| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library | ||
| Alphabetical [« »] jiedvi 1 jiem 1 jiems 34 jis 1361 jo 567 jodavo 1 jodinejo 1 | Frequency [« »] ----- ----- 6077 ir 1361 jis 1065 ji 1030 iš 982 kaip | Marius Katiliškis Miškais Ateina Ruduo IntraText - Concordances jis |
Part
1001 22| nusiaubia žmogų, ir pabudęs jis dreba, šalto prakaito lašais 1002 22| neatsikvošimo, širdim.~ Kitoks jis ir nebuvo. Ir jei matė kitaip, 1003 22| tai tik apsigaudinėjo. Jis tebebuvo vaikas ir reikalingas 1004 22| toli iki to. Jį šaukė, ir jis ėjo. Ir ėjo, vedamas vienui 1005 22| pavasario nuostabiu sapnu.~ Jis atrado Lauryną, linguojantį 1006 22| blizgančio Jono pakaušio. Jis knarkė pasistriūbaudamas.~ 1007 22| gera šeimininko širdim. Jis išsitrenkė kažin kur, tas 1008 22| pati nepersitikrino, kad jis valo dantis kiekvieną dieną. 1009 22| skalaudamas. Ir barzdai skustis jis turįs tokį grėblelį ne kaip 1010 22| balsą. Tokio pat kaip ir jis. Vargstančio ir nežinančio, 1011 22| pakėlė žmogus galvą. Rodos, jis buvo tik užsisvajojęs. Pakėlė 1012 22| mindami vienas kitam ant kojų? Jis tarė šlubajam, nebepajėgdamas 1013 22| maišėsi ir moteriškas balsas. Jis daugiau spiegė, negu rėkė. 1014 22| reikia vikriai pasimuistyti. Jis tarė vėl kreivai per petį, 1015 22| nepataikydami vienas ant kito. Jis patikėjo, kad Laurynas žino 1016 22| Laurynas žino viską. Iš kur jis žino, tas pusvelnis? Tas 1017 22| žinojau, kad taip bus. ~ Ką jis žinojo? Tas mirtinai nusisprogęs, 1018 22| rankoje pluošė Doveika. Jis atėjo išleisti išvarytų 1019 22| išleisti išvarytų svečių. Jis atsiprašinėjo. Tie nesidavė 1020 22| padriektų šviesų, sustojo. Jis galėjo sekti visus ir pats 1021 22| ir pats likti nematomas. Jis tvirtino sau primygtinai, 1022 22| Lauk manęs. Kaip kitaip jis begalėjo laukti? Jis laukė 1023 22| kitaip jis begalėjo laukti? Jis laukė visą laiką. Ištisai. 1024 22| sakyti reikėjo? Nieko kilo jis ir negalvojo, nieko kito 1025 23| neįprasčiausiose vietose. Jis įjunko, kad ji ateitų ir 1026 23| Nieko kito nebeliko be jos. Jis darėsi niūresnis pastebimai 1027 23| savo nežinojimo šiurpu. Ar jis nebus paskutinis? Vienu 1028 23| ir sutirpti tame laukime. Jis laukė jos žvilgsnio pietų 1029 23| upės pakraščiu į lauką, kur jis dirbo. Stangus rugių šepetys 1030 23| bus po to, be gilaus rando jis jau nebegalėjo užgyti.~ 1031 23| jau nebegalėjo užgyti.~ Jis pasijusdavo plaukiąs verpetinga 1032 23| kaip neatperkamą nuodėmę? Jis laikė sugniaužęs gyvą anglį. 1033 23| neprivers atgniaužti pirštų? Jis buvo toji kinivarpa, įsiverpusi 1034 23| Tai kas? Tokiom valandom jis galėjo nesirinkti ir lengva 1035 23| ranka numoti. Jau tuo pačiu jis galėjo nesirinkti ir lengva 1036 23| ranka numoti. Jau tuo pačiu jis gyveno tokį nuostabų gyvenimą, 1037 23| gyvenimą, tokį žavų. Iš karto jis įgijo viską ir tokiu kiekiu, 1038 23| pat paglemžta, užlieta. Jis negalėjo atsispirti su įnirčiu 1039 23| pasiimti savo dalies. Kodėl tad jis turėtų bijoti? Bijoti kažko, 1040 23| besivelkančio vežimo. Ar jis dėl to turėjo nusiminti?~ 1041 23| Argi mums negera taip?