Part

 1    1|         Petras.~    - Taip. Ar tu mane laikai netinkamu miškų žinybai?
 2    1|     toliau. O ar negali būti, kad mane priima policijon?~    -
 3    1|           per didelis metų tarpas mane skirtų nuo tų, su kuriais
 4    1|         kad jį leido į mokslus, o mane prikinkė prie akėčių. Penkioliktus
 5    3|     suversiu. Ar man ne vis tiek? Mane pjauna bjaurus žagulys.
 6    4|        esi. Aš su draugais geriu. Mane myli ir vaišina. Stačią
 7    4|        paruoštas kepimui. Velniai mane griebtų - švariai pasidarbavo, -
 8    4|                  Duos į teismą, - manė vienas.~    - Tegul duoda.
 9    5|       rodžiau. Tai, vyručiai, kad mane išjuokė, kad suaižė - skudurėliai
10    6|            Tokiame tiktai miške - manė jis tada, tesilaiko plėšikai
11    6|            ir tu, ir tavo motina, mane baisiausiai keikiate. Rodos,
12    6|       mudu išgėrėm.~    - Tai jie mane lik erzino, begėdžiai, -
13    6|          rašo, kviečia, vadinasi, mane tarnybon, Pagėgių apskritin.
14    8|         sustojo.~    - Tu norėjai mane pabučiuoti. Aną vakarą...-
15    8|           tave pažįsta?~    - Jis mane areštavo.~    - Areštavo?
16    9|       išeiti šį pat vakarą. Galit mane atleisti. Man vis tiek.
17    9|      atjojo jį čia.~    - Kuo jūs mane laikot? Abstinentu ar blaivininku?
18    9|      mazgotė pasidarė. Šlubis mat manė priešingai, ne atgaivinti,
19   10| Paklauskit Šunkiškių Kaziūno. Jis mane siuntė, - ramiausiai atsakė
20   11|           akis mergiščia.- Imk ir mane kartu.~    - Gerai. Apsirenk
21   11|          tamsia, gilia duobe. Jis manė, kad kiekvienas suprastų
22   12|                Labą vakarą. Taip, mane atvežė.~    - Mums pasakė
23   12|         atsirado naktį ir pakilus manė, kad, be ją priglaudusios
24   12|        pat dieną iš namų. Jie jau manė sulaukę dienos, kai vaikai
25   13|                Palauk! Pavėžėk ir mane.~    Jis sutraukė vadžias,
26   13|      priešintis, nė spirtis. Nors manė, jog tai be reikalo. Tik
27   14|           ir ji pasiskundė:~    - Mane nori išvežti.~    - Kur
28   14|       nori pagrobti?~    - Motina mane nori atiduoti tetai. ~   
29   14|      įdegusio sprando.~    - Kaip mane matai.~    Nuo pradžios
30   14|            Aš nevažiuosiu. Juk tu mane myli?~    - Agne?~    Ar
31   14|    kalbėjo.~    - Ir kokia mintis mane buvo apėmusi. Aš ketinau
32   14|        ketinau tau kada pasakyti. Mane traukė po liepa. Aš norėjau
33   14|    Užsimerkiu ir matau, kaip neša mane. O varpai skambina, skambina...
34   14|        Išsisukti nebebuvo kaip. O manė nuslėpti, ir jau mažai betrūko,
35   15|   piemeniu ir baigsiu. Kažin, kur mane dės, kai nebepaslinksiu
36   15|        lindo į ausį. Bus lietaus, manė Laurynas keldamasis. Jis
37   16|          Daugumas buvo skautai ir manė niekur geriau nerasią savo
38   16|          Kaip neatims, kad uždarė mane į kalėjimą, ir varžytynes
39   17|          negirtas būdamas, norėjo mane apkabinti. Tik aš pasprukau.
40   17|     nesakiau tau, kaip jis norėjo mane pabučiuoti.~    - Ne, nesakei.~    -
41   17|           pro šalį.~    - Stebina mane.~    Ji ne juokais stebėjosi.
