Part

 1    1|            įkandin sekančių vežėjų. Juos lenkė iš priešingos pusės
 2    2|            susikraus ir kiek tau už juos atskaičiuos įgaliotinis
 3    2|            abrakines avižų, dangstė juos gūniomis ir patys su pavilgo
 4    2|          tarp sėdinčių, jis atitiko juos ūgiu, patsai būdamas stačias
 5    2|             eglišakių dūmai debesiu juos sėmė lyg švęstų žolelių
 6    2|        lengvai kaip dovana. Sunkiai juos teks uždirbti, nes darbas
 7    2|         kuriuos veidus ir atpažinti juos, laikui atėjus. Kirtėjų
 8    3|           stalo popierius, pabraižė juos ir paprašė eiti kartu ir
 9    3|            šulams nusigerti, išvarė juos ir paleido šunis nuo grandinių.
10    3|          debesis pažeme, suveldamas juos į medžius ir toliau sulydydamas
11    3|          paskirtį. Šiluma ir tvanka juos vertė nusimesti viršutinius
12    3|        kirtėjų ir gėrė ne mažiau už juos. Jis mėgo draugiją, mėgo
13    4|             žodžius, lyg siūlydamas juos atsiminti, apžvelgė aplink
14    5|          sprindžių plote. Kai statė juos, buvo geri laikai, ir dėl
15    5|     suvyniotos juostos popierėlius, juos lipindamas prie vežlankio
16    5|       vachmistrėlis Žeimys. Bet suk juos kelmai, užmirškim, - vyras
17    5|            rankšluosčiu ant peties. Juos pasamdydavo tik didžiųjų
18    6|          rankomis trupinius, žarstė juos, jų menkus likučius, ir
19    6|          Jis rinko žodžius, dėliojo juos, ketindamas atsiprašyti,
20    6|            ta krūvelė netruko. Tada juos kvietė užkąsti.~    - Dar
21    6|         tiltu. Linko karklų šakos - juos pagulo, čiuožė per viršų,
22    7|         pievas, kur slūgstąs vanduo juos ir paliks, užkliuvusius
23    7|       arklius, lygino mėšlą. Paskui juos šukavo šukomis ir šepečiais.
24    7|             arkliai, ir šeimininkas juos myli.~    - Ar piktas?~    -
25    7|             ryto, šerdamas arklius, juos girdydamas, klausydamasis,
26    8|            prisigraudinęs. Klebonas juos kvietėsi pas save, net už
27    8|        nieks neatvažiuoja.~    Julė juos kvietė valgyti.~    - Neisim.
28    8|      išmargintų kiaušinių.~    Visi juos gyrė, stebėjosi, leido per
29    8|           lalėdamos skuto pamiškėn. Juos pasitiko šunys. Vaikai lakstė
30    8|           dalino margučius. Eigulys juos šaukė vidun.~    - Mes norim
31    8|          pašėlote? Tiliau! - tramdė juos nuo žemės.~    - Dar, dar,
32    8|           karštą debesį, suvysčiusį juos abu į neišskiriamą glėbį.
33    8|        aptrauktu botkočiu, pirmasis juos užkalbinęs, kažką atsiminęs,
34    8|           staipytis ant kelio! ~    Juos šaukė iš kiemo. Ten vaikai
35    9|     Basiuliškėse. Gal ir daug, bala juos žino. Bet tie vargiai svečiais
36    9|            gausaus vaišių stalo. Ir juos dar paragina pati šeimininkė.