~ Jis manė, jog negalima žodžiu 1042 23| lentpjūvės savininką, kad jis per daug buvo išgėręs ir 1043 23| nevalia, niekam, Tiliau.~ Jis tuom įtikėjo jau daug anksčiau. 1044 23| Apie dainelę... Ar mokąs jis dainelę - pasisėjau balandėlę 1045 23| balandėlę daržely... Taip, jis ją gerai mokąs. Ir mokąs 1046 23| vieną, patį pirmąjį posmelį. Jis galįs padainuoti. Nes jis 1047 23| Jis galįs padainuoti. Nes jis ją dainuodavęs ir seniau, 1048 23| užgriebdavo jo širdį. Nes kartais jis manydavo, jog dar ne viskas 1049 23| tenaudojamas patamsyje ir slaptai. Jis jautėsi kaip valkata, gausiai 1050 23| Broliui to nebūtų atskleidęs. Jis neturėjo brolio kaip draugo. 1051 23| neturėjo brolio kaip draugo. Jis augo vienas tarp mažesnių. 1052 23| buvo pasidarę nebeaišku. Jis nebepažino savo draugo Tiliaus.~ - 1053 23| buvo už ką.~ - Doveikai jis nedovanos. Aš žinau. Aš 1054 23| dalykų ten buvo kaip Julė. Jis norėjo pačią Doveikienę 1055 23| Ar ne ankstyvą pavasarį jis buvo panašiai prastai pasijautęs? 1056 23| daugiau nebeprasižiotų. Jis drebėjo ir laukė. Petras 1057 23| nukreipiančius kalbą kitur, jis sutiko kaip lengvo, atgaivinančio 1058 23| vėjelio pūstelėjimą. Šiuo metu jis muštis nenorėjo.~ - Ar 1059 23| pasivartė ant žolės. Nežinia, ką jis būtų daręs kitam už tokį 1060 23| tokį malonų įspėjimą? To jis nebūtų praleidęs kitam. 1061 23| štai kas. Ir be reikalo jis nežiopčiojo. Petras tik 1062 23| juokėsi, kai Každaila grasino. Jis ir savo giminei patarė per 1063 23| per daug neimti galvon. Nė jis ten ką darys, nė keršys. 1064 23| švelniai rankos ant peties, kai jis pašaukiąs naują partiją 1065 23| išvarė. Ir nesmagu, lyg ir jis prie tos kebelės būtų prisidėjęs.~ 1066 23| tiek tebekasa kartu. Kur jis ras geresnį draugą darbe. 1067 23| tai jau nieko? Pala, pala. Jis jau to neužmirš. Nuravės 1068 23| Tai jau nabagas. O ką jis padarė man? Kitas jam seniai 1069 23| daržinę leistų nusigriauti, o jis man...~ - Sakei jau šimtą 1070 23| pagavo. Dieve, susimilk. O jis, pamislyk, Doveika, man 1071 23| trobesiai gerai apdrausti. Iš to jis tik uždirbtų.~ Krivickas 1072 23| kankino visą vasarą. Bet jis guodėsi, kad atsiras vis 1073 23| tokia mįslė neužeitų, o jis tau ima ir pasako. Kad apdrausta. 1074 23| jam ketini ištaisyti? Juk jis, sako, tave iš tarnybos 1075 23| kamantinėjo Petras.~ - Gal jis, o gal ir ne. Kartais ir 1076 23| nesulaukiamas šeštadienis. Bet, kai jis ateina, staiga visi vargai 1077 23| nuošaliai, Petras pakuždėjo. Ar jis žinąs. kad Agnei peršą jaunikį? 1078 23| Jei žinąs, tai tvarka. Jis vėl buvęs atvažiavęs. Bet 1079 23| nesusigaudo jo reikaluose. Jis daugiau neklausė ir nevargino. 1080 23| bus blogai. Kodėl bus? Jis užspringo savo žodžiais, 1081 23| kitą kartą. gal kada nors. Jis nyrino pakrūmėmis lyg nusidėjėlis 1082 23| jų nerydino karčemoje. Ir jis, Tilius, kad jo žmona tokia 1083 24| išsilieja iš miškų, kur jis pamažu išeina į plynas lygumas, 1084 24| Eigulys greičiausiai susivokė. Jis lakstė, lyg jo paties marškiniai 1085 24| pagalbos.