| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library | ||
| Alphabetical [« »] jerubes 1 jerubiu 3 jezau 5 ji 1065 jie 233 jiedu 10 jiedvi 1 | Frequency [« »] ----- 6077 ir 1361 jis 1065 ji 1030 iš 982 kaip 935 kad | Marius Katiliškis Miškais Ateina Ruduo IntraText - Concordances ji |
Part
1 1| liūliuojanti iki ežero ir jį apsupanti, sušvito šviežiu 2 1| stiklo šukes grauždami. Jį vargino tas nesibaigiantis 3 1| kokios.~ - Kas man? O ar ji tikrai, Petrai, tavo giminė?~ - 4 1| jis turėtų džiaugtis, kad jį atleido, jeigu šunies, sakai. 5 1| O kai palaidas, tu paimk jį. Dulka laukai, sniegas rūksta. 6 1| Gerai galvai to nereikia. Ji pati per save pagarbą kelia, 7 1| nenoromis tai primena. Rodos, jį būtų kas spaudęs iš viršaus 8 1| Tai kas?~ - Tas, kad jį leido į mokslus, o mane 9 1| Jos sruvo, kunkuliavo, jį panerdamos, pamurdydamos 10 2| kelių, prigersi, - išjuokė jį nušutusiais kailiniukais, 11 2| tampė kaklo gyslas, tartum jį smaugtų per ankšta apikaklė, 12 2| Tai nepalikit, - nutraukė jį kaimietis atvėpusiomis zuikinės 13 2| prisikišdamas pašnabždom jį kurstė. Paskui ramiausiai 14 2| savo kvailumu, - suniekino jį Žabelis.~ - Aš tai jau 15 2| tejautė pavydą, matydamas jį tokį, koks patsai slaptai 16 2| smakro, nežymiai virpėjo. Ji buvo daugiau mėlyna negu 17 2| svajojo apie du litu. Kad jį kur, tokį rudnugarį! Ir 18 3| vieškelį kaip tik ties liepa. Ji žymėjo kryžkelę. Jos šakų 19 3| žydelkų. Kam reikėjo - rado jį patį. O jis jau neieškojo. 20 3| ir prasiveriančios durys jį beveik uždengdavo. Žmogus 21 3| maišu pamiškėje...~ - Kas jį griebs? Žmonės pas mus tik 22 3| priguliančiai, - gąsdino jį aplinkiniai.~ - Petriuką, 23 3| vis pritardamas, nors ir jį patį būtų išjuokę. Drumzlino 24 3| Paklausk Gužienės.~ - Bene ji žino. Tokia pat višta, nemokyta.~ - 25 3| gaspadorius. Ištrinks, - gąsdino jį.~ - Gaspadorius man tiek 26 3| vaikinas. Kas pasakytų, kad ji tik krautuvėlės, užsigrūdusios 27 3| prikristi poilsio atgaivai. Bet ji visai kitokia, kai kalbasi 28 3| žvakė. Lašėte lašėjo. Kaip ji tvarko krautuvę ir dorojasi 29 3| kuris atsilaikytų jai - jei ji gražiai paprašytų prisėsti 30 3| ir pavydo. Ne su visais ji tokia meili, reikia pripažinti. 31 3| kumščius suspaudė keliais. Ji žudė klaikios mintys, ūmai 32 3| Turiu kuom nors užpilti jį, nes kitaip išnarstys man 33 3| trūksta rimtumo. O iš kur aš jį paimsiu?..~ Tada jis 34 3| būtų lig atsigeriant. ~ Ji pasakojo, kad ne tik viskas 35 3| likę tik pliki kaulai. Ji bėgusi net pas kaimynus 36 3| Palauk. Pati Milė jį sudoros. O Turgaudis, kelmas, 37 3| atsiradęs Milės rankoje, ir ji tvojo, nežiūrėdama, kur 38 4| Olia lia! Tai kas ji tokia? Kuom jau ypatinga?~ - 39 4| pamatysi patsai, - stabdė jį Milė.~ - Ė, Tugaudį reikia 40 4| ant Doveikos, laikydamas jį visų savo nelaimių kaltininku. 41 4| linguojantį Krivicką. Pakalbino ir jį.~ - Krivickas jau itin 42 4| Doveika traukdamas vilko jį kartu į aslos vidurį. Kol 43 4| atgalios.~ - Negaliu į jį žiūrėti, negaliu, broleliai 44 4| Nusilakusi kirtėjų krūva jį pasitiko pakeltais balsais.~ - 45 4| mūsų tyrelį.~ - Su kuom jį nusausins?~ - Tave gerai 46 4| atneštą kaimyno Baikščio. Ji greičiau už kitus sumojo, 47 4| kaip nakties pagėla. Kas jį atlaikė, daužė krumpliais 48 4| veidrodį, tarp visokių mosčių jį laikyk. Ir parodyk, jei 49 4| Žiūrėk, koks jos kaklas, kaip ji, viliokė, kraipo strėnas, 50 4| nuo menkiausio apkabinimo. Ji dar tik prasikalęs daigas, 51 4| lapelių švelnumą. Neiškabins ji akių nagais - per ploni 52 4| iki sesers. Daugiausia, ką ji galėtų, tai rėkti. Bet kas 53 4| besakysi. Jei jau dėl pelno jį laiko, tai vis tiek kitą 54 4| lyg ir parodydama. jog ji žino tai, ko kiti nežino.~ - 55 4| skiemenavo mergaitė. Patraukė jį už marškinių. - Marškiniai 56 4| Veronikai ne tas galvoj. Ji turėjo kitų rūpesčių. Po 57 4| dienos, po tokio lakstymo ji dar galėjo visur spėti ir 58 4| geriau pasilikus. Tik kur mes jį paguldysim? Teks mergas 59 4| apžiojus butelio kaklą. Jį purtė savotiškas drebulys 60 5| Jei gausi, tai ir imk.