37    9|         geriau nesakykim? Paleiskim juos savo jėgom kapstytis.~    -
38    9|           sveteliai mieli, - sodino juos už stalo ir skubino pilti
39   10|      antrąja pridegdama šakalius ir juos kaišiodama į žibinčių, pritaisytą
40   10|            atsibus tretieji ir pats juos surišiu į krūvą moterystėje
41   10|             Mėgo žmones pašnekinti, juos aplankyti ir pas save prie
42   10|          belaisvių ir plėšikų gauja juos siaubė, ir ją po balkiu
43   11|          lango. Ir Agnės veidas pro juos šypsojosi toks pat jaunas
44   11|           senesnis su pypke dantyse juos stumdė, traukė arčiau svarstyklių
45   12|            šunkeliai apžėlė, paskui juos išvarė, ir liepa gumšojo
46   12|             dabar kas rytas eis pro juos ir vakare grįš. Būsią dabar
47   12|             jau jie sumigę, ir kaip juos prikelsi?~    - Jie su vištom
48   12|        priešintis.~    O kambariai, juos iškuopus, atrodė pakenčiamai,
49   13|           teskrodžiama uodo zyzimo, juos įsuko savo pragaištingan
50   13|            Vėsi banga tarpais siekė juos iš šono ir visu plačiu sriautu
51   13|          savo reikšmės. Ir tada vėl juos glemžė tamsa ir nešė pasroviui,
52   13|                   Ai ai ai. Kaip tu juos įkliudei?~    - Maišas krito.~    -
53   14|    Mandžiūriją. Kunkūzai ir japonai juos mušė, o jie tik bėgo. Peršautu
54   15|          nepigūs dalykai. Geri, kad juos kur... Jis energingai siekėsi
55   15|           tokiais, jog niekai prieš juos rūstus žmonos sutikimas
56   16|            porą kartų sau į delnus. Juos trindamas, išėjo ant kelio.~    -
57   16|             petį žvelgdamas, nuolat juos tikrino, kaip buvo įpratęs
58   17|        painius klausimus. Ir visada juos taip išsukti, kad išeitų
59   18|       išalsinti sąnarius, atbukinti juos ir įvilkti grubion ašutinėn.
60   18|         kito lango ir iš ten lydėjo juos tol, kol kelias, svirdamas
61   20|           buvusių dvarų centrus ir, juos aplopę, apgenėję, išdidžiai
62   20|      bažnyčioje, ir svarstys, ką už juos nupirkti. Tvorą naują gal
63   22|        trupinius nuo stalo, ir tada juos surinkti. Ar tik trupiniai
64   22|            ir nebegalėjo būti, nors juos ir skyrė kliūtys didesnės
65   22|   nepripažino. Bet Doveikos svečiai juos mokėjo ir šoko susikibdami,
66   22|          Vieni plėšėsi išeiti, kiti juos traukė už skvernų atgal.
67   23|        dirbo. Stangus rugių šepetys juos įsiurbdavo savin, užklostydavo,
68   23|           ženklais, jei jam užgintų juos prisisegti prie švarko ir
69   23|             prie švarko ir teleistų juos laikyti slapčiausioje dėžutėje?~   
70   23|       prinokti soduose vaisiai, kai juos purtė, nuplėšdami su šakom.
71   23|            jei kokios susimanytų ir juos pašventinti įsismaginę.
72   24|              mokė jauniklius, ruošė juos tolimai kelionei. Po kelias
73   24|            padegė tai padegė. Rauna juos velniai. Ar maži valdžios
74   25|      atsimušęs pelkynų ežere. Vėjas juos išsklaidydavo kuriam laikui,
75   25|       išskėtė savo aštrius nagus ir juos suleido, kad išplėštų kitam
76   25|          vasarą atsidriekusi ir pas juos radusi tokį šiltą ir malonų
77   25|      kažkada Monikos dovanotus, ir, juos pagriebusi, sutraukė ir
78   25|             upeliais ir tiltais per juos. Pro kaimus, vienkiemius,
79   26|           Mano pirštai sugrubę, kad juos kur...- siekė laiško ir
80   26|           mėgdžiojosi Tilius. - Kad juos kur velniai! Kad kur...~    -
81   26|          tokius turėčiau.~    - Kur juos dėtum?~    - Tai klausimas,
82   26|          deda arklius žmonės, jeigu juos laiko?~    - Visas avižas,
83   26|             įtemptiems raumenims ir juos užliejant atvangai, lyg
84   26|        vartai į gyvenimą. Jeigu pro juos tu praeitumei - kažin kur
85   27| atvažiuojantiems arkliams siaubą ir juos statydamas piestu. Vištos
86   27|        nebesimatė tarp jų. Karšatis juos taip buvo sulyginusi ir
87   27|     išsklidusius daiktus. Jis šlavė juos lyg šluota palaidą kiemo
88   27|         ištarė lėtai, vos girdimai, juos palydėdamas nuostabiai staigiu