~ Ką gi girininkas? Jis tegalėjo žinią perduoti 1086 24| rankų. Ką su juo bepradėsi - jis tik painiojasi po kojų. 1087 24| Su rytu pasikėlė vėjas. Jis įgavo naują kryptį ir ugnies 1088 24| peršoko per griovį. Per arti jis buvo pradėtas. Ugnis atsirėmė 1089 24| ankstyvą pavasarį. Nejaugi jis tikrai matė gyvates, besitraukiančias 1090 24| besitraukiančias iš miško? Jei jis matė, tai kodėl nematė kiti? 1091 24| kodėl nematė kiti? Kodėl jis, kurs kasdien pereidavo 1092 24| nemažus plotus savo eiguvos? Jis to negalėjo suprasti. Ir 1093 24| nedrįso jam nustatyti kainos. Jis kvietė užeiti ir numaldyti 1094 24| rasis, - guodėsi Doveika. Jis ką tik buvo apžiūrėjęs, 1095 24| tai kur tu dedi?~ - Ką jis ten suokia?~ - Ogi sako, 1096 24| jo paties. Nežinau, kodėl jis toks geras.~ - Negi visiems 1097 24| žinąs.~ - Manai, kad jis iš geros širdies? Pala, 1098 24| negu savo nuplikusią kaktą. Jis be reikalo piršto nejudins - 1099 24| Ėjo ir Baikštys. Ir kur jis tau neis. Šiaip jau jo Doveika 1100 24| kieme suruošti.~ - Tik jis ir gali. Juk dar pernykščių 1101 24| ji.~ Imdamas kibirą, jis pasisuko pro duris. Lauke, 1102 24| kaimynais vaišinosi alum. Jis spėjo pamatyti jos basas 1103 24| dingstančias už medžių. Jis pylė alų į Monikos ąsotį. 1104 24| džiugesio ir darnos. Bet jis nebesuprato, ką dar ji pasakė 1105 24| besidairančių per trikojo viršų? Ko jis ten žiūri ir ką jis mato, 1106 24| Ko jis ten žiūri ir ką jis mato, jo nesupaisysi. Bet 1107 24| kratėsi. Užtenka tų gėrimų. Jis ruošėsi atsigulti ir išsimiegoti 1108 24| Senis jį tampė už skverno. Jis dar norėjo pasikalbėti. 1109 24| sapno, lyg matytą per dūmus jis prisiminė. Ir ne jis vienas 1110 24| dūmus jis prisiminė. Ir ne jis vienas girdėjo. Daugelis 1111 24| Kieme, tarp alų geriančių, jis nepastebėjo nė Krivicko 1112 24| aš padegti. Jau tada, kai jis prigavo Zuzaną. Jau tada. 1113 24| Zuzaną. Jau tada. O paskui... Jis ir maršalka, ir viršaičiu 1114 24| viršaičiu pastojo. Basiuliškes jis paėmė į savo rankas, kaip 1115 24| Tilių purtė drebulys. Jis atsikėlė ir, paėjęs tarpdurin, 1116 25| nes jau nuo vidurvasario jis nebesirodo. Mergiščia pašėlo, 1117 25| ji jau baigė praeiti. Jei jis truko taip neilgai, lai 1118 25| laiką taip paprastai, kaip jis būdavo praleidžiamas anksčiau, 1119 25| tada Tilius sugrįžtų. Kur jis besidėtų tada. Sugrįžtų, 1120 25| tetulę taip puikiai, kad jis tokio gyvenimo nė knygose 1121 25| blogas. Kur ten blogas? Jis toks geras, kad nėra su 1122 25| amžinai sudvisę miškakirčiai. Jis toks iškilnus kavalierius, 1123 25| Tai paklausk. O gal jis ir nežino, kad tu išsiruoši?~ - 1124 25| kad tu išsiruoši?~ - Jis ir nežinos.~ - Va, tai 1125 25| kurio Agnė pasijuokdavo, kad jis nemoka kojų statyti. Pėdos 1126 25| knerptos, ir užtai greičiausiai jis vietos netekęs.~ - Turėtum 1127 25| neblogas dėdžius. Ne kartą jis yra saldainių pirkęs ir 1128 25| reikalėliai susiklostė, ir jis kaltas dėl to.~ Laurynas 1129 25| į akis. Rūpesčių uždavė. Jis žinąs net, kas mišką padegęs. 