Part

  1    1|      kokius metus.~    - Augino, kol nepriėjo. O paskui jau kaip
  2    1|       atmušiau. Sąžiningiausiai. Kol pašaukė kariuomenėn. Suaugo
  3    2|              Batai tavo neblogi. Kol sems per aulų viršų. dar
  4    2|        Rūpesčiais neatsikratysi, kol neįsitikinsi, ar tikrai
  5    3|        arė, kiek spėjo, šienavo, kol atsibosdavo, ir ganė, kur
  6    4|        nelaimių kaltininku. Tik, kol viršaitis, nebuvo kaip.
  7    4|         jį kartu į aslos vidurį. Kol jie spėjo susikibti kaip
  8    4|   negaliu, broleliai brangiausi. Kol dar negėręs - dar, dar.
  9    4|      trumpai, jog nespės dėkoti. Kol gerai, tai gerai. Gerti,
 10    5|         trūko, prašėsi palaukti, kol parduos ką.~    - Palauksiu,
 11    5|          kiaušinių pasirankioti, kol šeimininkė nesužinojo tikros
 12    5|          nepalikdamas žymės.~    Kol neatnešė užsakymo, nebuvo
 13    5|           Bet Špicas buvo geras, kol mokėjo pinigą. O darbai
 14    6|          visų kelių galas.~    - Kol atplaukiau per mišką, net
 15    6|                 Ar metams?~    - Kol kas tik mėnesiui.~    -
 16    6|     apmetimu, stovint ant tilto. Kol dunda jo apačia medžiai
 17    6|      eina prie jų prisidėti. Bet kol kas jis nesiskubino ir pasakojo
 18    6|      pažinojo, nes gyveno tenai, kol baigė šešis skyrius pradžios
 19    7|         nuo jos. Nuvarius ledus, kol vanduo aukštas ir drumstas,
 20    7|     gėlėta, vaškuota staldengte. Kol pašaukė, jis spėjo apmesti
 21    7|           ir jo pirštai sudrėko, kol išsuko.~    - Na, prašau.
 22    7|           Šeimyna čia pasilaiko. Kol buvo senė gyva, tai, sako,
 23    7|     Suburbsėtų tik, ir amen.~    Kol apėjo daržinės ir viralinės
 24    7|   daržinės ir viralinės sandėlį, kol apsitvarkė su tiek gyvulių,
 25    7|           nepraleidžia pro šalį. Kol senoji buvusi gyva, tai
 26    8|        Jonas savo kambary.~    - Kol jauni, visi gražūs, - atsakė
 27    8|        supčiaus, dieną ir naktį, kol užmigčiau. Kol...- svajojo
 28    8|         ir naktį, kol užmigčiau. Kol...- svajojo Agnė, švytuoklei
 29    9|          nesimato. Ir nesimatys, kol vachmistra trankysis keliais
 30    9|         lengvai išvažiavęs. ~    Kol Žeimys susivokė, apie ką
 31    9|         susivokė, apie ką kalba, kol pats įsitikino, dar praėjo
 32    9|         su veterinorium riejosi, kol atsibodo kitiems klausytis.
 33    9|       svečias čiupo stiklinę ir, kol pasiruošė gerti, jau didumą
 34   10|        ir laikė priekines kojas, kol senis prisitaikė ir, apčiupinėjęs
 35   10|          iš piemenės teišbėgusi. Kol sveikata nesiskundė, nenorėjo,
 36   10|   užželdinti patį vienkiemį.~    Kol arė mediniais žambriais
 37   10|          su savo žemės vaisiais. Kol jie tavo klėty, tai kaip
 38   10|     raitas ir darbavosi sušilęs, kol koją įkėlė valdžion kaip
 39   10|        toli, mieste didžiausiam. Kol davė žinią, kol atvažiavo,
 40   10|     didžiausiam. Kol davė žinią, kol atvažiavo, atrado motiną
 41   11|    nenorįs užsiimti, o parodytų. Kol buvo gyva senoji, vis mokėdavo
 42   12|    Jaunieji išpuiko, nesiklauso. Kol buvo gyvas Laumakių klebonas,
 43   12|         saviškis ir prantus. Dar kol Striūnos tebevaldė Basiuliškes.