~ Ji sukosi ten, kur ilgu nupikiuotu 61 5| ir savo postą ir teises į jį gynė visom išgalėm. Nors 62 5| ir snausdavo. Kas norėjo jį samdyti, pirma turėjo pasilenkęs 63 5| kitų. Petras ir Baikštys jį pastebėjo ir sušuko:~ - 64 5| kelio pabaigą.~ - Kad jį kur... - niurzgė Petras, 65 5| žiaunų ir sprando! O pats ji vis dėlto dailiai sumurdei.~ - 66 5| susirūpinti ir kelione namolei. Jį, žinoma, stabdė, jį ragino. 67 5| namolei. Jį, žinoma, stabdė, jį ragino. Kaip čia su vienu - 68 5| kalbėti. Gal net mylėti ją? Ji net nepasižiūrėjo. Greičiausiai 69 5| nepasižiūrėjo. Greičiausiai jį stebėjo lange atsimušusiame 70 5| numuštą ranką, tai ir viskas. Ji daug jaunesnė, negu jis 71 5| žmones.~ Tos pačios mintys jį vargino ir atsisveikinus 72 5| saistančio su praeitimi. Ji atitolo savaime, jam nedarant 73 6| drausmės. Gimtieji laukai jį, ramų, namie užaugintą vaiką, 74 6| taip stipriai vienu metu jį užgriuvusių. Ir neatlyžusių, 75 6| kritę vandens stiklinėn, jį nudažė savo spalva ir žėrėjo.~ 76 6| dvasios pakilimą lyg dovaną, jį prikėlusį su brėkšma ir 77 6| smūgį jo gaižiam nerimui, jį laikiusiam įtemptą tartum 78 6| prisiminti. Stebėtinai greitai ji liko nubraukta, tartum įkyriai 79 6| regimojo pasaulio dalį. Kartą jį vežėsi tėvas iš giminių. 80 6| žvėrys, nors, važiuojant per jį, klegėjo paukščiai, kvepėjo 81 6| savo nusikaitimo vieton. Ji gąsdino ir traukė kaip kiekvieną 82 6| vieškelis bėgo pačia paname. Jį vis tiek pastebėtų. O gal 83 6| Ką darysi. ~ Veronika jį apžiūrėjo iš visų pusių 84 6| pasiliks viena Gužienė. Ką ji mano? Ir ką mano Agnė? Ji 85 6| ji mano? Ir ką mano Agnė? Ji greitai dingo nuo stalo. 86 6| neatsikratė to jausmo.~ Jį sekė. Aišku. Sustojęs parūkyti 87 6| Aš visai nenorėjau...- ji tempė pirštais mazgą skarelės, 88 6| jos plaukus, tempė, iki ji atsirišo ir pagriebta vėjo 89 6| Agnė viso to lyg ir nematė. Ji pati savimi buvo pavasaris, 90 6| suskrido pirmosios bitės. Ji glostė jo ranką.~ - Skauda 91 6| miestelyje ir namie. Ir ji pati gerai atsiminė ir daug 92 6| pradžios mokyklos. O kodėl ji nesimokiusi toliau? Ar jos 93 6| toliau? Ar jos nebeleidę, ar ji pati nenorėjusi? O kaip 94 6| suknelė. Bet ypatingo reikalo ji nejuto, o spirti nieks nespyrė. 95 6| apskritai neaišku, kodėl ji būtų turėjusi mokytis toliau.~ - 96 6| Tu tai mokytas, - pasakė ji įsitikinusi, kad jį net 97 6| pasakė ji įsitikinusi, kad jį net juokas suėmė.~ - 98 6| Palydėsiu iki anų liepų.~ Ji įsikirto abiem rankom jo 99 6| krytimi žuvauja, - rodė ji kažkokią neaiškią žmogystą, 100 7| ir draugavo su ponais, o ji juk turėjo tvarkytis namie. 101 7| susivokęs, jei ne Laurynas. Jį atrado paupy su krytimi 102 7| sau į šlaunį šlubasis.~ Ji prašapo minutę ir įnešė 103 7| Gal atkimštumėt? ~ Į ką ji kreipėsi? Šlubis raikė duoną 104 7| Laurynai, ko laukiate? - sau ji tebuvo įsipylusi tik per 105 7| degė. Pora stiklinių vyno jį nešiojo lyg rūgstantis alus 106 7| skubėjo Julė. Niekaip gyvai ji nenorėjo užsileisti, jau 107 7| kreipėsi į mergą.~ Ji atsikalbinėjo, purkštavo. 108 7| žiovulys gretimam kambary jį pažadino, ir minutę nesusivokė, 109 7| Ar piktas?~ - Kas jį duos piktą? Ar Doveika? 110 7| šeimynos neskiria, užtat ji ir pasilaiko. Beveik nėra 111 7| toks ir ambininkas. Nutvėrė jį prie pirties langelio prisiplakusį, 112 7| jaučio, niekas nežino, kada ji veršiuosis, kada ją užleisti, 113 7| Basiuliškės, turėdamos Lauryną. Jį greičiau tad ir liktų prie 114 7| apsėdusi vienkiemį, kaip ji apsėda kartais pavienį žmogų, 115 7| galvą nuo malkų krūvos. Ji turbūt nieko nedirba, vienui 116 7| vien juoda, tuščia duobė. Ji tyvuliavo sklidina iki pat 117 7| keistos nakties raizgynės? Ar ji.būtų padėjusi jam išsiaiškinti, 118 8| žmonių prie bažnyčios, ir ji liko viena, apsupta kapinių 119 8| tik klausėsi ir šypsojosi. Ji mokėjo šypsotis - jaunoji 120 8| lauksiu, lauksiu, lauksiu...- ji paėjo kelis žingsnius atbula. 121 8| vydamosi saviškius.~ Ji buvo kaip stirna jauniklė, 122 8| žadinanti šunų vijikų alkį. Ji buvo pienės pūkas, nuo kvėptelėjimo 123 8| skamba Agnės plaukuose, kai ji atmeta galvą grakščiai, 124 8| puolė į tvartus, ir ten jį pasitiko žvingaudamas eržilas, 125 8| išlindęs iš savo migio, jį draugiškai barė, kam nepakėlęs 126 8| patys į svečius? Tad ką ji veikia, ką ji daro per dienų 127 8| svečius? Tad ką ji veikia, ką ji daro per dienų dienas tokiuose 128 8| pražirgdžiusi kojas.