1130 25| net, kas mišką padegęs. Jis viską žinąs. Ehe. Juk Doveikos 1131 25| nebemiega. Nusigando ir jis vieną kartą. Šautuvą nusikabino 1132 25| visokios žvėrienos. O medžioti jis nebeina. Šautuvą patikrina 1133 25| Tiliui? Hi hi hi... Apskritai jis jokių dovanų negaus. Tokių 1134 25| autobusas butų vėlavęsis. Bet jis laiku išnėrė iš miško, iš 1135 25| užsilikęs iš jo valdymo laikų. Jis pamatė Agnę ir atėjo prie 1136 25| nerasi.~ - O kas man jis? - ji atsiminė, kaip įlipdamas 1137 25| stovėjo žmogysta, jeigu jis mojavo. Ir gailus kartulys 1138 25| nebijokit. Ir kas jam aš, jei jis turi geresnę? Na tokią, 1139 25| prailgo nebesurandant žodžio. Jis kelis kartus ėmėsi laikrodį. 1140 26| kampas atrodytų toks, koks jis buvo senojo Baikščio laikais, 1141 26| Tuštumos nebeliko jo viduje. Jis persiėmė tuomi, pradžioje 1142 26| purtė ir užraugė nerimu. Jis pajudino įmigusius pojūčius 1143 26| ir tam sutausotas jėgas. Jis buvo dalis nenumaldomo gamtos 1144 26| jam. ~ Tilius atitoko. Jis turi išeiti. Viešpatie... 1145 26| Viešpatie... O kur?~ Jis kniostelėjo galva, lyg ūmai 1146 26| bjauriai nuvarginęs sapnas. Jis kliedėjo iš nuovargio ir 1147 26| nebesitikint iš šalies.~ Bet jis nesidžiaugė. Jis buvo prisipildęs 1148 26| Bet jis nesidžiaugė. Jis buvo prisipildęs kraupulio, 1149 26| yra prarijęs plauką, kad jis įsivėlęs priegerklyje, gomurio 1150 26| visą rytą ir visą dieną. Jis krankštė, spjaudėsi, bandė 1151 26| aną atodrėkio dieną, kai jis veržte veržėsi iš miško. 1152 26| auglių.~ Su nepasitikėjimu jis žvelgė į vyrą, artėjantį 1153 26| Iš viso ko matėsi, jog jis žinojo, ko ieško, stumdamasis 1154 26| šiuo atveju net iš namiškio jis nesitikėjo.~ - Na, tai 1155 26| išsibarstė iš sukamos cigaretės. Jis suglamžė popierėlį ir numetė.~ - 1156 26| savųjų cigarečių dėžutę. Ar jis nebuvo ką tik iš miestelio, 1157 26| rasoja stambiais lašais. Jis nevykusiai plėšė laiško 1158 26| ne taip. Tiek daug jau ir jis išmanė.~ - Tai matai... - 1159 26| nusikvatojo pilna burna. Jis nė nemanė persiimti vyresniojo 1160 26| ant vienos kojos. O dabar jis... Nesakai, ne kur ir ką.~ - 1161 26| skubindamas apsiliuobti. Jis nėjo nė vidun ir išsitraukė 1162 26| eigulį pasiteirauti. ~ Kad jis dar nesiruošė keliauti. 1163 26| neskubu. Kartą atvykęs, jis norėjo kaip reikiant susipažinti 1164 26| ruošėsi ir laukė progos. Ką? Jis beveik varyte išvaromas? 1165 26| lyg pavydėtų. O ko čia? Jis neatsikąs ir nepaglemš jo 1166 26| vietos. Gali būti ramus. To jis nesitikėjo. Ir ūkis - tarytum 1167 26| daugiau negu kas kitas. Jis jau buvo tokių metų, kad 1168 26| Pagaliau ko čia klausti, ar jis ją gano, ar tai jo reikalas 1169 26| Eigulio tuo tarpu jis nerado. Turėjo palaukti 1170 26| kai ko paklausti.~ Ir jis paklausė.~ - Vyresnis 1171 26| Tas popiergalis, - jis ištraukė apglamžytą laišką 1172 26| pakankamai ir ten, kur sėdėjo. Jis skaitė pašnabždom, vis pašnairuodamas 1173 26| su tokiais pat. Tai, ką jis iš to vaikino išgirdo, ir 1174 26| tai ir žinotum, - pasakė jis ir kreipėsi į žmoną.- Įleisk 1175 26| uogomis uždažyto skysčio. Jis žandų nesuko, o trenkė kaip 1176 26| Nors Tilius žegnojosi, jog jis čia niekuo dėtas, bet Baikščiui 1177 26| pliauškalas pirmos rūšies. Jis, ir vidurnaktį išverstas 1178 26| pietums.~ Gerą valandą jis buvo sugaišęs. Šeimyna pavalgiusi 1179 26| pietums?