Part

  1    1|        apneštas pjuvenomis, atlaužęs galvą ir ją kraipydamas, tartum
  2    1|            ir išnašų stovą, keldamas galvą aukštyn, lyg į pastogę.~    -
  3    2|          nosį. Įkaitinti sunku. Buką galvą turi ir negreiti susimesti.~   
  4    2|            girininką. Tas linktelėjo galvą, patvirtindamas ir lėtai
  5    2|       Každaila. Špicas liūdnai purtė galvą.~    - Aš to negaliu. Aš
  6    2|         manęs klausi? Ir patsai turi galvą. Ir numanai reikalą. Šiandien
  7    2|          nebyliai.~    - Pats ne tik galvą, bet ir liežuvį turi. Ir
  8    3|             kas ką šneka, ir lingavo galvą, vis pritardamas, nors ir
  9    3|       arkliai, laivai, kas šonu, kas galva aukštyn, maigėsi sulipinti
 10    3|          būtume uždirbę, jei ne tavo galva? - svyravo ir laistė ant
 11    3|             Každaila ir kaip kryžius galva braukdamas lubas, užniko
 12    3|         Krivickas Vargdienis knarkė, galvą paguldęs į palieto alaus
 13    3|      mergaitę ir nuolankiai panarino galvą. Plaukai užkrito ant akių.~    -
 14    3|           kalbinama Tugaudžio, kurio galva svyravo lyg laikinai pritaisyta
 15    4|         eigulys nekantriai mostelėjo galva ir susiraukė, nusivylęs
 16    4|              ateitis, Jatulis įmerkė galvą į dubenį su nugraužtų silkių
 17    5|          Neatsimenu, - susiėmė vyras galvą. - Daug ko neatsimenu. Kartais
 18    5|          linkčiojo.~    - Pasitaiko. Galva mat išvargsta. Nebesutalpina.
 19    6|          prikandęs nuostabos šūksnį. Galva sukosi ir svaigo, nugara
 20    6|           nes ten viskas vertėsi per galvą, kai du tokie jaučiai susirėmė
 21    6|          abiem rankom jo alkūnėn ir, galvą pakreipusi, žiūrėjo aukštyn
 22    7|               paklausė Jonas, įkišęs galvą.~    - Neatsimenu. Miegojau
 23    7|              anksto pasakau, - purtė galvą vyriokas. - Patykočiau ir
 24    7|      moteriškosios, ir jis pakeldavo galvą nuo malkų krūvos. Ji turbūt
 25    8|          daugiau jau vaduokitės savo galva. Kas kur eis, kas ką darys,
 26    8|          viščiukai. Kam čia ateitų į galvą pasimerkti pavasario šakelių?
 27    8|             plaukuose, kai ji atmeta galvą grakščiai, kaip temokama
 28    8|          neaukštai, nes jai sukantis galva ir ledaka darąsi. Miško
 29    8|          pastebėtas, kai jis baudėsi galvą panarinęs ir priekabingas
 30    9|              tu jaunas ir tvirtas, o galva lėtai dirba. Ir aš buvau
 31    9|               Žiūrint nuo lovos, jos galva atrodė iškelta ir pravira
 32    9|        tamsta?~    Valdininkas purtė galvą - ne, to jis neatsimenąs.
 33   10|          bijojo vilkų.~    Vaikis ir galvą sukrią turėjo, ir nagus
 34   11|            sviro šakos iki žemės, ir galvą suimantis jų kvaptis, suspaustas
 35   11|            niekur kitur. Jo palenkta galva klaikiai blizgėjo, mėtydama
 36   11|       suminėjo aštuonis, jis palenkė galvą, nuolankiai su viskuom sutikdamas.
