| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library | ||
| Alphabetical [« »] jiedvi 1 jiem 1 jiems 34 jis 1361 jo 567 jodavo 1 jodinejo 1 | Frequency [« »] ----- ----- 6077 ir 1361 jis 1065 ji 1030 iš 982 kaip | Marius Katiliškis Miškais Ateina Ruduo IntraText - Concordances jis |
Part
1 1| visus kalendorius. Unkštė jis botagais nučaižyto šunies 2 1| Drebulys perbėgo mišką. Jis pasidarė trankiai garsus, 3 1| buvo skirtas kitam kam. Jis pajuto atsileidusį apavą 4 1| plėšriais dantimis nuo kelmo. Jis tvojo be sustojimo, kiekvieną 5 1| pradėjimu, neatsitraukiant. Tokį jis turėjo paprotį, nors jaunasis 6 1| kirtėjas.~ Žiema baigėsi, o jis vis dar neįprato ir nebetikėjo 7 1| nebetikėjo susilyginti su draugu. Jis skaičiavo pjūklo trūkius. 8 1| nesibaigiantis skaitmenų didėjimas. Jis stengėsi atsikratyti keisto 9 1| Petras turėjo įprotį. O jis skaičiavo trūkius, apneštas 10 1| vakaro. Kantrus ir kietas jis, ir botago kirtį priimtų 11 1| sekdami medžio svirimą. Pamažu jis įgavo greitį. Viršūnė dangaus 12 1| čiulba. Ar ten buvo kas, jis neatsiminė. Bet jei sako, 13 1| Pasakytum Petrui, tai jis išjuoktų. Kokią vietą? O 14 1| lyg parengtyje. Ir į mišką jis atėjo su slapta, bet tvirta 15 1| pelais nepriviliojamas. Jis netiki ir tik šaiposi. Kas 16 1| vaizdumo dėlei pridėjo.~ - Jis atleistas. O kai jau kartą 17 1| vieną laišką atideda į šalį. Jis gali būti iš Miškų departamento. 18 1| Tu apie pliciją? Tai jis turėtų džiaugtis, kad jį 19 1| sakai. Bet šuniui nekas, kai jis prie klėties prirakintas. 20 1| draugo. - Keikia tai keikia jis visas tarnybas, o jų laukimu 21 1| širdies, bet nori. Tik ar jis gali lygintis su geru vyru, 22 1| atsirasti kas nors pakabesnio.- Jis išpūtė krūtinę ir trenkė 23 1| ką nukalbėjo. Negreitas jis parodyti tai, ką mano, bet 24 1| parodyti tai, ką mano, bet ar jis taip mano iš tikrųjų? Aha, 25 1| cento. Traukdamas pjūklą, jis vargo su tąja mintimi ir 26 1| gerai? O pasakyk rudžiui - jis iš tavęs ištaisys pirštinėm 27 1| pirštinėm siūti odą. Jei jis ką išjuokia, tai žino kodėl. 28 1| geležiniam pakaušy. Toks jis galėjo su bet kuom susiremti 29 1| nesitverdamas. Argi visa, ką jis darys, jau iš anksto pasmerkta 30 1| Aš išėjau puskarininkiu, jis leitenantu. Aš į mišką žydui 31 1| mišką žydui malkų kirsti, jis - technikos, kažkokios velnių, 32 1| ir gilią žiemą. Visa tai jis galėjo atlikti be vargo, 33 1| pamurdydamos ir nusinešdamos kartu. Jis žinojo, kad tai, ką dabar 34 1| daug viduje.~ Ar kaltas jis, kad jam tėvas nieko nepaliko? 35 1| palyginimai su tuom ar tuom? Pirma jis turėjo atiduoti sunkią donę 36 1| užaugino brolius ir seseris, jis - vyriausias, privalo išeiti 37 1| stojo mokomojon kuopon. Jis įtikino, jog ir puskarininkio 38 1| gali kai kur pamėginti. Jis siūlė likti antrai tarnybai - 39 1| tereikia pralaužti - paskui jau jis lengvai žarstomas kojomis. 40 2| pačias storąsias pliuskes. Jis nesigiria sveikata - visi 41 2| patyrimo daugiau už kitus. Jis išgalanda skerspjūklį, jog 42 2| Įsispraudęs tarp sėdinčių, jis atitiko juos ūgiu, patsai 43 2| sukrutėjo senio pažandėje, jis skubiai rijo kąsnį. Bet 44 2| džiaugsmo. Su tąja diena jis rišo savo ateitį. Ir jam 45 2| gerokai pradilinti kaulus. Jis troško atmainos, jis geidė 46 2| kaulus. Jis troško atmainos, jis geidė pavasaringo vėjo. 47 2| ausys maskatavo, lyg vižlo. Jis šaukė nuo tolo:~ - Ar 48 2| sau kerta, kas mums?~ - Jis jau nekirs, nebijok.~ - 49 2| priežiūra, - pridėjo ir eigulys. Jis save turbūt laikė svarbiuoju " 50 2| Kad vyks tokios derybos, jis negalėjo nė įsivaizduoti. 51 2| pasiūlytų litą. Suaugusį sūnų jis engė prasčiau negu čigonas 52 2| nė blakstienų nekrutino. Jis dar nebuvo prasižiojęs, 53 2| darbą ir žinom, kaip ir kada jis dirbamas. O jūs sau skubėkit.~ - 54 2| Kas mums direktorius? Jis sau, o mes sau.~ - Aš 55 2| O ką tu žinai, ko jis nori? A? - grėsmingu ūgiu 56 2| iš viso be reikalo moka. Jis krioktų ir už dyką, ir dar 57 2| Nu ką, Vargdienis - jis nepavojingas. ~ Jo nieks 58 2| Jo nieks ir nepaisė. Jis mirkčiojo kvailai išsišiepęs 59 2| minutėmis. Visa tai, kuom jis gyveno priešpiečiais, ką 60 2| išsidėstė keliose vietose. Jis įprato, jis pamėgo tai, 61 2| keliose vietose. Jis įprato, jis pamėgo tai, kas nejučiomis 62 2| susidarę.