Part

5501   25|            gyvi. Ten... Na, ten visko ir neišvardysi... Ir visa tai
5502   25|               visko ir neišvardysi... Ir visa tai ji turėsianti?~   
5503   25|         nulaužyti stirnų ožiams ragus ir sukristi, mirtinai nusikamavus,
5504   25|             nupjautos, puldamos žemai ir nuolankiai po kojų.~   
5505   25|            matydamos ją susimaišiusią ir surimtėjusią, pasijuto taip
5506   25|           pasijuto taip pat nejaukiai ir dėl visa ko klausė, ar mieste
5507   25|             miesto sūpynės geležinės. Ir jomis galima išsidumti iki
5508   25|              atsisveikinti. Pas kalvį ir pienininką. Ir jų daugiau
5509   25|              Pas kalvį ir pienininką. Ir jų daugiau nebematys.~   
5510   25|             švietė, bet jau pasvirusi ir netekusi kaitros ir vasaros
5511   25|         pasvirusi ir netekusi kaitros ir vasaros galios ir apsitraukusi
5512   25|             kaitros ir vasaros galios ir apsitraukusi gailia liūdesio
5513   25|        liūdesio migla. Pelkės ruseno, ir dūmai sunkėsi iš jų versmių,
5514   25|               niūriam tyrelio dievui. Ir Agnė manė, jog amžiams pasiliks
5515   25|         paskutinių įvykių, sumaitotas ir nuniokotas. Miško, kur nesuskaitomus
5516   25|          kartus braidė po jo pavėsius ir samanykščius. Ji užsigeidė
5517   25|             kartą išeiti su krepšeliu ir pasirinkti bruknių. Jas
5518   25|           bruknių. Jas galės pasiimti ir nuvežti tetai. Aname krašte
5519   25|                   Apsiavusi naginėmis ir storomis vilnonėmis kojinėmis,
5520   25|             samanynus, sklaidė gailių ir vaivorų pudurėlius, kuriuos
5521   25|               braukti visais pirštais ir semti rieškučiomis. Netruko
5522   25|               ėjo toliau, dairydamasi ir atsisveikindama. Tyrelis
5523   25|              Rūkstantis, smilkstantis ir nejaukus taip, lyg sutraukęs
5524   25|       sutraukęs savin visas paslaptis ir uždengęs jas rusvu debesiu.~   
5525   25|          išvartomis nusekusią Vilkiją ir nejuto, kaip atsidūrė Basiuliškių
5526   25|        Basiuliškių palaukėje. Sustojo ir žiūrėjo į lauką, į sodą,
5527   25|             Bet toliau nebedrįso. Ten ir nebuvo ko eiti. Jei kada
5528   25|            Jeigu eiti, tai tik dabar. Ir ji pyko ir niršo ant savęs,
5529   25|             tai tik dabar. Ir ji pyko ir niršo ant savęs, kad nenueis
5530   25|          niršo ant savęs, kad nenueis ir nepasakys, kad Tilius -
5531   25|         Matytų, kaip jų veidai išbąla ir krinta viskas iš rankų.
5532   25|            rankų. Ne, ji to nepadarys ir todėl gėdino save, kam stovi
5533   25|          todėl gėdino save, kam stovi ir žiūri. Jei ją kas aptiktų
5534   25|          pradėtų šnekėti. Ji apsisuko ir parėjo namo. Viskas pabaigta.
5535   25|     ramiausiai galėjo išvažiuoti.~    Ir išvažiavo. Dieve brangiausias -
5536   25|         aukščiau ji kiek prasiskiedė, ir medžių viršūnės plaukė lyg
5537   25|              Agnė stovėjo su lagaminu ir pora ryšulių ant vieškelio
5538   25|            pora ryšulių ant vieškelio ir laukė autobuso. Atsibučiavo
5539   25|              seserim. Apsikabino tėvą ir tik išsilaikė neverkusi.
5540   25|              tik išsilaikė neverkusi. Ir nežinia dar kaip, jei autobusas
5541   25|             išnėrė iš miško, iš miglų ir, sucypęs stabdžiais, sustojo
5542   25|              įlipo, nusipirko bilietą ir atsisėdo kukliai pačiame
5543   25|               tiltą, truputį kalnelin ir vėl sustojo. Durys prasidarė,
5544   25|        valdymo laikų. Jis pamatė Agnę ir atėjo prie jos.~    - Ir
5545   25|              ir atėjo prie jos.~    - Ir kaimynė! Tai kur, meldžiamoji?~    -
5546   25|              Reikalai visokie.~    Šį ir tą plepėjo, mašinai smagiai
5547   25|        vieškeliu, kopiant į kalnelius ir nusileidžiant į pakalnes,
5548   25|               į pakalnes, su upeliais ir tiltais per juos. Pro kaimus,
5549   25|        vienkiemius, kertant miškelius ir alksnynus. Autobusas lingavo
5550   25|          alksnynus. Autobusas lingavo ir supo keleivius. Doveika
5551   25|             Doveika klausinėjo visko, ir Agnė jam neliko skolinga.
5552   25|           ilgam, gal net ant visados. Ir Doveika gerokai nustebo.~    -
5553   25|        Doveika gerokai nustebo.~    - Ir negaila palikti saviškių?~    -
5554   25|           žmogysta, jeigu jis mojavo. Ir gailus kartulys nušleikštino
5555   25|              širdį. Senis išvažiuoja, ir Monikai visa dienelė. Laisvė
5556   25|            nežinau, ką tas mano vyras ir beveiks? Bus jam liūdna.
