisodrinę garsų
5110   24|            persisodrinę garsų srauja. Ir saulėleidžiai driekėsi išilgai,
5111   24|              ranka išvestas brūkšnys, ir blėso iš lėto, tartum nespėję
5112   24|            išgarinti vasaros karščio. Ir šiluma laikėsi beveik iki
5113   24|               beveik iki vidurnakčio, ir lik po to naktis įnikdavo
5114   24|         naktis įnikdavo skambėti tyru ir nupraustu rugpjūčio dangumi,
5115   24|         padegė, pasinaudodamas sausra ir tamsa, ar ugnis įsigavo
5116   24|            jau ne uogaujančios bobos. Ir ne praeinantis medžiotojas.
5117   24|            Niekas negirdėjo tą vakarą ir dieną prieš tai šūvio. Laikas
5118   24|             eglyne su pušų priemaiša. Ir piemenys to negalėjo padaryti.
5119   24|            jau seniai nieks nebeganė, ir gaisras kėlėsi toli nuo
5120   24|             su degtukų dėžute rankoje ir pagiežos pritvinkusia širdimi?~   
5121   24|          negalėjo. Ją atnešė iš kitur ir paliko.~    Prieš vidurnaktį
5122   24|          gyventojai vertėsi iš guolių ir puolė pro duris. Kiekvienam
5123   24|           Vaiką užsodino ant dviračio ir pasiuntė girininkijon. Ir.
5124   24|             ir pasiuntė girininkijon. Ir. pats nebegalėdamas užsikęsti,
5125   24|           užsikęsti, bėgo pas Doveiką ir jo telefonu šaukėsi girininko
5126   24|                jau žymus valdininkas, ir jo galva turėjo suglemžti
5127   24|            skydas pakibo viršum juodo ir bauginančio miško. Pririšti
5128   24|           atbuli spraudėsi į pašalius ir košė pro dantis gailias
5129   24|        šviesos ropinėjo namų sienomis ir žibėjo langų stikluose.~   
5130   24|        Seniūnas lėkė iš kiemo į kiemą ir visus, kas tik gali pakelti
5131   24|        kastuvą ar kirvį, ragino bėgti ir klausyti, ką sakys girininkas.~    -
5132   24|          vienas kitą - baimės, siaubo ir nuolatinio nuovargio pritrenkti
5133   24|               daržinių, šimtus klėčių ir tvartų. Ten šėlo ugnis,
5134   24|             viso valsčiaus marškinius ir sermėgas ant jos sumestum.
5135   24|               Ugnis ėjo plačiu ruožu. Ir ne pažeme, ne samanomis
5136   24|               ne pažeme, ne samanomis ir žole. Ji ėjo eglių šakomis
5137   24|            žole. Ji ėjo eglių šakomis ir viršūnėmis. Sausos apatinės
5138   24|         šakelės tratėjo tokiu greičiu ir smarkumu, lyg ištrauktos
5139   24|          ištrauktos iš žibalo markos, ir tučtuojau vienu liepsnos
5140   24|             pavirtusi eglė, šnypšdama ir tratėdama spygliais, smilko
5141   24|               upeliai sruvo kamienais ir piktais lyg įerzintos širšės
5142   24|        Liepsnų blūškiai šoko į viršų, ir žarijų stulpai metėsi antra
5143   24|         aukščiau medžių.~    Paniuręs ir susikrimtęs Doveika slankiojo
5144   24|             neklausė. Jo balso niekas ir negirdėjo. Palaida minia
5145   24|          minia šmaikštėsi tarp medžių ir nesusigaudė, kur ir ką pradėti.
5146   24|            medžių ir nesusigaudė, kur ir ką pradėti. Visas išganymas -
5147   24|                Jis įgavo naują kryptį ir ugnies upes nešė ten, kur
5148   24|               į naujai iškastą kanalą ir jo pakraščiu traukėsi gilyn.
5149   24|              gilyn. Degė išilgai upės ir artėjo į tyrelį su vis skurdėjančia
5150   24|          pakulų kuodeliai, šnypšdamos ir ugnį nuspjaudamos po kelis
5151   24|         sieksnius. Toliau vis pušelės ir kadugiai retėjo, ir liepsna
5152   24|           pušelės ir kadugiai retėjo, ir liepsna driekėsi pažeme,
5153   24|           viržynais, bjauria vilkžole ir aštriadalge, kupstais pasišiaušusia
5154   24|          pasišiaušusia viksva. Ten ji ir buvo palikta, telkiant visas
5155   24|                brandžiam eglynui. Jei ir čia nepavyks, tai visas
5156   24|            dešimtų hektarų, įskaitant ir privatų - Doveikos nuosavybę,
5157   24|        Doveikos nuosavybę, nupleškės, ir nė ženklo.~    Nori nenori
5158   24|               kultūrtechnikų, eigulių ir girininko, darbavosi kaip
5159   24|             kaip reikiant. Prisistatė ir patsai urėdas. Policijos
5160   24|          peties. Dūmų debesys tirštai ir grasinamai slinko, apnešdami
5161   24|             apnešdami plėnimis laukus ir trobesius. Tada buvo panaudota
5162   24|             pasakyti. Nešė maišeliais ir pylė taip, kaip žaisdami
5163   24|            jau čia pat, paraką padegė ir liepsnos šoko priešais kaip
5164   24|              priešais kaip du raudoni ir mirtinai įnirtę gaidžiai.
