| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library | ||
| Alphabetical [« »] jiedvi 1 jiem 1 jiems 34 jis 1361 jo 567 jodavo 1 jodinejo 1 | Frequency [« »] ----- ----- 6077 ir 1361 jis 1065 ji 1030 iš 982 kaip | Marius Katiliškis Miškais Ateina Ruduo IntraText - Concordances jis |
Part
501 14| teikusiais gerumo ir platumo. Jis turėjo trūkį ir prieš kokius 502 14| nesinorėjo vaikams. Namiškiams jis tik atrodė niūra ir lyg 503 14| žmogus. Dargi sakydavo, jog jis moka taip papasakoti. kad 504 14| klausytis švarką nusimetus. Jis turėjo apie ką šnekėti. 505 14| kur nors ir išgėręs alaus, jis neidavo tuojau gultis, o 506 14| vario vielelių nupinti. Jis pašnekėdavo apie Škotiją 507 14| kartas jam atrodydavę. jog jis gyvas leidžiasi į kapą ir 508 14| nebeiškils. Tačiau vietoje namo jis dar patraukęs per vandenis 509 14| Bet auksinių pinigų maišus jis buvo matęs.~ Jis grįžo 510 14| maišus jis buvo matęs.~ Jis grįžo metai prieš karą. 511 14| kitaip gyventų. Žinoma. Dar jis turėjo kažką parodyti godiems 512 14| klausantiems tėvo istorijų, jis buvo didesnis ir svarbesnis. 513 14| butelyje kliuksi? Kartais jis rodydavosi toks didelis, 514 14| kišenes taip vikriai, jog jis nenorėjęs priimti jam atkišto 515 14| tai už akių prikrėtimą. O jis buvo iš jo paties piniginės. 516 14| įrodymas.~ O prieš tai jis tarnavo kareiviu. Du mėnesiu 517 14| lauko ligoninėje.~ Tėvo jis neteko per greitai. Rodos, 518 14| varis priežados žarijose. Jis daug ko ketino klausinėli, 519 14| subrendimo, nė tinkamo laiko. Jis lik stebėjosi, kaip šitoks 520 14| mostą suriša mostu. Niekad jis neprisiglaudė šiltai ir 521 14| jog tai negerai. O tačiau jis pasiliko didžiulis medis, 522 14| nakties.~ Ir jį tokį didelį jis pats išaugino Jau vėliau, 523 14| dėl jos nieko nesigailėjo. Jis giedojo graudžias giesmes, 524 14| iš jų, galės daryti savo. Jis nepabūgo ir toliau nusikelti, 525 14| teikė iškęsti ir ištesėti. Jis likėjo laikinumu vardan 526 14| Tiliui viso to trūko. Jis pavydėjo tėvui jo kelionių, 527 14| bet ne vargo fabrikuose. Jis svajojo apie anuos kraštus 528 14| Ir pasiimti, kas patinka. Jis daugiau žinojo už tėvą, 529 14| imlią jaunystės širdį.~ Jis norėjo gyventi dabar, tuojau 530 14| pasotintų alkį. Bet kaip? Jis to nežinojo. Kur slėpėsi 531 14| būti dideli dalykai. Jei jis negalėjo įsigyti dviračio 532 14| važiuoti ten, kur jie, jei jis dėvėjo aptrintą švarką ir 533 14| ir prastus marškinius - jis nebenorėjo maišytis tarp 534 14| tarp geriau atrodančių. Jis nebedrįso užkalbinti mergaitės 535 14| Šaunesniais, tik jo manymu. Jis traukėsi savin, jis niekino 536 14| manymu. Jis traukėsi savin, jis niekino visa, kas ne jo, 537 14| visai ne vietoje. Ilgą laiką jis vien tuom ir tesirėmė. Per 538 14| pastangoms niekas neskatino. Jis tik graužėsi ir laukė. Vieną 539 14| audringo ir nusiaubiančio vėjo jis laukė.~ O matė taip nedaug 540 14| ankstyva tėvo mirtis? Gimnaziją jis būtų baigęs, ir kas po jos? 541 14| baigęs, ir kas po jos? Ką jis būtų pasirinkęs? Ar jo jaunystės 542 14| išimtina šeimos padėtis. Jis vyriausias. Jis negalėjo 543 14| padėtis. Jis vyriausias. Jis negalėjo vienas ant savo 544 14| ir dalintis nėra iš ko. Jis lengva širdimi atsižadėjo 545 14| žemei ir savo artimiesiems jis jautėsi atidavęs pakankamą 546 14| šešerius savo jaunystės metus. Jis turėjo ištverti iki kariuomenės. 547 14| Dar kažin ar to laipsnio jis būtų išvengęs. Puskarininkių 548 14| pačius smarkiausius, ir, jei jis ne iš tokių, tai bent labiausiai 549 14| gerai atrodančių. Vadams jis įtiko net nesistengdamas, 550 14| liktiniu. Tokį pasiūlymą jis gavo. Ir galėjo jį tuojau 551 14| brolio ir miesto pasižiūrėti. Jis aprodė jai bažnyčias, aikštes, 552 14| tai tas pats biesas.~ Jis paspaudė žingsnį ir galvojo, 553 14| kuopos vado rekomendacijomis jis įniko rašyti prašymus. Vienas 554 14| tikrai. Rudenį ir žiemą jis išlaikė. Ir sulaukė. Ir 555 14| pyktis. Jame pabudo gaivalas. Jis gėrė ir mušėsi. Ir stebėjosi 556 14| nueiti ir pasiimti.~ Jis tik dabar tesužinojo, kaip 557 14| karto, jog sukosi galva. Jis viską turėjo čia pat, ranka 558 14| pat, ranka pasiekiamai. Jis dainavo visa gerkle, atlikdamas 559 14| žaidžiant, lyg pramogaujant. Jis mažai bemiegojo naktimis. 