5557   25|           liūdna. Galą dar pasidarys, ir aš neteksiu gero darbininko, -
5558   25|                 Nesidarys, nebijokit. Ir kas jam aš, jei jis turi
5559   25|             geresnę? Na tokią, oho!.. Ir ten pat, prie vietos...~    -
5560   25|               ausies. Laikrodis gerai ir tiksliai ėjo.~
5561   26|              karšta, persūdyta įvykių ir nesibaigiančių darbų. Bet
5562   26|         nykiai dūzgė užsikorusi musė, ir varpelis virš durų vis rečiau
5563   26|          grietinės nugriebimo punktas ir vieškeliu du kartu per dieną
5564   26|           laikais, pasmerktas gūdumai ir ilgų naktų nedaliai.~   
5565   26|          gyvybė rodėsi kitose vietose ir kitaip apsireikšdama. Rudens
5566   26|         klėties, nors tai reiškė ilgą ir sunkų darbą. Garo mašinos
5567   26|             dar dienelei neprašvitus, ir jie visomis kryptimis, iš
5568   26|  prisipildydavo visas rudens pasaulis ir kaukdavo, ir maurodavo iki
5569   26|          rudens pasaulis ir kaukdavo, ir maurodavo iki vėlumos.~   
5570   26|            maurodavo iki vėlumos.~    Ir po to skardus kibinamų mergų
5571   26|              kibinamų mergų klyksmas, ir sutartinė, svyruojant į
5572   26|           šalis, susikabinus rankomis ir išėjus į kiemą, tokiu laiku,
5573   26|                kai ne tik žmonės, bet ir šunes, šiltai kamuolin susisukę,
5574   26|           kamuolin susisukę, knarkia. Ir tom pačiom akim iš ryto
5575   26|             Trūksta naginių apivarai, ir miežių akuotų nuėsti sprandai
5576   26|              nakties darbą, buvo tylu ir ramu Basiuliškėse. Kas liko,
5577   26|            Kas liko, tai be skubėjimo ir lakstymo bus atlikta. Kūlimui
5578   26|              geriau išsigulėti šiaude ir išnokti, kad be baimės aruoduose
5579   26|            jos turima priprasti, kaip ir prie įtampos darbymetėje.
5580   26|       darbymetėje. Aštri žagrė raikė. ir naujai nusišveitusi verstuvė
5581   26|           nusišveitusi verstuvė guldė ir klojo vieną šalia kitos
5582   26|             vieną šalia kitos tiesias ir ilgas vagas. Dosniai ir
5583   26|               ir ilgas vagas. Dosniai ir gausiai atidavusi žemė grimzdo
5584   26|            prikristi ant sausos žolės ir stebėti pasauliui, kaip
5585   26|             įsuktas pumpuras, pritilę ir prisnūdę, iki ateis jų laikas.~   
5586   26|         laikas.~    Kas buvo lengviau ir paprasčiau, kaip sekti,
5587   26|              spalvų turtingumu, puolė ir gulė čežėdami po kojų. Ir
5588   26|             ir gulė čežėdami po kojų. Ir atgal tokiu pat žingsniu,
5589   26|               prie kūpsančio kupstais ir viksvomis pasišiaušusio
5590   26|       viksvomis pasišiaušusio liekno. Ir skersai, ir išilgai, neperžengiant
5591   26|     pasišiaušusio liekno. Ir skersai, ir išilgai, neperžengiant nužymėtos
5592   26|               dulkių debesyje mašina. Ir paukščiai, pasikėlę iš kažin
5593   26|         pasikėlę iš kažin kur, skrido ir nesustodami plasnojo nežinion.~   
5594   26|               lietus, prasidėjęs rūku ir lijundra, permerkiąs iki
5595   26|          visus slapčiausius plyšelius ir spragas. Tuštumos nebeliko
5596   26|              gerai net nesusivokdamas ir pasijusdamas perpildytas
5597   26|            Ruduo jį svaiginamai purtė ir užraugė nerimu. Jis pajudino
5598   26|           pajudino įmigusius pojūčius ir tam sutausotas jėgas. Jis
5599   26|        paukščiams - pakeliant sparnus ir išsikeliant už tūkstančio
5600   26|               Tegeidžiant apsisaugoti ir išlikti.~    Ir Agnė pasileido
5601   26|           apsisaugoti ir išlikti.~    Ir Agnė pasileido ieškoti priebėgos.
5602   26|       nusiminimo šešėliais aptamsinta ir sugelta širdimi, kaip ir
5603   26|              ir sugelta širdimi, kaip ir visų, bėgančių iš savojo
5604   26|              į vyšnios šaką apžiūrėti ir atsiimti senąją gūžtą. Niekas
5605   26|           vienas audringas pavasaris. Ir kas po to? Keista, neišreiškiama
5606   26|          baimė kažko neįsivaizduojamo ir neapčiuopiamo, o pajuntamo
5607   26|          audra dideliuose nuotoliuose ir be jokių akivaizdžių ženklų,
5608   26|       įspėjimą, kad laikas yra atėjęs ir jam. ~    Tilius atitoko.
5609   26|              prisiminęs atidėtą šalin ir visai užmirštą svarbų pažadą,
5610   26|             nenustojusį savo reikšmės ir galios. Gaisras miške tebuvo
5611   26|             Jis kliedėjo iš nuovargio ir pastangų pabusti. O Agnė
5612   26|       gyvenvietę. Bet ji liko švitėti ir toliau, tartum miško tankmėje
5613   26|            pūzras tik pradedant temti ir vėliau, nakčiai įsigalint.~   
5614   26|           įsigalint.~    Labai lengva ir gera turėjo po to pasilikti.
5615   26|        mergaitė su savim. Tik gyventi ir džiūgauti, ir naudotis gėrybėmis,
5616   26|             Tik gyventi ir džiūgauti, ir naudotis gėrybėmis, kurias
5617   26|      palankiai susiklosčiusi padėtis. Ir jokių trukdymų nebesitikint
5618   26|                jo neapleido visą rytą ir visą dieną. Jis krankštė,
5619   26|             bandė net pirštu pasiekti ir išimti ar sutelktų seilių
5620   26|               seilių gurkšniu nuryti. Ir tai nieko nepadėjo.~   
5621   26|           viršūnės skaisčiai nušvito, ir dangus pasitiesė virš jų
5622   26|         dangus pasitiesė virš jų gėlą ir iki begalybių permatomą
5623   26|        prižertos smulkučių karoliukų. Ir kiekviena ražienos birbynė
5624   26|               O tačiau padange plaukė ir ausyse skambėjo keisti,
5625   26|            Kas nors turėjo atsitikti, ir darni valandų tėkmė susijaukti.
