| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library | ||
| Alphabetical [« »] ipusta 1 ipustas 1 ipute 1 ir 6077 irankiai 1 irankiais 1 irankiams 1 | Frequency [« »] ----- ----- ----- 6077 ir 1361 jis 1065 ji 1030 iš | Marius Katiliškis Miškais Ateina Ruduo IntraText - Concordances ir |
Part
2501 13| pilko trūnėjimo, kaip darbas ir poilsis po jo. Ten, už tilto, 2502 13| jis buvo atbėgęs nuo kelio ir pabelsdamas ją prikėlęs 2503 13| pabelsdamas ją prikėlęs ir išgąsdinęs. Vieną ankstų 2504 13| išgąsdinęs. Vieną ankstų ir be galo skaistų rytmetį, 2505 13| tai atsitiko taip seniai ir liko tolimoj praeity. Neperšokamas 2506 13| daugiau kaip vieną dieną ir vieną naktį. O tačiau tai 2507 13| kito gyvenimo. Sugrįžęs ir bandąs įsistoti į tas pačias 2508 13| vėžes. Po daugelio melų ir didelės patirties.~ Jis 2509 13| sūrumas tebegraužė kaktą ir nespėjęs nubraukti bučinių 2510 13| perštėjimo. Jis mąstė apie šį ir tą, jis klaidžiojo po laukus 2511 13| jis klaidžiojo po laukus ir pamiškes. Jis nepajėgė susitelkti 2512 13| Jis nepajėgė susitelkti ir visu nuogumu atgaivinti 2513 13| gręžėsi viduryje varsnų ir sparčiai leidosi namo. Jie 2514 13| buvo didelio ūkio gyvuliai ir žinojo, lygiai kaip ir žmonės, 2515 13| gyvuliai ir žinojo, lygiai kaip ir žmonės, jo tvarką ir kaip 2516 13| kaip ir žmonės, jo tvarką ir kaip skirstomas laikas, 2517 13| kaip skirstomas laikas, ir kam kiekviena valanda.~ 2518 13| kam kiekviena valanda.~ Ir jam tereikėjo sulaukti pokaičio 2519 13| tereikėjo sulaukti pokaičio ir kristi į vėsų ir naktį nepaliestą 2520 13| pokaičio ir kristi į vėsų ir naktį nepaliestą guolį. 2521 13| užslėgė tuo pačiu akimoju. Ir iš jo pakilo tik tampomas 2522 13| tik po porą kiekvienam. Ir arkliams tenka numauti pavalkus 2523 13| nubertas kupstuojančiais bulvių ir trąšų maišais, sulinkusiomis 2524 13| sulinkusiomis nugaromis ir žangiai traukiančiais arkliais. 2525 13| atlikti veikiant sutartinai ir vieningai. Patsai Doveika 2526 13| smulkioji gyvūnija, saugoma šunų ir snaudalių katinų. Tilius 2527 13| išvežioti maišus dirvoje ir sustatyti tinkamais atstumais, 2528 13| nerasi, tai gali kartais ir nekas išeiti. Bulvė galinti 2529 13| nekas išeiti. Bulvė galinti ir atkeršyti už paniekinimą. 2530 13| tarnavusi čia tokia mergutė. Ir ar ne toje pačioje dirvoje 2531 13| buvusios nukastos, atartos ir nurinktos. Bet žinoma, kad 2532 13| išeina vyrai su akėčiomis ir pertraukia skersai ir išilgai. 2533 13| akėčiomis ir pertraukia skersai ir išilgai. Ir netikėtum, kiek 2534 13| pertraukia skersai ir išilgai. Ir netikėtum, kiek jų dar akėčių 2535 13| driekiantis paskui akėčių ir paimanti viena, paimanti 2536 13| ketvirta, tai primina koja ir įspaudžia į purią dirvą. 2537 13| Ūkininkai mažai besamdę ir daug kam tekę praalkti. 2538 13| Ateinanti su maišu anoji ir bučiuojanti gaspadinei rankas. 2539 13| įspaudei koja į žemelę, ir jos ten supuvo verkdamos, 2540 13| rūgodamos.~ Šitaip ūkiškai ir pamokomai nupasakojo saviškiams 2541 13| jautėsi ne mažiau svarbi ir ne mažiau teisių turinti. 2542 13| ne mažiau teisių turinti. Ir pasakė:~ - Nepariškadys 2543 13| Nepariškadys retuomiais ir poniutei vietoje sportų. ~ - 2544 13| dėl to pasijuto užguitas ir, baltom dėbčiodamas, nurijo 2545 13| leidosi sėdybon sėklos ir trąšų atvežti.~ - Palauk! 2546 13| atvežti.~ - Palauk! Pavėžėk ir mane.~ Jis sutraukė vadžias, 2547 13| sutraukė vadžias, ji pasivijo ir kiūktelėjo į ratų galą ant 2548 13| lengvas, guminiais padais ir drobiniais viršais, juodais 2549 13| duobelę, kurpaitės siekė žemę, ir, pavažiavus toliau, dirvoje 2550 13| vežimą iš suartos dirvos ir žangiau patraukė dobiliena. 2551 13| dainelės posmas?~ - To ir aš nežinau.~ - Nežinau, - 2552 13| Nežinau, - pakartojo storai ir kirčiuodama, mėgindama pamėgdžioti 2553 13| galvą. Ji buvo pasilenkusi ir dantimis kandžiojo lūpas, 2554 13| padėti? Nors aš jau tokia ir padėjėja. ~ Buvo iš ko 2555 13| bėgsianti ruošti užkandžių ir gal spėsianti sugrįžti, 2556 13| sugeba dailiai pasikraipyti ir mėtyti kojas kaip šaudykles. 