5165   24|             mirtinai įnirtę gaidžiai. Ir ugnis užtroško, lyg ant
5166   24|               Žmonės žiopsojo be žado ir rankas nuleidę iš nuostabos.
5167   24|           rausti, mindyti nuodėgulius ir žarijas.~    Didesnioji
5168   24|            tarpu jau skubėjo į tyrelį ir ten dideliu atstumu kasė
5169   24|               palikdami valią siausti ir pražūti savaime. Ratas užsibrėžė
5170   24|              savaime. Ratas užsibrėžė ir ugnį uždarė. Tik nieks negalėjo
5171   24|       tabūnais, puolė į kanalą, į upę ir plaukė kiton pusėn. Kiek
5172   24|              kad apšmeižė visus takus ir, žmonės grįždami, nebespėjo
5173   24|          nebespėjo jų mušti kastuvais ir vėzdais.~    - Iš peklos
5174   24|             Jis to negalėjo suprasti. Ir negalėjo netikėti senio
5175   24|           Visi iki vieno buvo paišini ir nusmilkę, lyg iš jaujos
5176   24|           vertino beveik kaip gyvastį ir nedrįso jam nustatyti kainos.
5177   24|             kainos. Jis kvietė užeiti ir numaldyti troškulį. Oje,
5178   24|          atkelti nuo ožių - kliuksėjo ir jose. O be to, antrininko.
5179   24|          Laurynas krapinėjo ant kelio ir pasišokdamas saukė:~    -
5180   24|              bačkelės jau išritintos, ir volės ištrauktos!~    -
5181   24|             geras.~    - Negi visiems ir duos,- sunku buvo patikėti
5182   24|          patikėti prastam žmogui, kad ir jį palies toksai begalinis
5183   24|          Baikštys dėjosi labai gudrus ir viską žinąs.~    - Manai,
5184   24|            pusbonkis su silkės galva. Ir tai nesigaili, jei nori
5185   24|               Dar kiti išris.~    Ėjo ir Baikštys. Ir kur jis tau
5186   24|           išris.~    Ėjo ir Baikštys. Ir kur jis tau neis. Šiaip
5187   24|             tik darbavosi miške dorai ir viežlybai! Visi, visi susirinkit
5188   24|             tų nebegaudė po laukus. O ir likusių užteko, kad kiemą
5189   24|            tik sugrįžę, nugalėję ugnį ir užsipelnę poilsio. Triukšmas
5190   24|          užsipelnę poilsio. Triukšmas ir klegesys kilo ne ką menkesnis
5191   24|      pakraščiai, visi žolynai nugulti ir nusėsti. Jonas ir Tilius
5192   24|             nugulti ir nusėsti. Jonas ir Tilius darbavosi rūsyje,
5193   24|            rūsyje, apsižergę statines ir įsispraudę tarp kojų po
5194   24|              Alus šnypštė pro pirštus ir putomis pildė beregint iki
5195   24|              kanės, puodynės, gorčiai ir skardinės, numaustytos nuo
5196   24|              surankiotos iš viralinės ir virtuvės. Kas kaušą, kas
5197   24|            samtį kokį pasigavęs, sėmė ir užsivertęs gardžiavosi.
5198   24|                 Į sveikatą jam!~    - Ir susigalvok tu man šitaip.
5199   24|               suruošti.~    - Tik jis ir gali. Juk dar pernykščių
5200   24|        pernykščių aruodai neiškuopti. Ir apynojus koks, ve žiūrėk,
5201   24|             eglynas.~    Kas nesnaudė ir negaišo, o sėmė vis po pilną
5202   24|        atkeliavęs. Širdyje kilo drąsa ir narsybė, o į kojas leidosi
5203   24|              į kojas leidosi sunkumas ir traukė verčiau atsigulti
5204   24|           verčiau atsigulti ant žolės ir primerktom akim žiūrėti
5205   24|              vidaus atbėgo šeimininkė ir, prasispraudusi pro būrį,
5206   24|                   Tilius pakėlė galvą ir atsitiesė.~    - Ir jūs
5207   24|             galvą ir atsitiesė.~    - Ir jūs alaus užsimanėte?~    -
5208   24|          dugnas, - nusistebėjo Monika ir, išsitraukusi skepetaitę
5209   24|           judesius taip gerai pažino. Ir jos lūpose tas patsai neapsimestas
5210   24|            plačiai atdarą rūsio angą. Ir žiūrėjo taip, lyg matytų
5211   24|            žmogų, smaugiantį kitą. Ji ir prasižiojusi buvo iš tos
5212   24|    prasižiojusi buvo iš tos nuostabos ir tik, rodos, paskutinę sekundę
5213   24|            Agnė. Ji staigiai apsisuko ir užlindo už vyrų.~    Greičiausiai
5214   24|           kojas, numirgančias tolumoj ir dingstančias už medžių.