560 15| Tai nieko. Užeikim.~ Jis paėmė alaus ir pusbutelį. 561 15| užmačias, atėmė drąsą. Bet jis tikėjosi ją atgauti po antro 562 15| mirkčiojo, žandai knitėjo. Jis galvojo labai įtemptai.~ - 563 15| buvo įpratęs prie visko. Jis galėjo išklausyti ir nesupykti. 564 15| tvirtai laikyti savo, ir gana. Jis atsikėlė ir išėjo.~ Pusė 565 15| Dviejų savanorių žemes jis atpirko, ir niekas nepasakė, 566 15| žinok, kad ir parduos. O jis dar į krūtinę kimba, kai 567 15| tai būtinai suktybėmis. Jis pirko, kad patiko, kad žemė 568 15| pardavę, jei ne Doveika. Jis norėjęs, tai ir sutaisęs 569 15| kastuvu į tyrelį. Tilių jis vertino. Jo kietą ranką, 570 15| miesto Varlinėje nesugausi? Jis jau suko ton pusėn, kad 571 15| nespirti. Ir aišku, kodėl. Jis norėjo turėti laisvas rankas 572 15| netekęs tarnybos ir pareigų, jis ir patsai daugiau galėjo 573 15| išeinančio Jono vieton. Jis pravartus ūkyje, tai ir 574 15| ir iš rankovės byra. Ir jis - tai vien tik išnaudotojas 575 15| niekšas. Jeigu vyriškąją pusę jis vylėsi kaip nors įveikti, 576 15| ir markstytųsi daržuose. Jis parsivedė žmoną savo džiaugsmui, 577 15| ir darbams.~ Ok, kaip jis mylėjo Moniką, savo brangiausią, 578 15| papuošti ir praskaidrinti. Jis tikėjo jos meile ir šventa 579 15| meilėje, visa kita yra niekai. Jis turėjo patyrimo daugelyje 580 15| patyrimo daugelyje sričių, jis sugebėjo valdyti valsčių, 581 15| dabar. Žmonos nepaslankumus jis tikėjosi atsverti savo gabumais, 582 15| ūkiu ir ja.~ Antri metai jis intensyviai darbavosi namie. 583 15| taip greit neįveiks. Kol jis dar sveikata nesiskundžia 584 15| nors nieko tokio baisaus jis ir nebuvo padaręs. Gero 585 15| ir nebuvo kada dairytis. Jis turėjo gyventi. Melžti visais 586 15| Nemalonius potyrius turguje jis stengėsi atsverti maloniais 587 15| dalykai. Geri, kad juos kur... Jis energingai siekėsi ją užvaldyti, 588 15| jo taipogi.~ O paskui jis net nustebo, taip netikėtai 589 15| šaunus vaikinas. ~ Tuomi jis nubraukė paskutines nemalonias 590 15| kalbėt, - pritarė jai vyras. Jis galvojo praktiškai. Turi 591 15| neapsileistų su darbu. Bet jis nepanašus į tokį.~ Paskui 592 15| pakopos bus atsistojęs. Jis galėjo laikinai dirbti. 593 15| dirbti. Ir staiga - pasiliko. Jis net nežinojo, ar čia jau 594 15| Pradės upę kasti. Ir ką jis galės pasakyti Petrui? Kaip 595 15| su nauja jos vaga.~ Ką jis pasakys Raudonajam Petrui 596 15| erzinantis prisilietimas. Jis nežinojo, kodėl jam taip 597 15| pasilikti vienkiemy, kai to jis visai nemanė ir planavo 598 15| vaikas sudoroti?~ Po to jis krimtosi. Jis gėdinosi anų 599 15| Po to jis krimtosi. Jis gėdinosi anų veiksmų. nes 600 15| anksčiau, ir tolimoje praeityje jis galėjo rasti eibes pavyzdžių, 601 15| su tuo siejosi. Šiuo metu jis didžiai vengė susidūrimo 602 15| priekaištais grįžta.~ Kodėl jis pasiliko Basiuliškėse?~ 603 15| neatsiminė, kad būtų jam tą sakę. Jis sustabdė arklius paežy, 604 15| jaunas. Kaipgis. Ir Doveika. Jis ir dabar dar toks. Aš nuo 605 15| Tilius nesusivokė, ar jis rimtai, ar juokiasi iš savęs 606 15| kaip sieros rūgštis juoku. Jis gūžtelėjo petim, pakraipė 607 15| tarbą? Turi mirti. Duonos jis nebeužsidirba. Ta, kurią 608 15| stojasi skersai gerklėj. Jis nori duoną užsidirbti kaip 609 15| Vieni žagre, kiti kirviu. Jis mat šunų lodymu.~ - Nekokia 610 15| geriau už paukštvanagį. Jis traukė per kraštą, sukdamas 611 15| manė Laurynas keldamasis. Jis prisiminė savo bandą.~ - 612 15| Suleisiu, kad apsiuostytų.~ Jis krypavo per lauką, mosuodamas 613 15| regimi kasdien ir kasnakt. Jis neišklys toliau miško aukštų 614 15| suniokotas žmogelis. Ar jis neieškojo, ar nesitikėjo 615 15| tokiam žmogėnui kaip Doveika? Jis jau susitvarko - būkite 616 16| iš jų kilo toji mintis. Jis turėjo užsidirbti per vasarą, 617 16| pirštais ir burna, kaip jis gers, užsivertęs butelį.~ - 618 16| ir nemanė trauktis. Kai jis sustojo už kelių žingsnių. 619 16| gerai. Samdyti darbo jėgai jis turėjo neribotus įgaliojimus. 620 16| įgaliojimus. Užsibrėžtam tikslui jis turėjo sutelkti visa, kas 621 16| įmanoma. Planą vykdydamas jis galėjo daryti, ką nori, 622 16| prieš einančiojo kojas, ir jis jautėsi lyg duobėje, liumpuojančioje 623 16| Besidominčiam jaunimui jis ir papasakojo šį tą.