2557 13| mėtyti kojas kaip šaudykles. Ir šnekumėlis gi jos - jūs 2558 13| skriste nuskrido per kiemą, ir ne kaip moteriškė rimta, 2559 13| ne kaip moteriškė rimta, ir ne šeimininkė tokio ūkio 2560 13| ne šeimininkė tokio ūkio ir žmona tokio vyro. Tarytum 2561 13| Pasijutusi pirmą kartą laisvėje ir pirmą kartą išvydusi tokį 2562 13| kartą išvydusi tokį didelį ir mielą pasaulį. Ir savy pačioj - 2563 13| didelį ir mielą pasaulį. Ir savy pačioj - jaunystę, 2564 13| pačioj - jaunystę, jėgą ir patrauklumą. Tokia buvo 2565 13| jis turėjo apie ką mąstyti ir permąstyti iš naujo ir iš 2566 13| mąstyti ir permąstyti iš naujo ir iš pradžios. Jis nusisuko 2567 13| iš pradžios. Jis nusisuko ir ėmėsi darbo.~ Bulvių 2568 13| daugiau, lengvai kilnojo ir mėtė į vežimą. O trąšos 2569 13| pastatęs, sukabino rankas ir atstangiai, žandus išpūtęs, 2570 13| įrėžęs nugarą, pasikėlė ir, laikydamas glėbyje, nešė 2571 13| žengiant pasipynė koja, ir jis kniubo priekin, tačiau 2572 13| Maišas permainė pusiausvyrą ir visu svoriu atlaužė lentą. 2573 13| pakliuvo tarp tos lentos ir ratų dugninės. Šimto kilogramų 2574 13| pečiu pastūmęs, ištraukė ir susilenkė iš skausmo.~ 2575 13| tarpu iš virtuvės su krepšiu ir ąsočiu išėjo ir per kiemą 2576 13| krepšiu ir ąsočiu išėjo ir per kiemą atpluošė Doveikienė. 2577 13| kiemą atpluošė Doveikienė. Ir iš tolo jau šaukė:~ - 2578 13| tolo jau šaukė:~ - Jau ir aš! Galėsim važiuoti!~ 2579 13| pamanė vyras. Savo liežuviu ir pliauškimu kaip kerais bus 2580 13| bus užtaisiusi pinkles. Ir dar tokiu metu pati pasirodė, 2581 13| Bjauri gėla pakirto kojas ir krūtinėje pasidarė šleikštu, 2582 13| krūtinėje pasidarė šleikštu, ir akyse kažin kokie žalsvi 2583 13| ranką, antrąja prilaikydamas ir bijodamas pasižiūrėti.~ - 2584 13| pasirodyti silpnu, nesubrendėliu. Ir laikėsi kiek galėdamas ramiau.~ - 2585 13| antrojo sąnario buvo pamėlę ir suploti, ypač didysis. Jo 2586 13| kaip anglis pajuodęs, ir iš panagės kraujas prasisunkęs.~ - 2587 13| ji griebė už rankovės ir tempėsi per kiemą, ir jis 2588 13| rankovės ir tempėsi per kiemą, ir jis sekė įkandin, lygiai, 2589 13| tempiamas pastogėn nuo lietaus. Ir nebebuvo kaip nė priešintis, 2590 13| palaikytų po šalto vandens srove ir praeitų.~ - Kokių čia 2591 13| Kokių čia vaistų? Pergels, ir tiek.~ - Nekalbėk man. 2592 13| jau?~ Trankydama duris ir jas palikdama už savęs neuždarytas, 2593 13| neuždarytas, per priemenę ir virtuvę ji vedėsi toliau. 2594 13| vandens kibirą ant suolelio ir paprašė atsigerti.~ - 2595 13| bus sušilęs. Atsuk čiaupą ir palauk, kol nubėgs įšilusis.~ 2596 13| Kambariuose žvangėjo ir barškėjo, lyg ten viskas 2597 13| vaipėsi Tilius iš skausmo ir nesmagumo, kurį pajuto, 2598 13| peržengęs slenkstį.~ - Ir mano tokios. Kartu dirbome 2599 13| atdaros spintelės sienoje ir kilojo visokius buteliukus. 2600 13| stojosi vaizdas vaistinėje ir mirtinai išbalusi vaistininko 2601 13| Pempė, be kraujo lašelio ir milžinišku plaukų vežimu 2602 13| čia žaizda, nesikeikiant ir neperdedant? Ji nėra mačiusi 2603 13| drėkinami pirštai čirškėjo ir putojo.~ - Ėda?~ - 2604 13| sugis. ~ Pro išteptų ir žeminuotų, plačiai atsegiotų 2605 13| lopas blizgėjo prakaitu. Ir plaukai iš po kepurės buvo 2606 13| po kepurės buvo sulipę, ir ant kaktos susimetę stambūs 2607 13| visi jos nagai buvo siauri ir ilgi, pritaikyti rankoms 2608 13| ilgi, pritaikyti rankoms ir pirštams. Ji paėmė tvarsčio 2609 13| tvarsčio ritinėlį, žirklutes ir visu rimtumu ruošėsi aprišimui.~ - 2610 13| judėjo. Ji paėmė su antrąja ir atrėmė jo skaudamą ranką 2611 13| stengėsi nieko nejausti ir nieko nematyti. Žiūrėjo 2612 13| praviras duris, pro oleandrus ir fikusus, užglemžusius kambarį 2613 13| fikusus, užglemžusius kambarį ir padariusius jį kaip šiltnamio 2614 13| daiktų, tarp jų jis matė ir save, didelį ir kaip stulpą 2615 13| jis matė ir save, didelį ir kaip stulpą grubiai nerangų. 2616 13| paskirais pluoštais, lietė ir kuteno jo ranką. Kažkada, 2617 13| sprando, dengė jos kaktą ir ausis, kai ji darbavosi 2618 13| ji darbavosi pasilenkusi ir taip rūpestingai, lyg tikra 2619 13| pastebėjo toje tirštoje ir tamsioje šūsnyje, nuvingiuojantį 2620 13| nuvingiuojantį nuo viršugalvio ir pranykstantį apačioje, kur 2621 13| knebinėjosi, pabaigė darbą ir nuleido rankas.~ - Tvarkoj. 