~ Įgaliotinio Špico jis pradėjo neapkęsti kaip nenaudėlio, 63 2| galinčio pakenkti. Anksčiau jis tejautė pavydą, matydamas 64 2| galios.~ Savo nuotartis jis grąžino į akivaizdų plotą 65 2| čia pat. Turės sutikti ir jis, jei Petras laimės derybas. 66 2| nepaliksi, tuo labiau kad jis, menkai tevertindamas pinigą, 67 2| klostosi? - suimtas nevilties, jis tegalėjo išsikeikti ir grūmoti. 68 2| nusidrabstęs putomis. Lėkė jis, matyt, be proto, visus 69 2| menkiausiems ūsams suželti. Ūgio jis galėjo būti ir vidutinio, 70 2| prie apsvilusios pypkės. Jis atrodė rimtai užsiėmęs savo 71 3| Savo bičių kelmų skaičiaus jis niekad nežinojo ir medaus 72 3| Kaip dera doram bitininkui, jis traukdavo šventas giesmes 73 3| per metus jau taip ar taip jis leisdavosi į miestą, kur 74 3| reikėjo - rado jį patį. O jis jau neieškojo. Jis gebėjo 75 3| patį. O jis jau neieškojo. Jis gebėjo apsieiti be jų. Ir 76 3| priklausė jam vienam, kur jis kerpėjo ir žėlė samanom. 77 3| kerpėjo ir žėlė samanom. Jis arė, kiek spėjo, šienavo, 78 3| ganė, kur panorėjo. Tą patį jis darė senu įpratimu ir dar 79 3| uogaujančiom bobom. Matė jis dulkančiu vieškeliu riedančius 80 3| nė statyba, nė medžiaga. Jis atsirado labai skubinant, 81 3| atremtas į gėlių puodą. Jis pats sėdėjo kampe, ir prasiveriančios 82 3| skaitytuvai ant stalelio. Driežas jis gi, ne tik skaičiuoti ir 83 3| paausių, rodė, kaip smarkiai jis buvo darbavęsis miške. Jis 84 3| jis buvo darbavęsis miške. Jis paėjo iš skurdaus mažažemių 85 3| žmogėnas. Teisybė, botagą jis ir į valsčių, ir į krautuvę 86 3| Kaip ir Raudonasis Petras, jis turėjo ką papasakoti iš 87 3| pelnytis beveik iš jūros. Jis pažino ir fabrikus. Sakysim, 88 3| vežimais plaukti skersai ežerą. Jis darbavosi valdiškose statybose - 89 3| upes ir pylimai per balas. Jis turėjo reikalų ir susidūrimų 90 3| atkakliais mušeikomis. Kad jis turėjo savo liniją ir narsiai 91 3| randai. Nusimetęs marškinius, jis galėjo parodyti antra tiek 92 3| krūtinės ir rankų. Kaimiečius jis krimto, kur tik prieidamas, 93 3| sugebėjimus prekyboje. Ir todėl jis kreipėsi labai mandagiai:~ - 94 3| raudonus krūtinės gaurus. Jis jau buvo išvertęs kelis 95 3| tučtuojau stiebėsi pilnas, ir jis nesirūpino, kieno dėka jis 96 3| jis nesirūpino, kieno dėka jis pastatytas. Mokančių šiandien 97 3| dėkingumo pritvinkusia širdimi. Jis reiškėsi skaidriosios ir 98 3| gėrė ne mažiau už juos. Jis mėgo draugiją, mėgo žmones 99 3| pinigą ir tėškė ant stalo. Jis turėjo iš ko ir leido sau 100 3| nors - nesvarbu kas.~ Jis išeis su pavasariu. Pirmą 101 3| žiemos vakarai ir naktys. To jis nejuto anksčiau. Sekiojo 102 3| boluojantis vaidinys. Kieno jis? Tos rankos ir išlenktas 103 3| voratinkliu apraizgė jo akis, ir jis vapėjo žodžius be sąryšio 104 3| žmogui išeina. O žinai... - jis pasilenkė prie pat ausies 105 3| aš jį paimsiu?..~ Tada jis pasikėlė žvaliai ir ėjo 106 3| ištežusiomis naginėmis apautų kojų. Jis atsikorė į prekystalį priešais 107 3| Blogiau man nebegali būti... Jis girdėjo ją trimis žingsniais 108 3| kamštis ir šnypštimas skysčio. Jis girdėjo putojančio selterio 109 3| geriau... bus gerai... ~ Jis dar palaukė užsigulęs ir 110 3| standžių krūtų prisilietimo. Jis braukė atvirkščia ranka 111 4| pavažos žvyrą siekia, - jis atlenkė kailinių apikaklę 112 4| viršaičio.~ - Kad, mama, jis jau nebe viršaitis, - kraipė 113 4| tvorą.~ - Man žinoti, kas jis. O jums tylėti. Bėgu atsivesti 114 4| kelių varsnų girdėjosi. Jis užsidūrė ant savo piemens.~ - 115 4| stebėjosi Doveika.~ - O kas jis, ar ne žmogus? - Tiliaus 116 4| nebuvo kaip. Dabar jau jis pradrįso ir surado žodelį.~ - 117 4| pasišnekučiuoti? Girdėjęs jis ir ne to. Per tiek metų 118 4| jau itin pavargęs.~ Bet jis tuojau turėjo pasigailėti 119 4| pasidarė beveik mėlynas. Jis pašoko ir subliuvo prikimusiu 120 4| nesmagiai pasijutusio Doveikos. Jis atsisveikino greitomis ir, 121 4| Tugaudis irgi būtų davęs. Tik jis, girdi, ne vietinis, tai 122 4| būdamas tarnybiniu. Už kitus jis neatsakąs. Kiti gal. O jis 123 4| jis neatsakąs. Kiti gal. O jis neužgavęs skaudžiai nė vieno.