~ 624 16| Va tau ir punktualumas. Jis niekad nesikėlė anksčiau 625 16| turi snausti ant kelio. Jis svėrė šešis pūdus, užgriuvusiom 626 16| vien to neužmirštu.~ Kur jis tau užmirš. Jam nereikėjo 627 16| Jam nereikėjo nė stengtis. Jis tebebuvo kareivis visais 628 16| nesijaučia paleistas į atsargą. Jis mielai dėvėjo aulinius batus 629 16| paupy. Doveika svarstė, kaip jis turi pasielgti. Nuo to daug 630 16| ir tiek... Ar vieną kartą jis, Petras Doveika, yra pravedęs, 631 16| Vaizdas jau dabar kitoks. Jis nebe viršaitis, bet tokios 632 16| vadino ponu viršininku, ir jis dėl to nesivaržė.~ - 633 16| viršininkas, aš žinau. - Jis buvo ištūnojęs po krūmu 634 16| Aukštesnių valdininkų akivaizdoje jis visai nepaisė savo valsčiaus 635 16| Lauk, lauk...~ Tai jis mat čia stovi ir tyčiojasi. 636 17| girdami jo žmoną.~ - O ką jis?~ - Jis tai jau kurgi. 637 17| žmoną.~ - O ką jis?~ - Jis tai jau kurgi. Pučiasi kaip 638 17| Plonas dailus vaikinas. Jis visai mažai tegėrė. Ir tai 639 17| tik slaptai, virtuvėje. Jis daug negalįs gerti todėl, 640 17| šoferis.~ - Visai ne. Jis labai puikus. Ir dar nevedęs. 641 17| vis tiek man puikesnis. Ir jis manęs klausė, ar aš esu 642 17| automobiliu. Iš kur aš būsiu? Tai jis man siūlė lipti ir pasivažinėti, 643 17| Bet dar nesakiau tau, kaip jis norėjo mane pabučiuoti.~ - 644 17| Ne, nesakei.~ - Jis sakė šitaip, tartum dainuodamas: 645 17| To aš nežinau. Bet jis tikrai norėjo.~ - Gal 646 17| iš kairės ir iš dešinės. Jis buvo valdininkas, ji gerbė 647 17| panašaus ir neatsilikdavo. Jis liko tik ūkininkas. Kieto 648 17| žmogaus, gyvenančio ant jos. O jis buvo nutolęs per daug metų. 649 17| Bet atlaikyti reikia. Ir jis atlaikys. To dar nebuvo, 650 17| saugoti savo mantos.~ Jis nesutiko priimti griovkasių 651 17| padieniai samdomais darbymečiams jis turi pakankamai vargo.~ 652 17| Nuo sienos iki sienos. Jis negalėjo užmigti savo kambaryje, 653 17| ūkininkas ir negalėjo užmigti. Jis turėjo jauną žmoną.~ - 654 17| Tai kodėl aš Doveika?~ Jis gi ūkininkas ir šiuo metu 655 17| atsisėdo ant lovos. Kaip jis ta galėtų pasakyti kitam? 656 17| išvarę. Tais vaistais gydyti jis neketino. Bet vis vien keista 657 17| išrūkyti.~ Atrodė neblogai jis, kalbant iš tiesų, žinant 658 17| sutempti vadžias prie gonkų. Jis žino tiek, kad reikia pirmam 659 17| moteriškei. Žino, velnias, ir tą jis atlieka be priekaistų. Matyt 660 17| kampų. Ir prieš savo šeimyną jis moka laikytis, ir eina tartum 661 17| Šeimininkas! Pirmučiausia jis yra ūkininkas ir todėl turi 662 17| galima. Bet gal kitą kartą? Jis manąs, kad teksią dar susitikti 663 17| krimstis ir keikti savo dalią? Jis ir statęs tam, kad užuovėją 664 17| jau gėlių nemėgsi?~ Na, jis taip ir manęs. Moteriškosios 665 17| ištikimybei negrėsė joks šešėlis. Jis ir buvo tas, kurs gailėjosi 666 17| tegul eina visas pasaulis, o jis ne piršto nepajudins, jei 667 17| vaizdus ūkio aprašymas. Jis ir jaunikio amžių tėvų akyse 668 17| išmintis kalbėjo už tai.~ Jis vadino sužadėtuvėmis tą 669 17| mane kad negera skubėti. Ir jis be žodžio sutiko. Doveika 670 17| Tas nepatiko Doveikai. Jis jautėsi jaunikis visoje 671 17| ir užmiršti. Ūkį užrašyti jis jau turėtų savo žmonai. 672 17| Doveika purtė galvą. Jis sunkiai galvojo. Jis turėjo 673 17| galvą. Jis sunkiai galvojo. Jis turėjo spręsti ir rinktis 674 17| jo tikroji tėviškė. Bet jis jos negaus. Užteks poros 675 17| tai nemažai prie to, ką jis turi. Jo žmona - ūkio paveldėtoja, 676 17| mažiausiai. Ir šiuo atveju jis vylėsi laimėti daugiausia - 677 17| gražią žmoną. Juk žemės jis nenusineš. Ji teks kam nors. 678 17| ir būtų, bet ne Doveikai. Jis ėjo tiesiai ir nesvyruodamas. 679 17| pareigų kaip tik tuo metu. Jis tik sukando dantis, sugniaužė 680 17| buvo įspirtas į blauzdą. Jis ėjo vis tiek prie savo. 681 17| Labai jau panūdo savos.~ Jis rodė savo dvasios didybę, 682 17| tegul nekelia kojos, jei jis mano esąs gudresnis už savo 683 17| tai ir gerai. Tėvo jau jis nepagąsdins. Ne. Jis jau 684 17| jau jis nepagąsdins. Ne. Jis jau turi kuom rūpintis.