5215   24|               pilna vidinio džiugesio ir darnos. Bet jis nebesuprato,
5216   24|          naujo nebegalėjo ji išrasti. Ir nieko pakeisti. Jie sruvo
5217   24|            iki kraujo. Jie buvo vieni ir be vietos apsigręžti.~   
5218   24|               to - Jonas numojo ranka ir drauge skubino keletą centnerių
5219   24|             dar atrodė negana, tarėsi ir traukė antron upės pusėn,
5220   24|           Veronikos krautuvę. Ji davė ir be pinigo. Ji patikėjo geru
5221   24|         patikėjo geru kaimyno žodžiu. Ir niekad neapsivylė. Jos gera
5222   24|       skirstėsi, slankiojo pašaliais, ir taip nenoromis, kaip nesavi,
5223   24|           virš miško, virš vienkiemių ir kaimų ir skurdžiai pasišiaušusių
5224   24|              virš vienkiemių ir kaimų ir skurdžiai pasišiaušusių
5225   24|           liko rusenti, kol išsikvėps ir sukris savo pačios pelenuose.
5226   24|        Eiguliai rūpestingai patikrino ir nutarė, kad pavojaus nebėra.
5227   24|                 gyvačių prieglobsčiai ir peryklos, arkliavagių ir
5228   24|              ir peryklos, arkliavagių ir burliokų tėvynė. Tegul pleška,
5229   24|           tegul nurūksta. Bus švariau ir lengviau širdžiai.~    Per
5230   24|             rūsio gėrybes, išvarčiusi ir nukilnojusi puodynes nuo
5231   24|             nuo tvorų. Julė plavinėjo ir keikdamasi rankiojo. Protą
5232   24|          suprantama. Jų amatas tykoti ir kitų gero prisipusti. Bet
5233   24|             kasamo griovio susišaukti ir girdyti kaip veršius iki
5234   24|              iki žiauksėjimo. Čia jau ir žodžiui vietos nėra. Nebebus
5235   24|              Karštis netruks praeiti, ir tada pašvilpauk. Jau dabar
5236   24|            Lyg į kuprą pasimetęs, lyg ir senstelėjęs daugiau. Rūpesčių
5237   24|        Susiuostys su kokiu. O gal jau ir susiuostė? Traški, švanki
5238   24|              Traški, švanki pasidarė. Ir čia Julė pokštelėjo sau
5239   24|              dienas paupio brūzgynais ir besidairančių per trikojo
5240   24|               viršų? Ko jis ten žiūri ir ką jis mato, jo nesupaisysi.
5241   24|           Doveikienę tai tikrai mato. Ir patsai iš pažiūros dailus.
5242   24|           pažiūros dailus. Tokiam tik ir tinka pas svetimas bobas.
5243   24|       apsisukti, jei nori. Julė kaito ir virė viduje kaip anglių
5244   24|            šeimininkę su tuo ponaičiu ir su tąja žinia nubėgti pas
5245   24|             Julė.~    Taip ta dienelė ir praėjo. Nieks nebegalvojo
5246   24|              gyventojų dienų tekėjimą ir išmušė iš tvarkos. Dūmai,
5247   24|             iš tvarkos. Dūmai, suodys ir svilėsiai suėmė galvas ir
5248   24|             ir svilėsiai suėmė galvas ir lyg sukatos pagautos avys
5249   24|             tų nevalyvųjų griovkasių. Ir neslėpė džiaugsmo dėl patirtos
5250   24|        susitikus pieninėje. Ėė, būsią ir dar gražiau. Tai tik pradžia.