~ 124 4| guviai žvalgėsi eigulys. - Ko jis čia buvo?~ - Buvo. Tik 125 4| kaip tyčia kietai įmigo. Jis sėdėjo ant suolelio taip 126 4| smulkiau papasakojo, kaip jis sužinojo iš girininko. Na, 127 4| aplink ją vaikščiodamas. Bet jis turės susimesti žvaliau, 128 4| grabinėdamas Milę? Už tai jis atsiėmė, atsiėmė. O su tuo 129 4| atskirai pasikalbėti. Miške jis labai gudrus, ką tu jam. 130 4| gudrus, ką tu jam. Bet ir čia jis nepėsčias. Išeina jis, o 131 4| čia jis nepėsčias. Išeina jis, o jo kvapas vis tiek pasilieka. 132 4| kaip išvėdins jo akis? Sėdi jis ir spokso į lovą, kur miega 133 4| duobutė. Atsiimdamas pinigus, jis matė ilgą šviesų plauką 134 4| Marškiniai išsipešę.~ Jis sugriebė jos ranką, ir, 135 4| atsimušė į jo krūtinę. Jis sušnabždėjo dar tyliau, 136 4| Plaukai užkrito kaklą. Jis pasilenkė prie jos ir beveik 137 4| nežinau ką... O, po šimts...- jis atmetė plaukus ir atsitiesė, 138 4| Melamedo įgaliotinis.~ - Tai jis dar čia? - sukluso Tilius, 139 4| Kažin kas svarbaus. Ir jis pradėjo atsiminti.~ - 140 4| supurentoje lovoje. Ponu jis miške ir čia, guldomas mergų 141 4| Žarijos biro ant žemės. Gulės jis lovoje ir visą naktį mėgausis 142 4| dvigubai didesniame triukšme jis būtų atpažinęs Agnės balsą. 143 4| mergaitės ir prisidengti. Jis nekrito iš karto. Susvyravo, 144 4| užteks, Tiliau!~ Tada tik jis pažino Petro balsą ir jo 145 5| dardėjimą. Tik vienoje pusėje jis išsiskyrė savotiškai dusliai, 146 5| krūtinę. Per tautines šventes jis žengdavo visų organizacijų 147 5| kirvį ir vienrankį pjūklą. Jis vaizdavo malkų pjovėją, 148 5| jam reikia. Per pusvalandį jis pristato pageidaujamą, sutaria 149 5| magaryčias. Vieniem ir kitiem jis tarnavo sąžiningai. Bet 150 5| tarpininkavimo išvengti. Jis vaikščiojo pasileidęs apivarus 151 5| galėjo išlaužti pečiais. Jis puikiai plūkė linus, metė 152 5| jei dirbo. Tačiau į darbą jis žiūrėjo savaip. Dviejų trijų 153 5| verstis. Turgaus dienom jis gėrė su ūkininkais degtienę 154 5| net kaklaraištį pasirišęs, jis pasidarė panašus į miestietį, 155 5| nelengva be jos išsiversti, - jis turbūt grimzdo į jaunystės 156 5| baustas. Nepaknisi tu jų.~ Jis pasisuko į langą. Šiltas 157 5| geriau.~ - Tai gerai. Jis užeina retkarčiais, - dairėsi 158 5| besiplėstaujančių kaimynų. Ir netrukus jis grįžo tuo pačiu keliu su 159 5| Žmogus yra laisvas. Galop jis pasiteiravo:~ - Kaip 160 5| Gerai. Lauksim.~ Jis pasiūlė penkinę rankpinigių. 161 5| kai ko atnešti.~ Išgėrė jis tik stikliuką, ir tą patį 162 5| intencija ir gera širdis. O jis turįs jau susirūpinti ir 163 5| nugyventi ir išsilaikyti. Na, ar jis būtų tesėjęs išgerti su 164 5| tuojau pamatyti šeimininkę, jis nežinojo, bet, kviečiamas 165 5| žmogėną. Jaunystėje, be abejo, jis turėjo būti didesnis. Metai 166 5| krautuvėje - perbėgo mintis. Tada jis buvo apžėlęs, šlapias ir 167 5| atminties ribų. Apie peštynes jis tai puikiai žino. Pagaliau 168 5| patvirtino Tilius.~ Jis matė save lyg veidrodyje, 169 5| baltesne marškinių krūtinė. Jis stebėjosi savo ūgiu ir statumu 170 5| Ji daug jaunesnė, negu jis galėjo įsivaizduoti. Ir 171 5| ir tai nebūtų per daug. Jis atsiminė tik sulytą tamsių 172 5| ir išsiskirstė kas sau. Jis pasiliko vietoje ir tuo 173 5| graudulį ir nykumą. Bet jis nemanė gailėtis šios kaskart 174 5| toli, horizonto krašte. Jis užuodė eglišakių dūmų ypatingą 175 5| nelaukdamas net vakaro, jis baudėsi pasinešti tąja kryptimi. 176 6| ŠEŠTAS ~ Iškeliavo jis ankstų, drumstai šiltą ankstyvo 177 6| nustebo, sužinojusi, kad jis išeina pas ūkininką, ir 178 6| Gal traukė ir dabar, tik jis nenorėjo prisipažinti, laikydamas 179 6| Brolis siūlėsi pavėžėti. Jis atsisakė, patardamas ilsinti 180 6| Kaip ilgametis artojas, jis turėjo patyrimo ūkio reikaluose. 181 6| patyrimo ūkio reikaluose. Jis ir dabar ėjo arti, tik svetimų 182 6| kitą storį ir spalvą.~ Jis tebegyveno tęsiniu vakarykščių 183 6| nebelaukti ir išeiti. Nieko jis nepaliko, ką turėtų prisiminti, 184 6| bažnyčios bokštus. Nieko jis nepaliko miesto gatvėse, 185 6| atšvaitomis jo pasąmonėje. Daug ko jis nebeįsivaizdavo taip, kaip 186 6| taip, kaip buvo iš tikrųjų. Jis grobstė rankomis trupinius, 187 6| spalva ir žėrėjo.