~ 685 18| susilaikė nenusikvatojusi. Jis žiūrėjo per jos galvą kažin 686 18| ji pajuto jo kraują, lyg jis būtų aptaškęs jos veidą 687 18| visų išskirtiną daiktą. Jis galėjo turėti bet kokius 688 18| toliau, iš laukų ir miško jis atėjo. Nakties paukščio 689 18| pakėlė debesiu į viršų. Jis buvo paskutinis suopis, 690 18| priežasčių ieškojo kitur. Jis niekad nepaklausė, ar jai 691 18| pridurti bet ką ir bet kada. Jis galvojo apie gražius ir 692 18| nukluikęs žmogutis. O to jis negalėjo, ko jai trūko, 693 18| greičiau, negu ji manė. Jis atėjo savo laiku - tada, 694 18| savo laiku - tada, kada jis turi ateiti. Taip, kaip 695 18| kaip ateina pavasaris. Jis gali suvėluoti, bet tuomet 696 18| sukandusi ištverdavo. O jis kalbėjo apie savo laimę 697 18| surišta su juomi. Visa, už ką jis pirko jos jaunystę ir kraują. 698 18| lovos nesiklausydama, ar jis miega, ar dar tebesivarto, 699 18| prieš veidrodį.~ Tegul jis dabar įeina ir pamato ją. 700 18| jos neapykantoje. Tegul jis pamato ją ir susiriečia 701 18| laukiamas ir geidžiamas?~ Jis neateis. Kaip jis galėtų 702 18| geidžiamas?~ Jis neateis. Kaip jis galėtų ateiti? Juk tada 703 18| nesupranti?~ Kaip ir kur jis galėtų ateiti? Net jeigu 704 18| durys pačios prasivertų. Jis turi kur eiti ir turi kas 705 18| svylančios odos ląstele. Tai jis, Tilius, grįžo iš mergaitės, 706 18| srovelė į akmeninį lovį. Jis gėrė, vilgė kaktą ir akis, 707 18| žmogui ji kėlė jausmus, ir jis kalbėjo karštai, tos pačios 708 18| nuotaikos apimtas:~ - Jis jau aplopė savo lizdelį 709 18| nesiskubino. Tam paršui jis galėtų ir neatsakyti. Bet 710 18| daktaras? Žinia, kad nieko. Juk jis neserga. Ar tai liga, jei 711 18| įsikišo ir Julė.~ - Žino. Jis jau nujautė. Sako, gyvatės 712 18| kartos. Ką jaučia Petras, jis gi jau bus tada prisivaręs 713 18| prisivaręs prie griovio krašto. Jis paskutinis. Bet Doveika 714 18| Doveika turi jauną pačią, ir jis negali leistis į tokius 715 18| kaip tiksliai ir nuovokiai jis ėjo prie visko. Trumpam 716 18| visa gyvenimo samprata. Jis turbūt niekad neklaidžiojo 717 18| apibrėžtas jo kelias. Ar jis bandė kada iš jo išsukti? 718 18| nugyventi visus? Ar tik Laurynui jis taikė, ar neturėjo ir Doveikos 719 18| tikėjo, kad mirusysis, kur jis būtų, turi girdeli jam skirto 720 18| skirto varpo balsą. Kur jis begulėtų - savo gimtojo 721 18| giminaitį tekę palaidoti ir jis buvęs išsiųstas su kitu, 722 18| Tiliui buvo vis tiek. Jis pasirinko smagesnį kastuvą 723 18| reikia išgerti. Bet štai jis praėjęs krautuvę ir nepaėmęs.~ - 724 18| Gal aš ką surasiu. ~ Jis nukrypavo per kiemą, bet 725 18| šeimininkei? Bet kalvio lūpose jis buvo pats tinkamiausias.~ 726 18| kelias sekundes ilgiau - jis svyravo ant pakilesnių pečių. 727 18| pakilesnių pečių. Ten ėjo jis, iškėtęs galvą, susivėlusiais 728 18| atskirai nuo kilų. Lyg medis jis buvo išaugęs staiga jos 729 18| tarpmiškės reginyje, jei gulėtų jis, Doveika Petras, apkaišytas 730 18| Toks malonus senelis buvo. Jis mane užkalbindavo, atėjęs 731 18| Doveika. ~ Iš priebučio jis turėjo platų ir pilną reginį 732 18| netelpa jos kraujuje, ir jis gaivališkai plūsta lyg daina 733 18| plūsta lyg daina iš miško, ir jis užlieja viską pakeliui ir 734 18| klausė mergaitės:~ - Ar jis ateis?~ - Kas?~ - 735 18| Tas, kurio tu lauki.~ - Jis visada ateina... - atsakė 736 18| gerai, aš pasakysiu, kad jis pasiskubintų, kad tu, vargšelė, 737 18| buvo pasiruošusi. Ten... Jis tikrai išėjo pro vartus...~ - 738 18| galvą.~ - O dabar?~ Jis šyptelėjo, išpūsdamas dūmą 739 18| kitą vietą. Šitaip...~ Jis apsikabino ją per liemenį 740 19| prakaitu sulieti. Ir be viso to jis buvo laimingas. Begaliniai 741 19| laiko klojosi prieš akis, ir jis tebegyveno su tąja pačia 742 19| neskubant. Tokiu žingsniu jis galėjo dar ilgai keliauti. 743 19| Ir gerai, kad neskubėjo. Jis žinojo, kad išlošti mažai 744 19| kam pavyksta, o pagundom jis gana nesunkiai atsispyrė.~ 745 19| nesunkiai atsispyrė.~ Jis jungė savyje pavyzdingon 746 19| pasitenkinimą dabartim. Jis mokėjo ilsėtis ir džiaugtis. 747 19| mokėjo ilsėtis ir džiaugtis. Jis mokėjo nereikalauti ir tenkintis 748 19| Geriau palauksiu.~ Kur jis tau grįš? Už jokius pinigus. 