5251   24|               labai pykino Joną, kurs ir taip nirto kaip doras ūkvedys,
5252   24|           suiručių.~    - Ar tik pats ir nebūsi tuo zakristijonu?~    -
5253   24|             zakristijonu?~    - O gal ir aš, Joniukai.~    - Bet
5254   24|               kai reiktų bėgti atgal, ir nebeišbėgtum.~    Laurynas
5255   24|               Laurynas pasigavo Tilių ir tvirtino jam tą patį.~    -
5256   24|            kalbėjo. Šlubis išsitraukė ir peludės butelį, pasižiūrėjo
5257   24|              pasižiūrėjo prieš šviesą ir atkimšo. Ir, atsisėdęs ant
5258   24|              prieš šviesą ir atkimšo. Ir, atsisėdęs ant pavožtos
5259   24|         gėrimų. Jis ruošėsi atsigulti ir išsimiegoti už visą prarastą
5260   24|              per dūmus jis prisiminė. Ir ne jis vienas girdėjo. Daugelis
5261   24|            dieną buvusių paupy. O gal ir turi kokį ryšį ugnis su
5262   24|          paieškoti.~    - Juk norėjau ir aš padegti. Jau tada, kai
5263   24|             Jau tada. O paskui... Jis ir maršalka, ir viršaičiu pastojo.
5264   24|            paskui... Jis ir maršalka, ir viršaičiu pastojo. Basiuliškes
5265   24|        Pradėjom kartu, o aš tebeganau ir po šiai dienai. Man mat
5266   24|           dalgiu patraukė per gyslas. Ir surietė į šunį. Širdis mano
5267   24|             mano didelė, kaip arklio. Ir kakta nelyginant akmuo iš
5268   24|            tikro sūnaus atėmė tėviškę ir užrašė Monikai. Tada aš
5269   24|               užrašė Monikai. Tada aš ir tariau, kad Doveika bus
5270   24|    Basiuliškėse. Svetimi žmonės dirbs ir gyvens. Juk ir Doveika svetimas.
5271   24|           žmonės dirbs ir gyvens. Juk ir Doveika svetimas. Zuzanos
5272   24|          purtė drebulys. Jis atsikėlė ir, paėjęs tarpdurin, apsižvalgė.
5273   24|         ožragį Doveiką. Aš palauksiu. Ir ko man nepalaukti, išlaukus
5274   24|            Tilius.~    - Kam tau? Yra ir be tavęs kam. Ir jei tu
5275   24|             tau? Yra ir be tavęs kam. Ir jei tu norėsi, aš pasiliksiu.
5276   24|              Tilius, nebeapsikęsdamas ir sukaustytas mirtinos baimės.~
5277   25|         debesis nusileido ant Virsnių ir Basiuliškių. Apšviesti besileidžiančios
5278   25|            valsčiaus pusėn, į aukštus ir našius laukus, kūpsuojančius
5279   25|           kūpsuojančius viensėdijomis ir baigiančiais griūti senaisiais
5280   25|            pavėsiuose. Iš kur tyrelis ir jį supą miškai brėžėsi melsvu
5281   25|          Daugis anų ramiųjų gyventojų ir nemėgino kelti ten kojos,
5282   25|            ten kojos, klausėsi pasakų ir tikėjo viskuom, ką šnekėjo
5283   25|                ką šnekėjo keliautojai ir žiniuonys. Iš tų aukštumų.
5284   25|             apvožusi tenykštį pasaulį ir saugojanti jį nuo pašalinių
5285   25|             išeiti, apvesta grioviais ir apversta velėnomis, bet
5286   25|              užimtame plote ji smilko ir žioravo netrukdoma, iki
5287   25|          didieji rudens lietūs užlies ir paskandins. O lietaus šaukte
5288   25|              parudavo, išdegė atolas, ir gyvuliai beviltiškai skambliojo
5289   25|       skambliojo sausus ežių stagarus ir traukė baubdami, ragus atstatę,
5290   25|      Tarpmiškėje staiga pasidarė tyku ir tuščia. Dūmų prigesinta
5291   25|          pasibaigė laukuose. Klegesys ir triukšmas, kurį kėlė griovkasiai,
5292   25|         pjūvis jau rėžėsi už Laumakių ir kasdien smigo tolyn ir gilyn.
5293   25|       Laumakių ir kasdien smigo tolyn ir gilyn. Visa linksmųjų vyrų
5294   25|               beužklysdama vis rečiau ir rečiau. Veronikos krautuvė
5295   25|         Veronikos krautuvė apsiniūkė, ir, jei ne Petras su Tugaudžiu
5296   25|            jei ne Petras su Tugaudžiu ir dar keliais, neužmirštančiais
5297   25|           būtų galėjusi duris užšauti ir išeiti visai dienai į daržą.
5298   25|            nedarė, tai tik iš įpročio ir nenoro nustoti krautuvininkės
5299   25|             mažai ką gero žadėjo.~    Ir Agnės gyvenime permaina
5300   25|           Kodėl ji nebeatvažiuojanti? Ir, jei ketino, tai kada? Va
5301   25|               Motina graudeno dukterį ir stebėjosi. Bene bus susipykusi
5302   25|             Mergiščia pašėlo, papyko, ir viskas praėjo. Ačiū Dievui,
5303   25|               po tokių linksmybių dar ir vargo tenka pavargti. Ne,
5304   25|          pavargti. Ne, Agnė ne tokia. Ir tas gerai. Išvažiuos, pripras
5305   25|             gerai. Išvažiuos, pripras ir gal ištekės. Vargonininkas -
5306   25|               Gužienė turėjo patyrimo ir į viską žiūrėjo tokiom akim.
