Part

6001   27|          laimėsiąs. Tik užbėgti vidun ir pasiimti šautuvą. Jis perlaužė
6002   27|        pasiimti šautuvą. Jis perlaužė ir patikrino, ar šoviniai vietoje.
6003   27|              patys - stambieji šratai ir dideliu užtaisu, kuriuos
6004   27|               tik pora ariamų varsnų, ir jis sulėtino žingsnį ir
6005   27|               ir jis sulėtino žingsnį ir paruošė klausą. Jam pasivaideno
6006   27|              sieną, nukarusią pastogę ir žmogų, staiga pakylantį
6007   27|               žmogų, staiga pakylantį ir bėgantį. Jis bėgo kiek iškerta,
6008   27|         pasukti. Žmogus lėkė tiesiog, ir antrasis šūvis jį paguldė
6009   27|              Ūmus vėjo blūškis susuko ir išnešė plėnis vidurin juodo
6010   27|           išnešė plėnis vidurin juodo ir krauju pasruvusio dangaus.
6011   27|     pasruvusio dangaus. Ugnis švariai ir greitai atliks savo darbą.
6012   27|            kas toks padegė jo daržinę ir ką tokį jis nušovė. Turėjo
6013   27|             nušovė. Turėjo pasilenkti ir apversti. Krivickas Vargdienis
6014   27|          Vargdienis gulėjo ant sausos ir sumintos ražienos. Iš burnos
6015   27|           jokio gyvasties ženklo.~    Ir siaubas ūmai sukaustė Doveikos
6016   27|       Doveikos sąnarius. Metė šautuvą ir pasileido bėgti. Jis taip
6017   27|               taip pat tenorėjo, kaip ir Krivickas, išbėgti iš klaikios
6018   27|        klaikios ugnies nusviesto rato ir pranykti tamsoj. Bet kur
6019   27|               Doveika sprendė greitai ir nedvejodamas. Savisaugos
6020   27|          Savisaugos instinktas pabudo ir užvaldė, suteikdamas judesiams
6021   27|         suteikdamas judesiams vikrumo ir jėgos raumenims. Jis griebė
6022   27|           griebė nušautąjį už pažastų ir vilko atgal prie ugnies.
6023   27|         apleido lygiai staigiai, kaip ir buvo atsiradusios. Jis išgirdo
6024   27|            Jis išgirdo dundančią žemę ir šūksnius. Paleistas negyvėlis
6025   27|              šviesu kaip dieną. Basas ir vienmarškinis ant nebalnoto
6026   27|            nesustojus, jis šoko žemėn ir pribėgo.~    - Negyvas?~   
6027   27|               kas čia buvo?~    Nieks ir į tai neatsakė. Iš toliau
6028   27|             iš arti -jokio skleidimo. Ir kokiais šratais! Vilkiniais.
6029   27|              draikė jo suveltus ūsus. Ir pasidairė.~    - Ogi ten
6030   27|          Atneškit. Pusbernis pabėgėjo ir atnešė šautuvą. Eigulys
6031   27|               Su juomi eidavai zuikių ir ančių. Geras šautuvas ir
6032   27|              ir ančių. Geras šautuvas ir brangus. Užsieninis. Tik
6033   27|            vienas kitą. Ugnies niekas ir nemanė gesinti. Liepsnos
6034   27|             gesinti. Liepsnos tratėjo ir kilo taip aukštai, jog laižė
6035   27|         aukštai, jog laižė patį dangų ir siekė žvaigždžių. Daržinė
6036   27|              Vargdienį nunešė atokiau ir paguldė ant ežios. Vienas
6037   27|           Pamačiau nuo tolo atjodamas ir pradėjau rėkti. Tada numetė.
6038   27|              Liaudis gūžčiojo pečiais ir baimingai kuždėjosi.~    -
6039   27|               sukąstus dantis Doveika ir nuėjo.~    Jo niekas nesulaikė.
6040   27|              Vis šiokia tokia pramoga ir paįvairinimas kasdienybės.
6041   27|     neatsiliks. Iš ryto tik atvažiuos ir jį pasiims. O kur dar rytas!
6042   27|              lemputę. Per daug šviesu ir taip. Nors skaityk, atsisėdęs
6043   27|              kai kam pašviesti į akis ir jose išvysti siaubą. Tik
6044   27|     pasispirdamas savo suriesta koja, ir jį lenkė. Doveika nespartino
6045   27|          atveju. Pusė minulės vėliau, ir Krivickas būtų dingęs tamsoje.
6046   27|            šviesybėje. Jis numetė ją. Ir kas dar kitoje kišenėje?
6047   27|          kitoje kišenėje? Būtų užtekę ir šito. Pistoletu į bėgantį
6048   27|             lyg iškelti iš savo vietų ir persodinti naujai, keistai
6049   27|             pasidaro, kasdien tą patį ir tą patį tematant.~    Doveika
6050   27|              Doveika kiūtino pamažėle ir kartojo žodžius, kartojo
6051   27|            pravertė, besiremdamas ja. Ir iš visų to reikalavo. Ir
6052   27|              Ir iš visų to reikalavo. Ir visų bėdų šaltiniu laikė
6053   27|          netvarką. Kaipgi be jos?~    Ir ko jis buvo išėjęs, jei
6054   27|                jei ne tvarkos daryli? Ir kam jis pravertė visą mielą
6055   27|              Jį reikėjo tik suprasti. Ir ten teisėjai į tai pažiūrės.
6056   27|         pažiūrės. Jie turi savo akis. Ir jų burnos kalba įstatymais.
6057   27|       Mieliems kaimynams. Mieliems... Ir jai taipogi. Užtataigi.
6058   27|            kad taip greitai atvažiuos ir išsiveš senąjį Doveiką.
6059   27|                Bet iš viso juk niekas ir nebus pasikeitę. Geriau,
6060   27|            ūkio samdinių, ten stovėjo ir gėrėjosi. Anksčiau, kur
6061   27|       gėrėjosi. Anksčiau, kur ji gimė ir užaugo, jos skurdžiam miestelyje,
6062   27|         artinantis.~    Jis būtų ėjęs ir praėjęs. Bet jie stovėjo
6063   27|        durdamas pirštu, rodė Doveika. Ir suriko, kiek išgalėdamas. -
6064   27|         Mergos, gult!~    Bet jos tam ir buvo mergos, kad neklausytų.
6065   27|      neklausytų. Tik panyrino šešėlin ir užsiglaudė už medžių, tikėdamosi
6066   27|             tikėdamosi šį tą išgirsti ir pamatyti. Monika pasiliko.
6067   27|       rankomis į šonus, kojas išskėtė ir atsilošė. Jo nugarą tvilkė
6068   27|               ranka. - Patariu nueiti ir vietoje apžiūrėti. Ryt bus
6069   27|           Tylėk, gyvate!~    Nors tai ir netiko, bet parankesnio
6070   27|            nuleisdamas kelnių kišenėn ir tokiu pat greičiu keldamas
6071   27|            pirmyn, petimi kliudydamas ir pargriaudamas ant žemės
6072   27|               Pusės žingsnio betrūko, ir būtų išvengęs tos rankos.
6073   27|              tos rankos. Jie susidūrė ir krito abu.~    - Pala, pala...~   
6074   27|               skubėdamas kiek išgali. Ir jei nespėjo, tai tik dėl
6075   27|             Bet rankos jo buvo kietos ir vinklios, kaip kadugio šaknys.
6076   27|              suriko mergoms šlubasis. Ir taip, kad šioms nė mintis
6077   27|              surišti.~    Visu grožiu ir visa jėga pašvaistė kopė