749 19| pasieniečio? Nerasi - neieškok. Jis ir algos, sakėsi, gaunąs 750 19| priimti. Tik ne Tugaudis. Jis nutarė žūt būt laikytis 751 19| neparodyti savo smukimo. Jis parašąs retkarčiais. Einąsi 752 19| galvą. Dievuliau mano, kad jis būtų toks kietas, kaip kiti 753 19| mano. Jam esą labai sunku. Jis laikąsis tik dantis sukandęs.~ - 754 19| suliko, kad bus nelengva. Bet jis ir gražių dienelių buvo 755 19| šaunia pasieniečio uniforma. Jis gyveno anąja gadyne, jis 756 19| Jis gyveno anąja gadyne, jis svajojo, pasidrėbęs ant 757 19| ganyklomis pasižiūrėti arklių. Jis buvo išleidęs vyrus, atsisakydamas 758 19| atsisakydamas savo eilės. Jis tikėjosi pailsėti ir pasitvarkyti 759 19| pasitvarkyti apie save. Jis draskėsi ir dalijosi į visas 760 19| valandos. Ir pereitą naktį jis mažai miegojo, ir galvoje 761 19| įsimetęs tilingavimas.~ Jis ketino tučtuojau kristi 762 19| po to ką nors susirasti. Jis gailėjosi čia pasilikęs, 763 19| užgriebta elektros srovė. Vėliau jis dar vieną priežastį įmatė, 764 19| per ūmai atėjo. Štai kas. Jis nebuvo tam pasiruošęs. Jis 765 19| Jis nebuvo tam pasiruošęs. Jis tebebuvo žalias ir nesubrendęs 766 19| kas joje verto atsiminti? Jis prisiminė žiemą kaip laiką, 767 19| sprendimų išvakarėse. Iš atstumų jis regėjo save žiemos dykynės 768 19| nuo šviesos ir netikėtumo. Jis laukė ko kito.~ Daug 769 19| akligatvis.~ Kiek ilgai jis ištvėrė savo vienatvėje? 770 19| nepalyginamai lengviau. Ir jis ten turėjo būti ir mokytis 771 19| kol prieitų prie tvarkos. Jis ėjo ten nedrąsiai, lyg prasikaltėlis 772 19| aptraukė Tugaudžio širdį. Jis nepajėgė jų išspjaudyti, 773 19| tuščiai.~ - Kur jau ten? Jis, žaltys, akis muilina,-nesutiko 774 19| pasiginčyti.~ - Kaip ne? Jis žino, ko nori. Jis pačios 775 19| Kaip ne? Jis žino, ko nori. Jis pačios pasiilgo. Nugara 776 19| Nori, nori. Velnio akį jis nori. Tai tegul vedasi.~ - 777 19| grėblius pritrauk.~ - Ko jis dantų nevaldo?~ - Eik 778 19| krautuvėn.~ - Manai, kad jis atneš? - paklausė Tilius.~ - 779 19| Atneš. Manęs dar jis klauso.~ O kad ir neatneštų? 780 19| Dėl mergos. Žinai, koks jis. Nugirdo kreivą žodį ir 781 19| Aišku, - burbtelėjo Tilius. Jis prisiplojo visai prie žolės, 782 19| žarijomis užpylusio veidus. Jis nesuprato, kodėl taip atsiliko. 783 19| bus atėjusi jam talkon? Jis ėmė stiklinę ir vienu gurkšniu 784 19| prisitraukti šviežaus žemės tvaiko. Jis buvo išsėmęs visą skausmą 785 19| skausmą ir ūmai aptilęs. Jis turėjo pailsėti. Kai pasnaus - 786 19| matyti ir išgyventi, ką jis išgyveno šios vasaros metu... 787 19| Ir nieko jiems nepadėsi. Jis galėtų tuojau pat eiti ir 788 19| nuostabi mergaitė! Dėl jos jis čia pasiliko. Tik dėl jos. 789 19| čia pasiliko. Tik dėl jos. Jis juk plėšėsi iš tų raganystėmis 790 19| senas kavalierius Petras. Jis nieko nežinojo apie mergaites. 791 19| iš Tiliaus. Iš čia jau jis nebeišeis. Kartą pakliuvęs 792 19| pasakyk, kas bus?~ O ką gi jis, jei nieko nežino? Jo gudrybė 793 19| sudejavo Tilius.~ - Kur jis paliks, - prižadėdamas atsakė 794 19| Ne, Petras nepaliks. Jis tebebuvo toks pat jaunas 795 19| tolimą pavasarį, kai dar ir jis nieko nežinojo ir buvo laimingas. 796 19| nežinojo ir buvo laimingas. Jis tebebuvo toks pat jaunas 797 19| ir prieš dvidešimtį metų. Jis tebemanė turįs visą didelį 798 20| pakraščiais. Po tiek metų jis vėlei pasijuto ūkininku, 799 20| Doveika.~ Jam sekėsi. Jis buvo kaip upė, sugerianti 800 20| neišdžiovino. Vandens lygį jis mokėjo pataikyti. Jei pro 801 20| taigi.~ Rugiai balo. Jis leido varpas per pirštus, 802 20| nė penkių neišmanąs. Gal jis ir nešiauštų akuoto, jei 803 20| net dumblai į viršų kyla. Jis mat tikisi karosų prisigaudyti 804 20| nebeatleisi nė pamokysi. Jis ir po skundu pasirašė. Jis 805 20| Jis ir po skundu pasirašė. Jis kaišiojo atvažiuojantiems 806 20| miškan lapą popieriaus. Jis organizavo jo nuvertimą. 807 20| nuvertimą. Ir nieko jam. Jis netgi dedasi geru kaimynu, 808 20| gyvatė pati kandžiausia.~ Jis traukė ežiomis į savo laukų 809 20| vertesnis už auksą.~ Jis ėjo toliau. Jis leidosi 810 20| auksą.~ Jis ėjo toliau. Jis leidosi savo laukų platybėmis, 811 20| tu nueisi su piktumais? Jis mat užgins tėvui daryti, 812 20| užgins tėvui daryti, ką jis nori. Neužginsi, vaikel. 