42   17|      laimės? Niekuomet. Tačiau ji mane, kad daugiausiai svėrė vaizdus
43   17|          greičiau, tuo geriau. Ji mane kad negera skubėti. Ir jis
44   17|         Ką mes galim žinoti? Tada mane išvarys.~    - Kas išvarys?~    -
45   17|        dar liks.~    Ji irgi taip manė, kad užteks~    Vestuvės
46   18|          kojomis. Taip geriau, ji manė, tokioje nukryžiavimo padėtyje.
47   18|     staigiai ir greičiau, negu ji manė. Jis atėjo savo laiku -
48   18|         tą jo begėdiška drąsą, ji manė, galėtų jį pasmaugti ir,
49   18|         malonus senelis buvo. Jis mane užkalbindavo, atėjęs prie
50   19|           nėra kaip. Užpjautų ten mane visi be peilio. Ne, ne...
51   20|         Aš skubėjau pas tave. Imk mane, mylėk mane...~    Tik valandą
52   20|         pas tave. Imk mane, mylėk mane...~    Tik valandą laiko?
53   20|         nematai?~    - Noriu, kad mane mylėtum.~    - Myliu.~    -
54   20|                Puiku. Tai tu myli mane?~    - Po velnių! Labai
55   20|                  Kvailuti. Jei tu mane myli, tai ko tau bijoti?
56   20|          naktį.~    - Tu sapnavai mane?~    - Ir ilgai po to negalėjau
57   20|                  Tu galvojai apie mane jau tada?~    - Ne. Negalvojau.
58   20|           bus praėjusi. Pabučiuok mane.~    Jiedu nusileido kopėčiomis
59   21|          Bet nėra kaip. Geriau tu mane palydėk.~    - Nenoriu.~    -
60   21|         taip maloniai žiūrėdavo į mane.~    - O dabar nebenori,
61   21|     vaikelis. Aš ne vaikelis, jei mane nori išleisti už vyro.~    -
62   21|          kur jis ėjo? Ir kaip jis mane susitvarkyti? Jis nieko
63   22|          daugiau žino. Sesuo irgi manė, kad Tilius čia daugiausia
64   22|      pasimaišo. Aš to negalėjau - mane kiti vertė. O tu gali. Ir
65   23|         mums negera taip?~    Jis manė, jog negalima žodžiu to
66   25|        prašviesėjimo grandinę? Ji manė, kad būtų geriausia pranykti.
67   25|          nepasidarė lengviau, bet manė pasielgusi teisingai. Ji
68   25|           tyrelio dievui. Ir Agnė manė, jog amžiams pasiliks jos
69   26|         tau prisireikė?~    - Tai mane liečia.~    - Tave? - eigulys
70   26|        žino, kur trankosi. Pamatė mane ariant ir užsuko.~    Aha.
71   26|       reikalai susimaizgo. Tilius manė, jog šiuo metu jam būtų
72   26|            Kad tu žinotumei, kaip mane skaudina vien tokia mintis,
73   26|     neištversiu tos nykumos, kuri mane būtinai apims, ir pasidarysiu
74   26|              Gal to nereikės? Jis manė gerai pasielgęs išvengdamas
75   26|         Kiek vėliau tu ateisi pas mane ir rasi viską paruošta mūsų
76   26|      jaunuoli mano.~    - Tai tik mane liečia, - naiviai pasakė
77   26|          arba žvalgu.~    - Ir tu mane paliksi dėl to, kad būtumei
78   26|          tą turėti?~    - Tu turi mane. Ar tau neužtenka?~    -
79   26|           kūdikio.~    - Kodėl tu mane myli? - laimės šiurpo persmelktas,
80   26|      sudejavo vaikinas.- Kodėl tu mane pasirinkai?~    - Tai visai
81   26|            Kas man?~    - Tu myli mane?~    - Tu žinai.~    - Mes
82   26|        remiamas sąžinės maudulio, manė darąs ne tą, ką reikėtų.
83   27|    nebesikeičiančia kryptimi. Jis manė, kad pavyks išlaikyti.~