~ - Nemaniau, kad jis būtų alkanas. Kodėl?~ - 1180 26| Apsieis. O be to, jis labai skubėjo. Biesas žino, 1181 26| būtų skaičiusi jo kąsnius. Jis atsistojo.~ - Dailus 1182 26| ko nebesutalpino savyje. Jis vilgė gomurį, žodžiai vėlėsi 1183 26| lyg pakulos burnoje, ir jis springo, negalėdamas jų 1184 26| jų nė ištarti, nė nuryti. Jis rėmėsi pečiais į durų staktą. 1185 26| besotėn pragaištin.~ Jis uždarė duris ir dar atsisukęs 1186 26| jam tik taip pasigirdo. Jis tą atsiminė kiemo viduryje, 1187 26| loviais gyvulių girdymui. Jis stabtelėjo ir įsižiūrėjo 1188 26| delną, perbraukti kaktą. Jis stovėjo kiemo viduryje lyg 1189 26| kartą padaryti tinkamai. Ar jis tik neprivėrė jos rankos, 1190 26| vietos dėmę. Ir viskas.~ Jis tramdė save kaip įmanydamas, 1191 26| neleidžiančio pakrutėti. Jis tik dejavo gailiai ir patylomis 1192 26| užtikrintai sėlinančių vilkų. Jis varžėsi ir gėdijosi savo 1193 26| jei jo taip nemylėtų. Jei jis nebūtų pažinęs ir paragavęs 1194 26| gaivališkiausias pavasaris. Jis dar nebuvo pasisotinęs, 1195 26| Bet jos ir nepasigedo. Jis turėjo savo ir ją kitiems 1196 26| daug dėl to nesivargino. Jis pasiliko tuščias ir visad 1197 26| Surimtėsi ir užmirši - tikina jis. To tai nesulauksi iš manęs, 1198 26| pasakyti. Žinai ką - tarė jis - kad tu būsi gerokai subobėjęs 1199 26| daugiau nieko - netiki jis. Ne įsikalbėjimai, o taip 1200 26| nenusvilsi pirštų - rodo jis. Bandžiau ir tai, bet vis 1201 26| trumpai ir drūtai kerta jis. Taigi, būk. Bet tai reiškia, 1202 26| paviliojai. Tai žinok, kad jis gerus šautuvus laiko savo 1203 26| apie jo juoda kepurėlę. Jis mažėjo, nyko ir sudilo parudavusioje 1204 26| vakaras buvo jau čia pat. Jis lydėjo gęstančią saulę taip, 1205 26| darbavosi Basiuliškių žmonės. Jis gundė ir Tilių kartu patraukti, 1206 26| neatskleistas kitiems jo turinys, jis tebebuvo savo vėžėse, savo 1207 26| nors?.. Gal to nereikės? Jis manė gerai pasielgęs išvengdamas 1208 26| dienelė. O gal ir kita? Jis nuėjo šeimyninėn ir atsigulė 1209 26| valandėlės, su įsigalinčia tamsa, jis jautėsi lyg apleistame name, 1210 26| snauduliui.~ Bet Lauryno jis neturėjo išbraukti iš gyventojų 1211 26| išbraukti iš gyventojų tarpo. Jis atklišeno iš nežinia kur 1212 26| tartum dar ko laukdamas. Ne. Jis šnekėjosi ir barėsi pusbalsiu 1213 26| siluetas. Greičiau, negu jis spėjo pažinti ir atsisėsti, 1214 26| tepriklauso...~ Kaip tai? Jis sėdosi taip staigiai, jog 1215 26| juk sakei, kad negrįžta, - jis palietė standžią popieriaus 1216 26| skaudžiai ir taip giliai, jog jis vos nesuriko. Jis siekėsi 1217 26| giliai, jog jis vos nesuriko. Jis siekėsi jį išplėšti ir numesti. 1218 26| liečia, - naiviai pasakė jis.~ - Ne. Nes tu ne vienas. 1219 26| svarbu, Monika.~ - O ką jis tau žada?~ - Tarnybą. 1220 26| būtumei eiguliu?~ - Ne... - jis purtė galvą, pasiruošęs 1221 26| Baikim tą pasaką. Gerai?~ Jis sunerimo atsiminęs, kad 1222 26| jo? Gali būti ramiausias. Jis patikimesnis sargas už bet 1223 26| ir užsiėmę vien savim. O jis lašėjo, tiško apskaičiuotai 1224 26| pėdsakų. Ir minutę vėliau jis galvojo, kaip užsikabinti 1225 26| prispaudė prie krūtinės. Jis pajuto kažin ką artėjantį, 1226 26| vis tiek ilgai netvers. Jis sprogs iš puikybės, kad 1227 26| begėdis.