Part

 501    3|              dūrė vaikinui į pagerklę ir tėškė delnas į delną išilgai,
 502    3|           patylom urzgė, šnairuodamas ir čiupinėdamas pažandę. Gužienė
 503    3|         Gužienė glostė Každailos petį ir nežymiai stūmė kamaron.~    -
 504    3|              protu. Nereikia. Nusiris ir užmigs.~    - Iš kur toks
 505    3|           prisilietimo jausmas nyksta ir smagi šiluma sliuogia iš
 506    3|           šiluma sliuogia iš viršaus. Ir stebėjosi, kad Petras po
 507    3|               stiklo darosi niūresnis ir tylesnis. Branginti reikia
 508    3|               bet ši istorija baigta, ir jie persiskirs. Jei ir negautų
 509    3|                ir jie persiskirs. Jei ir negautų tarnybos, vis vien
 510    3|               Pavasaris jau už sienų, ir turi prasidėti kas nors
 511    3|         praleisti ilgi žiemos vakarai ir naktys. To jis nejuto anksčiau.
 512    3|             Sekiojo akimis šeimininkę ir nutarė jos nematęs nė piktos,
 513    3|               virsdavo kažkuo minkštu ir džiaugsmą keliančiu, kai
 514    3|           užteks. Pavargęs esi...~    Ir Petras klusniai atitraukdavo
 515    3|              užsigrūdusios tarp miškų ir lieknų, savininkė. Jei ne
 516    3|             Jos pilna krūtinė siūbavo ir drebėjo su kiekvienu žingsniu
 517    3|         drebėjo su kiekvienu žingsniu ir posūkiu. Sveikatą žymėjo
 518    3|          žymėjo jos traškūs judesiai, ir plaukai blizgėjo tuo žaviu
 519    3|          teturi medžių lapai pavasarį ir moterų plaukai jaunystėje.
 520    3|           Pasiutimo kipšai jos akyse, ir kaklo iškirpimas - kaip
 521    3|           kilojosi nuo triukšmo, dūmų ir tvankos. Šlubasis šlitinėjo,
 522    3|           palieto alaus klaną. Snaudė ir daugiau. Darbas naktį ne
 523    3|            nepaisydami patirto vargo, ir todėl dideli ir maži buteliai
 524    3|        patirto vargo, ir todėl dideli ir maži buteliai pastebimai
 525    3|               Kaip ji tvarko krautuvę ir dorojasi su gėrikais. Kad
 526    3|               Policija toli. Į miškus ir pelkynus savo noru policija
 527    3|           norėtume žinoti? Aha... Bet ir policininką tokį įdomu būtų
 528    3|             valandžiukę. Tik prisėsti ir pasišildyti. Griausmai ir
 529    3|             ir pasišildyti. Griausmai ir perkūnai! Tai būtų štukelių, -
 530    3|            apimtas smelkiančio geismo ir pavydo. Ne su visais ji
 531    3|               Sėdi žmogulis virtuvėje ir kursto ugnį, kaip vanta
 532    3|             staiposi. Taigi trys jos, ir kuri iš jų kuom nors pranašesnė?
 533    3|              kakta paliesdamas stalą, ir sugniaužtus kumščius suspaudė
 534    3|       vaidinys. Kieno jis? Tos rankos ir išlenktas kaklas?~    Apgrabinėjo
 535    3|     Apgrabinėjo pilną kaip akį stiklą ir gėrė gurkšniais, tartum
 536    3|               Veronikos jauniausioji, ir mojo jam, ir šaukė, veik
 537    3|            jauniausioji, ir mojo jam, ir šaukė, veik nepraverdama
 538    3|         voratinkliu apraizgė jo akis, ir jis vapėjo žodžius be sąryšio
 539    3|        žodžius be sąryšio su aplinka. Ir be tvarkos. Patsai jų nesuvokė,
 540    3|             jie, kaip daugelio aplink ir dar daugiau pačiame savyje.~    -
 541    3|            gerti, kai nieko geresnio. Ir žibalą geri žmogus, ir nieko.
 542    3|                Ir žibalą geri žmogus, ir nieko. Ir tą kartumėlį,
 543    3|         žibalą geri žmogus, ir nieko. Ir tą kartumėlį, nusunktą nuo
 544    3|               tau vakar privėliau. Aš ir pats netikiu. Ką bepadarysi,
 545    3|             pasilenkė prie pat ausies ir šnabždėjo kaip kunigui prie
 546    3|         tarnybas aš šitaip. Apšlapinu ir padegu. Taip turi būti,
 547    3|           jeigu tavo dalis tokia, tai ir nešiaušk šerio, nes vis
 548    3|             Tada jis pasikėlė žvaliai ir ėjo tiesiai, ir taip tiesiai,
 549    3|               žvaliai ir ėjo tiesiai, ir taip tiesiai, jog drąsiai
 550    3|           viena grindų lenta išilgai. Ir pro duris pataikė, ir gražiai
 551    3|        išilgai. Ir pro duris pataikė, ir gražiai išsilenkdamas išmestų
 552    3|          prekystalį priešais mergaitę ir nuolankiai panarino galvą.
 553    3|         stiklinė, atlaužiamas kamštis ir šnypštimas skysčio. Jis
 554    3|             Jis dar palaukė užsigulęs ir užsimerkęs, drėksdamas nagais
 555    3|              drėksdamas nagais delnus ir traškindamas pirštus. Ant
 556    3|              pirštus. Ant jų, po sakų ir purvo sluoksniu, tebesilaikė
 557    3|             minkštų lūpų pabučiavimą. Ir tai pamažėle jam pavyko.
