Part

 1    1|         atlaikė, prisiplakęs prie žemės, spaudimo sutelkta jėga
 2    1|      pasėsiu. Sėtuvė traukia prie žemės. Buvau jau prastypęs, bet
 3    1|     Priauginau artojų, mergų. Tik žemės per mažai.~    - Žiu, ir
 4    2|   Užkliudys netyčia ir parmuš ant žemės. Atsirems į pirties kampą
 5    3|   Valdžiai pradėjus dalinti dvarų žemes, po metų kitų duobėtu miško
 6    3|     įstatymas, ir nebūtinai geros žemės - tai buvo matininkų kerštas
 7    3|           ranka peržegnojo gautas žemes. Keikdami visas komisijas
 8    3|           persodrintas bundančios žemės tvaiko, grūdo debesis pažeme,
 9    4|     juodalksnius prilenkdama prie žemės. Juodas miško lankas vis
10    4|         veršis permuštas kūle ant žemės ir išvydęs prie kaklo taikomus
11    4|          taboką. Žarijos biro ant žemės. Gulės jis lovoje ir visą
12    5|           ir rogučių, stačiai ant žemės išdėstytos sėklos, žolės,
13    6|         nenorint iš karto užlieti žemės putojančiu gaivalu. Minkštas
14    6|    blizgėjo vandeny. Traukdama iš žemės pašalo likučius, traukdama
15    7|               O kaimiečiai, kurių žemės bent pėda priėjo prie vandens,
16    7|         dryko nuo peties kone iki žemės. Visas šonas buvo kiaurai
17    7|           plaušinį ir nuleido ant žemės ryšulį. Katinas nėrė pro
18    7|        dar per tris sieksnius nuo žemės. Dar visa liuoba prieš akis, -
19    7|    smulkūs ir tik pasiturį. Visus žemės darbus gerai išmanė. Visą
20    7|       savo svajones, ir jos lėkė, žemės nesiekdamos, virš šiaudinių
21    7|          buvo susikrovę per žiemą žemės paviršiuje ir tapę nereikalingu
22    8|         Tiliau! - tramdė juos nuo žemės.~    - Dar, dar, mes nieko
23    9|          ir vėjas prisiploja prie žemės pakraščio krūmuose. Jis
24    9|        pakišti, pačios virsta ant žemės.~    - Jeigu gražios, tai
25   10|        išdaris jautis, nebespėja. Žemės turim daug, - skundėsi Striūna.~   
26   10|     tarbelę su raudonaisiais.~    Žemės tedirbo gal ketvirtąją dalį.
27   10|         jie galėjo susivokti savo žemės platybėse? O dirbamą visas
28   10|            Banda užderėjo - geros žemės neskundė. Išvėčius ir susėmus
29   10|       visad sunku skirtis su savo žemės vaisiais. Kol jie tavo klėty,
30   10|         Dievui, gaspadorius geros žemės nesigailėjo. Pats iškūliau,
31   11|       pažemėjusi, pasigūžusi prie žemės. Žalia veja klojosi išilgai
32   11|         sriautais sviro šakos iki žemės, ir galvą suimantis jų kvaptis,
33   12|   vienkiemio stogai, prigulę prie žemės, turtingi, ramūs ir sotūs,
34   12|        kai matininkai atėmė iš jo žemes, kai kiti, į tuos panašūs,
35   12|           Migla vertėsi tartum iš žemės vidurių, iš upės, paskandindama
36   12|  atsikelti ir pradėti gyventi ant žemės, kurią vyras, kaip savanoris,
37   12|          laipioją padangėmis, bet žemės nesiekią berniukai.~   
38   12|           nusileidęs sparnais ant žemės, tolydžio vis smilkdamas
39   13|                  Rūdis traukia iš žemės.~    - Žaibuoja.~    - Jei
40   13|   netrukus išeisianti. Jonas turi žemės pirkęs ir pradės ant savęs.