813 20| jam buvo reikalinga. Tyčia jis būtų daręs, tyčia, kad įrodytų 814 20| Nukrinta kelios ašaros, ir jis sutirpsta. Jis vis tebekartojo 815 20| ašaros, ir jis sutirpsta. Jis vis tebekartojo anuos, seniai 816 20| veikia sūnus? Nejau dar jis vis pilnas tūžmasties? Sūnus 817 20| atsižvelk ir į metus. Taip jis tada sakė. Jis matė Moniką 818 20| metus. Taip jis tada sakė. Jis matė Moniką ir jos nė pagyrė, 819 20| jaunuomene po vakarėlius. Jis patsai skaitė tik laikraščius, 820 20| knygos. Tačiau esama ir gerų. Jis teiravosi, kokios knygos 821 20| ir bijotų.~ Bet kodėl jis vienas? Kodėl žmona neišėjo 822 20| neišsprendžiama mįslė šis klausimas. Jis rėmėsi į kažin ką neaiškaus, 823 20| per gausios šviesos. Ar jis nebuvo tasai medis, į kurio 824 20| šviežiais ir vaisingais žiedais. Jis pats sau pasidarė šią nelengvą 825 20| tvirtų duomenų. Savo kraują jis siekėsi perlieti į stangrias, 826 20| nereikalinga ir negera.~ Jis stūmėsi pamažėle, žingsnis 827 20| Basiuliškių žemėje.~ Jis žiūrėjo, tartum ką ypatinga 828 20| čia, atitrūkęs nuo bandos. Jis pasekė brydę, atsargiai 829 20| Prityrusia seno ūkininko akimi jis galėjo tuojau nustatyti, 830 20| nuėjo ir nebegrįš. O tačiau jis nukaito ir, keistu nerimu 831 20| smalsumui. Čia jo žemė, ir jis turėjo žinoti, kas joje 832 20| labai nepatogu. Vogčiomis jis mėgavosi ūmai vaizduotėje 833 20| pakrūmės zimagorų. Ir gerai jis padarė, neįsileisdamas nė 834 20| bažnyčios ar miestelio aikštėje. Jis pakėlė daiktelį ir vėl padėjo. 835 20| šleikštu paširdžiuose. Kur jis buvo matęs tokias šukas? 836 20| pradalge ir iš peties.~ Tada jis grįžo namo, nusiteikęs visai 837 20| buvo prieš šimtą metų, ir jis pats toks buvo, kai atkeliavo 838 20| kalnu užsivertė ant pečių. Jis vaikščiojo ausis suskliaudęs, 839 20| vietos kaip žaislinį žiogą. Jis šalinosi žmonių ir mieliau 840 20| dėdamasis labai užsiėmęs.~ Jis sapnavo ją pačią pirmąją 841 20| vedžiojo už pavadžio. Ir kas - jis tesuprato vėliau. Jis pasiliko 842 20| jis tesuprato vėliau. Jis pasiliko be jokių sąlygų 843 20| pririšo ten, kur norėjo. Ilgai jis to sau neprisipažino ir 844 20| patirtis ir susidėjo iš to, ką jis išgyveno pavasarį ir pirmomis 845 20| nepasižymį niekeliai. Iš viso jis nebežinojo, ar buvo kas, 846 20| pavadinti meile ar ilgesiu. Jis ilgėjosi tolimo, bevardžio 847 20| kaip iš vandens ištrauktas? Jis buvo alkanas ir perpilniui 848 20| pačiais nuotoliais. Vieną rytą jis pabudo surištomis rankomis 849 20| ir supančiotomis kojomis. Jis dar galėjo rėkti, bet jis 850 20| Jis dar galėjo rėkti, bet jis tylėjo. Gal iš nuostabos, 851 20| susminga šaltais spinduliais. Jis pajuto žingsnius. Tolimo 852 20| žolės, kaip čežėjimas šieno. Jis pasikėlė ant rankų. Bet 853 20| atsidūrė jo guolyje.~ Jis nespėjo nė atsisėsti, nė 854 20| nieko nesakai? Tiliau?~ Jis negalėjo nieko pasakyti. 855 20| mano mielas berniuk.~ Jis laikė jos mažą ir baltą 856 20| žinoti? Tilius purtė galvą. Jis vėl matė jos ilgą ir baltą 857 20| Ko tu bijai?~ Jis neatsakė. Tik suraukė antakius 858 20| ko. Bet nieko panašaus. Jis staiga persimetė kiton plotmėn.~ - 859 20| Iš kur čia viską žinosi. Jis pagalvojo, kad visa tai 860 20| brūkšniu gali būti nutraukta. Jis nesijautė saugiai taip kaip 861 20| Jei neskaitysim Lauryno. Jis prie karvių dobilienoje. ~ 862 20| dobilienoje. ~ Tikriausiai jis ten.~ - Laurynas mums 863 20| Netvirtinu, bet man atrodo, kad jis nujaučia.~ - Šlubis?~ - 864 20| Palikau mišparams. Po pamaldų jis turi užeiti pas kleboną. 865 20| turi užeiti pas kleboną. Jis gi parapijos komiteto narys. 866 20| parapijos komiteto narys. Jis ten skaičiuos varinius, 867 20| užtvers klebonijai.~ Jis suspaudė ją glėbyje, ranką 868 20| ieškojo vienas kito.~ Jis regėjo ją iš taip arti. 869 20| regėjo ją iš taip arti. Jis svaigo ir sotinosi tuo nuostabiu 870 20| istorija? Toliau tos minties jis nepajėgė tęsti. Ji buvo 871 20| pasaulis nusidažė tąja spalva. Jis buvo baisiai tolimas ir 872 20| Ką veiksi šiandien? ~ Jis ne tuojau atsakė:~ - 873 20| Kartais aš netikiu.~ Jis energingai purtė galvą. 874 20| Galima tikėti - galima ir ne. Jis gyveno kitu kuom. O kad 875 20| dienos po jos. Greitosiomis jis nieko neužgriebė savo galvoje. 