~ Ji mat namų sargyboje. Be jos 129 8| dar kas atsitiktų, jei ji tik koją iškeltų. Ji todėl 130 8| jei ji tik koją iškeltų. Ji todėl ir rūgsta per dienų 131 8| užkiščiau, ir tiek. Dabar jau ji tyko, ar kas neatvažiuos. 132 8| neišsirinksiu. Geriau tu pati. ~ Ji išrinko. Ji tyčia jį buvo 133 8| tu pati. ~ Ji išrinko. Ji tyčia jį buvo padėjusi pastabiausioje 134 8| Ji išrinko. Ji tyčia jį buvo padėjusi pastabiausioje 135 8| Agnę suėmė liūdesys, ir ji pyktelėjo, jog pali turėjo 136 8| atkreipti jo dėmesį.~ - Aš jį pasidėsiu ant stalelio prie 137 8| didžiavosi, aprodydamas dovana. Jį užliejo karšta džiugesio 138 8| sijonėlį tarp kojų ir keliais jį suspaudusi, vėjo draskomais 139 8| vyriausiu eigulio sūnumi, tik ji prašė neaukštai, nes jai 140 8| išvidinio karščio ir įtampos. Ji sugraibė pastalėje Tiliaus 141 8| Man lyg oro trūktų, - ji grabinėjo kaklą, sukinėjo 142 8| nesibaigiančią dar lig šiol. Ir kaip ji gali baigtis, būdama taip 143 8| pabučiuoti. Aną vakarą...- pasakė ji, tartum priekaištaudama, 144 8| Jie susėdo ant kelmo. Ji sėdėjo ant jo kelių ir, 145 8| Be jo juk nieko daugiau ji neturėjo. Jis bučiavo primerktas 146 9| ir įsiremiančią gomury. Jį reikėjo nuplauti. Ir pačiam 147 9| Labai negeru laiku jį išjuokė. Kai beliko jam 148 9| nepatirta, glostė jo širdį. Jį svaigino. Taip apsvaigsta 149 9| nepavojingas. Pikta ranka jį pastūmėjo tada ir tuomi 150 9| galima. Prietaringa baimė jį nusiaubė. Baimė žmogaus, 151 9| paragina pati šeimininkė. Ji sėdi priešais ir šypsosi. 152 9| giliai įkvėpė oro ir leido jį pamažėle, tartum pasinėręs 153 9| stovėjo šeimininkė.~ Ji tebesilaikė durų rankenos, 154 9| burna parengta žodžiui. Ji stovėjo kaip šmėkla kokia, 155 9| tai nieko. Beveik nieko. Ji gali ir nesiklausti. Aišku, 156 9| jums taip pasirodė.~ Ji buvo už kelių žingsnių, 157 9| ir svilina odą. Čia pat ji, aukšta ir tiesi, šventiškai 158 9| lentą. Lenta tįso iki lovos. Ji smego kaip iešmas nuo dailios, 159 9| Įžūlus laikymasis jį vargino.~ - Argi jau 160 9| oro srove, jai pajudėjus. Ji atsirėmė į stalą ir sunertas 161 9| kibirkštis. Tilius neabejojo, kad ji gerokai išgėrusi. Nekas, 162 9| Teks jau eiti, - pas duris ji dar atsisuko. - Labanaktis. 163 9| Eik po velnių!~ Ji ir nuėjo.~ Arklio pasigedo 164 9| atgal su juom nebegrįžti. Jį parvešiąs bet kas, kad ir 165 9| plavinėjantį viršininką. Paguodė jį ir pasisiūlė palydėti pas 166 9| Doveikos bagočiaus, kad jį kur degloji išknistų.~ - 167 9| Atiduosiu Veronikai į rankas. Ji jau žinos, ką daryt.~ 168 9| stiprion švieson. Laurynas jį laikė, apsikabinęs per strėnas, 169 9| Petras sėdėjo priešais, tad į jį pirmiausia ir kreipėsi, 170 9| apsidairė. Linksmi veidai jį sutiko iš visų pusių. Ir 171 9| Nuje. O, kad taip dabar jį į kūčiukę, pas žaląsias, 172 9| vis vien. Ir biesas atjojo jį čia.~ - Kuo jūs mane 173 9| prikabinti kliaudžių ras visad. Ji rimtai papyko ant Doveikos 174 9| Šeimininkė būtinai prašė jį pavėžėti.~ - Palik tik 175 9| jei ne tyrelio velnias jį atjojęs? Plėšikas būtų pinigus 176 10| sakė tiesą apie dukterį. Ji buvo lygiai tvirta, kaip 177 10| kad neišverstų staktų. Ji galėjo turėti ir trisdešimt, 178 10| klastingai delnu suviliota, ji ūmai pasilenkė ir stvėrė 179 10| Lovį duok, lovį! - subliuvo ji bernui, dar vis neperprantančiam, 180 10| visas pelkių ir miškų žoles. Ji mokėjo atsodyti rožę. užkalbėti 181 10| nebuvo per daug, - suramino jį klebonas.~ Suvargęs piemenėlis, 182 10| leisdamas dūmus iš pypkės. Ji daužė kultuve, pasikaišius 183 10| ne pjovimui užleista.~ Ji ir nerijo daugiau, rodos, 184 10| pažįsti tą? Ar pažintum jį, jei parodyčiau?~ - Pa, 185 10| lauko, kartais pasigaudavo jį ant rankų.~ - Eikš, panešiosiu 186 10| rasojo palaiminga drėgme, ir ji buvo laiminga.~ Ir seniai 187 10| namie tokia šeimininkė. Ji dirbo už dvi samdytas mergas, 188 10| metų. Savo gyvenimo būdo ji nepakeitė. Sūnus augo, augo 189 10| buvo, žinojo tik Doveika. Ji kaupė pinigus, o leido vyras. 