~ - Galbūt...- jis nesidžiaugė. Ir net nežinojo, 1228 26| turime sulaukti savo laiko. Jis ateis netrukus. Sakau tau. ~ 1229 26| Dabar kaip tik gera proga, - jis patsai nustebo, tokios nuostabios 1230 27| stovinčio pastato tamsiame fone jis matė savo veidą, tamsų ir 1231 27| ir traukė iš slėnio. Ar jis būtų pakėlęs ranką atsisveikinti, 1232 27| Klausinėti mergaitės jis nebesiryžo. Kitu atveju 1233 27| nebesiryžo. Kitu atveju jis galėjo viską sužinoti aplinkiniais 1234 27| pagyromis, bet užteko ir to. Jis sužinojo ir taip labai daug. 1235 27| labai daug. Dar daugiau. Jis sužinojo viską. Jis išgirdo 1236 27| daugiau. Jis sužinojo viską. Jis išgirdo apie savo žlugimą. 1237 27| jaujos į dienos šviesą, jis mirkčiojo akimis, bet netikėti, 1238 27| vien tai jo akių dūmimui, jis negalėjo. Jis suprato ir 1239 27| akių dūmimui, jis negalėjo. Jis suprato ir tai, kad tik 1240 27| Kaimynai jį laikė žlungančiu, o jis tą sužinojo tik dabar ir 1241 27| nedraugų. Anksčiau į tai jis galėjo ramiausiai nusispjauti.~ 1242 27| apsunkinimas rankų ir galvos. Jis norėjo išlaikyti galvą šviesią 1243 27| šviesią ir kuo laisviausią. Jis galvojo įtemptai ir ieškojo 1244 27| pakliuvęs kačių naguosna. Nejau jis leidosi pakalnėn su rudeniu, 1245 27| ir audroms? Ar ne taip jis galvojo, ar nebuvo tvirtas? 1246 27| tikriausiu tą kelią, kuriuom jis ėjo. Tad kas čia galėjo 1247 27| ir patogumų? Negi tai, ką jis laikė savo laimėjimų viršūne - 1248 27| parvedimą į namus? Toliau jis nebegalėjo žengti ir išlaikyti 1249 27| supurtė iki pat pašaknų. Bet jis turėjo ko nors griebtis, 1250 27| tąja nykia karšatimi, kai jis tebebuvo pilnas jėgų ir 1251 27| pilnas jėgų ir gaivalo? Jis - kovos žmogus, Petras Doveika. 1252 27| išvysti jo ašaras? Niekas. Jis pats jų niekad sau nerodė 1253 27| kaimietiškos piniginės. Jis ir patarnautojams palikdavo 1254 27| vis tiek, bet degtienės jis užsisakė atskirai.~ Išgėrus 1255 27| atsirado noras ir užkąsti. Jis atsiminė, jog portfelyje 1256 27| gal ji taip jau ir daro? Jis šyptelėjo su tokiu blausiu 1257 27| nebuvo. Taigi, taip. Tik jis baisiai gailėjosi atsisėdęs 1258 27| per plauką tetrūko, kas jis nieko nebūtų išgirdęs ir 1259 27| nedalia dar kuriam laikui. Jis bijojo prieiti prie kokio 1260 27| paliesti toji nesėkmė? Atsakymo jis nerado niekur. Tuo reikalu 1261 27| paaiškinimus ir prielaidas jis vis vien būtų atmetęs. Jis 1262 27| jis vis vien būtų atmetęs. Jis nesijautė padaręs ką nors 1263 27| darė tik tą, ką reikėjo. Jis pradėjo iš nieko ir visą 1264 27| pačiu menkiausiu. Baigti jis turėjo priešingai - pačia 1265 27| priešingai - pačia viršūne. Jis gėrė baltą degtienę. Gryną 1266 27| klastingai apgaulu. Ir tą jis turėjo pastebėti jos akyse. 1267 27| Jos keitėsi ir spalva. Jis pagaliau nebežinojo, kokios 1268 27| nesusiprotėjo.~ Ar iš viso jis ką nors žinojo apie ją? 1269 27| niekad nekilo anksčiau. Ar jis nematė jos gudrių išsisukinėjimų, 1270 27| Nebeprieinama stačiai.