41   13|            ir, kai pastatė ją ant žemės, vargšė gaudė orą saujomis
42   13|         stogo ir baigė prisotinti žemės troškulį. Jonas, Doveikos
43   13|        garai kėlėsi iš pajudintos žemės kaip smilkalų dūmelis, ir
44   13|         toji Dievo dovana - tikri žemės obuoliai. Tik bulvė nemėgsta,
45   13|         antrasis, kurs gulėjo ant žemės, nesidavė vienu ypu atkeliamas.
46   14|         žvali ir įžvalgi, turinti žemės prie miestelio ir namus
47   14|           užkelti koją ant tokios žemės pėdos, iš kur viskas pasiekiama,
48   14|           raktas.~    Užaugęs ant žemės ir nuo mažens savarankiškai
49   14|     nebūtų išvengęs, pasilikdamas žemės paveldėtoju. Jos per mažai
50   15|    pabaigta.~    Dviejų savanorių žemes jis atpirko, ir niekas nepasakė,
51   15|          ir išvargęs jaunystę ant žemės. Visgi prisiprašė trečiam
52   15|          pirmą kartą uždėjusi ant žemės savo dailią koją. Neįgudusi,
53   15|            Naujakurius žlugdęs ir žemes iš jų atiminėjęs. Ką dar?
54   15|         ragu versdamas kurmrausį. Žemės skrido per jo galvą. Apšviestas
55   15| Apšviestas saulės, priplotas prie žemės, neūžauga, pritraukta koja
56   17|    šokinėja ir šakutės laksto ant žemės.~    - Gerai, matyt, buvo
57   17|   platumoje. Žara prisiplakė prie žemės, atšipinusi spindulių žėrėjimą,
58   17|    taisyklingu lanku apjuosiančią žemės plotelį. Pati stovėjo jo
59   17|          jauną, gražią žmoną. Juk žemės jis nenusineš. Ji teks kam
60   18|  sietuvoje - balsu, ateinančiu iš žemės krašto, tolybėje pasimetusiu,
61   18|           Ir valandėlei guldė ant žemės darbo įrankius ir žegnojosi.
62   18|          plaukė ir pripildė visas žemės duobeles kaip vanduo iš
63   19|        varpines, ar taip sau, nuo žemės pakilęs ir jo ausin įsimetęs
64   19|   geisdamas prisitraukti šviežaus žemės tvaiko. Jis buvo išsėmęs
65   20|  besvyrančia vis arčiau ir arčiau žemės. Rugiagėlių žvaigždės žibėjo
66   20|           apžvelgti apylinkę.~    Žemės šauksmas vėl stipriai buvo
67   20|           Madingas šūkis - turėti žemės. Jei ne paveldėtos, tai
68   20|     parengta pjūčiai. Ir nusalusi žemės širdis, išvarvinusi savo
69   20|          Teks kulti per du kartu. Žemės padaugėjo, pagerėjo sėkla
70   20|      žvilgsnyje, nuvargusiame nuo žemės gausos ir jos palaiminto
71   22|         man rūpėjo, tik nėra kaip žemės palikti.~    - Neilgam.
72   22|          vargti mažažemio kieman. Žemės ūkio mokykloje ji buvo išmokusi
73   23|  dvišakėje, per porą sieksnių nuo žemės. Suolai pavargusiems šokėjams
74   23|      neįsivaizduoja, - pakėlė nuo žemės sušiauštą galvą Krivickas
75   24|         jau kažin kas pakibo virš žemės ir kas kartas vis žemiau
76   25|       apyaušryje, sula merkiantis žemės pašalą, vėliau prasikalusią
77   25|          kaip paveldėtoja namų ir žemės, tai jaunikių muštinai neatsimuš.
78   26|     kietomis rankomis įsikirtęs į žemės auglių.~    Su nepasitikėjimu
79   26|           išgirdęs kristumei prie žemės, ir priglaustumei ausį lyg
80   27|         galva, ir jautė įšilusios žemės nenugalimą trauką. Jokia
81   27|  kliudydamas ir pargriaudamas ant žemės Moniką. Jis puolė ant ištiestos