2622 13| Ji pakreipė galvą, kaip ir norėdama ją atremti į sieną, 2623 13| į sieną, pilna nuovargio ir saldaus šypsnio sučiauptose 2624 13| lupose. Pamažu jos prasivėrė, ir ji juokėsi plačiai nušvisdama 2625 13| įsivagojo dviem raukšlelėm. Ir akys susiaurėjo iki brūkšnių, 2626 13| susiaurėjo iki brūkšnių, ir jie pasidarė neįžvelgiamai 2627 13| ištepto piršto galu vienoj ir antroj pusėj.~ Daržinėje 2628 13| snapais naršydamas sūrį ir sviestą. Galvą įspraudęs, 2629 13| pasistiebdamas, panerdamas snapą ir viduje paturkšdamas. Pasisėmęs 2630 13| paturkšdamas. Pasisėmęs kėlė kaklą ir laukė, kol gira nubėgs žemyn. 2631 13| stebėdami bendras vaišes ir patys negalėdami jose dalyvauti, 2632 13| dalyvauti, baigė pasiusti ir susidraskyti iš piktumo.~ 2633 14| tilto, turėklų įsikibusi ir persisvėrusi, stovėjo Agnė. 2634 14| Agnė. Ji žiūrėjo į vandenį ir laukė.~ Jeigu nieks neateis 2635 14| Jeigu nieks neateis ir jos neišgelbės, ji šoks 2636 14| ji šoks į patiltės duburį ir nusiskandins. Ir galės tada 2637 14| duburį ir nusiskandins. Ir galės tada džiaugtis, galės 2638 14| ištrauks ją negyvą ant kranto ir paguldys ant žolės. Galės 2639 14| ant žolės. Galės lakstyti ir plaukus rauti, galės vadinti 2640 14| vadinti visokiais vardais ir garbstyti... Nebeprikels 2641 14| jos karsto neleis nešti ir laidos už tvoros, kur jau 2642 14| keletas panašių skenduolių ir pakaruoklių guli. Tas truputį 2643 14| pomirtinės eisenos įsivaizdavimą. Ir tėvo būtų gaila. Jis toks 2644 14| būtų gaila. Jis toks ramus ir geras visada. Ir dabar juk 2645 14| toks ramus ir geras visada. Ir dabar juk jis pasakė:~ - 2646 14| mergaitės netraukia, tai ir nėra kaip stumti. Pažiūrėsim.~ - 2647 14| bet pilni geros nuotaikos ir lauktuvių. Milė vaizdingai 2648 14| kibirais, o upėmis pylęs, ir taip klaikiai žaibavę, jog 2649 14| Taip, Agnė išsižiojo ir sustingo toj padėty, išgirdusi 2650 14| apsenusi, tačiau dar žvali ir įžvalgi, turinti žemės prie 2651 14| turinti žemės prie miestelio ir namus prie bažnyčios. Ji 2652 14| pasiimti mergaitę, ją įdukrinti ir užrašyti ir namus, ir žemę. 2653 14| ją įdukrinti ir užrašyti ir namus, ir žemę. Ją nukaršintų, 2654 14| įdukrinti ir užrašyti ir namus, ir žemę. Ją nukaršintų, jos 2655 14| numačiusi padorų vaikiną ir esanti kalbėjusi su juom 2656 14| esanti kalbėjusi su juom ir net atvaizdą jam rodžiusi. 2657 14| patikusi. Taip krikštomočia ir sakiusi, žodis žodin.~ - 2658 14| Nevažiuosiu! - suriko Agnė. Ir suriko gal per smarkiai, 2659 14| griūvantis medis visu smarkumu ir svoriu trenkėsi ant jos 2660 14| svoriu trenkėsi ant jos ir paliko ją be žado. Nesibaigiantis, 2661 14| Nesibaigiantis, perpintas žavesiu ir pasigėrėjimu motinos pasakojimas 2662 14| grubūs nagai plėšė jos širdį ir traukė per gerklę. Tie nagai 2663 14| džiūgaują motinos žodžiai. Ir kai pajuto, kad jau gali 2664 14| Ji išlėkė pro duris ir, sukritusi ant suolelio 2665 14| pasienyje, prapliupo kūkčiodama ir trūkčiodama pečiais, rankomis 2666 14| rankomis užsiėmusi veidą ir užspaudusi akis.~ - Kas 2667 14| skriejantis vis aukščiau ir aukščiau. Ji tikėjo tokiu 2668 14| Ji tikėjo tokiu gyvenimu ir tokia saule, kuri niekad 2669 14| į vakarus. Kaip traškus ir svaiginamai baltas sodo 2670 14| pirmoji, niekad nepažinta ir net neįstengta nuspėti. 2671 14| saulę ji buvo pasišokusi ir atsiplėšusi staiga nuo visa, 2672 14| vakar buvo, kas buvo kvaila ir vaikiškai menka. Ji turėjo 2673 14| dieną sekti jo žingsnius ir, vakare sulaukusi, kristi 2674 14| turėjo būti ten, kur jis, ir eiti ten, kur jis eis, nors 2675 14| kur jis eis, nors jis eitų ir nežinia kur.~ O motina 2676 14| nežino, nieko ji nebeišmano ir nieko nebeatsimena, tartum 2677 14| pati laikė savo rankose, ir laimės rankos ją glėbė taip 2678 14| ji begalėjo tik numirti. Ir nieko kito.~ Visą dieną 2679 14| savaime ištrūkstančių žodžių. Ir buvo taip gera, kad nieks 2680 14| krūmams, laukams, daržo žolei ir baltam, lengvam debesėliui, 2681 14| pasakysiu...