 558    3|               begersim, kad jau nieko ir nebėra? - juokėsi antroji
 559    3|               tik viskas išgerta, bet ir suvalgyta. Lašiniai, dešros,
 560    3|               net pas kaimynus duonos ir dar šio to skolintis. Visuose
 561    3|            Tik žalios bulvės, burokai ir miltai. Ir jokio gėrimo,
 562    3|            bulvės, burokai ir miltai. Ir jokio gėrimo, išskyrus vandenį,
 563    3|              išskyrus vandenį, žibalą ir silkių rasalą.~    - Mes
 564    3|              rasalą.~    - Mes geriam ir žibalą. Kas mums? - pasigyrė
 565    3|          rūpesčių.~    - Juk galėtume ir pašokti. Kalvis muzikėlę
 566    3|               senius lauk iš gryčios. Ir kad šoktume, šoktume...~    -
 567    3|         Persiautumei batais. O barzdą ir dabar gali nusiskusti. Paduosiu
 568    3|            keliai, aš pirksiu dviratį ir vis pas tave atvažiuosiu.
 569    3|               mergaitė vaiko atvirumu ir vasaros giedros akim. Ir
 570    3|              ir vasaros giedros akim. Ir šešėliu pritemo jos poakiai,
 571    3|          šešėliu pritemo jos poakiai, ir niūria gaida praskambo jos
 572    3|               gali numirti. Tik balos ir miškai. Tik uodai ir varlės.
 573    3|            balos ir miškai. Tik uodai ir varlės. Tik moterys kartais
 574    3|            tau netektų liūdėti. O gal ir ne... Velniai žino, kas
 575    3|           pasakius? Aš gaunu tarnybą. Ir turiu išvykti į miestą.
 576    3|               gi daugiau? Tarnyba tam ir yra, kad tarnautum ir nieko
 577    3|             tam ir yra, kad tarnautum ir nieko nedirbtum. Sakysim -
 578    3|             arklio, kitos mašinos čia ir nėra. Nebent siuvama. Bet
 579    3|               mums? Svarbu, kad gerai ir pinigo turi kaip velnias
 580    3|         arklio, jokios kitos mašinos. Ir, niūriai pasižiūrėjusi,
 581    3|            šunies letenos. Laikas jau ir man pradėti. Žinai, visi
 582    3|         Nespėji apgerti skaidriosios. Ir tos jau paskui nebegeri -
 583    3|         tamposi su šuniukais. Nuobodu ir joms. O čia tokie dailūs
 584    3|        gvoltavoja, - piktinosi savaip ir Tilius.~    Gribišius atleido
 585    3|        šypseną, apkvaitęs nuo skausmo ir netikėtumo, kruvinas kaip
 586    3|              atsiradęs Milės rankoje, ir ji tvojo, nežiūrėdama, kur
 587    3|           laimei, jos pačios atsidarė ir, nebetekęs atramos, dribo
 588    3|          didžiojo kambario, pro dūmus ir garus spėję apžvelgti trumpą
 589    3|           virtuvės langas sužvangėjo, ir avigalvis akmuo, atsimušęs
 590    4|               važio, apsitraukęs ilgu ir duksliu brezentiniu apsiaustu
 591    4|               Ačiū, Gužien. Bus gerai ir čia pat. O kad lyja, lyg
 592    4|             atlenkė kailinių apikaklę ir, nusiėmęs kepurę, padaužė
 593    4|          kelis lašus kabėjo ant juodų ir stangių antakių. Platus
 594    4|               raukšlės.~    - Jau gal ir laikas. Po pusiaugavėnio, -
 595    4|               trankiai, jog per lietų ir vėją už kelių varsnų girdėjosi.
 596    4|               ant savo piemens.~    - Ir tu čia dar?~    - Ir aš.
 597    4|                  Ir tu čia dar?~    - Ir aš. O kas, gal nepatinka? -
 598    4|           jautis. Apsieis tavo karvės ir be manęs. Karčemoje man
 599    4|             draugais geriu. Mane myli ir vaišina. Stačią pasigavę
 600    4|            pripiltų.~    - Yra čia ką ir vaišinti, - stebėjosi Doveika.~    -
 601    4|      papurtytas, Tugaudis kniosterėjo ir iš karto atiloko, priešais
 602    4|            turi dvi kojas, nors vieną ir trumpesnę. Ir gerklę degtienei
 603    4|              nors vieną ir trumpesnę. Ir gerklę degtienei supilti.~    -
 604    4|      apsiverstų. Neši lažą visą amžių ir duodiesi jojamas.~    -
 605    4|                Dabar jau jis pradrįso ir surado žodelį.~    - Išgirsi
 606    4|         pasibaigė. Nieko amžino nėra. Ir pačiam, rodos, pasibaigė,
 607    4|             viršaitis truktelėjo petį ir, iš kišenės išsitraukęs
 608    4|             visiems iš eilės. Pasiūlė ir Tugaudžiui, tik šis neėmė.
 609    4|                Kiti negaišdami traukė ir degėsi. Kas čia tokio? Ar
 610    4|         pasišnekučiuoti? Girdėjęs jis ir ne to. Per tiek metų visko
 611    4|       linguojantį Krivicką. Pakalbino ir jį.~    - Krivickas jau
 612    4|          žodžių suknarkė taip garsiai ir bjauriai, lyg staigiu oro
 613    4|             būtų įtraukęs pusę trobos ir savo išgirstą pavardę. Pravėrė
 614    4|         pavardę. Pravėrė plačiai akis ir sustingo stulpu. Jam, matyt,
 615    4|           kurias išbalo kaip popieris ir vėl pasidarė beveik mėlynas.