5307   25|               akim. Dviem mergom kaip ir nedera trintis namie. Vienai
5308   25|            įgavusi, rodė jos išvaizda ir laikymasis. Ji lyg paaugo
5309   25|             laikymasis. Ji lyg paaugo ir sustembo. Maža kas bebuvo
5310   25|          bebuvo likę iš anos traškios ir gaivios mergaitės, kuri
5311   25|           mergaitės, kuri galėjo būti ir penkiolikos metų jos nepažįstančiam.
5312   25|              metų jos nepažįstančiam. Ir savo elgesiu primenančios
5313   25|          stirną, kuriai valia siausti ir lelioti nuo ryto iki vakaro
5314   25|               visoje plačioje girioje ir skynimuose. Ji ir buvo užaugusi
5315   25|             girioje ir skynimuose. Ji ir buvo užaugusi giriose, gausiai
5316   25|        rytmečių rasa, nuprausta lietų ir iškedenta vėjų, prasiveržiančių
5317   25|              tiksliai apibrėžtą laiką ir paskirtį jame. Vieną savo
5318   25|        apsitraukė niūriais šešėliais. Ir saulė, matoma pro dūmus,
5319   25|          švietusi jos vaikystės takus ir šildžiusi jos kambarėlio
5320   25|                visur tuo pačiu tamsiu ir drumzlinu marškoniu traukėsi
5321   25|            mirguliuojančių pievokšlių ir miško gelstančių lapų. Iš
5322   25|            jau nebebuvo ta pati miela ir vėsiai gili, bet suversta,
5323   25|              bet suversta, išniekinta ir palikta ateinančioms darganoms.
5324   25|               ateinančioms darganoms. Ir apylinkės žmonės, kas rytas
5325   25|          rytas suvežą pieną pieninėn, ir motoro kalimas pro juodą
5326   25|             pro juodą skardos kaminą, ir dulkių grąžtas, nusidriekiąs
5327   25|          paskui nuvažiavusį autobusą. Ir retkarčiais beužklystą kaimynai,
5328   25|      retkarčiais beužklystą kaimynai, ir jų atsibodėjusi kalba krovėsi
5329   25|             rinkosi stambiais lašais, ir ji prapliupo ašarų sriautu,
5330   25|          priekaištavimų, be garbstymo ir atsižadėjimų, tyliai, ramiai
5331   25|         vasaros lietus gulėjo paslika ir liejo ašaras. Agnė, toji
5332   25|           atvežta iš tolimos gimtinės ir užaugusi pamiškėje. Kur
5333   25|             žalumos, graudaus ilgesio ir lūkesių, sutirpstančių neperžvelgiamoje
5334   25|       neperžvelgiamoje miško sienoje. Ir tą rudenį ji jau buvo išaugusi
5335   25|           rudenį ji jau buvo išaugusi ir suplėšiusi ankštą aplinkos
5336   25|               ankštą aplinkos kevalą. Ir numetusi lyg išaugtinius
5337   25|              vėliau prasikalusią žolę ir ant jos besitelkiančius
5338   25|               ji apraudojo savo meilę ir trumpą vienatinį džiaugsmą.
5339   25|            kad visa tai jau praeityje ir nebesugrąžinama. Ji ką tik
5340   25|             ką tik tebuvo atsistojusi ir tespėjusi paėjėti keletą
5341   25|             pajuto įsigalinčią rudens ir žiemos nedalią. Ji bijojo
5342   25|         gramzdins debesys. Vis tamsyn ir tamsyn. Paskui sutems galutinai.
5343   25|              Paskui sutems galutinai. Ir kas bus tada? Praleisti
5344   25|              nebebuvo ta pati, lengva ir skaidri, nieko nežinanti
5345   25|              skaidri, nieko nežinanti ir gyvenanti šviesiu ryto sapnu.
5346   25|               buvo ragavusi džiaugsmo ir visa jam atidavusi, viskuom
5347   25|           atidavusi, viskuom tikėdama ir viskuom pilnai pasikliaudama.
5348   25|              pasikliaudama. Nieko sau ir už savęs nepasilikdama.