~ Kam jis turėjo būti dėkingas už 188 6| ilgesingai už miško?~ Jis palygino rytą su rytais 189 6| vėlęsis ant akių ir erzinęs. Jis džiaugėsi ir giedriu žvilgsniu 190 6| giminių. Nuolat atsigręždamas, jis žiūrėjo ir stebėjosi, kaip 191 6| Tokiame tiktai miške - manė jis tada, tesilaiko plėšikai 192 6| Vėliau, jiems tolstant, jis pasidarė mėlynas, paskui 193 6| virpąs kaitroje.~ Dabar jis artėjo, ir priešingas reginys 194 6| raganos bėgo iš jo - juo jis artėjo. Miškas augo, miškas 195 6| lindėjo lapės ir barsukai.~ Jis išsitiesė po viena pušim, 196 6| ant jo supilti kelią.~ Jis šilo. Ėjo atsisagstęs, paraitojęs 197 6| ir botagą. Tokioj tyloj jis negalėjo praeiti nesušukęs 198 6| kojos pametė žangųjį ritmą. Jis artinosi savo nusikaitimo 199 6| žvilgterėti nors iš tolo. Bet to jis ir negalėjo išvengti - vieškelis 200 6| svarstyti nebuvo kada, ir jis suko iš kelio, nors nieks 201 6| patogiai atsigulė.~ Ar visus jis taip sutinka - pamanė, braukdamas 202 6| paskui sakė sutikęs.~ Jis nukaito ir prisimerkė. Blogiausia, 203 6| surimtėti, gal net paaugti. Jis dairėsi, spėliojo, nieko 204 6| viskas likę po senovei. Jis rinko žodžius, dėliojo juos, 205 6| mergai liežuvis. Bet liek to, jis ir nemanė ko nors nuslėpti. 206 6| snukiams daužyti. Ir dar jis padaužys, dievaži, reikalui 207 6| pernykščių lapų klodu. Ramiausiai jis galėjo keletą valandų pasidarbuoti 208 6| Leisdamas kirvį žemyn, jis jautė, kad jo judesiai yra 209 6| prisiplojęs veidas. Ir vis tiek jis šilo ir neatsikratė to jausmo.~ 210 6| šukų, kai mama pasakė, kad jis pasiliks.~ - Blogai mama 211 6| kelių pėdų iki grindinio. Jis liejosi plačiai, tvino pievomis 212 6| Tik valsčiaus sargas, o jis šaunus vaikinas. Ne kartą 213 6| pat vargo kamuojami, ir jis pats eina prie jų prisidėti. 214 6| jų prisidėti. Bet kol kas jis nesiskubino ir pasakojo 215 6| vis tiek pirksi?~ - Kam jis man? Juk aš būsiu čia pat. 216 6| nusprendė Agnė.~ - Taip.~ Jis paėmė laišką ir perplėšė 217 7| apdėtas baltais akmenim. Jis vedė prie didelės, stikliniais 218 7| staldengte. Kol pašaukė, jis spėjo apmesti virtuvę. Tokios 219 7| apmesti virtuvę. Tokios jis niekur nebuvo matęs, net 220 7| pila, didelio čia daikto. Jis tik pabruko rankas po stalu - 221 7| šlubasis kalbą veda. Iš kur jis galėjo žinoti, kad taip 222 7| paskirtis tuojau paaiškėjo. Jis stovėjo pakeliui į tvartus, 223 7| Rausvai saulės užlietas, jis visas pasidarė vario raudonumo, 224 7| minutę nesusivokė, kur esąs. Jis gerai ir kietai miegojo, 225 7| garbstysim. O tu jo neklausyk. Jis lik dedasi daug išmanąs.~ - 226 7| duos piktą? Ar Doveika? Jis mažai kišasi, ir dėl jo 227 7| Tą, sakysim, kurio lovoje jis guli, pavarę, nes tai jau 228 7| šeimininkė susilauks vaiko, tai jis bus ne Doveikos, o jo. Nu, 229 7| gerai kailį ir išvarė. Bet jis ir gauna, kur bepasisuka. 230 7| Lauryną niekas ir nebešneka. Jis čia beveik gimė, čia ir 231 7| sustiprintu pašaru. Tik jis turi reikalų su kontrolasistentu, 232 7| reikalų su kontrolasistentu, jis melžia ir į pieninę veža. 233 7| sulapojusi jaunystė. Skurdo jis. Iš jo nepajėgė išlipti, 234 7| ką būtų daręs. Bet tada jis to nežinojo. Turėjo savo 235 7| buvo jo jauna buitis. To jis nesiejo su aplinka, tą jis 236 7| jis nesiejo su aplinka, tą jis šventai saugojo ateičiai.~ 237 7| pasipasakojimams vakarojant. Ir jis pasijusdavo nejaukiai supratęs, 238 7| kraštus tiršta puta.~ Ką jis sapnavo pirmą naktį Doveikos 239 7| šeimyninėj? Tą klausimą jis sprendė nuo pat ryto, šerdamas 240 7| pasakoja vyrai. Apie tai jis galvojo pusryčių metu ir 241 7| pasirodydavo moteriškosios, ir jis pakeldavo galvą nuo malkų 242 7| kai Jonas paklausė, ką jis bus sapnavęs. Ką jis sapnavo, 243 7| ką jis bus sapnavęs. Ką jis sapnavo, iš tikrųjų? Gal 244 7| žvaigždės ir akys. Ir kodėl jis geidė išvysti šeimininkę 245 7| lašas raudonojo vyno, kurį jis regėjo ant jos lūpų, buvo 246 7| tikrovėje jiems geriant, ar tai jis matė sapne?~ 247 8| patampyti savo dėžutę! Kur jis nesutiks? Ir Gužo troba 248 8| klebono sermėgoje.