~ Pripuolusi ir apkabinusi seserį, glaudėsi, 2682 14| jai vienai bus per daug ir ji neištvers. Milė šypsojosi 2683 14| susikirtimus, apsistumdymus ir barnius. Kiek čia seniai 2684 14| atremtas į sieną dviratis. Ir ant tos kėdės sėdėjo jis, 2685 14| suspaudęs ranką savo delne ir antrąja mėgindamas paglostyti 2686 14| ji dainavo savo ilgesį ir meilę. Ir krovė lūkesčius 2687 14| dainavo savo ilgesį ir meilę. Ir krovė lūkesčius ateinančiam 2688 14| spėjamai gumšavo sėdyba ir dirbo joje žmonės. Ten jis, 2689 14| Ten jis, ten jo žingsniai ir ten jo didelių tvirtų rankų 2690 14| veikia kiekvieną valandą. ir, įtempusi klausą, bandė 2691 14| sugauti vėjo atnešamus garsus ir juose atskirti jo balsą. 2692 14| tūkstančių, iš viso pasaulio. Ir ji žinojo, kad jo žvilgsniai 2693 14| žinojo, kad jo žvilgsniai ir mintys taip pat nukreipti 2694 14| pat nukreipti jos pusėn, ir jie pusiaukely susitinka.~ 2695 14| pasakojosi, kaip buvę ten ir kaip gerai viskas pavykę. 2696 14| suvystoma tartum mažametė, ir apgaunama vylingais pažadais. 2697 14| visa kita ateina savaime. Ir apskritai kas tas visa kita? 2698 14| mama sakė, jog teta jau jai ir jaunikį parinkusi. Ir jam 2699 14| jai ir jaunikį parinkusi. Ir jam baisiai patikusi jos 2700 14| jos vienos, kaip širdis ir siela tėra viena, reikalą. 2701 14| jau ji buvo pasirinkusi ir be kurio negalėjo būti nieko 2702 14| žinojo, kad jos pasiges ir ieškos. Bet Milė pasakys, 2703 14| ji turi vien tik klausyti ir pildyti kitų užmačias? Ji 2704 14| už medžių, stabtelėdama ir prisėsdama. Rasa plovė jos 2705 14| prisiliesdamos kedeno plaukus ir įšilusios dienos kaitros 2706 14| jau jis yra baigęs darbą ir grįžęs iš lauko. Sėdi prie 2707 14| lauko. Sėdi prie viralinės ir aunasi kojas. Julė šaukia 2708 14| O gal jau yra pavalgęs ir ateina? Vis tiek jis ateis. 2709 14| žino, kad yra laukiamas. Ir kad taip begaliniai jo pasiilgusi. 2710 14| nežino, kokia ji vargšė ir nelaiminga. Todėl ir turi 2711 14| vargšė ir nelaiminga. Todėl ir turi jis ateiti. Ji stovėjo 2712 14| ateiti. Ji stovėjo ant tilto ir laukė.~ - Agne!~ Jos 2713 14| nukamuota lūkesčio nerimo ir tyliai pasviro jo pusėn. 2714 14| Eikim iš čia. Manęs pasiges ir pradės ieškoti. Gal jau 2715 14| Žemai, po juodalksniais ir ievų krūmais, ginami stataus 2716 14| išplaukusiais rugiais, jie susėdo, ir ji pasiskundė:~ - Mane 2717 14| nori išvežti.~ - Kur ir kas tokie tave nori pagrobti?~ - 2718 14| Na, kas jai užėjo?~ - Ir užrašyti žemę ir namus prie 2719 14| Ir užrašyti žemę ir namus prie bažnyčios nori.~ - 2720 14| Visai neblogai...~ - Ir jaunikį jau turi parinkusi, - 2721 14| beveik įsižeidusi.~ - Ak, ir jaunikį. O maniau, kad jei 2722 14| Tikrai? - ji vėl prisiglaudė ir užmetė ranką ant jo tamsiai 2723 14| galo papasakojo, ką žinojo, ir kokia neviltis ją buvo suėmusi, 2724 14| suėmusi, kaip ji verkusi ir net pasiskandinti ketinusi, 2725 14| nereikalavo jokių priesaikų ir patvirtinimų. Ji tikėjo 2726 14| patvirtinimų. Ji tikėjo viskuom ir kitaip negalėjo. Ji tebebuvo 2727 14| tebebuvo dar tokia jauna, ir jos gyvenimo patirtis neviršijo 2728 14| tebebuvo pervirš jos sąnariuose ir širdyje. Išskėstomis rankomis 2729 14| kitos leidosi dar žemiau ir vėlėsi į vešlią žolę, kur 2730 14| šiąnakt?~ - Argi?~ - Ir pameni, kaip mes ketinome 2731 14| nuo lietaus?~ Taip, jis ir tą atsiminė. Jie kažką tada 2732 14| kažką tada kalbėjo.~ - Ir kokia mintis mane buvo apėmusi. 2733 14| traukė po liepa. Aš norėjau ir bijojau. Aš norėjau, kad 2734 14| kad mudu nutrenktų žaibas, ir atrastų mus žmonės susikibusius, 2735 14| žmonės susikibusius, negyvus ir tom pačiom akim. Ir aš galvojau, 2736 14| negyvus ir tom pačiom akim. Ir aš galvojau, kaip būtų buvę 2737 14| nykios mintys. Užsimerkiu ir matau, kaip neša mane. O 2738 14| Juk mes nesusituokę. Ir ką tada kalbėtų žmonės apie 2739 14| Žinau, jog tu labai smarkus. Ir tavęs visi bijo, kaip ugnies. 2740 14| tartum gėrėdamasi savo drąsa ir savo pasirinkimo puikumu, 2741 14| apsisuko, įsisprendusi į šonus, ir paduskeno jį už marškinių.~ - 2742 14| kas ką šneka. Nebus kada ir gyventi, kai visų klausysies. 2743 14| pereisiu keliais per muziką ir liausis.~ - Vai neprasidėk, 2744 14| nebebuvo kaip. O manė nuslėpti, ir jau mažai betrūko, kad nebūtų 2745 14| menkniekio nebūtum apsirišęs ir dėjęs vaistų.~ - Kokių 2746 14| ranką, pilna susirūpinimo ir nerimasties, bijodama prisiliesti, 2747 14| prisiliesti, kad neužgautų, ir tik nuo tolo, švelniai paglostydama, 2748 14| nepaskrendantis paukščiukas. - Ir kas taip gražiai aprišo?