5626   26|              oro atmainą pajunta seni ir prityrę žmonės, visą amžių
5627   26|           atsirėmęs į saulę, į vėtras ir kietomis rankomis įsikirtęs
5628   26|          vikriai peršokdamas griovius ir išsilenkdamas arimų ir rugiais
5629   26|       griovius ir išsilenkdamas arimų ir rugiais užsėtų dirvų. Iš
5630   26|            ieško, stumdamasis tiesiai ir neabejodamas. Ir, pažinus
5631   26|              tiesiai ir neabejodamas. Ir, pažinus brolį, vietoj palengvėjimo
5632   26|       nebeiškęsdamas sustabdė arklius ir šūktelėjo, jam dar esant
5633   26|             vaikinas atsmaukė kepurę, ir jo dantys švietė, paryškinami
5634   26|               Iš kur ten? Visi sveiki ir tau linkėjimų siunčia. Aš
5635   26|         suvaldyti savo irzlumo Tilius ir pasekė brolio ranką, siekiančią
5636   26|                Jis suglamžė popierėlį ir numetė.~    - Gal kas įdomesnio?
5637   26|      teisinosi brolis.~    - Parodyk. Ir susuk man dūmą. Mano pirštai
5638   26|             juos kur...- siekė laiško ir drauge atkišo tabako pakelį.~    -
5639   26|         nevykusiai plėšė laiško voką, ir popierius šokinėjo jo rankose.
5640   26|           nors ne taip. Tiek daug jau ir jis išmanė.~    - Tai matai... -
5641   26|           nepatinka?~    - Keiktumeis ir tu. Dar gražiau. ~    Jaunuolis
5642   26|          dabar jis... Nesakai, ne kur ir ką.~    - Į miškus.~    -
5643   26|          gerai gyvena. Ko trūksta kad ir jūsiškiui?~    - Eik tu
5644   26|              tu po velnių su mūsiškiu ir su visais! Man nesvarbu,
5645   26|            Nesu tokio girdėjęs.~    - Ir aš girdžiu pirmą kartą.~   
5646   26|               trečias, visai svetimas ir nedraugiškas, kurio reikia
5647   26|           šaukti ant manęs? - didelis ir savarankiškas statėsi Tilius,
5648   26|              padėjo atkinkyti arklius ir gėrėjosi jais, neslėpdamas
5649   26|           tavo žemėje užauga, surytų. Ir tai dar neužtektų. Atsimink,
5650   26|            kad tokiems smakams reikia ir duoti,- negailestingai naikino
5651   26|             Tilius.~    Na, na... Gal ir taip. Bet vis tiek malonu
5652   26|        apsiliuobti. Jis nėjo nė vidun ir išsitraukė nuo prieklėčio
5653   26|       berniukas.~    - Tave palydėsiu ir užsuksiu pas eigulį pasiteirauti. ~   
5654   26|        vietove. Juk tam ilgai ruošėsi ir laukė progos. Ką? Jis beveik
5655   26|         išvaromas? Tilius pasišiaušęs ir taip atšiaurus, lyg pavydėtų.
5656   26|               O ko čia? Jis neatsikąs ir nepaglemš jo vietos. Gali
5657   26|             ramus. To jis nesitikėjo. Ir ūkis - tarytum išmiręs.
5658   26|                 Bet jaunuoliui rūpėjo ir šeimininkė. Ji gal daugiau
5659   26|           buvo tokių metų, kad kalbos ir užuominos jo vaizduotę kaitino
5660   26|      vaizduotę kaitino iki raudonumo. Ir ji kartu išvažiavusi? Ne,
5661   26|            kur ji, šeimininkė? Tilius ir broliui jos pavydėjo.~   
5662   26|              Jį kvietė už stalo sėsti ir kartu papietauti.~    -
5663   26|          papietauti.~    - Nesisėsiu, ir nesivarginkit dėl manęs.
5664   26|           Noriu kai ko paklausti.~    Ir jis paklausė.~    - Vyresnis
5665   26|            ištraukė apglamžytą laišką ir padėjo kaip tik prieš jo
5666   26|        pavartė, atsikėlė iš užustalės ir nuėjo prie lango, nors šviesos
5667   26|              prie lango, nors šviesos ir vietos buvo pakankamai ir
5668   26|             ir vietos buvo pakankamai ir ten, kur sėdėjo. Jis skaitė
5669   26|          prašymą, išeidamas atsargon, ir viskas. Ir pamiršęs buvau.
5670   26|        išeidamas atsargon, ir viskas. Ir pamiršęs buvau. Tik kažin,
5671   26|         Baikštys nusikeikė sklandžiai ir sultingai, kaip temoka žmonės,
5672   26|         žmonės, amžių leidžią gamtoje ir susitinką tik su tokiais
5673   26|            jis iš to vaikino išgirdo, ir apskritai jo keista laikysena
5674   26|              jos išlikimas narys, kad ir žemiausio laipsnio, šoko
5675   26|           snukį už tokias šnekas, tai ir žinotum, - pasakė jis ir
5676   26|              ir žinotum, - pasakė jis ir kreipėsi į žmoną.- Įleisk
5677   26|                   Moteriškė paieškojo ir surado miško uogomis uždažyto
5678   26|         Žvalgas - beveik tas pats, ką ir girininkas. Čia jau tarnautojas,
5679   26|      kategorija, vyruti. Butas, kuras ir šviesa. Švilpauji sau po
5680   26|               Be praktikos, be nieko. Ir į žvalgus. Gilią šaknį kažkas
5681   26|            knisa jo užpakaly.~    Gal ir pavydo kiek jautėsi seno
5682   26|              seno eigulio nuotaikoje. Ir drauge jį siutinte siutino
5683   26|        siutino jauno vyro abejingumas ir nerodoma pagarba. Gauti
5684   26|              Gauti tarnybą šiuo metu, ir dar valdišką - reikia pasiutusios
5685   26|             uniforma! Mergos smaugsis ir žudysis dėl tavęs.~    -
5686   26|          Priešingai - ji dar bjauriau ir kebliau įsirėmė tarpumentin,
5687   26|          tarnybai. Eigulys - sušiuręs ir neatsakingas gaivalas ir
5688   26|              ir neatsakingas gaivalas ir pliauškalas pirmos rūšies.