190 10| jie nemažėjo. Ne. Tiek jau ji išmanė.~ Nemažėjo jie 191 10| mažai betrūko. Vieną dieną jį išrinko ir patvirtino. Jis 192 11| arkliai. Išdaigi mintis jį suėmė, ir jis nusijuokė, 193 11| ranką prie lango. Pastumti jį, praverti, pagauti mergaitės 194 11| rankos. Jeigu ne sesuo, jei ji viena miegotų savo kambarėlyje, 195 11| kritusi už ančio, degino jį geismo ugnis, karštu garu 196 11| vežimą, pagriebė vadžias, kas jį buvo taip galingai ir nenuslepiamai 197 11| akis ir užėmusi žadą. Jei ji nebepasikartojanti - tai 198 11| varstymas ar girdėtųsi? Kažin ar ji jau atsikėlė? Kur ji kelsis, 199 11| ar ji jau atsikėlė? Kur ji kelsis, ir ko jai keltis? 200 11| kelsis, ir ko jai keltis? Ji guli išsitiesusi, išmetusi 201 11| šypsniui, lyg šnabždesiui. Ką ji galvoja, ką mano šiuo metu? 202 11| ką mano šiuo metu? O jei ji žinotų, ką aš manau apie 203 11| manau apie ją šiuo metu? Jei ji žinotų? Ar išsigąstų? Kažin... 204 11| mūro sienos stiprumą.~ Jį kalbino žmogėnas iš pamiškės 205 11| Vaikyštis spoksojo visą laiką į jį, ir tik vėliau atsiminė, 206 11| dori kaimo darbininkai. Ir ji keldavosi ir skubėdavo žemyn 207 11| nieks nepasakys. Ir kaip ji atrodė toje patalpoje, dvelkiančioje 208 11| atsiduodančioje sukartusiu pienu? Ar ji dėvėjo taip pat baltu palaidiniu 209 11| vasarą. Atslūgus vandeniui, jį suko garo katilas. Aukštas 210 11| pats Špicas, ir Tilius, jį pažinęs, nejučiom sulėtino 211 11| Ė, Tilius! - mojo, jį pamatę, vyrai.~ - Kurgi 212 11| Perduosiu. Gerai, - staiga jį persmelkė purtanti, kaip 213 11| sraute, ir tai buvo akimirka, jį ūmai nukėlusi į prietemą 214 11| laikraštį į šalį, viena ranka jį prispaudė, lyg saugodamas, 215 11| Agotėlė turbūt to ir telaukė. Ji pasirodė ir išplaukė begarsiais 216 11| kliuksėjimai stikluose. Ji vos kyšojo virš prekystalio. 217 11| Priešingai negu viršininkas, ji turėjo tokią gausybę plaukų, 218 11| Prašau.~ Kur ji tau nežinos, toks dailumėlis, 219 11| baksnojo tai tą, tai kitą, ir ji kalbėjo, minėdama tokius 220 11| Namiškiai nudžiugo, jį pamatę. Kumelei atnešė šviežio 221 11| aplinka. Brolis jau baigė jį pasivyti ūgiu, ir įdegę 222 11| kelis kartus apsuko aplink. Ji tik žiopčiojo, gaudė orą, 223 11| ateisiu. Temstant... Tada... Ji kramtė lūpas ir sunkiai 224 12| atkrapenęs prie griovio ir ten jį apnešė dulkėmis nužviegusi 225 12| galima pasiusti vasarą. Bet ji vaiko metų atsikėlė su tėvais, 226 12| tėviške, nes nieko kito ji nebeatsiminė kaip reikiant. 227 12| ilgesiui. Ir tokiam, kuriam ji neturėjo nė vardo, nė apybraižų. 228 12| aukštai pakeltos sėdynės. Ji sėdėjo ir laukė. Žmogus 229 12| skaityti, panele, moki? Ji mokėjo. Ir perskaitė gelsvai 230 12| užgijusios žaizdos randai. Ji pabudo. Lipo iš vežimo ir 231 12| nenumaldomai saldaus gėlimo. Ji prisiminė, kad reikia užmokėti, 232 12| vien pakeliui buvo.~ Ji norėjo prasitarti, kad tai 233 12| toks va, čia, lipa, kad jį kur pavietrė. Nugis, jeigu 234 12| ir alaus išgerčiau.~ Ji vėl siekė piniginės, ir 235 12| Išgerkit alaus, - ji sugraibė sunkų puslitį.~ - 236 12| Rėmuo taip degina, kad jį kur nelaboji. Ir pasakysiu, 237 12| nežinojai. Neklausykit jos, ką ji plepa. Tuoj ateis mama.~ - 238 12| rūpinosi Gužo moterys, lyg ji būtų jų sesuo ar duktė, 239 12| paruošimu. Tą pat vakarą jau ji spėjo sužinoti beveik viską, 240 12| suartėję iš visų pusių, jog ji jautėsi esanti viduryje 241 12| medžių pasivaikščioti... Ji sėdėjo ir sėdėjo mėšlavežiuose 242 12| savarankaus gyvenimo rytą.~ Ji atsirado naktį ir pakilus 243 12| panelė pasikėlė iš užustalės. Ji pastebėjo, kad jo ranka 244 12| Labai malonu, - padėkojo. Ji nutarė, kad viršaičio ir 245 12| švarkelio kišenės, rodė jį esant raštingą. Avėjo rudais 246 12| marškinių apikaklės. Mieste jį galėjo palaikyti kokios 247 12| iškilimui savo staigumu, bet jį didvyriškai sutiko, nė nemanydamas 248 12| truputį išmanymo ir skonio. Ji galėjo naudotis raštinės 249 12| nepatyrusi, - naiviai prasitarė ji.~ - No, visgi mokykla. 250 12| inventorių. Jis manąs, kad čia ji buvusi reikalingiausia. 