~ 2749 14| laikoma vaistų, kaip jodo ir kitokių, jei kas nusimuša 2750 14| niekų juk nelėksi į miestą. Ir aprišimui tvarsčio ritinėlis. 2751 14| šeimininkę jis neužsiminė. Ir kodėl - jam pačiam liko 2752 14| Agnė, išklausiusi pasakos ir turėdama galvoj vaistų lentynėlę. 2753 14| nes ji prisiminė motiną ir jos siaubingus planus. Nors 2754 14| siaubingus planus. Nors jie jau ir buvo netekę savo aštrumo 2755 14| buvo netekę savo aštrumo ir ji pati prisisėmusi narsos 2756 14| pati prisisėmusi narsos ir besąlyginių užtikrinimų, 2757 14| ieškojo. Atsisveikino karštai ir dūsaudami, prižadėdami susitikti, 2758 14| per griovį, nušnareno ežia ir pranyko sodelio krūmuose.~ 2759 14| Jis tebestovėjo antkelio ir girdėjo. Gal net durų atsargų 2760 14| koks yra vienos dienos ir nakties eigoje. Keliai linko. 2761 14| Jis skubino pasiekti lovą ir išsitiesti. Nuspausti pirštai 2762 14| jam būtų pradėję sektis? Ir būtų pavykę užkelti koją 2763 14| užaugti, pasidaryti savarankus ir nepriklausomas nuo nieko. 2764 14| parvežė sustingusį, atšalusį ir greičiausiai jau buvo miręs, 2765 14| užsigalvojęs apie rūpesčius ir bėdas! Tik žingsnį nuo slenksčio 2766 14| pažengti, kai girgždėdamas ir svyruodamas nusileido iš 2767 14| debesų leidosi, girgždėdami ir dūsaudami. savo smarkumu 2768 14| vietos visą malūno kūgį ir tuojau kildami aukštyn. 2769 14| jį atvežę, patsai Birutis ir kitas žmogelis. Prie šulinio 2770 14| pečius, keldamas į vežimą, ir, matyt, netyčia prisiglaudė 2771 14| galva.~ Tėvas buvo niūra ir nekalbus. Lieso veido, geltonais 2772 14| Lieso veido, geltonais ūsais ir retais šviesiais antakiais, 2773 14| žvilgsniui teikusiais gerumo ir platumo. Jis turėjo trūkį 2774 14| platumo. Jis turėjo trūkį ir prieš kokius orus skųsdavosi 2775 14| buvo pilna mėlynų taškų ir brūkšnelių, tartum, rašalo 2776 14| buteliukui sudužus, aptaškytų ir niekad nenuplautų. Tilius 2777 14| niekad nenuplautų. Tilius ir kili mažesnieji ne kartą 2778 14| dulkės, įsiėdusios į kraują ir matomos po oda. Ir nenutrinamos. 2779 14| kraują ir matomos po oda. Ir nenutrinamos. Bet tikėti 2780 14| Namiškiams jis tik atrodė niūra ir lyg piktas visą laiką, o 2781 14| šnekėti. Grįžęs iš kur nors ir išgėręs alaus, jis neidavo 2782 14| priežados viršų. Anglių ir liepsnos atašvaistose jo 2783 14| pašnekėdavo apie Škotiją ir jos miestus - Glazgovą ir 2784 14| ir jos miestus - Glazgovą ir Edinburgą, apie darbus kasyklose. 2785 14| tas, kuriomis apgiedami ir apgarbstomi mūsų mirusieji 2786 14| jis gyvas leidžiasi į kapą ir iš jo nebeiškils. Tačiau 2787 14| svietą. Pasiekęs Čikagą ir dirbęs šlokjarduose, arba 2788 14| arba gyvulių skerdyklose. Ir ten jam nepatikę su negrais - 2789 14| Didelė tai buvusi kompanija ir turtinga. nes mokėjusi savo 2790 14| vagonas, apkaustytas geležim ir saugomas dviejų ginkluotų 2791 14| padėti dolerius į banką ir jau dairėsi ko nors geresnio. 2792 14| parodyti godiems kaimynams. Ir tai buvo ropės pavidalo 2793 14| pagniaužtas viename šone ir tame įgniaužime su dviem 2794 14| Kamštis užsukamas, sidabrinis ir taip įtaisytas, kad tiko 2795 14| istorijų, jis buvo didesnis ir svarbesnis. Kažin kas paslaptingai 2796 14| tokį nenusakomą žodį, kai ir be jo, tik pauosčius, puikiausiai 2797 14| rodydavosi toks didelis, baisus ir juodas kaip negras su peiliu, 2798 14| kukurūzine pypke juoduose dantyse ir išpūstu žandu nuo kramtomo 2799 14| žiupsnelį pelenų į akis ir pilnoje praeivių gatvėje 2800 14| paties piniginės. Ten mat ir vagys laikąsi tvarkos - 2801 14| vieną dolerį tramvajui, alui ir užkandai. Buvo tai ano pasaulio, 2802 14| ano pasaulio, milžiniško ir masinamai purtančio, tėvo 2803 14| per Sibirą, Baikalo ežerą ir Mandžiūriją. Kunkūzai ir 2804 14| ir Mandžiūriją. Kunkūzai ir japonai juos mušė, o jie 2805 14| kad be jokio pasiruošimo ir perėjimo patsai turėjo užimti 2806 14| motina prispausta nusiminimo ir vargo. Tai, kas buvo taupoma 2807 14| taupoma ateičiai, teko paimti ir vartoti, nelaukiant nė subrendimo, 2808 14| pasispyrimu.~ Savo mokytojų ir patarėjų neteko labai anksti. 