 616    4|            beveik mėlynas. Jis pašoko ir subliuvo prikimusiu ir klaikiu
 617    4|         pašoko ir subliuvo prikimusiu ir klaikiu balsu, lyg veršis
 618    4|              permuštas kūle ant žemės ir išvydęs prie kaklo taikomus
 619    4|         pasišiaušusi, metėsi Veronika ir, droždama per ranką, išvadavo
 620    4|             taip matė? Nusigėrei, tai ir eik namo.~    Tiesa, kad
 621    4|         niekas nematė tokio Krivicko. Ir taip nesmagiai pasijutusio
 622    4|            Jis atsisveikino greitomis ir, palydėtas bendro ūžesio,
 623    4|                šeimininkės globojamas ir atsiprašinėjamas, smuko
 624    4|            duris į savo važį. Užmiršo ir degtukus.~    O Vargdienis
 625    4|       Vargdienis kaip ūmai šoko, taip ir susileido atgalios.~    -
 626    4|               paimu, tai tuojau jakna ir užkaista. Suėdė, susprogo
 627    4|           žiūrėti? Jei nepatinka, tai ir duok. O duodamas žiūrėk,
 628    4|          krosnies. Patirtos skriaudos ir nelaimės išsiliejo į bejėgį
 629    4|          išsiliejo į bejėgį raudojimą ir šnirpštimą.~    Tuo tarpu
 630    4|             paskutinis iš miško, kaip ir pridera miško sargui. Nusilakusi
 631    4|              nudedat žmogų. Krivickas ir zuikio bijo.~    - Būtumei
 632    4|                   Sakė, sakė...~    - Ir pasakė.~    - Nieko nepasakė.~    -
 633    4|             gerai pakočios po liekną, ir bus sausa. Durnumėlis gi
 634    4|            nekantriai mostelėjo galva ir susiraukė, nusivylęs sudaryto
 635    4|               iškėlė plaukuotą kumštį ir sudrebino stalą.~    - Nutilkit!
 636    4|               kitą. Krapinėjo Jatulis ir Vincė Žabelis. Každaila
 637    4|          tamsias akis, seilino palūpį ir krumpliais trynė kaktą,
 638    4|             Kas dar nukando bent žodį ir pavilko kojas, tutinėjo
 639    4|             būtų kas mietu pasmeigęs, ir knarkė, striūbaudamas ilga
 640    4|              ožio akis, nenusistojusį ir šiltą vertė į gerkles. Buvo
 641    4|           šiltą vertė į gerkles. Buvo ir tokių vamzdžių, kurie maktelėjo
 642    4|       vamzdžių, kurie maktelėjo gryną ir stulpu akyse žiūrėjo į sieną,
 643    4|          žiūrėjo į sieną, žiopčiodami ir gaudydami orą.~    - Duonos
 644    4|            Duonos pauostyk. E, kad tu ir nemoki. ~    Baikštys smulkiau
 645    4|              tik nuo valdžios numetė, ir matot kas, - aiškino eigulys
 646    4|          Nepersidirbęs per amžių.~    Ir patsai Krivickas suliko,
 647    4|           užkaista, tai nėra žiūrėta. Ir visaip dar gali būti.~   
 648    4|            Žinia supurtė, prablaivino ir nauju gėrimo troškuliu užkūrė.
 649    4|           kampą. Jos krautuvė klestės ir vasarą. Šimtai vyrų apylinkėje
 650    4|          Šimtai vyrų apylinkėje dirbs ir gers. Daug bus tokių dienų
 651    4|             pirkti, kad žemę apdirbtų ir prekių pristatyti spėtų.~    -
 652    4|      iškaitusi nuo rūpesčių, lakstymo ir didelių nujautimų.~    -
 653    4|                  Ačiū, ačiū. Gyvensim ir norėsim,- didele sparta
 654    4|             geriančius.~    - Čia jau ir bus mūsų kelio galas. Kur
 655    4|           vėjo lankstomos krūmo šakos ir smego nakty be pėdsako.
 656    4|               daužė krumpliais kortas ir skaičiavo akis. Ir skaičiavo
 657    4|             kortas ir skaičiavo akis. Ir skaičiavo pinigus už kubinį
 658    4|               pačiom durpinėm velėnom ir girdys tuo pačiu balos vandeniu.
 659    4|        sausins tyrelį - tegul sausina ir išdžiovinę tegul padega.
 660    4|               padvisusios tos kalbos. Ir Gužienei vienas kartas nemeluos -
 661    4|       prakaitu sulipusius pinigėlius. Ir nebijok tu man vienai maišytis
 662    4|             pastogėn rūkstančią pypkę ir nuleis pavėjui. Langą jau
 663    4|            pavėjui. Langą jau išnešė, ir nieko. Ne pirmą, matyt,
 664    4|     pasididžiavimą kelia. Kaip mušasi ir smaugiasi dėl mūsų - pasižiūrėkite.~    -
 665    4|             visokių mosčių jį laikyk. Ir parodyk, jei kam užeis ant
 666    4|               Nesulauks nė pilnų metų ir išdainuos iš Virsnių. Bjaurūs
 667    4|       mergaitę, tykok pašaly su mietu ir, jei kas sėlins, nesigailėk.
 668    4|               Pasiimi tokią ant rankų ir nešiesi. Kažin kur galėtum
 669    4|            daug prikūrentas kambarys, ir padriki plaukai ant pagalvio.
 670    4|          labai gudrus, ką tu jam. Bet ir čia jis nepėsčias. Išeina
 671    4|            išvėdins jo akis? Sėdi jis ir spokso į lovą, kur miega
 672    4|               matė ilgą šviesų plauką ir pažino, jog tai Agnės. Neleisčiau
 673    4|             atsargas, degalo širdžiai ir glembantiems sąnariams.
 674    4|   tebeževernoja apie upių kasinėjimus ir durpynus. Padegti balas
 675    4|               durpynus. Padegti balas ir durpynus, tai būtų gražiausia.
 676    4|         sutartus ženklus duodama, lyg ir parodydama. jog ji žino
 677    4|           išdavystę.~    - Kad yra, - ir, brūkštelėjusi indaujos
 678    4|             spintelės pusbonkį Tilius ir, nagais nukrapštęs laką,
 679    4|          išlėkė. - Gera mamytė. Gudri ir išmintinga. Bet negražu
 680    4|         Tilius. - Mums, darbininkams, ir iš viso gerai. Ar ne, Gužai?~    -
 681    4|               Jis sugriebė jos ranką, ir, staigiai truktelėta, atsimušė
 682    4|                Jis pasilenkė prie jos ir beveik siekė lūpomis.~    -
 683    4|          šimts...- jis atmetė plaukus ir atsitiesė, giliai įtraukdamas
 684    4|             ji dar galėjo visur spėti ir viską matyti.~    - Vis
 685    4|         užmiršta. Kažin kas svarbaus. Ir jis pradėjo atsiminti.~    -
 686    4|                greita visoms išeitims ir sprendimams, tvarkėsi motina.~    -
 687    4|             Kas čia tokio? Koks oras, ir dar su pinigais! Negali
 688    4|                Negali žmogaus varyti. Ir kelią jau suvis nuleido.