251 12| sukilo vidurin kaktos. ~ Ji išraudo. Ji norėjo apsisukti 252 12| kaktos. ~ Ji išraudo. Ji norėjo apsisukti ir išbėgti 253 12| šnekiuosius kaimynus. Staiga ji pajuto gaižią neapykantą 254 12| gerklės viduryje, tartum ji būtų apsivalgiusi sacharinu 255 12| pasaldintais obuolių virėsiais. Ji pažvelgė į jo mažas ir darbo 256 12| uogą murkt prarytų. Tegul ji langus gerai užsidaro nakčiai. 257 12| atlupti lubų lentas.~ Ji laikėsi, dantis sukąsdama, 258 12| šlykštynė ožys.~ Ir ko ji čia atvažiavo? Kodėl ji 259 12| ji čia atvažiavo? Kodėl ji nesipriešino, kodėl pati, 260 12| referentų ar instruktorių ji negalėjo šilčiau pasižiūrėti 261 12| Visos, išskyrus ją, nors ji buvo laikoma gražiausia 262 12| nesiekią berniukai.~ Ji niekad negalėjo pasirinkti, 263 12| atliekama ir nebereikalinga. Ji darė tai, ko nenorėjo. Taip 264 12| žingsnyje duodami save pajusti. Ji nepamėgo jų ir neįprato 265 12| jų ir neįprato prie jų. Ji vylėsi ištrūkti, sulaukusi 266 12| geresniam. Ir tada, kai ji buvo pačiame laukimo įkaityje, 267 12| kad tai tik laikinai, kad ji nelaikytų pažeminimu tokios 268 12| ir išleisti specialistų. Ji laikoma pirma kandidate, 269 12| Rinktis nebuvo iš ko. Laukti ji negalėjo. Tėvų žvilgsniai 270 12| prie mokyklos ir pas tetą ji galėjo pigiai prasiversti. 271 12| gimnaziją ir siekti aukščiau, ji tegalėjo svajoti taip pat 272 12| buvo jų progimnazijoje. Ji mokėsi gerai, buvo atleidžiama 273 12| klasei.~ Vargšai tėvai. Ką ji galėjo jiems nusiųsti? Nors 274 12| galėjo jiems nusiųsti? Nors ji ryžosi spaustis ir pasidaryti 275 12| šviesą prie to. Pragyventi ji galėjo už niekus. Tik atsimenant, 276 12| niekus. Tik atsimenant, jog ji atvažiavo pusplikė, ir lagaminuose 277 12| Neviltis ją gniuždė vietoje. Ji jautėsi įmesta gilion duobėn, 278 12| neperlipama, neperlendama. Ji neįžvelgė niekur spragos. 279 12| Iš savo aukšto kambarėlio ji galėjo nuklysti medžių viršūnėmis 280 12| deginę žmones.~ Ak ne. Ji verkė, įsikniaubus pagalvin, 281 12| rūbai ir visa kita? Prieš ką ji galėjo pasirodyti? Suvažiuojantiems 282 12| Suvažiuojantiems pieninėn vyrukams ji ir taip atrodė per gerai 283 12| numirs ar susilaužys ranką, ji pati spės nunokti ir galės 284 12| kampučio špitolėje. Ir gerai. Ji neis niekur. Ji nesirodys. 285 12| Ir gerai. Ji neis niekur. Ji nesirodys. Užėjus rudeniui, 286 12| artėjant baisiajai žiemai, ji išeis ieškoti ano šiurpulingojo 287 12| pasimaudys, pasivolios saulėje. Ji surado gilų duburėlį smėlėtu 288 12| viskam. Ir tegul žinosi. Ji ir valgiu nesirūpino, kad 289 12| Šolumas iš savo įstaigos jį išleisdavo taip puikiai 290 12| gimnazistėms jis patiko. Apie jį svajojo ir dūsavo, sulaukusios 291 12| jų širdžių graudinti.~ Ji nenorėjo nieko prisiminti 292 12| nustumiant paskutinėn vieton. Ji ir pasiliko, kaip buvusi, 293 13| turbūt skaitė savo kambary. Ji nesikėlė su aušra, ji galėjo 294 13| kambary. Ji nesikėlė su aušra, ji galėjo vakaroti ir tokiu 295 13| trečią ryto jau šviesu.~ Ji nė lango neužsidengusi, 296 13| Jis leidosi pakalnėn, jį traukė iš ten, iš apačios, 297 13| troškiai tamsios daubos. Jį stūmė, jį judino iš vielos 298 13| tamsios daubos. Jį stūmė, jį judino iš vielos ir tada 299 13| atplėšta miglos skiautė. Ir jį pasitiko.~ - Maniau, 300 13| Maniau, kad nebeateisi.~ Ji sėdėjusi ir laukusi. Ji 301 13| Ji sėdėjusi ir laukusi. Ji girdėjusi jo žingsnius. 302 13| girdėjusi jo žingsnius. Ji mačiusi jo cigaretės ugnelę, 303 13| leidžiantis pakalnėn liepų keliu. Ji visa tai matė ir girdėjo.~ - 304 13| išsišukuotų!~ - Bene ji šukuojasi? Apsileidusi kaip 305 13| išgrūdęs.~ - Mama sakė, kad ji pati netrukus išeisianti. 306 13| Aš tau pabarstysiu, - ji bandė pasiekti jo plaukus 307 13| parietė kojas ir bandė jį palenkti žemyn. Jis įsiręžė 308 13| Jis įsiręžė ir sukosi. Ji skriejo oru kaip karuselėje, 309 13| oru kaip karuselėje, ir ji buvo lygiai tokia mergaitė, 310 13| suplėšyti kevalą ir išsilieti. Ji staiga neteko iškalbos, 311 13| panorėjo neklausdamas, ar ji sutinka, ar ne. Ir jis nieko 312 13| laikyti jos rankas.