2809 14| Turėjo sukaupti atmintį ir sužadinti vaizduotę, kad 2810 14| reikalingą vaizdą pavyzdžiui ir palyginimui. Kaip būtų daręs 2811 14| jau nebebuvo kaip, nors ir didžiai knietėjo. Ir nors 2812 14| nors ir didžiai knietėjo. Ir nors jo nelaikė nė labai 2813 14| nė per daug gudriu. Kaip ir to prieraišumo, kurs žingsnį 2814 14| žingsnį jungia žingsniu ir mostą suriša mostu. Niekad 2815 14| jis neprisiglaudė šiltai ir nepešiojo ūsų, dargi jautė 2816 14| dargi jautė savotišką baimę ir baimę ne vietoje - kad nepasakytų, 2817 14| didžiulis medis, peraugęs mišką ir vienišai rymąs ant jo. Matomas 2818 14| teuždengiamas tik debesų ir nakties.~ Ir jį tokį 2819 14| tik debesų ir nakties.~ Ir jį tokį didelį jis pats 2820 14| nuolatos darydamas palyginimus ir daugelyje vietų rasdamas 2821 14| pranašumą. Tėvas tikėjo ateitimi ir dėl jos nieko nesigailėjo. 2822 14| daryti savo. Jis nepabūgo ir toliau nusikelti, kad tam 2823 14| dirbdamas telaukia sutarto laiko ir užsidirbtų pinigų, kad galėtų 2824 14| Tai, o ne kas kita, jam ir jėgų teikė iškęsti ir ištesėti. 2825 14| jam ir jėgų teikė iškęsti ir ištesėti. Jis likėjo laikinumu 2826 14| nepavyko, tai niekas dėl to jo ir nekaltino.~ Tiliui viso 2827 14| anuos kraštus ne darbininko ir skurdžiaus vaikino akimis, 2828 14| tokio, kurs gali visur eiti ir viską matyti. Ir pasiimti, 2829 14| visur eiti ir viską matyti. Ir pasiimti, kas patinka. Jis 2830 14| daugiau žinojo už tėvą, ir jo akiratis buvo išplėstas 2831 14| atšvaitus, krintančius į jautrią ir imlią jaunystės širdį.~ 2832 14| negalėjime žengti pirmą tvirtą ir nulemiantį žingsnį, ar nedalioj, 2833 14| išugdė nepasitikėjimą savim ir menkavertiškumo jausmą. 2834 14| negalėjo įsigyti dviračio ir su kitais važiuoti ten, 2835 14| jis dėvėjo aptrintą švarką ir prastus marškinius - jis 2836 14| niekino visa, kas ne jo, ir kaip tik dėl to, kad negalėjo 2837 14| Ilgą laiką jis vien tuom ir tesirėmė. Per daug anksti 2838 14| turėjo atsidurti vienas, ir tai suformavo nevykusį, 2839 14| suformavo nevykusį, išpūstą ir sudarkytą pasaulėvaizdį. 2840 14| sudarkytą pasaulėvaizdį. Ir tą pradėjęs jausti ir matydamas 2841 14| pasaulėvaizdį. Ir tą pradėjęs jausti ir matydamas jo pragaištingus 2842 14| neskatino. Jis tik graužėsi ir laukė. Vieną dieną turėjo 2843 14| turėjo susijaukti dangus ir išrauti medžius su šaknim. 2844 14| šaknim. Karšto, audringo ir nusiaubiančio vėjo jis laukė.~ 2845 14| O matė taip nedaug ir lygiai nedaug jam būtų užtekę. 2846 14| Gimnaziją jis būtų baigęs, ir kas po jos? Ką jis būtų 2847 14| buvusios apmalšytos mokslo ir žinojimo? Siekti mokslo 2848 14| mokslo vien dėl baltų rankų ir patogaus gyvenimo jam taip 2849 14| jam taip pat atrodė kvaila ir visų tų išvargtų metų ir 2850 14| ir visų tų išvargtų metų ir paties mokslo paniekinimu. 2851 14| mokslo paniekinimu. Kam, jei ir be jo tūkstančiai gyveno 2852 14| tūkstančiai gyveno ne blogiau ir nesiskundė. Dargi džiaugėsi 2853 14| raktas.~ Užaugęs ant žemės ir nuo mažens savarankiškai 2854 14| galvos užsikrauti brolių ir seserų paruošimo ir išleidimo 2855 14| brolių ir seserų paruošimo ir išleidimo gyveniman, ko 2856 14| per mažai tokiam būriui ir dalintis nėra iš ko. Jis 2857 14| vildamasis neprapulti. Ir džiaugėsi matydamas, jog 2858 14| jog brolis kiečiau imasi ir kitaip žiūri į reikalą. 2859 14| reikalą. Tėvo paliktai žemei ir savo artimiesiems jis jautėsi 2860 14| kariuomenės. Ji kilo prieš akis ir tuo pačiu naujas etapas, 2861 14| rinko pačius smarkiausius, ir, jei jis ne iš tokių, tai 2862 14| labiausiai apsitrynusių ir gerai atrodančių. Vadams 2863 14| įtiko net nesistengdamas, ir jau visiškai galėjo tikėtis 2864 14| Tokį pasiūlymą jis gavo. Ir galėjo jį tuojau pasiųsti 2865 14| metų išbūti kandidatais ir tik tada laukti pilno atlyginimo 2866 14| laukti pilno atlyginimo ir visų priedermių. Tegul pasikaria 2867 14| priedermių. Tegul pasikaria ir tegul liekasi tie, kuriems 2868 14| nuo bendro katilo sriubos ir slankiojimo su žydmergėm 2869 14| prieš kareivišką karjerą ir paliko slogų prisiminimą.~ 2870 14| septyniolikametė sesuo sėdo autobusan ir atbildėjo aplankyti brolio 2871 14| atbildėjo aplankyti brolio ir miesto pasižiūrėti. Jis 2872 14| su plunksnom prie kepurės ir šuniuku skreite rūsčiu balsu 2873 14| jauna, tokia graži margaitė, ir kaip tau ne gėda vazotis 2874 14| pelėda sako. Na, kad tu graži ir jauna, sakė...