 689    4|              kelią jau suvis nuleido. Ir šiaip jau...~    Kas tas -
 690    4|             rankose valdžia neribota, ir Gužas gali džiaugtis, gavęs
 691    4|                Tilius išėjo priemenėn ir atsišliejo sienos. Plikos
 692    4|    supurentoje lovoje. Ponu jis miške ir čia, guldomas mergų kamaron.
 693    4|        drebulys lyg peršalus. O ausys ir sprandas degė. Pirštai graibė
 694    4|               žemės. Gulės jis lovoje ir visą naktį mėgausis sužadintos
 695    4|      sužadintos vaizduotės reginiais. Ir užmigęs, sapne, glėbesčiuos
 696    4|           sienos lošiančių murmėjimas ir krumpliais teškiamos į stalą
 697    4|           prideda. Jauną mergą atveda ir paguldo šalia. Ten va, už
 698    4|             orą ištraukęs iš plaučių, ir pečiai pasidavė pirmyn.~    -
 699    4|            pirmyn.~    - Paleisk!~    Ir dvigubai didesniame triukšme
 700    4|              vidų atsidarančias duris ir puolė taip staigiai, jog
 701    4|        atitraukti rankų nuo mergaitės ir prisidengti. Jis nekrito
 702    4|               kažin kas suriko: duok! Ir davė. Jie krito ant lovos,
 703    4|              išmetė porą pėdų aukštyn ir pastatė ant kojų. Špicas
 704    4|          taikė iš apačios, į pažandę, ir koja į paširdžius - muštis
 705    4|          sekėsi. Susikabino glėbiais, ir ankštame kambarėlyje sutratėjo
 706    4|                O Každailos balsas lyg ir vadovavo:~    - Su dešine,
 707    4|              kad užtektų užsimojimui, ir vožė visa jėga. Apačioje
 708    4|             jėga. Apačioje žnektelėjo ir nurimo. Tilius prispaudė
 709    4|          prispaudė keliais jo krūtinę ir iš viršaus atsivėdėdamas
 710    4|            tik jis pažino Petro balsą ir jo ranką ant pečių. Publika
 711    4|               reginiu. Veronika verkė ir keikėsi ir kitokią tvarką
 712    4|             Veronika verkė ir keikėsi ir kitokią tvarką darė. Nešė
 713    4|           neapsieis. Peštukus atskyrė ir tvirtai laikė.~    - Snukis
 714    4|        liudininkai? Mes nieko nežinom ir nematėm, - aiškiai pabrėždamas
 715    5|         vienodais perdarais, su langu ir durimis kiekviename skyriuje,
 716    5|              turėjo tą pačią paskirtį ir išvaizdą. Prie durų silkių
 717    5|               juos, buvo geri laikai, ir dėl krautuvių varžėsi smulkūs
 718    5|         skarda pakaltomis langinėmis, ir tokias pat duris užšovė
 719    5|          Kitose įsirengė skardininkai ir batsiuviai. Kitur krovė
 720    5|         turgavietės pusė, skirta javų ir kito valgomo daikto prekybai,
 721    5|            vikriai narstėsi tarp ienų ir plėšė iš suvyniotos juostos
 722    5|                rinkėjas ėjo prie kito ir margino pakinktus valdiškais
 723    5|                sulaukusios pavasario. Ir karvės veršiavosi stačiai
 724    5|             stačiai be tvarkos. Pieno ir mėsos išdirbinių tiek, jog
 725    5|              tokie, kam trūko sėklai, ir toks atsakančiai rinkosi,
 726    5|            keletą saujų, prisikramtęs ir prisispjaudęs, sugrįš atgal,
 727    5|               didžiųjų pirklių agentų ir, įsikibę į šalydrangius,
 728    5|              stačiai nuo kelio grobė, ir ūkininkas įdardėdavo miestelin
 729    5|      miestelin tuščiom tik apsipirkti ir išgerti. Pasitikdavo ir
 730    5|               ir išgerti. Pasitikdavo ir dabar, bet tik susnos moterėlės
 731    5|               teturėjo tiek kantrybės ir sugebėjimų pasirieti su
 732    5|           Pirkėja kabino nagu sviestą ir nešė prie burnos.~    -
 733    5|       kiaušeles.~    - Jei gausi, tai ir imk.~    Ji sukosi ten,
 734    5|        čvertka. Nori?~    - Pusantro, ir neškis.~    Iš kilos pusės
 735    5|       krautuvių pusėje klestėjo malkų ir šieno turgus. Ten triukšmo
 736    5|            šieno turgus. Ten triukšmo ir derybų mažiau, nebent prie
 737    5|              visokiausia namų apyvoka ir padaryne. Krautuvių gale,
 738    5|          dirbėjų, kepurninkų, rimorių ir muzikantų, patogiai įsitaisęs
 739    5|                ant rankinių vežimėlių ir rogučių, stačiai ant žemės
 740    5|             virtinės, gyvačių išnaros ir kita gausi Dievo dovana,
 741    5|          gausi Dievo dovana, surinkta ir surūšiuota iš laukų, pelkių
 742    5|           surūšiuota iš laukų, pelkių ir sodų. Ir gelžininkas Akermanis
 743    5|             iš laukų, pelkių ir sodų. Ir gelžininkas Akermanis čia
 744    5|              čia garsino savo spynas, ir klumpininkas Paleckas daužė
 745    5|            naudojamo medžio stiprybę, ir galando peilį į peilį baltai
 746    5|             Smilga, vadinamas Bekonu. Ir suko rylą nušiuręs žmogutis,
 747    5|               rylą nušiuręs žmogutis, ir plėšė gerklę medinkojis
 748    5|               ūsočius su laimės ratu, ir šalia jo dėliojo ant dėžutės
 749    5|   krakmolinius saldainius su skrybėle ir kauline apikakle vyriokas,
 750    5|             skustuvo ašmenis į akmenį ir paskui, papustęs į diržą,
 751    5|       skrendantį oru. Muiliuką, šukas ir dar kažką raudonai susuptą
 752    5|         raudonai susuptą mėtė aukštyn ir gaudė rankomis gervakaklis,
 753    5|            Sueikit, sueikit, panialis ir ponis ir paniukai, sueikit!