~ Ji alsavo, lyg būtų bėgusi 313 13| būtų bėgusi ir skubėjusi. Ji nesuvokė, kad tai, kas darosi 314 13| taip neaiškiai ir miglotai. Ji baigė praeiti paskutinę 315 13| savo vaikystės valandą. Ji drebėjo visais sąnariais. 316 13| mus ištrinks. Bėkim!~ Ji pasileido pirma, tempdama 317 13| pasileido pirma, tempdama jį už rankos per kiemą ir, 318 13| sukąstais dantimis, lyg ji būtų stengusis sulaikyti 319 13| liūgneliai tiško, vydamiesi jį visu pločiu.~ Tilius 320 13| rytmetį, panašų į šį. Kai ji trynė užmiegotas akis, kuriose 321 13| paliekąs pėdas purioje žemėje, jį tolino, tolino. Jis buvo 322 13| turėtų būti ten. Ten traukė jį.~ Arkliai, išgirdę dūžius 323 13| guolį. Akmeninė miego ranka jį užslėgė tuo pačiu akimoju. 324 13| kai ją palieka žemėje. Ji žemėje tik tol, kol užauga, 325 13| minkštos buvusi šeimininkė. Bet ji pasakiusi šitaip: duočiau 326 13| nubraukė plaukus nuo akių. Ji jautėsi ne mažiau svarbi 327 13| Jis sutraukė vadžias, ji pasivijo ir kiūktelėjo į 328 13| nusukti į priešingas puses. Ji avėjo be kojinių lengvas, 329 13| To aš nežinau. ~ Ji uždainavo: ~ Pasisėjau 330 13| žangiau patraukė dobiliena. Ji supo kojas ratų gale. Tekiniai 331 13| nežymiai pakreipė galvą. Ji buvo pasilenkusi ir dantimis 332 13| nusijuokė. Jeigu taip, tai ji bėgsianti ruošti užkandžių 333 13| Nėra ko sakyti, kad ji sugeba dailiai pasikraipyti 334 13| į tai būtų pasižiūrėjęs? Ji skriste nuskrido per kiemą, 335 13| mėtė į vežimą. O trąšos jį apšildė. Viršutinį pavyko 336 13| Pažiūrėsiu kokių nors vaistų, - ji griebė už rankovės ir tempėsi 337 13| per priemenę ir virtuvę ji vedėsi toliau. Tilius pamatė 338 13| viskas būtų kritę iš rankų. Ji šaukė:~ - Eikš čia!~ - 339 13| trejos durys iš jo šakojosi, ji stovėjo prie atdaros spintelės 340 13| nesikeikiant ir neperdedant? Ji nėra mačiusi žaizdų.~ 341 13| pritaikyti rankoms ir pirštams. Ji paėmė tvarsčio ritinėlį, 342 13| Bet ranka vis tiek judėjo. Ji paėmė su antrąja ir atrėmė 343 13| užglemžusius kambarį ir padariusius jį kaip šiltnamio kampelį. 344 13| esančios sienos aptamsintame. Ji sėdėjo už stalelio, užmetusi 345 13| jos kaktą ir ausis, kai ji darbavosi pasilenkusi ir 346 13| rietėsi atgal. Kilo noras jį sugriebus išrauti. Juk dar 347 13| jau plaukai pradeda žilti. Ji knebinėjosi, pabaigė darbą 348 13| Prašau labai, ponuli.~ Ji pakreipė galvą, kaip ir 349 13| Pamažu jos prasivėrė, ir ji juokėsi plačiai nušvisdama 350 14| persisvėrusi, stovėjo Agnė. Ji žiūrėjo į vandenį ir laukė.~ 351 14| neateis ir jos neišgelbės, ji šoks į patiltės duburį ir 352 14| apsvarstyti, ar verta, ar ten ji rimtai galvoja. O jei mergaitės 353 14| apsvilintos. Jos abi su Agne - ji vėl pasižiūrėjo į seserį - 354 14| tučtuojau norinti pasiimti. Ji,vyriausia tėvo sesuo, Agnės 355 14| ir namus prie bažnyčios. Ji tad norinti pasiimti mergaitę, 356 14| padėdamos. Ją išleistų už vyro. Ji jau turinti numačiusi padorų 357 14| ją išlaikė padėtyje. kad ji nesijautė, ar gyva, ar mirusi. 358 14| Nu jau, nu jau?~ Ji išlėkė pro duris ir, sukritusi 359 14| trūksta ten, pas krikštomočią. Ji aiškiai žinojo viena: turi 360 14| ten, kur jos mylimasis. Ji turi pasilikti čia, kur 361 14| vis aukščiau ir aukščiau. Ji tikėjo tokiu gyvenimu ir 362 14| nesulaikomu veržimusi į saulę ji buvo pasišokusi ir atsiplėšusi 363 14| kvaila ir vaikiškai menka. Ji turėjo pasilikti čia, nes 364 14| nes čia jos numylėtas. Ji turėjo būti taip arti jo, 365 14| sulaukusi, kristi jo glėbin. Ji turėjo būti ten, kur jis, 366 14| jos laukianti laimė. Nieko ji nežino, nieko ji nebeišmano 367 14| Nieko ji nežino, nieko ji nebeišmano ir nieko nebeatsimena, 368 14| nieko nebeatsimena, tartum ji jau būtų pasiekusi šimtą 369 14| nesiūlo laimių, kai laimę jau ji pati laikė savo rankose, 370 14| karštai, taip kietai, kad ji begalėjo tik numirti. Ir 371 14| nieko kito.~ Visą dieną ji buvo nešama tų karštų vaidinių, 372 14| jai vienai bus per daug ir ji neištvers. Milė šypsojosi 373 14| netrukdoma, niekam nekliudydama, ji dainavo savo ilgesį ir meilę. 