 37   11|         knygeles ir šventai dėjosi į galvą agronomo patarimus. Tilius
 38   11|         sunkiai alsavo. Paskui įrėmė galvą į jo krūtinę.~
 39   12|          Išsilaužus iš grindinio, jo galva pradėjo knapsėti, linkčioti
 40   12|          esantiems pavėjui svaigdavo galva nuo kvapų dvelksmo ir akys
 41   13|         Prilaikyti rankomis, atremti galva ir pečiais iš viršaus ir
 42   13|      barstant žalumynus.~    - Gana! Galva apsisuko.~    - O eigulio
 43   13|        tikras ūkininkas, rankomis ir galva, ir bandė atspėti, ar tokio
 44   13|             siurblio rankeną, pakišo galvą po srove. Gaivus šaltis
 45   13|             ilsisi jos šviesiaplaukė galva.~    Vieną kartą jis buvo
 46   13|             Tilius nežymiai pakreipė galvą. Ji buvo pasilenkusi ir
 47   13|              ponuli.~    Ji pakreipė galvą, kaip ir norėdama ją atremti
 48   13|          naršydamas sūrį ir sviestą. Galvą įspraudęs, nepaisydamas
 49   14|           pasijuokti. ~    Jis purtė galvą. Ne, jis nenorėjo.~    -
 50   14|           ilsėjosi jos šviesiaplaukė galva.~    - Žinai, kad mūsų liepą
 51   14|            tau?~    Jis lėtai judino galvą.~    - O man kartais užeina
 52   14|           dugno ten, kur gulėjo tėvo galva. Jį parvežė sustingusį,
 53   14|           matyt, netyčia prisiglaudė galva.~    Tėvas buvo niūra ir
 54   14|              kaišiodavo žabus ugnin. Galvą pakreipęs, žiūrėdamas kažkur
 55   14|            daug iš karto, jog sukosi galva. Jis viską turėjo čia pat,
 56   15|          Žmogus klausėsi iš paniūrų, galvą nuleidęs. Ta pati nenuorama
 57   15|              ir nebeišnešė žmogeliui galva. Duoda banka.s paskolą -
 58   15|            gūžtelėjo petim, pakraipė galvą. Laurynas tęsė: - Bet aš
 59   15|       kurmrausį. Žemės skrido per jo galvą. Apšviestas saulės, priplotas
 60   16|          garbanius tik linktelėjo ir galva movė tiesiai į pilvą, nudrėbdamas
 61   16|             lapeliais ir tvoskiančių galvą suimančia kvaptimi. Pilka,
 62   16|      praskleidęs pušelių šakas, kišo galvą vaikinas.~    - Neikit artyn,
 63   16|    plikutėlius.~    - Aš tai neimu į galvą. O kas, kad plikas? Su drabužiais
 64   17|        glaudėsi taip kietai ir lenkė galvą ant jo krūtinės taip švelniai,
 65   17|         prunkštė, rankas pabrukęs po galva.~    Pamažu geso saulėleidžių
 66   17|              neršto metu jaukiasi po galvą. Va su tąja daržine, kad
 67   17|           Vienas.~    Monika sėdėjo, galvą įrėmusi palangėn, persilaužusi
 68   17|             sūnus.~    Doveika purtė galvą. Jis sunkiai galvojo. Jis
 69   18|     neišspręstų klausimų. Ji gulėjo, galvą atmetusi, aukštinelka, išmestomis
 70   18| nenusikvatojusi. Jis žiūrėjo per jos galvą kažin kur, išsitempęs, kad
 71   18|              užpakalyje ir atmesdama galvą, tartum po šiltu vasaros
 72   18|           kumelę. Ji iš anksto lenkė galvą, pati purtė pavalkus nuo
 73   18|             Ūkininkas sekė jo skrydį galva užvertęs ir su didele viltimi
 74   18|          pečių. Ten ėjo jis, iškėtęs galvą, susivėlusiais plaukais,
 75   18|               įsitempusi ir pakėlusi galvą.~    - O dabar?~    Jis
 76   19|        smagumais.~    Tugaudis purtė galvą. Dievuliau mano, kad jis
 77   19|             mišką.~    - Ei, neimk į galva. Ką tu ten su niekais,-
 78   19|                     Tugaudis snaudė, galvą įspraudęs žolėn, taip kietai,
 79   19|           šviesiau ir linksmiau.~    Galva sukosi. Degtienė plikino
 80   20|         laukų gilumas, ir tarpais jo galva dingdavo užstota rugių,
 81   20|             peteliškės sukinosi apie galvą ir bitelė kruopščiai rausėsi
 82   20|           rankas suneręs užpakalyje, galvą nudūręs, lyg stengdamasis
 83   20|        bučiavo, spausdama delnais jo galvą ir pirštais kedendama plaukus.