 754    5|            sueikit, panialis ir ponis ir paniukai, sueikit! Kavalerai,
 755    5|           pašones nykščiais, stumdėsi ir žvengė, atsisukdami į bobas,
 756    5|            Uogela, skaisčiais žandais ir geltonais ūsais senbernis,
 757    5|        senbernis, tretininkų brolijos ir visų brostvų amžinasis sąnarys,
 758    5|        išdrožtus dievaičius, jonelius ir arkliukus. Dievobaimingai
 759    5|         rožančius, kilojo škaplierius ir paauksuotas maldaknyges.~    -
 760    5|                Dėsi į romus po stiklu ir turėsi abrozą savo patrono
 761    5|            Rymo popiežiaus pavelijimu ir paliecavojimu su atpuskų
 762    5|             visų gyvulėlių saugotojas ir apiekūnas, - sklaidė Uogela
 763    5|            šalia visokių kurpių laikė ir keletą armonikų ir kitų
 764    5|              laikė ir keletą armonikų ir kitų grojimo įnagių, nes
 765    5|              įnagių, nes turėjo nagus ir tokiom gudrybėm. Pusberniai
 766    5|           vasarą ganydami, užsidirbti ir pirkti rudenį muziką. Kitas
 767    5|               susuktą trūbelę, kurios ir vardo nežinojo.~    Į sieną
 768    5|         monelninkų, elgetų, pardavėjų ir vežimų slankiojo ir šmeižėsi
 769    5|         pardavėjų ir vežimų slankiojo ir šmeižėsi kitokie turgaus
 770    5|           žandu, garbanota barzdelyte ir sena gaisrininkų kepure
 771    5|             su visokiomis žvaigždėmis ir kokardomis. Keli blizgančios
 772    5|             už pančio užsikišęs kirvį ir vienrankį pjūklą. Jis vaizdavo
 773    5|           tilto, vyko pats gyviausias ir balsingiausias turgus. Ten
 774    5|        pardavėjai graibstė už skvernų ir rankovių savo silkinais
 775    5|          silkinais nagais, nors būtum ir brangiausia gelumbe apsidaręs.
 776    5|              šeriuotus smakrus, vyrai ir moterys, pasikišę zuperinius
 777    5|           priejuosčių, aplipę žvynais ir blizgą nuo rasalo, stengėsi
 778    5|               prie silkių... - ramiai ir monotoniškai dainavo vienas.
 779    5|             nagais traukė iš statinės ir drėbė į laikraštį. Kitas,
 780    5|              riebumą. Rasalas taškėsi ir varvėjo, žmogui nešantis
 781    5|               per savaitę vyko turgai ir kas mėnesis, pirmą antradienį -
 782    5|          griuvėsiuose. Tada pasimaišo ir pora čigonų. Daugiau išgėrimo,
 783    5|        išgėrimo, daugiau apsistumdymų ir daugiau mėšlo gatvių šlavėjams.~   
 784    5|               čia galėjo drąsiai eiti ir ieškoti. Būreliai vyrų sėdinėjo
 785    5|                liesas apysenis vyras, ir klausė, kokio žmogaus jam
 786    5|            pageidaujamą, sutaria algą ir išgeria magaryčias. Vieniem
 787    5|           išgeria magaryčias. Vieniem ir kitiem jis tarnavo sąžiningai.
 788    5|        vaikščiojo pasileidęs apivarus ir savo postą ir teises į jį
 789    5|     pasileidęs apivarus ir savo postą ir teises į jį gynė visom išgalėm.
 790    5|              gynė visom išgalėm. Nors ir liesas, duris galėjo išlaužti
 791    5|           gėrė su ūkininkais degtienę ir alų, o paprastom ir šventadieniais -
 792    5|          degtienę ir alų, o paprastom ir šventadieniais - mėlynąjį
 793    5|            kojas ištiesęs kaip ienas, ir snausdavo. Kas norėjo jį
 794    5|              arklį prie urmo sandėlio ir pamatė Veroniką, apsikrovusią
 795    5|     apsikrovusią popierinėmis dėžėmis ir paketais. Galėjo jos neišleisti
 796    5|         Galėjo jos neišleisti iš akių ir tokiu būdu išvengti susidūrimo
 797    5|                užėjo ant kitų. Petras ir Baikštys jį pastebėjo ir
 798    5|              ir Baikštys jį pastebėjo ir sušuko:~    - Va, Tilius!~   
 799    5|         auliniams batams. Atsisagstęs ir kepurę pakreipęs ant šono.