374 14| Karštligiškai blizgančiom akim, ji žvelgė anapus upės, kur 375 14| didelių tvirtų rankų mostai. Ji spėliojo, ką jis veikia 376 14| atskirti jo balsą. Jo balsą ji būtų atskyrusi iš tūkstančių, 377 14| tūkstančių, iš viso pasaulio. Ir ji žinojo, kad jo žvilgsniai 378 14| pusiaukely susitinka.~ Ji nebegalėjo ištverti namie, 379 14| gerai viskas pavykę. Vakaro ji laukė kaip išganymo, vakaras 380 14| jai suraminimą. Nevažiuos ji ten, tegul nemano, kad taip 381 14| nemano, kad taip lengvai ji duosis suvystoma tartum 382 14| apgaunama vylingais pažadais. Ji nieko neprašė, nes ji pati 383 14| pažadais. Ji nieko neprašė, nes ji pati turėjo viską. Meilė 384 14| kita yra niekai. Staiga ji prisiminė, kaip mama sakė, 385 14| Ją pagavo nuožmus pyktis. Ji pasijuto baisiausiai įžeista 386 14| siela tėra viena, reikalą. Ji laikė tai nuoskauda tam, 387 14| nuoskauda tam, kurį jau ji buvo pasirinkusi ir be kurio 388 14| kito.~ Ežios takeliu ji nusileido pakalnėn. Ji žinojo, 389 14| takeliu ji nusileido pakalnėn. Ji žinojo, kad jos pasiges 390 14| ieškos. Bet Milė pasakys, kad ji nuėjo pas eigulį. Ji šiandien 391 14| kad ji nuėjo pas eigulį. Ji šiandien tokia gera. Bet 392 14| tokia gera. Bet tegul. Ar ji turi vien tik klausyti ir 393 14| ir pildyti kitų užmačias? Ji vaikščiojo paupio pievute, 394 14| pasiilgusi. Tik jis nežino, kokia ji vargšė ir nelaiminga. Todėl 395 14| Todėl ir turi jis ateiti. Ji stovėjo ant tilto ir laukė.~ - 396 14| Jos keliai suvirpo. Ji buvo per daug nukamuota 397 14| jo pusėn. Po valandėlės ji sušnabždėjo:~ - Eikim 398 14| rugiais, jie susėdo, ir ji pasiskundė:~ - Mane nori 399 14| bjaurus! - protestuodama ji atsitraukė, palikdama pusės 400 14| tetulytės darys?~ - Tikrai? - ji vėl prisiglaudė ir užmetė 401 14| neviltis ją buvo suėmusi, kaip ji verkusi ir net pasiskandinti 402 14| myli?~ - Agne?~ Ar ji ko nors klausė? Ji šnabždėjo 403 14| Ar ji ko nors klausė? Ji šnabždėjo taip sau. Ji nereikalavo 404 14| Ji šnabždėjo taip sau. Ji nereikalavo jokių priesaikų 405 14| priesaikų ir patvirtinimų. Ji tikėjo viskuom ir kitaip 406 14| viskuom ir kitaip negalėjo. Ji tebebuvo dar tokia jauna, 407 14| širdyje. Išskėstomis rankomis ji bėgo pasitikti savo mylimojo.~ 408 14| savo pasirinkimo puikumu, ji apsisuko, įsisprendusi į 409 14| įsisprendusi į šonus, ir paduskeno jį už marškinių.~ - Nusispjauti, 410 14| Bet kokių. Aš užuodžiu, - ji apžiūrinėjo ranką, pilna 411 14| galvoj vaistų lentynėlę. Ji gal nuspėjo teisingai, tik 412 14| Jiedu atsisveikino, nes ji prisiminė motiną ir jos 413 14| buvo netekę savo aštrumo ir ji pati prisisėmusi narsos 414 14| jo palikti batai. Parvežė jį iš Biručio malūno tuose 415 14| kur gulėjo tėvo galva. Jį parvežė sustingusį, atšalusį 416 14| jau buvo miręs, kai atrado jį gulintį. Kas jį traukė atidaryti 417 14| kai atrado jį gulintį. Kas jį traukė atidaryti malūno 418 14| maišą. Kai miltai užsikimšo, jį pradėjo šaukti. Paskui pamatė 419 14| gulėjo negyvas. Taip nusakė jį atvežę, patsai Birutis ir 420 14| kasyklose. po kalnais. Ten jį apimdavęs tokis liūdnumas, 421 14| tik bėgo. Peršautu petim jį nešė arklys tol, kol pajėgė 422 14| užimti jo vietą. Visi už jį jaunesni, o motina prispausta 423 14| buvo numesta užpakalin. Ji buvo perlėkta šuoliu, peršokta 424 14| debesų ir nakties.~ Ir jį tokį didelį jis pats išaugino 425 14| skaitytų aprašymų. Knygos jį buvo apgadinusios, duodamos 426 14| akiračio siaurumu, kaip tik ji puikiausiai tarpo jo užbrėžtame 427 14| ištverti iki kariuomenės. Ji kilo prieš akis ir tuo pačiu 428 14| pasiūlymą jis gavo. Ir galėjo jį tuojau pasiųsti po velnių. 429 14| pakraščiais. Vienas įvykėlis jį galutinai nustatė prieš 430 14| kareiviu? Fi, čiu!~ - Ką ji sakė? - įsikibdama tvirčiau 431 14| tūnota ne vien raumenyse. Į jį žvelgė lūkestingos akys. 432 14| ilgėjosi ir tiesė rankas į jį. Tereikėjo tik nueiti ir 433 14| saulės lanką, svyrantį žemyn. Ji nusileidžia, ir šešėliai 434 14| naktis užeina.~ O ten ji stovi ant tilto ir laukia.~ 435 15| degtienės taurelėje. Ir į ūsus ji taikė įsivelti nesirūpindama, 436 15| Jeigu nori žinoti, tai man ji šiemet itin bus pravarti. 