~ Nejau jis būtų padaręs klaidą, ir 1271 27| iškiliausiu? Tikriausiai. Jis per mažai tuomi domėjosi. 1272 27| vietoje jo galva sukosi. Jis buvo įpratęs imti visur 1273 27| savo neprarasdamas. Savo jis neužleido nė per pėdą. Tos 1274 27| per pėdą. Tos taisyklės jis laikėsi jau nuo tų metų, 1275 27| Nejau laimė nusisuko nuo jo? Jis nepripažino to nuo amžių 1276 27| pasiduoti - ne, tai ne jo būdui. Jis siekėsi aiškumo. Jis negalėjo 1277 27| būdui. Jis siekėsi aiškumo. Jis negalėjo laukti. Ir taip 1278 27| su viršum iki autobuso. Jis sėdėjo, baigdamas degtienės 1279 27| gulėjo dvigubai daugiau, negu jis buvo pragėręs ir pravalgęs. 1280 27| pažįstamų. Buvo, kaipgis. Bet jis dėjosi nieko nematąs ir 1281 27| šalia pieninės, tarpmiškėje. Jis žinąs tą vietą ir nebūsią 1282 27| įlipo jauna šviesiaplaukė. Jis gerai įsidėmėjęs ir jos 1283 27| atsisėdo palaukti sutemų. Jis apskaičiavo, kad, saulei 1284 27| Doveika nenorėjo pasiskubinti. Jis gulėjo ant sausos žolės, 1285 27| anąja kvaptimi suėmė galvą. Jis gailėjosi nepasiėmęs kelionei 1286 27| prašalinti ir palaikyti jėgoms. Jis turėjo išlaikyti pusiausvyrą 1287 27| ir mėlynom strėlėm. Bet jis neužmigo. Pasikėlė, nusidulkino 1288 27| kišenes, ar kas neiškrito. Jis atsikėlė pačiu laiku. Laikrodin 1289 27| sausas alksnio lapas. Laiką jis jautė uosle, laiką, reikalingą 1290 27| kartu tik jam vienam.~ Jis perbraukė ranka per žolę. 1291 27| turėjo leistis į debesį. Bet jis neatsiminė, kad būtų tai 1292 27| nebesikeičiančia kryptimi. Jis manė, kad pavyks išlaikyti.~ 1293 27| išlaikyti.~ Vieškelio jis vengė. Nors jau buvo galutinai 1294 27| ir siūlytis pavėžėti. To jis tikrai neišvengtų. Jis žinojo 1295 27| To jis tikrai neišvengtų. Jis žinojo šunkelį, žinojo visus 1296 27| užstatytos trobomis, ir jis, nuojautos vedamas, traukė 1297 27| platybę ir vienišą praeivį. Jis apšilo. Ir, sustojęs parūkyti, 1298 27| ratais.~ Doveika ėjo namo. Jis grįžo iš kitos pusės. Prieš 1299 27| pusės. Prieš daugelį metų jis buvo atėjęs bėgančiu žiemos 1300 27| kelionėse. Po daugelio metų jis ėjo namo, ėjo atsikariauti 1301 27| priešais kaip juodas miškas. Jis bus nugyvenęs be reikalo. 1302 27| užneš jo įmintas pėdas. Jis nesulaukė vaikų ir palikuonių 1303 27| numylėtosios. O sūnus ne jo. Jis motinos. Jis graudžiai verkė 1304 27| sūnus ne jo. Jis motinos. Jis graudžiai verkė ant motinos 1305 27| sau naudos ir patogumo. Jis bus puvėsių stuobriu, kad 1306 27| sulapotų svetimos atžalos. Bet jis negalėjo su tuom sutikti. 1307 27| negalėjo su tuom sutikti. Jis kratėsi ir purtėsi visomis 1308 27| džiaugtis ir mylėti.~ Jau jis pasiekė savo laukų ribas. 1309 27| pridengę stogus ir kelią. Jis atėjo taip tykiai, kad nė 1310 27| Todėl jos neužrakintos. Jis atsikvėpė paskutinį kartą, 1311 27| lyg nerdamas vandenin. Jis turėjo pasiekti lentyną 1312 27| kambarys taip pat. Minutę jis ilsėjosi. Jis alsavo sunkiai, 1313 27| pat. Minutę jis ilsėjosi. Jis alsavo sunkiai, lyg visą 1314 27| gerti iš viso kibiro. Bet jis jautė, kad per daug jo jėgoms 1315 27| kaupė drąsą Doveika.~ Jis dairėsi už ko nors nusitverti. 