 44   12|        pati plepi. Mama neateis, kol neišleis Vargdienio iš krautuvės, -
 45   12|       nėra gyvenimo ir išeities. Kol atsiras laisva vieta, kol
 46   12|        Kol atsiras laisva vieta, kol kas numirs ar susilaužys
 47   12|      ežero ir pasiskandins. Bet, kol šilta ir gražu, pasimaudys,
 48   13|   paskutinis kartas, paskutinis, kol jis gyvas būsiąs. Doveika
 49   13|        ar ant linijos ir laukti, kol virš galvos suskambės sparnai
 50   13|          girdėjo.~    - Laukiau, kol sutems. O Julė, ragana ta,
 51   13|                O būtų jai darbo, kol išsišukuotų!~    - Bene
 52   13|       žemėje. Ji žemėje tik tol, kol užauga, paskui jau jai reikia
 53   13|          gal spėsianti sugrįžti, kol jis čia su tais maišų kalnais
 54   13|          Atsuk čiaupą ir palauk, kol nubėgs įšilusis.~    Kambariuose
 55   13|      geresnis.~    - Ataugs. Bet kol ataugs? Man šitą, dar mažiukei,
 56   13|        koją ant kojos, laukdama, kol jos vyras pabaigs sandėrį
 57   13|   Pasisėmęs kėlė kaklą ir laukė, kol gira nubėgs žemyn. Pririšti
 58   14|        petim jį nešė arklys tol, kol pajėgė išsilaikyti, užsigulęs
 59   15|        jau vis galėsi nulaikyti, kol apgis?~    - Smulkmena, -
 60   15| Basiuliškių taip greit neįveiks. Kol jis dar sveikata nesiskundžia
 61   16|          nieko ir nebeišeis. Nes kol atlaikys mišias, kol pasistiprins.
 62   16|         Nes kol atlaikys mišias, kol pasistiprins. Tegul tik
 63   16|           nepasius mėtyti žemių. Kol nurodys kiekvienai grupei
 64   16|     kiekvienai grupei savo barą, kol užims kryptį, praeis gerokai
 65   16|  Krivickas Vargdienis, palaukęs, kol jo grupei nurodys vietą,
 66   17|     siūlė lipti ir pasivažinėti, kol ponai vaišinsis. Čia pat,
 67   17|     Nepalyginamai lengviau buvo, kol gyveno senoji. Kol ji savo
 68   17|         buvo, kol gyveno senoji. Kol ji savo juodą ranką laikė
 69   17|           To jai nieks nepasakė, kol ji gyveno ir ėjo savo įprastinį
 70   18|         šakos į žolę ir laukias, kol kas ateis ir pasiims. Ją
 71   18|          iš ten lydėjo juos tol, kol kelias, svirdamas pakalnėn,
 72   18|     giesmę.~    Dar toli iki to, kol jai pačiai bus giedamos
 73   19|       amžinai sulenktas nugaras, kol dar neįkaitęs stogas ir
 74   19|          kad jos visos geros tik kol mergos, tai taip ir praeina
 75   19|      pačių paprasčiausių dalykų, kol prieitų prie tvarkos. Jis
 76   19|          kaip šunes, kaulą radę. Kol jį graužiame, tol gerai.
 77   20|  išretinto ir išskinto apačioje. Kol aplinkui ošia valdiniai
 78   20|        nežymiai virpėjo.~    - O kol tave suradau! Užbėgau šeimyninėn.
 79   21|         jis sudegs taip pat. Bet kol sudegama, kol virstama į
 80   21|      taip pat. Bet kol sudegama, kol virstama į pelenus... Kas
 81   22|           Jei tik nesunku?~    - Kol kas spėju. Prie kanalo jau
 82   22|       užimta. Jis turėjo laukti, kol kada sušluos trupinius nuo
 83   22|         peklos. Galėtų palaukti, kol eis namo. Tada jau ne jos
 84   22|          iki pažastų, iki kaklo. Kol galiausiai nieko, nieko
 85   22|          ji nugirdo ir nenurimo, kol pati nepersitikrino, kad
 86   23|    zimagorai. Praeis melai kiti, kol ūkininkai išlygins duobes
 87   23|  kaimiečiai jau joms per prasti. Kol griovkasių gauja ėjo, siausdama
 88   23|        šitaip. Galėjai, galėjai. Kol tavo buvo, galėjai.~    -
 89   24|  užimtame plote ji liko rusenti, kol išsikvėps ir sukris savo
 90   24|        ne ta miesto bezliepyčia? Kol jos nebuvo, ačiū Dievui,
 91   24|               Bet kur tau ten... Kol nuklibuotum, kol ką. O kai
 92   24|          ten... Kol nuklibuotum, kol ką. O kai reiktų bėgti atgal,
 93   25|          tiek kartų ten lankėsi, kol dar Monikos nebuvo, ir vėliau,
 94   25|       neaplenkia nė vieno kiemo. Kol išaiškins ir sugaus ir uždarys
 95   26|     Turėjo palaukti valandžiukę, kol pašaukė iš klojimo vaikas.
 96   26|          miesto. Bet ko skubėli? Kol laiškas kišenėje, kol neatskleistas
 97   26|   skubėli? Kol laiškas kišenėje, kol neatskleistas kitiems jo
 98   26|         išvengdamas šeimininkės, kol dar nebuvo grįžęs Doveika.
 99   27|        reikia narpliotis tuojau, kol galutinai nesusipančiojai.
100   27|            Tik bėdos trupučiuką, kol tiesa paaiškės. Dėl pramogos