437 15| išspręsti. Šitoji jau pradėjo jį varginti. Nors kas čia tokio, 438 15| šiol nepagadino. Taigi kad jį pasilaikius ir paruošus 439 15| ūkiui. Na, žinoma, ne tam ji, kad turkštųsi kiaulidėse 440 15| galėtų būti, kad kas drįstų jį apgauti ar netinkamai pasielgti, 441 15| nupirko. Ir dar daugiau, ko ji neprašė, bet kas, jo nuomone, 442 15| toks keistas šypsnys, lyg ji žinotų dar daugiau. Lyg 443 15| žinotų dar daugiau. Lyg ji būtų kuo nors dėta toje 444 15| ir atsikėlęs išeiti. Bet ji atsikėlė pirmiau, dar pridurdama:~ - 445 15| nebegalės gyventi.~ Kažin kas jį graužė, kas įsimetė užantin 446 15| blogo nepadarė, bet sau? Kas jį pastūmėjo ir privertė pasilikti 447 15| ir planavo ką kita? Kas jį užsiundė ant prižiūrėtojo, 448 15| vachmistrai? Ir dar tokį, kai jį galėjo net vaikas sudoroti?~ 449 15| atsileidusi ir pavakary, kai jį užkalbino Laurynas, atrėmęs 450 15| medaus laižysi tik tiek, kiek ji duos pati, atkišusi korį. 451 15| duos pati, atkišusi korį. Ji kyštels, kada nori, ir atitrauks 452 15| neišsispjaudysi veikiai. Ana kur ji pati.~ Pamiškės taku 453 15| ateinančius ir nebeišeinančius? Ir jį patį. Ir šeimininkę. Jos 454 15| darganų ir purvynų.~ Ji jau bent žinojo, ko atėjusi. 455 15| krypo į ją - ir taip, tartum ji būtų į vyno stiklinę įvarvinusi 456 15| kietai sudirbta ranka, kai ji buvo ją pasigriebusi ir 457 15| po velnių, manyti, kad ji per jauna ir per puiki žmona 458 16| daryti, bet Petras jau buvo jį pasičiupęs už peties ir 459 16| samanos velėnas. Vietomis ji buvo tik upelis, susiaurėjusi 460 16| beveik nejaučiama srove ji traukė vandenį iš tyrelio 461 16| skubančius prasiirti debesis. Į jį leidosi ančių būriai. Kvykavo 462 16| Lietuvos ateities laidas. Ji išsaugos krašto grožį ir 463 16| Manau, kad teks dar pas jį užsukti.~ - Nepatogu.~ - 464 16| jau turėtų būti blogas? Jį skyrė, tai kaip neužims 465 16| Reikia būtinai. O kur actas? Ji išbėgo į kiemą ir apsidairiusi 466 16| žvyrą ir čiuoždamas per jį, sustojo. Šoferis iššokęs 467 16| padėjėju, jaunu, smagiu vyru. Į jį visi kreipėsi ir vadino 468 16| Turim eiti, - viršaitis jį kumščiojo pašonėn ir pusbalsiu 469 17| įsismaginti.~ Tiliui ji viską atpasakojo iš naujo. 470 17| į akis. Doveikai, tai ji maniusi, jog pečius sudaužys, 471 17| prisisegti. Ar tikrai jau ji tokia graži, Tiliau?~ - 472 17| Ar aš sakau, kad ji bjauri? Nieko bobelė.~ - 473 17| Nieko. Taip... - ji patempė lūpą. - Būčiau ir 474 17| pamatęs ir taip primušęs jį, kaip nežinau ką.~ - 475 17| nežinau ką.~ - Už ką aš jį mušiu?~ - Už ką? Tai 476 17| daryčiau be tavęs, - ir ji glaudėsi taip kietai ir 477 17| baltas marškas apačioje.~ Ji dar kai ką atsiminė. Ji 478 17| Ji dar kai ką atsiminė. Ji buvo kiaurai perlieta kaip 479 17| Monika taip pat. Žinai, ką ji sakė? Kad tu toks vyras, 480 17| Taip, visą laiką. Ji skundėsi man, kad liūdna 481 17| jau jai atsibodę. Ir kad ji norėtų? Ko ji norėtų? Ji 482 17| atsibodę. Ir kad ji norėtų? Ko ji norėtų? Ji pati nebežino 483 17| ji norėtų? Ko ji norėtų? Ji pati nebežino ko. Taip, 484 17| pati nebežino ko. Taip, ji dar sakė, kad gera esą man, 485 17| tebespingsi jos lange. Kada ji beužmigs, jei jau aušra 486 17| kol gyveno senoji. Kol ji savo juodą ranką laikė uždėjusi 487 17| žilos tėviškės. Ir gerai ji darė, kad taip ilgai gyveno, 488 17| viena ir nenorėdama mirti. Ji gerai atliko savo užduotį, 489 17| jai nieks nepasakė, kol ji gyveno ir ėjo savo įprastinį 490 17| savo įprastinį kelia. Bet ji žinojo, kad jos pasiges, 491 17| ir todėl kantriai išnešė. Ji ne tik neprašė nieko iš 492 17| dešinės. Jis buvo valdininkas, ji gerbė ir jo bijojo. O rūpesčiai 493 17| Vargina, didžiai vargina.~ Jį viešai suniekino tasai bjaurus 494 17| medžių ir vandenų, kaip ji netilpo Basiuliškių ir Virsnių 495 17| Virsnių žmonių širdyse. Ji siekė dar toliau, užkliūdama 496 17| ranką. Ir taip jau šilta, - ji spaudėsi prie sienos, išsisukdama 497 17| Ar jo ranka šilta? Jeigu ji taip pasakė, tai visai nepagalvojusi. 498 17| tai visai nepagalvojusi. Ji įšilusi nuo oro ir tvankos, 499 17| išeidami palieka nesmagumą.~ Ji visai negalvojo apie apskrities 500 17| pagatavas kojas nubučiuoti. O ji tai pavargusi, lai blogai