1316 27| dairėsi už ko nors nusitverti. Jis turėjo ištverti iki galo. 1317 27| ten buvo - buvo nesvarbu. Jis troško ugnies - užlieti 1318 27| nužvangėjusį kažkur kampe, jis išlėkė į kiemą. Saugotis 1319 27| miegamajam kambary.~ Po to jis nebežinojo, kur pulti. Rankos 1320 27| kaip tyčia, liko pabaigai. Jis buvo tikras laimėsiąs. Tik 1321 27| vidun ir pasiimti šautuvą. Jis perlaužė ir patikrino, ar 1322 27| Šautuvą laikė po pažastim. Jis pažino savo dvivamzdį, išbandytą 1323 27| medžioklių. Ilgus metus jis priklausė medžiotojų rateliui.~ 1324 27| tik pora ariamų varsnų, ir jis sulėtino žingsnį ir paruošė 1325 27| perštėjo nuo įtempto žiūrėjimo. Jis galėjo suklysti. Bet kažin? 1326 27| Bausmės valanda atėjo. Jis pakėlė šautuvą, žengdamas 1327 27| staiga pakylantį ir bėgantį. Jis bėgo kiek iškerta, pasidavęs 1328 27| nuo daržinės jį vijosi. Jis plėšėsi išbėgti iš to baisaus 1329 27| Prie jos nebuvo kas veikti. Jis atsisuko į gulintį. Iš nugaros 1330 27| padegė jo daržinę ir ką tokį jis nušovė. Turėjo pasilenkti 1331 27| lyg lupamos iš kaktos. Jis nerodė jokio gyvasties ženklo.~ 1332 27| šautuvą ir pasileido bėgti. Jis taip pat tenorėjo, kaip 1333 27| pranykti tamsoj. Bet kur jis galėjo nubėgti? Šūvius girdėjo 1334 27| su šautuvu tąja kryptimi. Jis grįžo. Doveika sprendė greitai 1335 27| vikrumo ir jėgos raumenims. Jis griebė nušautąjį už pažastų 1336 27| vilko atgal prie ugnies. Jis stojo į pasiutusias lenktynes, 1337 27| jo... Kas greičiau - ar jis pasieks ugnį, ar žmonės 1338 27| kaip ir buvo atsiradusios. Jis išgirdo dundančią žemę ir 1339 27| Dar arkliui nesustojus, jis šoko žemėn ir pribėgo.~ - 1340 27| jam akis.~ - Bet kodėl jis vilko jį prie ugnies? - 1341 27| Jo niekas nesulaikė. Jis ėjo namo. Tesišildo prie 1342 27| atsisėdęs ant žolės. O kam jis tą lemputę nešiojasi, kai 1343 27| kai šitaip šviesu? Alia. Jis ketino kai kam pašviesti 1344 27| gaila. Ko taip labai gaila? Jis klausėsi savo balso. Palauk. 1345 27| savo balso. Palauk. Ko gi jis gailėjosi? Užmuštojo, nušautojo 1346 27| ten nebereikėjo skubėti. Jis pasiskubino kitu atveju. 1347 27| nenaudinga tokioje šviesybėje. Jis numetė ją. Ir kas dar kitoje 1348 27| žodžius, kartojo sakinius. Jis rezgė painią mintį. Jis 1349 27| Jis rezgė painią mintį. Jis rikiavo išsklidusius daiktus. 1350 27| rikiavo išsklidusius daiktus. Jis šlavė juos lyg šluota palaidą 1351 27| Kad paskui galėtų susemti. Jis buvo geležinės tvarkos žmogus. 1352 27| Kaipgi be jos?~ Ir ko jis buvo išėjęs, jei ne tvarkos 1353 27| ne tvarkos daryli? Ir kam jis pravertė visą mielą dieną, 1354 27| burnos kalba įstatymais. Ar jis ne įstatymų ėjo paremti 1355 27| šoną, jam artinantis.~ Jis būtų ėjęs ir praėjęs. Bet 1356 27| dvigubai sutirštintų šešėlių. Jis atrodė žymiai didesnis negu 1357 27| bet parankesnio žodžio jis tuo metu nesusigraibė. Nė 1358 27| tūkstančiai jų šliaužiojo aplink. Jis ištarė lėtai, vos girdimai, 1359 27| pargriaudamas ant žemės Moniką. Jis puolė ant ištiestos rankos, 1360 27| vinklios, kaip kadugio šaknys. Jis prispaudė Doveikos sprandą, 1361 27| apsikabindama Tiliaus kaklą.~ Jis atsisėdo, abiem rankom suspaudęs