5689   26|       pliauškalas pirmos rūšies. Jis, ir vidurnaktį išverstas iš
5690   26|          sugaišęs. Šeimyna pavalgiusi ir išsiskirsčiusi. Jo dalis
5691   26|              Jo dalis vėso ant stalo. Ir šeimininkė stovėjo, pasikaišiusi
5692   26|          trankosi. Pamatė mane ariant ir užsuko.~    Aha. Tai, vadinasi,
5693   26|             ranka įsisprendusi šonan, ir žiūrėjo. Tiliui šaukštas
5694   26|           lakstė paskui karves.~    - Ir panašus į tave. Jūs turbūt
5695   26|               būtų geriau susitraukus ir susirietus kaip žirnių kirmėlaitei
5696   26|           kamputyje. Ilgomis rankomis ir kampuotais pečiais tik sukliūsi,
5697   26|               mesdama vylingą pažadą. Ir, pravėrusi drėgnas, bejėgiškai
5698   26|              galėjo prasiverti durys. Ir ji išnaudojo laiką, suremtą
5699   26|          suremtą iš visų pusių pavojų ir netikėtumų, prisispausdama
5700   26|       apsikabindama nirtulingu glėbiu ir bučiuodama.~    - Aš turiu
5701   26|              pamatė ant kelio stovint ir pašaukė. Kažkokio vyno ne
5702   26|             brangi - norėjo pasakyti. Ir dar daugiau, ko nebesutalpino
5703   26|           vėlėsi lyg pakulos burnoje, ir jis springo, negalėdamas
5704   26|         kambarį, kai švitėjo auskarai ir akys degė kažin kuom, niekad
5705   26|          kažin kuom, niekad nematytu. Ir labiau gundančios ir geidžiamos -
5706   26|        nematytu. Ir labiau gundančios ir geidžiamos - net tada, kai
5707   26|      pragaištin.~    Jis uždarė duris ir dar atsisukęs patikrino,
5708   26|       palaidota. Kad amžiams užkasta. Ir amen.~    - Kokis velnias
5709   26|              girdymui. Jis stabtelėjo ir įsižiūrėjo į žalėsiais aptrauktas
5710   26|     mirkstančias iki pusės vandenyje. Ir nenugalimai traukė pažaliavęs
5711   26|              turgavietėje neparduotas ir apleistas daiktas, betgi
5712   26|                Ką nors reikia daryti. Ir nors kartą padaryti tinkamai.
5713   26|              Per smarkiai jas uždarė. Ir negerai elgėsi, kalbėdamas
5714   26|            patarti. Tu šį tą išmanai. Ir daugiau negu tavo vargšas
5715   26|            tavo vargšas samdinys. Imk ir pasakyk, ką mums daryti,
5716   26|       suabejojo, ar kas jo nesiklauso ir ar ne per garsiai ištarė
5717   26|               Lygiai gerai jie jausis ir vėliau, kai jau bus kas
5718   26|           naujo šaudys pro durų viršų ir molinius lizdus pripildys
5719   26|           jauniklių. Kaip buvo vasarą ir daugelį vasarų prieš tai.
5720   26|               vieną šios vietos dėmę. Ir viskas.~    Jis tramdė save
5721   26|           aštriais peiliais surėmusio ir neleidžiančio pakrutėti.
5722   26|                Jis tik dejavo gailiai ir patylomis kaip vaikas, pasimetęs
5723   26|      patylomis kaip vaikas, pasimetęs ir paklydęs ir pajutęs visą
5724   26|         vaikas, pasimetęs ir paklydęs ir pajutęs visą klaikumą nakties,
5725   26|               klaikumą nakties, miško ir pamažu, bet užtikrintai
5726   26|         sėlinančių vilkų. Jis varžėsi ir gėdijosi savo bejėgiškumo.
5727   26|       palengvinti sau. Būdamas vienas ir būdamas toks menkas klaikiai
5728   26|                Jei jis nebūtų pažinęs ir paragavęs mirtinai saldaus
5729   26|               gėrimo, užliejusio akis ir protą, visą žemę nudažiusio
5730   26|        baigiasi, lyg peiliu nupjauta, ir išnyksta, visiškai išsidalindama
5731   26|               išsidalindama beribėje. Ir visa tai nuplėšti vienu
5732   26|               trūkiu? Gerai. Nuplėšti ir visko netekti. Vienu trūkiu,
5733   26|               kas tik kartą gyvenime. Ir tik vienoje vietoje, lemties
5734   26|            lemties pirštu nurodytoje. Ir todėl privalomoje išgyventi
5735   26|            išgyventi giliai, kaitriai ir iki galo. Be prieštaravimo,
5736   26|              pasipriešinimo, klusniai ir su dėkingumu palenkiant
5737   26|            dėkingumu palenkiant galvą ir nuskęstant svaigime.~   
5738   26|              vasara vien latravojimas ir pagirios. Kartais ir be
5739   26|     latravojimas ir pagirios. Kartais ir be piktos mįslės imi ir
5740   26|               ir be piktos mįslės imi ir padaugini. Bet kai ateina
5741   26|                kad reikia viską mesti ir važiuoti. Gražiai pagyvensi,
5742   26|          važiuoti. Gražiai pagyvensi, ir mes tau to nepavydime, o
5743   26|        nebeišmuštumei iš savo galvos? Ir išgirdęs kristumei prie
5744   26|        išgirdęs kristumei prie žemės, ir priglaustumei ausį lyg prie
5745   26|              širdies savo mylimosios. Ir virpėtumei visas kaip lapelis
5746   26|             tiesa, tai tiesa. Bet jos ir nepasigedo. Jis turėjo savo
5747   26|           nepasigedo. Jis turėjo savo ir ją kitiems padainuodavo.