 800    5|              laukiant geresnių laikų. Ir nesulaukiant.~    - Na,
 801    5|         Daboklėj? - degtukas užsidegė ir užgeso Petro rankoje, nepasiekęs
 802    5|            skaudančios rankos. - Negi ir nežinojot? Juokiatės turbūt?~    -
 803    5|                  Tilius atsiminė, kad ir patsai šįryt, skusdamasis
 804    5|             pailgesnis, nors nebadavo ir nieko nedirbo. Bet mat be
 805    5|            nedirbo. Bet mat be saulės ir vėjo. Įdiržusi ir nugairyta
 806    5|              saulės ir vėjo. Įdiržusi ir nugairyta oda atsileido
 807    5|               nugairyta oda atsileido ir pašviesėjo. Pusėtinai apsivilkęs,
 808    5|          besitrinančių apie krautuves ir smukles, slankiojančių paupiais
 809    5|     slankiojančių paupiais su meškere ir vis ko nors besitikinčių.~    -
 810    5|        niurzgė Petras, prisimerkdamas ir susiraukdamas, lyg remdamasis
 811    5|              riogsojo baras, lentynos ir staliukai su kėdelėmis be
 812    5|                smilko dūmų prietemoje ir ūžesy. Ant pjuvenomis pabarstytų
 813    5|               patogu buvo nusispjauti ir iškrėsti pypkę. Ir alus
 814    5|        nusispjauti ir iškrėsti pypkę. Ir alus lašėjo nuo stalo ir
 815    5|              Ir alus lašėjo nuo stalo ir gėrėsi, nepalikdamas žymės.~   
 816    5|         pirštais alaus bokalo padėklą ir stengėsi nuvyti nejaukumą.~    -
 817    5|               O darbai pasibaigė, tai ir viskas. Kitąmet vis tiek
 818    5|             Pirmadienį atėjo policija ir išsivedė. Karo komendanto
 819    5|            dviem savaitėm už muštynes ir triukšmo kėlimą.~    - Matyt,
 820    5|               Melamedas paspaudė. Kad ir komendanto, bet paprastai
 821    5|         praeina, - samprotavo eigulys ir kaip tarnautojas, kartais
 822    5|          langą. Turgininkai drumstėsi ir ūžė. Kas pardavęs nėjo užeigon,
 823    5|              vežimo, kramsnodami sūrį ir patraukdami retuomiais iš
 824    5|      pasilipęs, senis mojavo rankomis ir bliovė kiek išgali:~    -
 825    5|               aišku. Kartą susilažino ir užnešė į antrą aukštą maišą
 826    5|              avižos? Pelai.~    - Kad ir avižos, o vis daugiau kaip
 827    5|               daugiau kaip centneris. Ir atsimink, kad dantim. Kokių
 828    5|           dantim. Kokių reikia žiaunų ir sprando! O pats ji vis dėlto
 829    5|                šnekėjai apie tarnybas ir išsišnekėjai, - barbeno
 830    5|             maigė peleninėje cigaretę ir galvojo apie kažką ankstyvesnį.
 831    5|             tarnybą.~    - Gavai, bet ir greitai atitarnavai valsčiaus
 832    5|            laikus, kada taip pat buvo ir muštynių, ir daboklių besimušantiems
 833    5|            taip pat buvo ir muštynių, ir daboklių besimušantiems
 834    5|                      Pašėlo.~    - Nu ir ką?~    - Kad skiriamas
 835    5|              obuolys subukytas. Atėjo ir išsivedė nuovadon.~    -
 836    5|              teisės.~    - Aš sakiau. Ir laišką rodžiau. Tai, vyručiai,
 837    5|             kada patekti ton tarnybon ir apskritai valdiškon, kai
 838    5|         baustas karo komendanto. Nors ir labai geras rekomendacijas
 839    5|          užmirškim, - vyras pasipurtė ir prisimerkęs pūtė dūmą aukštyn
 840    5|        pabaigta. Vis tiek, jei bausmė ir nekliudytų, aš negalėjau.
 841    5|      proklamacijomis nulipintu snukiu ir visiems giriasi. Trauksiąs
 842    5|               šneka. Nėra liudininkų, ir kvit. Išgerkim. Per daug
 843    5|          sutiko tą žinią jaunuolis. - Ir kas man iš to? Dvi savaitės -
 844    5|            tarė Petras.~    - Niekai. Ir iš viso neverta. Vis tiek
 845    5|    apsirūpinti šventiniais pirkiniais ir atlikti, kas reikia. Smuklėn
 846    5|            pečių šmirinėjo su pilnais ir tuščiais padėklais, priiminėjo
 847    5|          atskaitė grąžą.~    - Aš lyg ir nujausdamas. Taip ir traukė
 848    5|              lyg ir nujausdamas. Taip ir traukė šįryt į turgų.~   
 849    5|        Eigulys raitas.~    - Ieškosiu ir aš darbo. Šonai atbuko,
 850    5|           Daug ko neatsimenu. Kartais ir iškrinta koks tarpas. Ir
 851    5|              ir iškrinta koks tarpas. Ir vėl išnyra, bet taip neaiškiai...~   
 852    5|           eina, tai į atskirą kambarį ir ne pro didžiąsias duris.
 853    5|            besiplėstaujančių kaimynų. Ir netrukus jis grįžo tuo pačiu
 854    5|             susilauksim, - sveikinosi ir plepėjo Doveika, kaip buvo
 855    5|             darė, tebuvo tik pramogai ir išsiblaškymui. Doveika turėjo
 856    5|         Doveika turėjo savo papročius ir jų kietai laikėsi. Tik apgailestavo
 857    5|         nepilniems metams. Bet galima ir mėnesiui. Žmogus yra laisvas.
 858    5|          pasiūlė penkinę rankpinigių. Ir sandėrio aplaistymui, ir
 859    5|              Ir sandėrio aplaistymui, ir sutvirtinimui nuo savęs
 860    5|             Išgėrė jis tik stikliuką, ir tą patį perpus. Aplaistymui
 861    5|             užtenka. Svarbu intencija ir gera širdis. O jis turįs
 862    5|             jis turįs jau susirūpinti ir kelione namolei. Jį, žinoma,
 863    5|             kaip jam sekėsi nugyventi ir išsilaikyti. Na, ar jis
 864    5|        tesėjęs išgerti su visais nors ir po vieną? Su tiek žmonių
 865    5|             nežinojo, bet, kviečiamas ir kumštomas iš šalies, atsistojo.
 866    5|       kumštomas iš šalies, atsistojo. Ir pasijuto toks didelis, lyg
 867    5|             po vieną svarą ant pečių, ir žemyn, žemyn. Kažin ar jie
 868    5|             jis buvo apžėlęs, šlapias ir nuplyšęs, kaip valkata paskutinis.