876 20| kaip pavadinamo daikto. Jis turėjo būti senas ir stiprus, 877 20| niekada nemačiusių.~ Jis stovėjo prie lango, už kaklo 878 20| patogiu puolamuoju ginklu. Jis nesiskubino atkimšti ir 879 20| nesiskubino atkimšti ir paragauti. Jis delsė, prailgino savo laimę - 880 20| svaigulys. Ir jos tęsinį jis laikė sugniaužęs delne. 881 20| kurios nusiaubiančiame tvane jis buvo atsidūręs ir nejučiomis 882 21| eigulio pievą. Dar dienelė, ir jis palįs po tiltu ir persimes 883 21| Mažiausiai du kartu per savaitę jis leidosi į miestą ir girgždėjo 884 21| studentui mergina iš miškų. Kur jis dėtų, patsai dar tik pūkais 885 21| Agnė su plikabambiu, ir kur jis dės ją, kai neturi nė vietos 886 21| kitiems pasiguosti.~ Bet jis tikrai galėtų ateiti. Ir 887 21| skiriamų iš visų kitų žingsnių. Jis neitų pro vartus ir neitų 888 21| burokų ir pupų virkščias. Jis taip apeina, ir prie langelio. 889 21| turėtų vietoje užmušti. Ir jis tą padarytu beregint. Jeigu 890 21| nusaldintas miestelio ponulis. Ką jis ten veikia per dienų dienas, 891 21| Teisybę kalbant, nėra jau jis toks bjaurus. Mandagus ir 892 21| Mečislovu. Tekėti tuojau jis dar nespiria. Dar palaukti 893 21| Ir dar savaitę.~ Jis atvažiavo dviračiu. Nauju, 894 21| naujo dviračio. Kas, kad jis naujas ir taip blizga, jog 895 21| net dantys šimpa. Jeigu jis toks begėdis, tai ir ji 896 21| numitino? - šiepė merga. ~ Jis nusipirko tabokos ir, sukdamas 897 21| Taigi, Petras, - jis pabaigė alų ir pastatė tuščią 898 21| centimetrą, po sprindį. Jis judėjo pamažėle, žingsnis 899 21| Ir kad mus abu kvies, - jis atgavo dvasią, išgirdęs 900 21| trūksta pas Doveiką? Dabar jis taip pradėjo spausti, kad, 901 21| keletą. Prieš porą savaičių. Jis skaičiavo mintyse laiką. 902 21| išleisti už vyro.~ - Jau? - jis sukluso ir pagyvėjo. - Jau 903 21| tavęs kazoką šokti. O kaip jis atrodo?~ - Kaip šventas 904 21| vargonininku buvo bažnyčioje, kaip jis puošdavosi. Ūsai suraityti 905 21| tik šeštadienį pirtyje. Jis nuleido akis ir pasviro, 906 21| dalinti save į kelias dalis. Jis viską žinojo, o mergaitė 907 21| nieko. Ir ji tikėjo viskuom. Jis galėjo megzti istorijas 908 21| Taip būtų buvę geriau. Jis to ir laukė, jis to ir bijojo, 909 21| geriau. Jis to ir laukė, jis to ir bijojo, bet šitaip 910 21| geriau. Iš tikrųjų, kur jis ėjo? Ir kaip jis mane susitvarkyti? 911 21| tikrųjų, kur jis ėjo? Ir kaip jis mane susitvarkyti? Jis nieko 912 21| kaip jis mane susitvarkyti? Jis nieko nemanė ir nieko neturėjo 913 21| neturėjo savo apgynimui. Jis plaukė ant skiedros, o visi 914 21| vėjas, srovė ir sūkuriai. Jis plaukė nesipriešindamas. 915 21| plaukė nesipriešindamas. Jis plaukė pavandeniui. Kur 916 21| begali nuplaukti skiedra? Jis gėdinosi savęs. Jis niekino 917 21| skiedra? Jis gėdinosi savęs. Jis niekino save ir buvo toks 918 21| jau nebebuvo vis tiek kur. Jis gi puikiai atsiminė dieną, 919 21| užkeltu ant peties. Tada jau jis buvo plėšomas ir kedenamas 920 21| išsitiesusį kalnelyje po pušim. Jis ėjo kaip į šventę ir šventišką 921 21| Ten, svetimuose namuose, jis numetė jį ir pasiliko.~ 922 21| buvo pasirinkęs. Rinktis jis neturėjo iš ko. Ir anksčiau 923 21| smilkti, iki sudegs. Ir jis sudegs taip pat. Bet kol 924 21| dar nutinka per tą tarpą? Jis pastatė dviratį ir nudūlino 925 21| dviratį ir nudūlino kiemu. Jis parsinešė nuovargį ir nors 926 21| iki vakaro.~ Ir tačiau jis jautėsi sekamas ir, prieš 927 21| tikriausiai žinojo, ir kur jis buvo. Ji galėjo sekti iš 928 21| Jei ji tik to norėjo.~ Jis neįstengė nė užmigti, nė 929 21| vis piktesnėn klampynėn. Jis smuko iki juosmens ir, keldamasis 930 21| klastingo liūno plotus. Jis turėjo šokti ir vienu šuoliu 931 21| išsinešti iš tos vietos. Kodėl jis pasiliko ir kodėl neišėjo 932 21| savo valią ir vestis jį. Jis sekė klusniai. Jis drebėjo 933 21| vestis jį. Jis sekė klusniai. Jis drebėjo iš baimės ir iš 934 22| ir tiek pramogų vietoje, jis pasibaudęs kitur. Jis daug 935 22| vietoje, jis pasibaudęs kitur. Jis daug neatsikalbinėjo, nesvarstė 936 22| pasveikinti jos vardo dieną. Ar jis taip užsiėmęs, kad visai 937 22| prisiminti?