5349   25|               ateinančių negandų ilgą ir neturinčią jokio prašviesėjimo
5350   25|         nebeįsivaizdavo pavasario sau ir bemeilijo užmigti visam
5351   25|            užpakaly palieka pragaištį ir šaltį ir prieš savo akis
5352   25|            palieka pragaištį ir šaltį ir prieš savo akis turi nenusileidžiančią
5353   25|        krintančius į suakėtas dirvas, ir stebėjosi, kaip jie galėjo
5354   25|              skubiausiai. Bet sėjikai ir buvo pakeleiviai, didžiame
5355   25|           kely sustoję tik atsikvėpti ir pririnkti gūžius grūdų ir
5356   25|             ir pririnkti gūžius grūdų ir nesirūpiną, kad kam nors
5357   25|               kad kam nors čia negera ir sunku. Kas rytas lydėjo
5358   25|          lydėjo vieškeliu atidundantį ir už miško kampo pranykstantį
5359   25|          kampo pranykstantį autobusą. Ir regėjo save vienoje iš anų,
5360   25|            pro langus matomų sėdynių, ir leidosi nešama smarkiai
5361   25|              Vis tiek, kur jie nuneš. Ir vis tiek, kur sustos. Ir
5362   25|              Ir vis tiek, kur sustos. Ir gali net nesustoti. Tik
5363   25|              jos nelaimės vietos.~    Ir juo greičiau, juo geriau.
5364   25|              geriau. Ko nors netikėto ir naujo ji nesivylė svetur,
5365   25|             suprasti, turėjo nujausti ir tarti žodį. Krikštomočios
5366   25|               savom. Ji parašė laišką ir pradėjo laukti tos dienos,
5367   25|               atvažiuos jos pasiimti. Ir pamažėle dėliojo daiktelius,
5368   25|          pamažėle dėliojo daiktelius, ir pamažėle atsisveikino su
5369   25|       pamažėle atsisveikino su namais ir visu, kas buvo aplink. Pagaliau
5370   25|         pasikelia, sumosuoja sparnais ir skrenda. Visokios priežastys
5371   25|         Paskui ją suėmė baisus pyktis ir įtūžimas. Ji vėl nesuprato
5372   25|                Ji vėl nesuprato savęs ir nutarimo taip pigiai, be
5373   25|          atsirado kita, kuri be gėdos ir sąžinės išskėtė savo aštrius
5374   25|            išskėtė savo aštrius nagus ir juos suleido, kad išplėštų
5375   25|            širdį. Monika, toji begėdė ir puikuolė, apmulkinusi senį
5376   25|            puikuolė, apmulkinusi senį ir užsisėdusi ant jo gero.
5377   25|     užsisėdusi ant jo gero. Ji turbūt ir tebuvo tiek verta, kad laimėtų
5378   25|            jau ji manosi galinti imti ir toliau, kas patinka ir ką
5379   25|           imti ir toliau, kas patinka ir ką tik pamato. Toji beširdė
5380   25|              tik pamato. Toji beširdė ir nieko nepaisanti mergšė
5381   25|               Aną vasarą atsidriekusi ir pas juos radusi tokį šiltą
5382   25|            pas juos radusi tokį šiltą ir malonų prieglobstį. Agnė
5383   25|               prieglobstį. Agnė nirto ir plėšėsi apmaudu vien pagalvojus,
5384   25|        kalbėdavosi, kaip vaikščiodavo ir klausydavo tartum vyresnės
5385   25|           nors apkabinus išbučiuotum. Ir klausinėjo visko, ir suprantama
5386   25|     išbučiuotum. Ir klausinėjo visko, ir suprantama kodėl. O ji,
5387   25|           kodėl. O ji, kvailutė, kaip ir seniau, visiškai pasitikėdama,
5388   25|           pasitikėdama, nieko neslėpė ir tenorėjo išsipasakoti kuo
5389   25|             valandų, kai ji pašokdavo ir norėdavo bėgti Basiuliškių
5390   25|              bėgti Basiuliškių kieman ir, sutikus Moniką, tėkšti
5391   25|               į veidą, spjauti į akis ir išeiti, palikus visų akivaizdoje
5392   25|      bekraustydama daiktus, tarp kitų ir raudonus karolius, kažkada
5393   25|            kažkada Monikos dovanotus, ir, juos pagriebusi, sutraukė
5394   25|             juos pagriebusi, sutraukė ir karoliukus išbėrė pro langą.
5395   25|             pro langą. Tarp nuotraukų ir atvirukų ji pastebėjo vieną
5396   25|          įsispraudusi tarp jos, mamos ir Milės kažkada tarp sužydusių
5397   25|               iškirpo tą nedorą galvą ir numetė į šiukšles. Nieko
5398   25|             tą bjauriąją, tą pasalūnę ir apgavikę. Nuo to jai nepasidarė
5399   25|                Išvarys, koja išspirs. Ir kitaip paniekins. Įvairiausi
5400   25|         išvarytą iš ūkio, apspjaudytą ir palaidotą kapuose. Net ne
5401   25|             tvoros, su pakaruokliais. Ir tai per šventa vieta tokiai.