~ - Bet 2875 14| kareivis? Tu puskarininkis? Ir tau kiti pagarbą atiduoda, - 2876 14| Jis paspaudė žingsnį ir galvojo, ką tai šunininkei 2877 14| nemeluos. Tai tikrai. Rudenį ir žiemą jis išlaikė. Ir sulaukė. 2878 14| Rudenį ir žiemą jis išlaikė. Ir sulaukė. Ir tegalėjo pasakyti - 2879 14| jis išlaikė. Ir sulaukė. Ir tegalėjo pasakyti - kas 2880 14| kvailai susiklosčiusią padėtį, ir vieloje gailesčio ir susikrimtimo 2881 14| padėtį, ir vieloje gailesčio ir susikrimtimo dėl prarastos 2882 14| progos jam kilo atkarumas ir pyktis. Jame pabudo gaivalas. 2883 14| pabudo gaivalas. Jis gėrė ir mušėsi. Ir stebėjosi tuomi, 2884 14| gaivalas. Jis gėrė ir mušėsi. Ir stebėjosi tuomi, ir su pasitenkinimu 2885 14| mušėsi. Ir stebėjosi tuomi, ir su pasitenkinimu nusprendė, 2886 14| drįsęs - paprasčiausiai. Ir nejau tik dabar suaugo į 2887 14| tik dabar suaugo į vyrus ir pajuto jėgą? Tos jėgos tūnota 2888 14| lūkestingos akys. Jo ilgėjosi ir tiesė rankas į jį. Tereikėjo 2889 14| jį. Tereikėjo tik nueiti ir pasiimti.~ Jis tik dabar 2890 14| pačius sunkiuosius darbus, ir jie slydo lengvai, lyg žaidžiant, 2891 14| Laukė pokaičio valandos, ir tos užteko atgauti jėgoms 2892 14| tos užteko atgauti jėgoms ir nejausti nuovargio. Ir vėl 2893 14| jėgoms ir nejausti nuovargio. Ir vėl giedriom akim stebėti 2894 14| svyrantį žemyn. Ji nusileidžia, ir šešėliai atslenka iš miškų, 2895 14| O ten ji stovi ant tilto ir laukia.~ 2896 15| į turgų. Tokius reikalus ir žmona galėjo atlikti. Tai 2897 15| kad nė dantim neatlupsi. Ir dar kur - prie vežimo rinkoje, 2898 15| kur žmogus prie žmogaus ir vis tokie - pastatytom ausim, 2899 15| išsižioję, kad daugiau nugirstų ir paskui liežuviais plaktų, 2900 15| Jie gali užeiti, prisėsti ir pasišnekėti vienu du. Nors, 2901 15| teisybe, to šnekėjimo kaip ir nebūtų.~ Bet Krivickas 2902 15| Bet Krivickas moka ir pasibranginti, kai taip.~ - 2903 15| pasibranginti, kai taip.~ - Galim ir čia pat.~ - Tai nieko. 2904 15| Užeikim.~ Jis paėmė alaus ir pusbutelį. Ir godžiai išgėrė 2905 15| paėmė alaus ir pusbutelį. Ir godžiai išgėrė stiklinę. 2906 15| tikėjosi ją atgauti po antro ir trečio stiklelio.~ - 2907 15| Doveika juokėsi. Jie tiek ir tiek yra kaimyniškai ir 2908 15| ir tiek yra kaimyniškai ir draugiškai aiškinęsi. Ir 2909 15| ir draugiškai aiškinęsi. Ir vėl dabar iš naujo. Geriau 2910 15| nuversti.~ - Kaimynai juk ir esam, tai kodėl ne?~ - 2911 15| kodėl ne?~ - Aš tą patį ir sakau.~ - Nu matai.~ 2912 15| pasidažydama degtienės taurelėje. Ir į ūsus ji taikė įsivelti 2913 15| taip iš pažiūros nepanašius ir skirtingai nusiteikusius. 2914 15| pilstai. Žinai, kaip yra tai, ir pabaikim vieną kartą.~ - 2915 15| skaitė. Gerai pamokyti, ir man sakė.~ - Sakė, sakė. 2916 15| kad pirkai tamsta... O jei ir būtum pirkęs, tai kur dėsi, 2917 15| dėsi, kai savo trobų tiek ir tiek? O man ta daržinė labai 2918 15| labai praverstų. Nusigriaunu ir parsivežu.~ - Man nepasakysi, 2919 15| Apsėjau visus plėšimus ir, kas užaugs, rudenį sukrausiu.~ 2920 15| Krivickas prisipylė degtienės. Ir vėl padėjo. Jo akys mirkčiojo, 2921 15| atsiliepė jo žodžiuose.~ Ir Doveika taip pat galvojo. 2922 15| Ne pirmą kartą galvojo ir pergalvojo.~ - Matau, 2923 15| Užsimosi lazda, tai lazda ir atkars. Būtum atėjęs ir 2924 15| ir atkars. Būtum atėjęs ir pasikalbėjęs. o ne puolęs 2925 15| puolęs kaip šuva į blauzdą. Ir gal būtume sutarę? Nesakau, 2926 15| akėjo jo nuplikusį pakaušį ir, nuo jo pasispyrusi, skrido 2927 15| jos kutenimo, susikeikė ir plojo delnu sau per kaktą. 2928 15| visko. Jis galėjo išklausyti ir nesupykti. Tik reikia tvirtai 2929 15| reikia tvirtai laikyti savo, ir gana. Jis atsikėlė ir išėjo.~ 2930 15| savo, ir gana. Jis atsikėlė ir išėjo.~ Pusė buteliuko 2931 15| buteliuko dar buvo likę, ir vienas prie stalo Krivickas 2932 15| užlieti.~ Apmaudo išsinešė ir Doveika. Ir patsai nebesusigraibė 2933 15| Apmaudo išsinešė ir Doveika. Ir patsai nebesusigraibė kodėl? 2934 15| užduočių jam buvo tekę spręsti ir išspręsti. Šitoji jau pradėjo 2935 15| istoriją reikia užmiršti. Ir pabaigta.~ Dviejų savanorių 2936 15| savanorių žemes jis atpirko, ir niekas nepasakė, kad negerai. 