~ Paskui jis puolė į tvartus, ir ten 249 8| šviesos ruožais pro langus. Jis užsirėmė ant užtvaros, paveiktas 250 8| alsavimo garais nusėdęs. Ar tai jis buvo atsinešęs kartu su 251 8| ir kam vienas teriojęsis. Jis jau būtų padėjęs.~ E, 252 8| prieš saulutę panamy. Kur jis tau snūduriuos. Jis kaip 253 8| Kur jis tau snūduriuos. Jis kaip gaidys, jausdamas vanagą, 254 8| Laurynas žino, ką sako. Jis tiek daug patyręs ir matęs. 255 8| tiek daug patyręs ir matęs. Jis riejasi su ja, bet ir privengia 256 8| valią jam kas duotų, tai jis padarytų.~ - Pakulomis, 257 8| pastabiausioje vietoje ir laukė, kada jis pamatys jam skirtąjį. Grakščiais 258 8| ant stalelio prie lovos. Jis išdžius per vasarą. Bus 259 8| pasirodė jam, kad tą jau jis buvo pajutęs gera valanda 260 8| eigulio kiemą tie jaunuoliai. Jis pats, vaikai pirma traukė 261 8| ateis Petras, bet tai, kad jis taip yra laukiamas. Ir apie 262 8| keistą bičiulystės eigą jis pagalvojo, prasidėjusią 263 8| nieko daugiau ji neturėjo. Jis bučiavo primerktas akis 264 8| nebeatšaukiama kryptimi. Ir atsimerkė jis. Lyg nagais užkabindamas, 265 8| abu į neišskiriamą glėbį. Jis pajuto jos besąlyginį priklausomumą 266 8| antrą tarnybą pateriosi.~ Jis kirto botagu. Arklys šoko 267 8| dėmėmis ir pamažu išnyko. Jis išblyško kaip laikraščio 268 8| numesta pašaly.~ - Kas jis? - baimindamasi klausė Agnė. ~ - 269 8| Gerai, Agne.~ - O ką jis tau pasakė?~ Degtukų 270 8| baisaus. Beveik teisybę.~ - Jis tave pažįsta?~ - Jis 271 8| Jis tave pažįsta?~ - Jis mane areštavo.~ - Areštavo? 272 8| mėnesiai? Dievuliau, už ką? Jis tai begėdis, paršas nuplikintas 273 8| atsakė Tilius. Ir iš kur jis galėjo žinoti ir pažinti 274 8| anksčiau pastebėtas, kai jis baudėsi galvą panarinęs 275 8| priekabingas neapsakomai. Ar būtų jis taip pat šokęs ant to su 276 9| pakišama į tarpą slapčiom. Jis vėl kaleno dantimis ir visomis 277 9| pačiam reikėjo atramos. Jis žvelgė kažin kur į tolį, 278 9| nutarė Petras.~ Pats jis nenorėjo apsisunkinti jokiais 279 9| Pamažiukais, ir perdegs. Jis tikėjo, kad viskas praeis.~ 280 9| Tasai vachmistra Žeimys. Jau jis per daug savim pasitikįs 281 9| prasisunkė jam, taip nuoširdžiai jis pasilinksmino. Girdi - kandidatas 282 9| nusinešė šuva ant uodegos. Bet jis pasirodė ir antrą kartą, 283 9| pasirodė ir antrą kartą, kai jis ėjo su mergaite, ir tokia 284 9| pakelės stačiai į akis. Ir jis nuvažiavo nesulaikytas ir 285 9| nelaukiant. Be reikalo jis niovėsi andai su žydeliu. 286 9| žydeliu. Visai be reikalo. Jis toks nepavojingas. Pikta 287 9| ženklus. Valdžios akyse jau jis nusikaltėlis ir prapuolęs 288 9| piliečiu ir, be to, kerštinga. Jis turėjo kaip nors gelbėtis - 289 9| pykti ir neapkęsti.~ Bet jis nepasekė, kur jie nuvažiavo. 290 9| visuomet ne pro šalį.~ Jis svarstė šitaip, gurkšnodamas 291 9| krutėjo grikšėdamos, lyg jis būtų kramtęs žvyro saują. 292 9| Ką jie sau galvoja? Jis juk Doveikos samdinys ir 293 9| iš ko duoną valgai. Bet jis sugrįš? Gal ir sugrįš. Ir 294 9| kaip buvo atkrypavę.~ Jis atliko, kas reikalinga, 295 9| ką reikėjo. Ir tuo metu jis planavo keršto žygį ir pyko 296 9| netikusius pagaikščius. Jis šiepėsi lyg erzinamas šuva. 297 9| žemės pakraščio krūmuose. Jis dribo lovon ir, sunėręs 298 9| galvos, žiūrėjo į lubas. Jis aptingo, suniuko. Snaudulys 299 9| pastatais ir sodais pasiliko jis vienas. Pagautas abejingumo, 300 9| apskritai juk nėra ko puldinėti. Jis tą sau kalte norėjo įkalti. 301 9| tai nuėjo savo keliu, ir jis tęsė toliau savo nuovargiu 302 9| keliais jo krūtinę ir dusino. Jis pasikėlė ir, trindamas akis, 303 9| veidą. Tokią, lygiai tokią jis buvo matęs ją. Jeigu lašas 304 9| raudono vyno prie jos lūpų? Ar jis tik sapnavo?~ - Tai tiesa. 305 9| pasikinkyti arklį ir pavėžėti.~ Jis krūptelėjo, bet nežymiai, 306 9| jūsų ponaičių nevežiosiu, - jis bijojo ir nekentė tos gražios 307 9| tos gražios įsibrovėlės. Jis taip mielai būtų suėmęs 308 9| koks yra veterinorius, jis nebelinkęs draugauti ir 309 9| atsakančiai. Jo palūpis tirtėjo. Jis tvarkdarys, o tokia netvarka 310 9| vietos užteksią. Bet kur jis tau. Jis ketino tą reikalą 311 9| užteksią. Bet kur jis tau. Jis ketino tą reikalą sutvarkyti 312 9| valdiškas. Ir vežimėlis. Jis nejudėsiąs iš vietos.~ 313 9| tau juokingo?