5402   25|       įmurdyti, kad nė žymės jos kapo ir atmininio.~    Ir tada Tilius
5403   25|            jos kapo ir atmininio.~    Ir tada Tilius sugrįžtų. Kur
5404   25|       besidėtų tada. Sugrįžtų, ateitų ir stovėtų galvą panarinęs.
5405   25|               nesakytų. Tik apsisuktų ir pati nueitų. Ką besakyti
5406   25|              pasakytų, kad išvažiuoja ir gyvens pas tetulę taip puikiai,
5407   25|               kuom tik nori vaikščios ir šoks. Šokių vakarėliai ten
5408   25|            savaitę, o gegužinės - tai ir šeštadieniais dar. Bet ne
5409   25|       gegužinės, kur susirenka susnos ir visokie valkatos. Ji dar
5410   25|              kad netrukus ji ištekės. Ir kad tas vargonininkas visai
5411   25|             prasigėrę griovių kasėjai ir prakaitu amžinai sudvisę
5412   25|       merginos visos jį įsimylėjusios ir bažnyčion renkasi tik tam,
5413   25|                kad galėtų jį pamatyti ir pasiklausyti jo muzikos.
5414   25|           viškų. Didelė bažnyčia ten, ir parapija turtinga, ir ten
5415   25|            ten, ir parapija turtinga, ir ten gyventi tai jau vieni
5416   25|              tai jau vieni džiaugsmai ir malonumai.~    Ir po tokių
5417   25|          džiaugsmai ir malonumai.~    Ir po tokių išsipasakojimų
5418   25|             lyg prisiuosčiusi gailių, ir dar didesnę tuštumą aplink
5419   25|                Beliko krautis daiktus ir numatytą dieną išvažiuoti.
5420   25|               jau taip nebedaug liko. Ir su kiekviena praeinančia -
5421   25|       paskutinės - laiptus atitrauks, ir ji pasiliks viena ir patamsyje.~   
5422   25|       atitrauks, ir ji pasiliks viena ir patamsyje.~    Agnė grimzdo
5423   25|                Agnė grimzdo liūdesin, ir, motina ją ramino ir guodė.
5424   25|        liūdesin, ir, motina ją ramino ir guodė. Ir jai pagailo vaiko.
5425   25|            motina ją ramino ir guodė. Ir jai pagailo vaiko. Ne tiek
5426   25|        pagailo vaiko. Ne tiek daug jų ir turėjo. Praverstų ir čia
5427   25|               jų ir turėjo. Praverstų ir čia abi mergaitės. Visko
5428   25|               Bet negalima atsižadėti ir turto, kurį užrašo. Ir už
5429   25|     atsižadėti ir turto, kurį užrašo. Ir už tai - tik nukaršinti
5430   25|              jauna, kad ne metus, bet ir ketverius kokius gali traukti
5431   25|               Gal anas, jai peršamas, ir nieko. Bet, kai Agnė pasijus
5432   25|                kai Agnė pasijus viena ir kaip paveldėtoja namų ir
5433   25|              ir kaip paveldėtoja namų ir žemės, tai jaunikių muštinai
5434   25|             pasirinkti.~    Milė, jei ir ką sakė, tai tik iš įpročio
5435   25|             savaime jai viskas lieka, ir viena galės ponauti. Skirti
5436   25|              ko. Tai tegul sau sveika ir važiuoja. Nors jai pačiai
5437   25|             niekur, be bažnyčios, dar ir nebuvo. Net autobusu neteko
5438   25|          galėtų. Pro šalį eina. Sėstų ir nušvilptų. Jei motina nesiteiravo
5439   25|            nagais kartais pabraukdama ir per skaudžiai.~    - Ar
5440   25|               Tai paklausk. O gal jis ir nežino, kad tu išsiruoši?~    -
5441   25|               tu išsiruoši?~    - Jis ir nežinos.~    - Va, tai kaipgi?
5442   25|               parodė seseriai liežuvį ir nusisuko.~    - Sakau, jog
5443   25|              Tu atsikabink nuo manęs. Ir įsikišk sau tą Tilių ir
5444   25|               Ir įsikišk sau tą Tilių ir tą šlubį raganių. Jie abu
5445   25|              abu man tiek terūpi kiek ir tas tavo klišas išsiviepėlis.~   
5446   25|                Pėdos į vidų knerptos, ir užtai greičiausiai jis vietos
5447   25|               ją drumstėsi spiečiais! Ir ne tiek dar būtų jų buvę,
5448   25|               tai jau gali nesigirti. Ir neturi kuom.~    Iš sesers
5449   25|                  Iš sesers kalbos jai ir nepaaiškėjo, ar ji ką nors
5450   25|             gero neišeina. Tik bloga. Ir todėl sveikiau atsitolinti
5451   25|               kol dar Monikos nebuvo, ir vėliau, jau jai esant. Jai
5452   25|            nieks apie ją nebepakalbės ir nebeprisimins. O norėtų
5453   25|  nebeprisimins. O norėtų pati nubėgti ir aplakstyti visus pašalius.