 869    5|              kaip valkata paskutinis. Ir girtas. Visa bjauri istorija
 870    5|             Visa bjauri istorija kilo ir vėl nėrėsi kažkur už jo
 871    5|            puikiai žino. Pagaliau juk ir nesvarbu. Gali sau žinoti.~    -
 872    5|           Gali sau žinoti.~    - Štai ir turime naują vyrą.~    -
 873    5|               Jis stebėjosi savo ūgiu ir statumu mažam restorano
 874    5|             užėję. Doveika atsiskaitė ir atsisveikino.~    - Atsirasiu
 875    5|            sakyti tokiu nelemtu metu. Ir pridėjo nė pats nežinodamas
 876    5|             kvailysčių reikia pridėti ir šią - nusprendė Tilius,
 877    5|       šeimininkė? Naujoji šeimininkė. Ir tai skambėjo keistai, beveik
 878    5|            pasirodė lygiai nepaprasta ir netikėtina, kaip turėti
 879    5|            matė jo numuštą ranką, tai ir viskas. Ji daug jaunesnė,
 880    5|              jis galėjo įsivaizduoti. Ir gražesnė. Pačia jauniausia
 881    5|               dukterim ją palaikytum, ir tai nebūtų per daug. Jis
 882    5|               sluoksniais susiklostęs ir bjauriai sudarkąs daiktus
 883    5|             bjauriai sudarkąs daiktus ir žmones.~    Tos pačios mintys
 884    5|              pačios mintys jį vargino ir atsisveikinus su draugais.
 885    5|               aukštyn? Jie visi nuėjo ir išsiskirstė kas sau. Jis
 886    5|             sau. Jis pasiliko vietoje ir tuo pačiu pasiliko nuo visų.
 887    5|          dėvėjusių trumpus sijonėlius ir žaidusių tam pačiam mokyklos
 888    5|               stumdo vaikų vežimėlius ir nusisuka, jam praeinant
 889    5|        galvoje, tik bjaurios nuosėdos ir kartumas. Ir besiskirstančio
 890    5|        bjaurios nuosėdos ir kartumas. Ir besiskirstančio turgaus
 891    5|           nereikalingiausias šlamštas ir atmatos, kėlė jam graudulį
 892    5|            atmatos, kėlė jam graudulį ir nykumą. Bet jis nemanė gailėtis
 893    5|              vietos - gatvių, aikštės ir paties miestuko. Nebuvo
 894    5|            čia nieko verto prisiminti ir nieko, saistančio su praeitimi.
 895    5|           Neatsigręždamas galėjo eiti ir palikti užpakaly. Ir paliko.
 896    5|             eiti ir palikti užpakaly. Ir paliko. Pietų vėjas padvelkė
 897    5|       eglišakių dūmų ypatingą kvaptį. Ir gyvų sakų, apliejusių rankas.
 898    5|              sakų, apliejusių rankas. Ir šilumą tartum iš blėstančio
 899    5|     ateinančią kartu su plėnimis.~    Ir jo krūtinę apnešė plėnimis.
 900    5|         pasmėlusių miškų.~    Ten pat ir jo naujoji šeimininkė nuvažiavo
 901    6|      šiaušdami žvilgančias plunksnas, ir pakluonėse triliavo vieversiai.
 902    6|       pakluonėse triliavo vieversiai. Ir daugelis kilų paukščių,
 903    6|             striksėjo arimų grumstais ir pievų prabrinkusiais kelmeliais.
 904    6|              pirštais grabinėjo veidą ir drąsiai laužėsi į atsegtą
 905    6|         brinkstančiu keliu. Skalbinių ir darbo drabužių ryšulėlį
 906    6|               mišką, išsipjauti lazdą ir pasiejus užsikelti ant peties.
 907    6|              jis išeina pas ūkininką, ir nustebo dar didžiau, kad
 908    6|        švenčių. Kelios dienos belikę, ir ar ne mieliau visiems kartu,
 909    6|                Vaikai tegul džiūgauja ir laukia. Ir pats laukė kareivinėse
 910    6|            tegul džiūgauja ir laukia. Ir pats laukė kareivinėse tų
 911    6|            laukė kareivinėse tų dienų ir labai nusiminė sužinojęs,
 912    6|          kazemate, suremtas graudulio ir nevilties, lyg amžiams būtų
 913    6|               mūrų, akmeninės aikštės ir geležinės drausmės. Gimtieji
 914    6|           nenugalimai.~    Gal traukė ir dabar, tik jis nenorėjo
 915    6|             laikydamas save suaugusiu ir subrendusiu. O gal dėl to,
 916    6|          bruožas įsirėžė viduj. O gal ir to nebuvo, tik išsisklaidymas
 917    6|               dar niekuom nepakeistų. Ir ten, kaip kempinė ištroškusi,
 918    6|         kempinė ištroškusi, laukianti ir imli.~    Brolis siūlėsi
 919    6|         patyrimo ūkio reikaluose. Jis ir dabar ėjo arti, tik svetimų
 920    6|      keliaujant džiūstančiais laukais ir miškais. Vildamasis atsigauti
 921    6|         miškais. Vildamasis atsigauti ir apsitvarkyti. Jo mintys
 922    6|             buvo keistai susipynusios ir sukosi įvijai, vienodais
 923    6|          vienodais tarpais nutoldamos ir sugrįždamos kaip virvė,
 924    6|            pluoštas turėjo kitą storį ir spalvą.~    Jis tebegyveno
 925    6|            vienu metu jį užgriuvusių. Ir neatlyžusių, net sapne lydėjusių.
 926    6|     neatlyžusių, net sapne lydėjusių. Ir pabudęs ryžosi nebelaukti
 927    6|             pabudęs ryžosi nebelaukti ir išeiti. Nieko jis nepaliko,
 928    6|       atsigręžti, ilgai mojuoti ranka ir pagaliau eiti atbulam, akis
 929    6|              paliekant mėšlą, pabiras ir pusgirčius piliečius savo
 930    6|           piliečius savo tarpduriuose ir tarpvartėse.~    Ir sapnas
 931    6|      tarpduriuose ir tarpvartėse.~    Ir sapnas tebepleveno savo
 932    6|            tebepleveno savo šešėliais ir atšvaitomis jo pasąmonėje.