~ - Rodos, jis nesijuokia, - kažkuris pastebėjo 314 9| tipas nesijuokia?~ - Kaip jis gali juoktis, jei jam ašaros 315 9| blizgančios. Kokį valdininką jis čia sau vaizduoja?~ - 316 9| Valdininkas purtė galvą - ne, to jis neatsimenąs. Tačiau kiti 317 9| žinoti, ar turit leidimą? - jis atsistojo ir žerglino pravertų 318 9| lentynos ir gėrybės jose. Jis taip klastingai išsišiepė, 319 9| ramino. Bus gerai, vadinasi. Jis jau sutvarkys.~ - Pons 320 9| leidimai ir valstybinės. Jis paprašė Gužo pakinkyti arklį, 321 9| atpažinę. Kur jau.~ Kaip jis ten atsiradęs, tai visiškai 322 9| atsiradęs, tai visiškai neaišku. Jis net užmiršęs, iš kur ir 323 10| nepraverstų? Pas medsargį darbo jis negaus.~ - Kaip ir praverstų. 324 10| Paklauskit Šunkiškių Kaziūno. Jis mane siuntė, - ramiausiai 325 10| juką virsim?~ Lovelį jis padavė, ir putoto, garuojančio 326 10| Ėjo nuo rankos gyvuliai. Jis ir nesiskundė ir nerūgojo 327 10| neilgai.~ Nelaukęs Kalėdų, jis sutiko antriems metams. 328 10| pasakęs, jog nė poilsio neis. Jis įkosėjo ir piemeniui pasilikti. 329 10| piemeniui pasilikti. Kurgi jis rasiąs tiek šeškų, zuikių 330 10| pats augimas ir brandis. Jis padėjo Zuzanai nunešti žlugtą 331 10| vadžiomis nuengsiu.~ - Iš kur jis atėjo? Ar ne iš miško? Sakyk 332 10| dejavo vargšė.~ - Tai ką jis tau darė?~ - Ugi kad 333 10| Nu, žinoma, taigis. O kur jis, ar yra šioj troboj?~ - 334 10| dvasiškas, mums netinka jis į žentus, - vapaliojo motina, 335 10| atsikrapštęs dar prieš ateidamas. Jis nebelaukė žiemos ir nebesitenkino 336 10| vis kažko laukdamas.~ Jis laukė, teisybė. Visą laiką 337 10| valsčiaus tarybos narys. Pamažu jis ten tvirčiau jautėsi, kad 338 10| jį išrinko ir patvirtino. Jis tapo ne tik turtingiausias 339 10| galios daugiausia turįs.~ Jis jau galėjo vykdyti savo 340 10| vedė kieta ranka pati, o jis valsčių ir visa kita.~ 341 10| niekur nieko. Su siaubu jis pagalvodavo, kad, ko gero, 342 10| baigė pasenti, nuvysti. Jis laukdamas turėjo dairytis 343 11| priklausančios. Dargi daugiau, nes jis pirmasis į vienkiemį atėjęs. 344 11| pirmasis į vienkiemį atėjęs. Jis tik nenorįs užsiimti, o 345 11| ištaisyčiau nugarą...~ Tas "jis" buvo Doveika. Tik su juom 346 11| širdžiai mirtinai apkartus. Ir jis veikdavo Doveiką. Visada. 347 11| Išdaigi mintis jį suėmė, ir jis nusijuokė, apžvelgęs kelią 348 11| puses. Nieks nevažiavo. Jis užsuko vadžias už šalydrangio 349 11| kambarėlyje, tai pro tą patį langą jis ateitų, nakčiai užskleidus 350 11| Ką kas gali sakyti?~ Jis grįžo prie savo kumelės. 351 11| juoduoti tamsia, gilia duobe. Jis manė, kad kiekvienas suprastų 352 11| nebepasikartojanti - tai jis gailėjosi.~ - Gerai, 353 11| braškindamas sąnarius. Jis norėjo, kad nusileistų naktis, 354 11| kad nusileistų naktis, jis norėjo, kad nieko, kad nieko 355 11| vežti.~ - Žinau.~ Jis žiūrėjo į trobas, kurios 356 11| kas dėjosi jame tada, kai jis bėgo nuo jos lango ir šoko 357 11| jos lango ir šoko vežiman. Jis išspjovė nuorūką ir pasimuistė, 358 11| tik vėliau atsiminė, kad jis matytas kažkur ir kad jis 359 11| jis matytas kažkur ir kad jis vienas iš eigulio vaikų. 360 11| klumpėm, vietoje. Anksti jis turi keltis. Su aušra, kaip 361 11| tik stokojąs pačios. Kuom jis ją suviliojo ir kaip jis 362 11| jis ją suviliojo ir kaip jis ją gundė, tas žilis juodais 363 11| pjovė atgijusį mišką, ir jis skardėjo paukščiais, ir 364 11| skardėjo paukščiais, ir toks jis garsus, pilnas, turtingas 365 11| gegužinių grybų kvapas. Ir jis kėlė ankstyvuosius vaikystės 366 11| čia bloga?~ Ne. Po to jis niekam nebesiskundė, net 367 11| ir suaugesnis tapo.~ Jis sapnavo tokius keistus sapnus. 368 11| žavią ir gundančią tikrovę. Jis buvo patenkintas, nieko 369 11| atrodė kaip praradimas. Jis nesusigraibė, ko būtų gailėjęsis, 370 11| atplukdytais medžiais. Dešinėj jis krito pro atvirus šliuzų 371 11| pieninėn. Ir pamačiau jus.~ Jis purtė kiekvieno atkištą 372 11| geradėja, laikosi? - klausė jis.~ - Ne Gužienė, o Gužaitė, 373 11| šakas skambliojančią kumelę, jis nustebo, kaip iš karto nekilo 374 11| dviratėlį, arba pasiskolins. Ten jis dar mojuoja jam nuo vandens. 375 11| kažką bendra ir su tuom, ką jis tik nujautė dar labai miglotai. 