2937 15| Tie vyrukai apsižiūrėjo ir iš karto nutarė, kad neverta 2938 15| kam velnynė, o kam namai ir tėviškė. Žmonės daugiau 2939 15| prie miesto linkę. Per daug ir neužsiprašė ir gavo tą, 2940 15| Per daug ir neužsiprašė ir gavo tą, ko norėjo. Ir išvažiavo 2941 15| neužsiprašė ir gavo tą, ko norėjo. Ir išvažiavo dainuodami, atsakančiai 2942 15| dykai gavo dar dešimtį, ir nebeišnešė žmogeliui galva. 2943 15| irgi ima. Jei duoda, tai ir ima ir negalvoja, kad reikės 2944 15| ima. Jei duoda, tai ir ima ir negalvoja, kad reikės grąžinti. 2945 15| nemato. Kai gavo pinigo, tai ir pagyveno žaliai. Ir tik 2946 15| tai ir pagyveno žaliai. Ir tik daržinę surėmė ant sklypo, 2947 15| Bankas davė, bankas turi ir atsiimti. Paskelbė varžytynes, 2948 15| varžytynes, tai jau žinok, kad ir parduos. O jis dar į krūtinę 2949 15| kimba, kai nori patarti. Na, ir pardavė. Kitaip ir negalėjo 2950 15| Na, ir pardavė. Kitaip ir negalėjo būti. Jeigu varžytynės, 2951 15| vadinas, viešas dalykas, ir gali pirkti, kas nori, kas 2952 15| kas nori, kas turi iš ko ir kam paranku. Nupirko Doveika. 2953 15| patiko, kad žemė nebloga ir ežia su ežia sueina.~ 2954 15| Doveika. Jis norėjęs, tai ir sutaisęs viską. Pridirbo 2955 15| rungu turgaus dienoj, tai ir nubaudė komendantas mėnesini. 2956 15| aiški. Atliekant jam bausmę, ir įvyko varžytynės. Štai kodėl 2957 15| velnio. Taip tik susiklostė. Ir susiklostė, reikia pripažinti, 2958 15| turi kutenti pažastis.~ Ir darbininkų klausimas staiga 2959 15| pasidarė. Iki šiol ėjosi gerai ir savaime, bet nusausinimo 2960 15| kas, susirinks skudurus ir išeis su kastuvu į tyrelį. 2961 15| ranką, jo išmonę. Užaugęs ir išvargęs jaunystę ant žemės. 2962 15| pasibaigus, persigalvos? Ir pačiam pasiučiausiam darbymečiui 2963 15| tas dar prašėsi nespirti. Ir aišku, kodėl. Jis norėjo 2964 15| norėjo turėti laisvas rankas ir patirti, kaip su grioviais.~ 2965 15| Be to, Jonas. Geras ir sąžiningas, išlikimai atpylęs 2966 15| metų, savarankiškai vedęs ir nepridaręs kiaulysčių, nori 2967 15| nori pradėti ant savęs. Ir pradės. To jam neuždrausi. 2968 15| neuždrausi. Išsives Julę ir knis savo žemę. Tokie knisliai 2969 15| knisliai duonos turės per akis, ir neima pavydas, kad jiems 2970 15| Teisybė, netekęs tarnybos ir pareigų, jis ir patsai daugiau 2971 15| tarnybos ir pareigų, jis ir patsai daugiau galėjo atsiduoti 2972 15| galėtum patikėti raktus ir laikrodį. Greitosiomis nieko 2973 15| nesugriebsi. Žmogų reikia pažinti ir pažinus prisijaukinti. Tai 2974 15| pažinus prisijaukinti. Tai ir buvo Doveikos būdas - eiti 2975 15| būdas - eiti per gyvenimą ir laimėti. Lig šiol - ačiū 2976 15| berniukas jam padarė gerą įspūdį ir lig šiol nepagadino. Taigi 2977 15| Taigi kad jį pasilaikius ir paruošus išeinančio Jono 2978 15| Jis pravartus ūkyje, tai ir turi pasilikti. Jei nieko 2979 15| dieną.~ - Prispaudė, ir tiek.~ - Na, vadžias 2980 15| O tas kaip tik labai ir paliko šeimininkui. Kitas 2981 15| savininko, manydami, kad jam tai ir iš rankovės byra. Ir jis - 2982 15| tai ir iš rankovės byra. Ir jis - tai vien tik išnaudotojas 2983 15| tai vien tik išnaudotojas ir niekšas. Jeigu vyriškąją 2984 15| Išeis Julė, lervakojė, ir ką pastatysi jos vietoj? 2985 15| neužsigrūdinusi rūpesčiams ir vadovavimui. Kad ir bandė 2986 15| rūpesčiams ir vadovavimui. Kad ir bandė pamažu pratinti, supažindinti, 2987 15| kad turkštųsi kiaulidėse ir markstytųsi daržuose. Jis 2988 15| šviesai, o ne rūpesčiams ir darbams.~ Ok, kaip jis 2989 15| gyvenimo daliai papuošti ir praskaidrinti. Jis tikėjo 2990 15| praskaidrinti. Jis tikėjo jos meile ir šventa ištikimybės priesaika, 2991 15| teisę pasilaikydamas tik sau ir sau taikydamas kuo didžiausias 2992 15| Tad, gyvenant sutarime ir meilėje, visa kita yra niekai. 2993 15| tuo labiau kad dabar jam ir beliko rūpintis tik ūkiu 2994 15| beliko rūpintis tik ūkiu ir ja.~ Antri metai jis 2995 15| dar sveikata nesiskundžia ir nestokoja noro. Yra dėl 2996 15| noro. Yra dėl ko grumtis ir tikėlis atpildo. Žinoma, 2997 15| čia bedejuosi. Iš pavydo ir keršto vedami suskundė, 2998 15| nieko tokio baisaus jis ir nebuvo padaręs. Gero gi - 2999 15| sausinimo darbus trukdęs ir sabotavęs. Naujakurius žlugdęs 3000 15| sabotavęs. Naujakurius žlugdęs ir žemes iš jų atiminėjęs.