5748   26|     nesivargino. Jis pasiliko tuščias ir visad laimingas. O ar tu
5749   26|          negali - kepurėlė ant šalies ir į kitą darželį? Ne, Petrai,
5750   26|              kuri mane būtinai apims, ir pasidarysiu galą, ar iš
5751   26|          centų nestatyčiau. Surimtėsi ir užmirši - tikina jis. To
5752   26|            širdį ištraukti per gerklę ir padėti. E, širdis, širdis -
5753   26|             Petras atsikrankštė, kaip ir pasiruošdamas ką rimtesnio
5754   26|         pažiūros. O kai ką rimtesnio, ir nebėra to vyro. Va tai tau.
5755   26|           pirštų - rodo jis. Bandžiau ir tai, bet vis tas pats velnias.
5756   26|               nė darbininkas. Mokytas ir ne iki galo. Kad bent amatą
5757   26|        Padaužysi metus kilus priekalą ir turėsi duoną - greitas patarti
5758   26|             Be to, vis neprisiruošiu. Ir pritingiu. O kuom būti,
5759   26|               pritingiu. O kuom būti, ir nežinau. Būk eiguliu - trumpai
5760   26|        nežinau. Būk eiguliu - trumpai ir drūtai kerta jis. Taigi,
5761   26|              grasinamai pakilo storas ir bukas, nuo pypkės parudavęs
5762   26|          Doveika? A? Girdėjai, šelma, ir jo jauną, gražią žmoną paviliojai.
5763   26|           šautuvus laiko savo troboj. Ir pačiais stambiausiais šratais
5764   26|               lyg vilkams ar šernams. Ir kabo parankiui, kaip sakė
5765   26|          noris bėgli, atsikvėpti. Bet ir vėl negali. Galėsi, nėra
5766   26|             nėra čia ko. Tik susiimk, ir op - per griovį - labai
5767   26|        Neapsieinama be gilaus pjūvio. Ir drauge bet koks laimėjimas
5768   26|          šypsena prasišiepė jo nurūkę ir nuo kandiklio nudilę dantys.
5769   26|        kerėpliškai nerangus, apsisuko ir nuėjo. Melsvas dūmelis draikėsi
5770   26|            kepurėlę. Jis mažėjo, nyko ir sudilo parudavusioje Vilkijos
5771   26|             nė daigelis nedygo...~    Ir vakaras buvo jau čia pat.
5772   26|            tai eiti ilgai negaištant. Ir iš karto pabėgėti kuo toliausiai,
5773   26|         Basiuliškių žmonės. Jis gundė ir Tilių kartu patraukti, nes
5774   26|               savo vėžėse, savo kely. Ir nuo to jam linksmiau pasidarė,
5775   26|       kibirkštėlę. O gal dar kas nors ir kaip nors?.. Gal to nereikės?
5776   26|         nustumta viena dienelė. O gal ir kita? Jis nuėjo šeimyninėn
5777   26|            kita? Jis nuėjo šeimyninėn ir atsigulė savo lovon. Garsai
5778   26|              iš kiemo vienas po kito, ir po valandėlės, su įsigalinčia
5779   26|    atsileidžiant įtemptiems raumenims ir juos užliejant atvangai,
5780   26|              atklišeno iš nežinia kur ir pasiliko už durų. Ir nesiruošė
5781   26|              kur ir pasiliko už durų. Ir nesiruošė eiti vidun, tartum
5782   26|          laukdamas. Ne. Jis šnekėjosi ir barėsi pusbalsiu ir storai
5783   26|         šnekėjosi ir barėsi pusbalsiu ir storai dudendamas, kaip
5784   26|             visad nepatenkintas savim ir visu aplink. Durų klingė
5785   26|          ranka. Plyšys pamažu didėjo, ir jame vėrėsi statmenas vakaro
5786   26|                negu jis spėjo pažinti ir atsisėsti, ji atsirado prie
5787   26|                ji atsirado prie lovos ir pritūpė.~    - Miegi?~    -
5788   26|           standžią popieriaus skiautę ir kitą panašią juto savo kišenėje.~    -
5789   26|               Aš nebegalėjau nustygti ir atbėgau, kad ir tu žinotum.
5790   26|              nustygti ir atbėgau, kad ir tu žinotum. Kiek vėliau
5791   26|             vėliau tu ateisi pas mane ir rasi viską paruošta mūsų
5792   26|             turtingos įvykių eigos. - Ir pamatysi, kaip esi laukiamas
5793   26|          pamatysi, kaip esi laukiamas ir kaip viskas tik tau vienam.
5794   26|            tik tau vienam. Tik tau... Ir ką dar tau pasakysiu... ~   
5795   26|        spyglys susmigo taip skaudžiai ir taip giliai, jog jis vos
5796   26|               Jis siekėsi jį išplėšti ir numesti. Ir ištraukė laišką.~    -
5797   26|               jį išplėšti ir numesti. Ir ištraukė laišką.~    - Ir
5798   26|             Ir ištraukė laišką.~    - Ir man atnešė laišką...~    -
5799   26|          neužmiršk. Kažin kas grasaus ir nenumaldomai kieto atsišaukė
5800   26|            jau buvo garsiai rėkiantis ir nusiaubiantis gandas.~    -
5801   26|           eiguliu, arba žvalgu.~    - Ir tu mane paliksi dėl to,
5802   26|               suaižyti savo dideliais ir kietais kumščiais. Petrai,
5803   26|               tu dabar, senas valkata ir paleistuvi? Ar tau kada
5804   26|          noriu pradėti gyventi. Bijau ir pagalvoti. Aš neįsivaizduoju,
5805   26|          išsiversiu be tavęs, Monika. Ir čia dabar tokia velnystė...
5806   26|            man pradėti savarankiškai? Ir pačiam šį tą turėti?~    -
5807   26|         nesvarbu. Yra taip, kaip yra. Ir taip turi būti.~    - O
5808   26|            negalime skirtis.~    - To ir bijau.~    - Baikim tą pasaką.
5809   26|              kad žmogus sėdi už durų. Ir kad kiekvienas garsas sunkiasi
5810   26|               pro plyšius, pro sienas ir pasiekia svetimas ausis.~    -
5811   26|        pamiršo laiko tėkmę, nugrimzdę ir užsiėmę vien savim. O jis
5812   26|        apskaičiuotai tiksliais lašais ir pildė iki sklidinumo talpų
5813   26|            pildė iki sklidinumo talpų ir juodą nakties indą. Jame
5814   26|             Jame galima buvo nuskęsti ir išnykti, nepaliekant pėdsakų.