376 11| viso mėnesio uždarbio, nes jis mažiausiai turėtų būti auksinis? 377 11| stikliukais pamargintas šukas? Jis baigė persivaryti turgavietę 378 11| Dar kažką pažįstama suuodė jis tame kvapų sraute, ir tai 379 11| dvelksmu, bent tiek ilgai, kiek jis išsilaikė aname kambary.~ 380 11| išsilaikė aname kambary.~ Jis pasuko arklį prie šaligatvio.~ 381 11| neišsirinktum. Kiek tai kainuoja, jis nesusivokė, tik viena žinojo, 382 11| Kai suminėjo aštuonis, jis palenkė galvą, nuolankiai 383 11| ūkininko įnirtimu ir narsa jis plėšėsi, atsisakydamas net 384 11| tokiuose metuose net stebino. Jis priklausė jaunųjų ūkininkų 385 11| Bjauraus potyrio vaistinėje jis ilgai neatsikratė. Tik, 386 11| kūliais, lyg nugirdyti. Jis buvo namie, jis artėjo į 387 11| nugirdyti. Jis buvo namie, jis artėjo į namus. Ilga keiksmų 388 11| tegul eina skradžiais. Jis pasistengs jai daugiau į 389 12| kailinių apikaklę. Toliau jis nebedrįso. Aukštai kilo 390 12| klegančių mergų. Daug vežimų jis matė prie Gužo krautuvės, 391 12| sparnus. Vieną rytą, kai jis buvo atėjęs prie vieškelio, 392 12| ir neša tave, kur nori. Jis matė jaunus vyrus braidant 393 12| polaidžių nuvarytas sniegas? Jis pasakytų, bet kas jo klausys? 394 12| tyrelio, jeigu gerai? Vieną jis matė suvažinėtą ant vieškelio, 395 12| ąžuolų? Va, prieš mėnesį jis matė dignį trijų sieksnių 396 12| gyvulys nebeėda. Pasakytų jis, kaipgi, tik kad jau nebėra 397 12| nė vardo, nė apybraižų. Jis atsiranda, mergaitei pasiekus 398 12| žalsvam prietemos danguje? Kai jis tingiai nuleido kojas nuo 399 12| daiktus panelei iškelti.~ Jis ne tik padėjo, jis patsai 400 12| Jis ne tik padėjo, jis patsai iškėlė, nes panelė 401 12| sutinkantį ją pavėžėti. Jis buvo gerokai įsmilkęs ir 402 12| užkampyje. Šiame nuošalume jis atrodė didesnis ir iškilesnis. 403 12| elgesy su jaunomis moterimis jis šį tą išmanė. Ploną vasarinę 404 12| jūrų žolių audinio viršumi jis laikė rankoje taip oriai 405 12| Ir vėl tas pats, - jis pakėlė juodus ir stangius 406 12| Punkto vedėjui susirgus, jis tapo vyriausiu ir, kad būtų 407 12| kaipo darbininkę. Su mašinom jis mokėjo elgtis, o riebumui 408 12| tos įmonės viršininkas, jis išnaudojo visus galimumus 409 12| pavargti. Paskui jau atsirasią. Jis nesiskubino važiuoti, bet 410 12| valsčiuje laukią eibės reikalų. Jis pasakė užkutrinsiąs centrinės 411 12| tarnautojas. Ir tai sakydamas, jis sukinėjo savo plunksnakočio 412 12| Taigis, taigis... Jei jau ką jis daro, tai ir bus padaryta. 413 12| daug ko.~ - Vieškelį jis vedė sau. Nes, jei po teisybe, 414 12| Nes, jei po teisybe, tai jis turėjo eiti pro Laumakius, 415 12| įrengti ir inventorių. Jis manąs, kad čia ji buvusi 416 12| iš savo geros nuotaikos. Jis gąsdino merginą apylinkės 417 12| lova. Jokia bendrovė, o jis sumanė parodyti savo mielaširdystę 418 12| susiliejęs akiratis. Vienu tarpu jis bėgo bekraštėn tolybėn, 419 12| viršaitis. Ir kodėl ne? Juk jis našlys ir kasdien pasiriša 420 12| našlys, eigulio tėvas. Tik jis gal kiek kuklesnis ir stebėjo 421 12| dieną. Prie tamsaus švarko jis dėvėjo būtinai baltas kelnes 422 12| kelnes arba atvirkščiai. Jis vartojo sulankstytą popierių, 423 12| pudros dulkių. Ir vasarą jis mūvėjo geltonas pirštines, 424 12| nenusivilko švarko. Kaip jis būtų atrodęs be švarko? 425 12| išstypęs bulvės daigas. Kaip jis atrodytų, nuplėšus nuo jo 426 12| pagalvojus. O gimnazistėms jis patiko. Apie jį svajojo 427 12| apsilankymų ir dantį atkandęs, jis grįžo jų širdžių graudinti.~ 428 13| kartas, paskutinis, kol jis gyvas būsiąs. Doveika jau 429 13| jau nebemelšiąs jo, kaip jis melžiąs jo karves. Pilnas 430 13| grasinimų ir užslėptos didybės, jis šnypštė ir rausėsi po savo 431 13| jam nesant. Šeimyniškiams jis kirtosi dantis pasipustęs, 432 13| laikėsi kiek mandagiau. Jis mat tebebuvo naujas ir neatsibodęs.~ 433 13| Tilius kantriai lauke, kada jis atsiguls ir užmigs. Bet 434 13| atsiguls ir užmigs. Bet jis, atrodė, nesiruošė tam žygiui 435 13| per grindis, išėjo lauk. Jis sagstėsi kelnes už šeimyninės 436 13| nepatirtiems pojūčiams.~ Jis leidosi pakalnėn, jį traukė 437 13| bandė jį palenkti žemyn. Jis įsiręžė ir sukosi. Ji skriejo 438 13| Tai gal žinai, ir ką jis atvežė?