5454   25|          visus pašalius. Ji neiškentė ir užkalbino Lauryną, kai šis
5455   25|          sustabdė savu žlibąją kumelę ir nerangiai žergliojo iš vežimo.~    -
5456   25|               kad mano kelias trumpas ir visada tas pats - nuo karvės
5457   25|              jis yra saldainių pirkęs ir apdalinęs. O įsigėręs ir
5458   25|              ir apdalinęs. O įsigėręs ir itin pasišvaisto.~    -
5459   25|           autobusu.~    - Vaje, vaje, ir nebijosi su tąja pekline?~    -
5460   25|           padarys?~    - Nubugdys kur ir paklaidins. Ir namų nebeatrasi.~    -
5461   25|           Nubugdys kur ir paklaidins. Ir namų nebeatrasi.~    - Ir
5462   25|             Ir namų nebeatrasi.~    - Ir nereikia. Aš ir taip nebegrįšiu.~    -
5463   25|     nebeatrasi.~    - Ir nereikia. Aš ir taip nebegrįšiu.~    - O
5464   25|               reikalėliai susiklostė, ir jis kaltas dėl to.~    Laurynas
5465   25|      apdrausti. O kas draudžia mišką? Ir jei ugnelė būtų pasibaudusi
5466   25|               ugnelė - tai tik plėnys ir nuodėguliai.~    O Doveika,
5467   25|           naktim nebemiega. Nusigando ir jis vieną kartą. Šautuvą
5468   25|         virvele vamzdžius pertraukia. Ir iš dėžės atrenka šovinius.
5469   25|              Būtų medžioklės sezonas, ir laukai pertekę visokios
5470   25|            nebeina. Šautuvą patikrina ir vėl pakabina ant sienos,
5471   25|            vieno kiemo. Kol išaiškins ir sugaus ir uždarys kalėjiman,
5472   25|               Kol išaiškins ir sugaus ir uždarys kalėjiman, dar visko
5473   25|           Agnei lygiai vis tiek. Nors ir kraujais lytų, kai ji išvažiuos.
5474   25|            kadaise buvusio džiaugsmo. Ir gal tada galės pradėti iš
5475   25|              tas medelis, kurio žievę ir šakas su lapais, su žiedais
5476   25|               nuo permerktos velėnos, ir trąšūs, jauni ūgliai rungčiomis
5477   25|           linkusi sutirštinti spalvas ir išgyventi iki galo skaudžiai
5478   25|          išgyventi iki galo skaudžiai ir sunkiai savo nedalią. Ji
5479   25|              būklei, beveik įžeidimu. Ir leido paskutines dienas.
5480   25|         Pyrago iškepsianti tai dienai ir pati išeisianti pasitikti.
5481   25|                  Gerai? Pilna apmaudo ir kartumo nutvojo pašalin
5482   25|              nameliais prie bažnyčios ir nuomininkų dirbama žeme,
5483   25|             Tiesa, dar labai jaunomis ir kvailutėmis, kurių vyriausia
5484   25|            draugės, nieko nepadarysi. ir Agnė, kaip daugiau patyrusi,
5485   25|                į miestą, kurs baugino ir masino kartu. Ir gailėjosi
5486   25|              baugino ir masino kartu. Ir gailėjosi jos netenkančios.~    -
5487   25|   netenkančios.~    - Tai tu taip mus ir palieki? Ant visados?~    -
5488   25|         visados?~    - Ant visados... Ir kas man?~    - Ir nepasiilgsi?
5489   25|          visados... Ir kas man?~    - Ir nepasiilgsi? Nė mamos, nė
5490   25|                  Taip, aš pasiilgsiu. Ir atvažiuosiu jūsų aplankyti.
5491   25|           atvažiuosiu jūsų aplankyti. Ir jūs manęs nebeatpažinsit,
5492   25|             taip aš būsiu apsirengusi ir išsipuošusi. Ir dovanų kokių
5493   25|           apsirengusi ir išsipuošusi. Ir dovanų kokių atvešiu! Kokių
5494   25|              sargo duktė domėjosi dar ir kuom kitu. O kokių dovanų
5495   25|           stebėtis reikėjo jos išmone ir mokėjimu apsisukti.~    -
5496   25|            Tokie mieste gatves šluoja ir, žydų tarpvartėse sustoję,
5497   25|              Et...~    Ten būsią tiek ir tiek valdininkų baltais
5498   25|        valdininkų baltais marškiniais ir šilkiniais kaklaraiščiais.
5499   25|            žmonės ne tik vaikšto, bet ir kalba ir dainuoja kaip gyvi.
5500   25|             tik vaikšto, bet ir kalba ir dainuoja kaip gyvi. Ten...