5815   26|         išnykti, nepaliekant pėdsakų. Ir minutę vėliau jis galvojo,
5816   26|        užsikabinti rankomis už krašto ir sulaukti ryto. Ir po minutės
5817   26|              krašto ir sulaukti ryto. Ir po minutės kitos, kaip ir
5818   26|             Ir po minutės kitos, kaip ir kiekvieną kartą, remiamas
5819   26|              darąs ne tą, ką reikėtų. Ir kad kitas gal pasielgtų
5820   26|            kitas gal pasielgtų kitaip ir geriau.~    - Jau turbūt
5821   26|             žinosi, kad viskas gerai, ir ateisi.~    - Pasakyk, -
5822   26|           sugraibė jo ranką patamsyje ir prispaudė prie krūtinės.
5823   26|          kažin ką artėjantį, skubantį ir sustojantį per sprindį.~   
5824   26|           sustojantį per sprindį.~    Ir laukė kvapą užgniaužęs.~    -
5825   26|              orą.~    - Taip. Mudu... Ir tau tik džiaugtis belieka.
5826   26|     suramintas. Kai jam pranešiu, jei ir nekris iš džiaugsmo, tai
5827   26|                  Kvailys! - ji atšoko ir buvo pasirengusi tėkšti
5828   26|               tėkšti delnu į veidą. - Ir begėdis.~    - Galbūt...-
5829   26|           Galbūt...- jis nesidžiaugė. Ir net nežinojo, kas tinkamiausia
5830   26|             peties. - Myliu lik tave. Ir viską dariau, kad kitaip
5831   26|            bėkime iš čia. Aš dirbsiu, ir mums visko užteks. Monika,
5832   26|               lango kablelį, atkabino ir pamažu pravėrė. Vėsa siūbtelėjo
5833   27|         kiekviena smulkmena pažįstama ir žinomas vardas. Daugumą
5834   27|           buvo tekę sutikti, nors tai ir kito valsčiaus gyventojai.
5835   27|      atvažiuojantiems arkliams siaubą ir juos statydamas piestu.
5836   27|          sklido į šalis, kudakuodamos ir trumpais sparnais pasispirdamos
5837   27|          Šunes nėrė, pabrukę uodegas, ir tik pasilikę įnikdavo loti.
5838   27|              dulkėmis apnešti medžiai ir daržinių stogai. Už spalvingai
5839   27|         upelio brasta šalia vieškelio ir jo aukštai iškelto tilto.
5840   27|             jo aukštai iškelto tilto. Ir voratinklių rezginiais apsipynę
5841   27|               tarp aplaužytų alksnių, ir sparnus suglaudęs senas
5842   27|      suglaudęs senas vėjinis malūnas, ir už jo virš medžių išsikišęs
5843   27|        agentūrų vis kas nors įlipdavo ir nedrąsiai nusileisdavo spyruoklinėn,
5844   27|            jis matė savo veidą, tamsų ir baltais plaukais, ir žiūrėjo
5845   27|            tamsų ir baltais plaukais, ir žiūrėjo kaip į visai svetimą.
5846   27|    iškeliaujančios iš namų.~    Senas ir pavargęs žmogus žiūrėjo
5847   27|                gaubiamu senų vinkšnų, ir prieš įlipdamas pamojavo
5848   27|           priekaištų atrodytų mieste. Ir išleido pro duris, ir pasiliko
5849   27|         mieste. Ir išleido pro duris, ir pasiliko stovėti verandoje,
5850   27|               nors žvarbus ryto rūkas ir traukė iš slėnio. Ar jis
5851   27|    užuominomis, pagyromis, bet užteko ir to. Jis sužinojo ir taip
5852   27|            užteko ir to. Jis sužinojo ir taip labai daug. Dar daugiau.
5853   27|             jis negalėjo. Jis suprato ir tai, kad tik jam vienam
5854   27|             jis tą sužinojo tik dabar ir visai atsitiktinai. Aišku,
5855   27|     atsitiktinai. Aišku, jog tik taip ir tegalėjo sužinoti. Kas būtų
5856   27|                Kas būtų drįsęs ateiti ir pasakyti, kad va, ponas,
5857   27|              žinojo, tai trynė rankas ir telaukė pabaigos. Doveika
5858   27|               Doveika pasijuto vienas ir apsuptas nedraugų. Anksčiau
5859   27|        greitai sutvarkė, kas reikėjo. Ir po to nebežinojo, ką veikti.
5860   27|           niekniekius galėjo bet kada ir bet kur. Ir iš viso jie
5861   27|           galėjo bet kada ir bet kur. Ir iš viso jie pasirodė nebereikšmingi.
5862   27|                Tik apsunkinimas rankų ir galvos. Jis norėjo išlaikyti
5863   27|               išlaikyti galvą šviesią ir kuo laisviausią. Jis galvojo
5864   27|     laisviausią. Jis galvojo įtemptai ir ieškojo siūlo galo kamuolyje.
5865   27|                Užuot stovėjęs stačiai ir tvirtai kaip stulpai kelių
5866   27|          susikirtime, atsparūs laikui ir vėjams, ir audroms? Ar ne
5867   27|            atsparūs laikui ir vėjams, ir audroms? Ar ne taip jis
5868   27|             ar nebuvo tvirtas? Niekad ir nebuvo susvyravęs ir visad
5869   27|           Niekad ir nebuvo susvyravęs ir visad laikė pačiu tikriausiu
5870   27|         galėjo atsitikti? Kur pradžia ir vieta jo smukimo? Ar netekimas
5871   27|        smukimo? Ar netekimas valdžios ir su tuom visos pagarbos?
5872   27|            nusigyvenusius naujakurius ir kelti savo ūkį visais kampais?