~ - Saldainių. 439 13| pakliuvo.~ Savo ruožtu ir jis neliko skolingas, ir, kai 440 13| uogienių sunešė iš rūsio. Jis sakėsi esąs po vakarienės, 441 13| vyrukas.~ - Be saldainių, jis dar ir vyno atsivežė.~ - 442 13| Jie ėjo susiglaudę. Jis laikė ją apkabinęs per pusiaują 443 13| ar ji sutinka, ar ne. Ir jis nieko jai nebegalėjo padėti 444 13| nebegalėjo padėti šią minutę. Jis ėjo šalia didelis, pasviręs 445 13| nebijau. Tegul trenkia.~ Ir jis nebijojo. Kapojami vis tankėjančių 446 13| kaip tik trūko žemelei.~ Jis buvo tikras ūkininkas, rankomis 447 13| pusininkas. Nuo švento Jurgio jis ketino kraustytis ir pradėti 448 13| o suluošintoje kojoje. Jis atkišo milžtuvę, iki kraštų 449 13| Širdis nusalusi atsigaus.~ Jis kinkėsi arklius ir išėjo 450 13| krūmų, tolimam lauko rėžyje jis buvo vienas su savo darbo 451 13| šviesiaplaukė galva.~ Vieną kartą jis buvo atbėgęs nuo kelio ir 452 13| žemėje, jį tolino, tolino. Jis buvo niekas kitas kaip atklydėlis 453 13| ir didelės patirties.~ Jis stebėjosi, kaip gali rastis 454 13| nubraukti bučinių perštėjimo. Jis mąstė apie šį ir tą, jis 455 13| Jis mąstė apie šį ir tą, jis klaidžiojo po laukus ir 456 13| klaidžiojo po laukus ir pamiškes. Jis nepajėgė susitelkti ir visu 457 13| Palauk! Pavėžėk ir mane.~ Jis sutraukė vadžias, ji pasivijo 458 13| koks jūsų balsų panašumas! Jis toks nuostabus dainininkas, 459 13| sulaikydama juoką.~ Jis suko tiesiog į daržinės 460 13| spėsianti sugrįžti, kol jis čia su tais maišų kalnais 461 13| buvo jo šeimininkė.~ O jis turėjo apie ką mąstyti ir 462 13| iš naujo ir iš pradžios. Jis nusisuko ir ėmėsi darbo.~ 463 13| žengiant pasipynė koja, ir jis kniubo priekin, tačiau stengdamasis 464 13| maišą patupdyti vežimo gale. Jis leidosi, bet per daug vienon 465 13| ranka prilaikė maišą, kad jis neišsiverstų, o antrąja 466 13| priartėdami, tai nutoldami. Jis supo ranką, antrąja prilaikydamas 467 13| suriko, priėjusi arčiau. ~ Jis baiminosi pasirodyti silpnu, 468 13| ir tempėsi per kiemą, ir jis sekė įkandin, lygiai, kaip 469 13| susimetę stambūs lašai. Jis jautėsi esąs pirtyje, kai, 470 13| Nieko ypatinga tame nage jis nepastebėjo. Gal kiek siauresnis. 471 13| Dabar. Na, taip.~ Jis stengėsi nieko nejausti 472 13| atmušė keletą daiktų, tarp jų jis matė ir save, didelį ir 473 13| pavasario metu, panašiai jis matė save smuklės kambarėlio 474 13| sesuo. Vieną baltą plauką jis pastebėjo toje tirštoje 475 14| įsivaizdavimą. Ir tėvo būtų gaila. Jis toks ramus ir geras visada. 476 14| geras visada. Ir dabar juk jis pasakė:~ - Neužsipulk 477 14| Ji turėjo būti ten, kur jis, ir eiti ten, kur jis eis, 478 14| kur jis, ir eiti ten, kur jis eis, nors jis eitų ir nežinia 479 14| eiti ten, kur jis eis, nors jis eitų ir nežinia kur.~ 480 14| Ir ant tos kėdės sėdėjo jis, nenuleisdamas nuo jos akių, 481 14| ir dirbo joje žmonės. Ten jis, ten jo žingsniai ir ten 482 14| mostai. Ji spėliojo, ką jis veikia kiekvieną valandą. 483 14| braukė veidą. Dabar jau jis yra baigęs darbą ir grįžęs 484 14| pavalgęs ir ateina? Vis tiek jis ateis. Jis žino, kad yra 485 14| ateina? Vis tiek jis ateis. Jis žino, kad yra laukiamas. 486 14| begaliniai jo pasiilgusi. Tik jis nežino, kokia ji vargšė 487 14| nelaiminga. Todėl ir turi jis ateiti. Ji stovėjo ant tilto 488 14| norėjai pasijuokti. ~ Jis purtė galvą. Ne, jis nenorėjo.~ - 489 14| Jis purtė galvą. Ne, jis nenorėjo.~ - Kas čia 490 14| pasislėpti nuo lietaus?~ Taip, jis ir tą atsiminė. Jie kažką 491 14| patiktų.~ - O tau?~ Jis lėtai judino galvą.~ - 492 14| skudurėlis. Apie šeimininkę jis neužsiminė. Ir kodėl - jam 493 14| džiaugsmo, ją pasitikęs. Jis tebestovėjo antkelio ir 494 14| nakties eigoje. Keliai linko. Jis skubino pasiekti lovą ir 495 14| planai yra buvę anksčiau?~ Jis norėjo užaugti, pasidaryti 496 14| nepriklausomas nuo nieko. Tėvo jis anksti neteko, greičiau, 497 14| vėjinio malūno sparnuose! Gal jis susimaišė, užsigalvojęs 498 14| nusileido iš viršaus sparnas. Jis išgulėjo taip ilgai, kiek 499 14| pamatė dureles atdaras. Jis gulėjo ant žolės, o sparnai 500 14| kitas žmogelis. Prie šulinio jis plovė sukruvintą drabužį.