 84   20|        begalėjo žinoti? Tilius purtė galvą. Jis vėl matė jos ilgą ir
 85   20|      netrukdys.~    - Ne. Jiems nė į galvą neateis mintis čia atsikelti.~    -
 86   20|            glėbyje, ranką pakišęs po galva ir apglėbęs pečius. Ir žiūrėjo
 87   20|                 Jis energingai purtė galvą. Galima tikėti - galima
 88   20|             lūpas ir žiūrėjo per jos galvą.~    - Visai be reikalo.~    -
 89   20|            pasirengdama pulti stačia galva žemyn. - Važiuoja kažkas?~    -
 90   21|           tuojau degtienės. Tai rytą galva kaip samanų prikimsta.~    -
 91   21|             prikimsta.~    - Kam tau galva? Ne raštininkas. Ir su savaime
 92   21|             Tu tikrai... - Ji pakėlė galvą, ir jos akys buvo arti ašarų.
 93   21|      susitikčiau.~    Tilius nuleido galvą, lyg nuolankiai sulikdamas
 94   22|              skardžiumi. Ir svaigsta galva, pažvelgus apačion. Argi
 95   22|                   Baltkartis papurtė galvą, išlaisvindamas kaktą ir
 96   22|         išdykumas. Tai kam džiovinti galvą, jei ji ne tam skirta? O
 97   22|             pasiutęs ir gargaliuoja, galvą užvertęs, kaip antis, vandens
 98   22|         neatrodo. Niūra, nekalbus ir galvą panarinęs. Bet kai apsivelka
 99   22|            ko ten?.. - pakėlė žmogus galvą. Rodos, jis buvo tik užsisvajojęs.
100   22|                    Senis kniustelėjo galvą, lyg arklys, pajutęs nešamus
101   22|          Kriošintis ant slenksčio ir galvą įtraukęs į pečius, ir visas
102   23|              apsikabinti? - ji purtė galvą, išjudindama tamsią ir tirštą
103   23|          mirti. Būtų galėjęs sakyti, galvą pakratydamas,- ar nesakiau,
104   23|           pakėlė nuo žemės sušiauštą galvą Krivickas Vargdienis. -
105   24|             žymus valdininkas, ir jo galva turėjo suglemžti tokius
106   24|              tau pusbonkis su silkės galva. Ir tai nesigaili, jei nori
107   24|        prileisti? ~    Tilius pakėlė galvą ir atsitiesė.~    - Ir jūs
108   24|      šyptelėjo, klusniai palenkdamas galvą. Jos judesius taip gerai
109   25|          Žirklėmis iškirpo tą nedorą galvą ir numetė į šiukšles. Nieko
110   25|          Sugrįžtų, ateitų ir stovėtų galvą panarinęs. O ji? Ne, jau
111   25|             buvę kokiai savaitei kur galvą ištrūkti. Juk niekur, be
112   26|             kur?~    Jis kniostelėjo galva, lyg ūmai prisiminęs atidėtą
113   26|            pažaliavęs vanduo panerti galvą, perštinčias akis. Ar, bent
114   26|            gardo apytuščiame tvarte, galvą įrėmęs į sieną, sugniaužtame
115   26|              su dėkingumu palenkiant galvą ir nuskęstant svaigime.~   
116   26|             kandiklio nudilę dantys. Galvą įtraukęs, kerėpliškai nerangus,
117   26|                    Ne... - jis purtė galvą, pasiruošęs ją suaižyti
118   26|       priekaištu prabilo, nuleisdama galvą ant peties. - Myliu lik
119   27|         galvos. Jis norėjo išlaikyti galvą šviesią ir kuo laisviausią.
120   27|            ir išlaikyti pusiausvyrą. Galva svaigo, ir skausmas prieširdyje
121   27|          namuose. Ir toje vietoje jo galva sukosi. Jis buvo įpratęs
122   27|     degtienės likučius. Kartkartėmis galvą paremdamas rankomis, ilgiau
123   27|           žolės, rankas pasikišęs po galva, ir jautė įšilusios žemės
124   27|              ir anąja kvaptimi suėmė galvą. Jis gailėjosi nepasiėmęs
125   27|          iškerta, pasidavęs priekin, galvą panarinęs. Šviesa nuo daržinės