5873   27|              viską kantriai išgyventi ir tyliai pakelti? Gal vienatinio
5874   27|              težiūrint tik sau naudos ir patogumų? Negi tai, ką jis
5875   27|          Toliau jis nebegalėjo žengti ir išlaikyti pusiausvyrą. Galva
5876   27|            pusiausvyrą. Galva svaigo, ir skausmas prieširdyje lyg
5877   27|             kaulėti pirštai sugniaužė ir privertė sudejuoti.~   
5878   27|           Toks vienas, toks apleistas ir apsuptas svetimų, ir tik
5879   27|        apleistas ir apsuptas svetimų, ir tik blogo jam tegeidžiančių,
5880   27|            prižiūrimi auklių, bėgiojo ir kapstėsi smėlyje, kur plačiais
5881   27|        atsiskyrė nuo savo tėvo medžio ir pamažu, vinguriuodamas ore,
5882   27|             juos taip buvo sulyginusi ir suliejusi į vieną, jog tik
5883   27|           išskirti, kuris iš jų vyras ir kuri žmona. Lyg didesnei
5884   27|        laisvai klestėti retiems ūsams ir retai žilai barzdai tarp
5885   27|             žilai barzdai tarp tamsių ir gilių raukšlių. Jie buvo
5886   27|            kaip kūdikiai savo naivumu ir bejėgiu nesugebėjimu. Du
5887   27|        panašūs. Prieš mirtį senatvėje ir ką tik užgimę.~    Ir Doveika
5888   27|       senatvėje ir ką tik užgimę.~    Ir Doveika juto, kaip sunku
5889   27|             neišliejus skundo verksmu ir ašaromis. Juto, kaip akys
5890   27|              kaip akys pildėsi drėgme ir sunkiais lašais rinkosi
5891   27|               kodėl jos netiktų senam ir daug patyrimo turinčiam?
5892   27|        valanda, kai viskas atsitolina ir lieka tik pirminis, paprastas
5893   27|               tik pirminis, paprastas ir nebeapskaičiuojantis žmogus.
5894   27|             Koks skirtumas tarp tokio ir vaiko, nuplakto rykšte ir
5895   27|             ir vaiko, nuplakto rykšte ir palikto vieno atokiai nuo
5896   27|            įsikirsti nagais ar dantim ir išsilaikyti lyg audroje
5897   27|              jis tebebuvo pilnas jėgų ir gaivalo? Jis - kovos žmogus,
5898   27|             pats jų niekad sau nerodė ir nepripažino širdies suminkštėjimo.~   
5899   27|           kaimietiškos piniginės. Jis ir patarnautojams palikdavo
5900   27|             apsiaustą, paėmė skrybėlę ir nurodė stalelį kampe, po
5901   27|    rankšluosčiu ant rankos, nuolankus ir įsitempęs kaip vižlas, laukias
5902   27|            kas pirmiausiai pasitaikė. ir nebesirūpino daugiau. Ką
5903   27|            atneš, tas bus gerai. Gali ir neatnešti, ir tai visai
5904   27|             gerai. Gali ir neatnešti, ir tai visai vis tiek, bet
5905   27|                Išgėrus atsirado noras ir užkąsti. Jis atsiminė, jog
5906   27|       lengviausias būdas atsikratyti. Ir tas klausimas jam neatrodė
5907   27|               lėto. O gal ji taip jau ir daro? Jis šyptelėjo su tokiu
5908   27|             galėjo tureli? Nieko kito ir nebuvo. Taigi, taip. Tik
5909   27|             gailėjosi atsisėdęs šalia ir užkalbinęs. Kam to reikėjo?
5910   27|             jis nieko nebūtų išgirdęs ir dabar vaikščiotų ramiausiai,
5911   27|             prie kokio nors sprendimo ir nebuvo pasiruošęs sutikti
5912   27|              lūpų klausimas. Kodėl jį ir tik jį turi paliesti toji
5913   27|           patarti. Visus paaiškinimus ir prielaidas jis vis vien
5914   27|         reikėjo. Jis pradėjo iš nieko ir visą laiką lipo tik aukštyn.
5915   27|               laiką lipo tik aukštyn. Ir tik aukštyn. Pradėjo bandininku -
5916   27|                ne. Ji švietė vienodai ir pastoviai. Bet stiklo paviršiuje
5917   27|          netikra, klastingai apgaulu. Ir tą jis turėjo pastebėti
5918   27|           savo švitėjimu. Jos keitėsi ir spalva. Jis pagaliau nebežinojo,
5919   27|        šiltame guolyje, rugiuose? Net ir antrą kartą, kai, kažkokios
5920   27|          jėgos traukiamas, ten užsuko ir jau jų neberado, net ir
5921   27|               ir jau jų neberado, net ir tada it kūdikis, supamas
5922   27|             nežinojimo, nieko neįtarė ir nesusiprotėjo.~    Ar iš
5923   27|              išrasti eibes priežasčių ir tokių, kad tu jų nė patikrinsi,
5924   27|              jis būtų padaręs klaidą, ir kaip tik tame taške, kurį
5925   27|            negu ją išlaikyti namuose. Ir toje vietoje jo galva sukosi.
5926   27|               buvo įpratęs imti visur ir visada, pats nieko neduodamas,
5927   27|            kryptį.~    Iškelti rankas ir pasiduoti - ne, tai ne jo
5928   27|         aiškumo. Jis negalėjo laukti. Ir taip jau buvo prarasta per
5929   27|                Jam patiko šis kelias. Ir pasijautė kažin kaip lengviau.
5930   27|       išgėrusiu visą ropinę degtienės ir išlaikiusiu nuosaikiai lėtus
5931   27|              Jie įsitikino, jog esama ir tokio, ramaus, pasigėrimo
5932   27|            paduoti skrybėlę, apvilkti ir žemai žemai nusilenkti.