~ Ir pakeliui jis rinko daiktą, kurį galėtų 938 22| pakeliui jokių parduotuvių. Jis tegalėjo niršti ant savęs 939 22| išsiblaškyme ir netvarkoje. Jis nebeatsekė pradžios ir kartais 940 22| senus lapus ir šakeles. Jis riedėjo. Įgaudamas didesnį 941 22| kiekvienu rato apsisukimu. Jis tolo nuo kažin ko ir iš 942 22| Jeigu taip, tai geriau - jis sulėtino spartą, dairydamasis 943 22| nebelieka. Ir negalvoti. Jis lėkė netrukus po to kaip 944 22| sužinoti ir išsiaiškinti.~ Jis troško palengvinimo savo 945 22| motinos vardo dieną.~ Jis norėjo nejučiom jos rankon 946 22| kodėl jūs? Paimkit...- jis nesumojo, kaip pasiteisinti, 947 22| knietė pamatyti patį ūkį - jis rimtai ruošėsi ūkininkauti.~ - 948 22| Dievą priesaiką ėmė, ir jis jai vyras, ir jį turi gerbti 949 22| ir pyktelėjo ant Tiliaus. Jis jau tikrai jį galėjo paremti. 950 22| Šiuose reikaluose, be abejo, jis šį tą daugiau žino. Sesuo 951 22| daugiausia galėtų pasakyti. Bet jis atkakliai tylėjo.~ Po 952 22| po daugelio nebuvimo metų jis atrado viską savo vietose, 953 22| dalį savo gyvenimo.~ Ir jis paliko. Kažin kas buvo nugrimzdę 954 22| akmuo į skystą liūną.~ Jis susidūrė su Špicu, išvirstančiu 955 22| kaip likę toli praeity.~ Jis taip troško palengvinimo 956 22| išnaudodami retą progą. Jis apžiūrėjo sesers albumėlį, 957 22| tačiau neišdavė savo sąmyšio. Jis dingo jos įdegusiuose skruostuose, 958 22| pridėjo Tilius. - O ar jis nieko tau nesakė, kaip jam 959 22| Virsnėse?~ - Ne. O kada jis ten buvo? - sukluso mergaitė.~ - 960 22| to atskleisti. Bet sesers jis gailėjosi. O buvo į ką pasižiūrėti, 961 22| Tilius jautėsi pavargęs. Jis nesurado būdo, kaip apsaugoti 962 22| atrodė, jog per daug anksti jis skuba, lyg bėgdamas nuo 963 22| dviratį apkaišė jurginais, ir jis leidosi kelin. Monika stovėjo 964 22| paprašytus pinigus.~ Jis važiavo taip, tartum niekad 965 22| niekad nebegrįžtų atgalios. Jis turėjo nors dantimis atsikąsti 966 22| ritmingu raumenų judesiu. Jis tolinosi nuo namų, kur liko 967 22| kad Tilius jo neprikultų? Jis juokėsi lyg žiovaujantis 968 22| juom, - įspėjo mergaitė. - Jis mums langą akmeniu išmušė.~ - 969 22| taip - gal ir nevertėtų. Jis neturėjo laiko gilintis 970 22| nebežinodamas, ką daryti. Nuo ko jis bėgo ir kur taip pasiutusiai 971 22| taip pasiutusiai skubėjo? Jis pasijuto lyg pervertinęs 972 22| svečių ir jo vieta užimta. Jis turėjo laukti, kol kada 973 22| tokį klausimą kelti? Tik ne jis. Dieve mano. Dalybų perviršis 974 22| menkiausio raumens krustelėjimu. Jis bailiai dairėsi į šalis, 975 22| kalbėti ir varginti save. Jis bemeilijo prasmegti kur 976 22| Gerai nesusivokdamas kodėl, jis stūmėsi takeliu ir atsirado 977 22| Tiliaus tarp šokančiųjų. Bet jis gali ateiti kiekvieną minutę. 978 22| tuo aukštu šviesiaplaukiu. Jis visai ne toks blogas. Be 979 22| su Tilium ir žiūrėtų, ką jis darys toliau. Jei jis mėgintų 980 22| ką jis darys toliau. Jei jis mėgintų kabintis, tai kažin 981 22| tiek kavalierių turėtų.~ Jis ateis ir pamatys. Kad tik 982 22| apstotą anų smagių vyrų. Jis matė taipgi ją žvilgčiojant, 983 22| gomuriu iš gilumos. Kažin ką jis buvo praradęs, kažką tokį, 984 22| o tačiau pro vartelius jis nebegalėjo įeiti taip paprastai. 985 22| nebegalėjo įeiti taip paprastai. Jis stovėjo ir žiūrėjo kaip 986 22| įeiti vidun ir pasakyti, kad jis vėl čionai. Ir kad nešdintųsi 987 22| tą padaryti?~ Paskui jis nusigando, kad štai po šio 988 22| Ir jeigu ji neišeis, tai jis prasiskirs taką pro moteris 989 22| paprasta, taip paprasta. Ir jis nejučiomis dūlino nuo aikštės, 990 22| atskiri girtųjų šūksniai. Jis brido lyg į rūką. Jis skendo 991 22| šūksniai. Jis brido lyg į rūką. Jis skendo naktin, lyg upės 992 22| Tilius buvo vienas. Ir jis vylėsi nieko nesulikti ir 993 22| amžiams. Taip jau turėjo būti. Jis negalėjo susiplėšyti ir 994 22| savo ką nors išlaikytų - jis nesuvokė kaip. Jis nebepriklausė 995 22| išlaikytų - jis nesuvokė kaip. Jis nebepriklausė sau - Telesforas 996 22| Doveikos samdinys.~ Ar jis buvo kada kitoks? Ar jis 997 22| jis buvo kada kitoks? Ar jis kada sau priklausė? Nė vienos 998 22| dviejų sprindžių skersmenį. Jis ir nebetikėjo, kad kitaip 999 22| sau, ir niekam kitam. Kad jis nesaistomas kietų, negailestingų 1000 22| jų vadinamas - meile. Gal jis ir buvo tuo vardu, tasai