 933    6|             juos, jų menkus likučius, ir jie, tačiau tarsi lašai
 934    6|      stiklinėn, jį nudažė savo spalva ir žėrėjo.~    Kam jis turėjo
 935    6|               jį prikėlusį su brėkšma ir išleidusį kelin? Ir nebeatrodė
 936    6|           brėkšma ir išleidusį kelin? Ir nebeatrodė jam keista, kad
 937    6|      nervingai virpančiomis šnervėmis ir šonais, kas akimirka pasiruošusiais
 938    6|         voratinklis, vėlęsis ant akių ir erzinęs. Jis džiaugėsi ir
 939    6|             ir erzinęs. Jis džiaugėsi ir giedriu žvilgsniu apmetė
 940    6|               žvilgsniu apmetė laukus ir vienkiemių stogus, išsinėrusius
 941    6|          pavasario lietaus nupraustus ir nušvitusius saulėje.~   
 942    6|            saulėje.~    O miškas kilo ir augo priešais, užimdamas
 943    6|       priešais, užimdamas vis didesnę ir didesnę regimojo pasaulio
 944    6|            atsigręždamas, jis žiūrėjo ir stebėjosi, kaip žalias miškas
 945    6|          tamsėjo, iki pasidarė juodas ir grėsmingas, lyg nakčiai
 946    6|              tada, tesilaiko plėšikai ir žvėrys, nors, važiuojant
 947    6|               kvepėjo vangarykščiomis ir sakais ir ankstyvaisiais
 948    6|             vangarykščiomis ir sakais ir ankstyvaisiais grybais.
 949    6|        siūbavo, įsirėžusios mėlynėje, ir jame buvo linksma, šviesu
 950    6|             jame buvo linksma, šviesu ir gera. Vėliau, jiems tolstant,
 951    6|              paskui apsitraukė ūkanom ir jau prie namų besmilko siaura
 952    6|     paryškėjąs, giedromis apsiblausęs ir virpąs kaitroje.~    Dabar
 953    6|       kaitroje.~    Dabar jis artėjo, ir priešingas reginys užvaldė
 954    6|              reginys užvaldė jo širdį ir akis. Šmėklos ir raganos
 955    6|             jo širdį ir akis. Šmėklos ir raganos bėgo iš jo - juo
 956    6|           pušų liemenys, eglių dantys ir kai kur tarp jų balta beržo
 957    6|              balta beržo gyslelė.~    Ir netrukus jau užpakaly lojo
 958    6|              likusiuose vienkiemiuose ir kaimuose. Vieškelis, lyg
 959    6|           aštriu spindžiu smego gilyn ir gilyn. Pradžioje skarotų
 960    6|               Pradžioje skarotų eglių ir traškių lapuočių šakas praskyręs,
 961    6|           šakas praskyręs, pakildamas ir prarausdamas smėlėtas aukštumėles,
 962    6|                kur svaiginamai aukštų ir tiesių pušų viršūnės susiglausdamos
 963    6|                storai nuklojusių žemę ir šaknis, po kuriomis savo
 964    6|            savo urvuose lindėjo lapės ir barsukai.~    Jis išsitiesė
 965    6|              saulę. Tamsiose lūžtvėse ir jaunuolynų tankmėse dar
 966    6|              pakilusi nuo skujos musė ir skruzdės pradėjo savo kelionę
 967    6|          kamienu aukštyn. Buvo uždara ir be jokio pašalinio garso,
 968    6|        išskyrus tai, kas savaime gimė ir sklido pačiame miške. Bet
 969    6|              Bet lai netrukdė ramybei ir poilsiui. Miškas dūsavo
 970    6|            Budo kraujas miško gyslose ir gausiai tvino iš žiemos
 971    6|         žiemos padarytų žaizdų sakais ir sula. Kalė kietai ir nenuilstamai
 972    6|           sakais ir sula. Kalė kietai ir nenuilstamai miško širdis
 973    6|               pusių apgožtas blindžių ir karklų pūkuotais pumpurais,
 974    6|       paraudusiais žirginiais alksnių ir lazdynų, pamažu užleidžiančių
 975    6|              vietą skursnoms puselėms ir beržiukams. Pritvinkusios
 976    6|        neatsargiai žengiančiai kojai. Ir vis toliau ir toliau akiai
 977    6|      žengiančiai kojai. Ir vis toliau ir toliau akiai neaprėpiamais
 978    6|               sumušti tvirtą grindinį ir ant jo supilti kelią.~   
 979    6|              vežimą, pakrautą maišais ir pora tvirtų arklių kinkytą,
 980    6|               Jaunas vaikinas, galbūt ir jo metų, gulėjo kniūpsčias,
 981    6|           kniūpsčias, pagulęs vadžias ir botagą. Tokioj tyloj jis
 982    6|              vežėjas gulėjo ant maišų ir svajojo.~    Ilgai dar atsisukdamas
 983    6|         nutolstantį vežimą, mažėjantį ir dingstantį nebeįžiūrimu
 984    6|             ant jo kabinėtų skelbimus ir kelio ženklus. Žingsnis
 985    6|        nusikaitimo vieton. Ji gąsdino ir traukė kaip kiekvieną nusikaltėlį
 986    6|              nors iš tolo. Bet to jis ir negalėjo išvengti - vieškelis
 987    6|            užvis geriau. Labai aišku, ir iš karto nukristų keli svarai,
 988    6|         Tačiau svarstyti nebuvo kada, ir jis suko iš kelio, nors
 989    6|           nors nieks nemojo pro langą ir nieks neišbėgo pasitikti.
 990    6|       neišbėgo pasitikti. Šuva sulojo ir, tingiai pavizginęs uodegą,
 991    6|             vietą Milė.~    - Šaukštą ir būsiu užmiršęs užsikišti
 992    6|               apžiūrėjo iš visų pusių ir nesimatė, kad kuom nepatenkinta
 993    6|              sutikęs.~    Jis nukaito ir prisimerkė. Blogiausia,
 994    6|           negalėjo atsiminti, ką darė ir ką šnekėjo po to. Kad langą
 995    6|                  Buvau...~    - Buvot ir apšilti?~    - Kur nebūsi.~    -
 996    6|         apšilti teko. Vienmarškiniui, ir tai tik pačiam smagume.~    -
 997    6|          baltuoti ima. Po švenčių jau ir į vagą kibsim, - ūkiškai
 998    6|        susirinkdavo atsiimti uždarbio ir prasėdėdavo vakarus, buvo
 999    6|              laikai, kitos nuotaikos. Ir tai atrodė taip seniai buvę,
1000    6|               nieko iš viršaus nematė ir tačiau netikėjo, kad viskas