5933   27|                negu jis buvo pragėręs ir pravalgęs. Geras jo vardas
5934   27|               į stotį užsuko knygynan ir nusipirko popieriaus ir
5935   27|               ir nusipirko popieriaus ir voką. Ten pat parašė, kad
5936   27|             Doveika. Lapelį sulankstė ir įdėjo vokan. O ant jo užrašė
5937   27|              užrašė labai rūpestingai ir suskaitomai kiekvienam,
5938   27|              jis dėjosi nieko nematąs ir susigūžė kampe. Svarbu nesusitikti
5939   27|                pro tuos pačius kaimus ir jų baigiamas nugriauti senąsias
5940   27|              medžiuose. Pro miškelius ir viensėdijų kuokštus, nušvitusius
5941   27|             matomus lygumos pakrašty, ir, atsidaužę į stiklus, tiško
5942   27|          kryžkelėje, paprašė sustoti. Ir paprašė autobuso palydovo,
5943   27|       tarpmiškėje. Jis žinąs tą vietą ir nebūsią sugaišties. Taip,
5944   27|   šviesiaplaukė. Jis gerai įsidėmėjęs ir jos namus. Jam patys niekai
5945   27|          patys niekai tebūsią iššokti ir laišką įteikti.~    Doveika
5946   27|              pasiekė jauną alksnynėlį ir atsisėdo palaukti sutemų.
5947   27|               ties Veronikos krautuve ir žvalusis vaikinas įteiks
5948   27|            rankas pasikišęs po galva, ir jautė įšilusios žemės nenugalimą
5949   27|             praėjusios vasaros kaitra ir anąja kvaptimi suėmė galvą.
5950   27|        daiktas nuoboduliui prašalinti ir palaikyti jėgoms. Jis turėjo
5951   27|             ypatingai skaisčia šviesa ir didumu. Pro besimerkiančias
5952   27|       blakstienas jos spinduliai lūžo ir nutįsdami blykčiojo žaliom
5953   27|            nutįsdami blykčiojo žaliom ir mėlynom strėlėm. Bet jis
5954   27|       Pasikėlė, nusidulkino apsiaustą ir patikrino kišenes, ar kas
5955   27|               kad giedra jau baigiasi ir prasidės rudenio lietūs.
5956   27|            rudenio lietūs. Tai gerai. Ir saulė turėjo leistis į debesį.
5957   27|             visas jėgas į vieną tašką ir visą dėmesį viena, nebesikeičiančia
5958   27|              kas nors pasivyti kelyje ir siūlytis pavėžėti. To jis
5959   27|           šunkelį, žinojo visus takus ir keliūtas, vedančias į viensėdijas,
5960   27|            kitur užstatytos trobomis, ir jis, nuojautos vedamas,
5961   27|               Jerubės kilo iš po kojų ir, skambančiais sparnais įsiplėšusios
5962   27|              begalinę nakties platybę ir vienišą praeivį. Jis apšilo.
5963   27|          vienišą praeivį. Jis apšilo. Ir, sustojęs parūkyti, klausėsi,
5964   27|              ko skubėti. Naktis ilga, ir laiko viskam net per daug.
5965   27|             iš vario skardos išlenkta ir pakabinta virs galvos. Ji
5966   27|       ateinančių balsų. Ji gaudė visa ir virpėjo lyg įsisiūbavusi
5967   27|           širdis, nors jau varpininko ir žingsniai nutilę už varpinės
5968   27|       varpinės sienų. Kažin kur kaukė ir maurojo kuliamoji, skubindama
5969   27|               bėgančiu žiemos keliuku ir sustojęs viduryje kiemo,
5970   27|            pėdas. Jis nesulaukė vaikų ir palikuonių iš savo numylėtosios.
5971   27|        neverks. Taip gyvenimas griūva ir susiaižo į skeveldras, kad
5972   27|               turėtų iš to sau naudos ir patogumo. Jis bus puvėsių
5973   27|             tuom sutikti. Jis kratėsi ir purtėsi visomis išgalėmis,
5974   27|        purtėsi visomis išgalėmis, nes ir jo norai buvo tokie pat
5975   27|             norai buvo tokie pat kaip ir jos - džiaugtis ir mylėti.~   
5976   27|               kaip ir jos - džiaugtis ir mylėti.~    Jau jis pasiekė
5977   27|         išskirti tamsų medžių kuokštą ir trobesius jame. Jokios švieselės.
5978   27|               šakomis pridengę stogus ir kelią. Jis atėjo taip tykiai,
5979   27|                kad nė šunys nepajuto, ir sustojo prie durų, galvodamas,
5980   27|              į priemenę, neužsklęstos ir į virtuvę. Viskas priklausė
5981   27|            nuo to, kaip jas atidaryti ir įeiti taip, kad nepajustų.
5982   27|         turėjo pasiekti lentyną kampe ir pasiimti kišeninę lemputę.
5983   27|       išsitraukė iš kišenės pistoletą ir koja pastūmė duris.~   
5984   27|           duris.~    Jos lova tuščia. Ir nė žymės, kad ji būtų buvusi
5985   27|             ji būtų buvusi kambaryje. Ir jo kambarys taip pat. Minutę
5986   27|          Troškulys privertė atsikelti ir gerti iš viso kibiro. Bet
5987   27|               jėgoms sėdėti ant kėdės ir laukti. Jo ramybė, tik peržengus
5988   27|              nustoti. Atsidarė spintą ir nesirinkdamas užgriebė butelį
5989   27|         nesirinkdamas užgriebė butelį ir, ištraukęs kamštį, lenkė
5990   27|               kiti. Šunes jį apipuolė ir. vizgindami uodegomis, šokinėjo
5991   27|               vėlėsi po kojų tuščiame ir tamsiame kieme. Ties šeimynine
5992   27|         sėdėjo ant suolelio prie durų ir nykščiu spaudė prigesusią
5993   27|             išėjo? Ar nesakė, - tyliu ir nelygiu balsu meldė pasišiaušęs
5994   27|              senis, su ginklu vienoje ir lempa kitoje rankoje.~    -
5995   27|               nuo suolelio.~    - Tai ir šeimininkę gal išsivedė?~    -
5996   27|               gal išsivedė?~    - Gal ir išsivedė.~    - Kaip tu
5997   27|             Manęs nekeli iš ryto, tai ir vakare nepaguldysi. Žinau
5998   27|                 Doveika ūmai apsisuko ir metėsi į sodą, apšviesdamas
5999   27|           daržines. Susirado kopėčias ir pasilipo ant šieno. Berno
6000   27|             guolis buvo tuščias, kaip ir jos lova jos miegamajam