Part

 1    1|            jei kuris jau per daug ėjo iš tvarkos. Bet keiksmas,
 2    2|        kasdieniniu skurdu. Viskas ėjo iš prievartos, iš amžino
 3    3|           jis pasikėlė žvaliai ir ėjo tiesiai, ir taip tiesiai,
 4    4|        vis trukdė. Su žydu išvien ėjo.~    - Ar ne išgama!~    -
 5    5|           kur į kiemą, - rinkėjas ėjo prie kito ir margino pakinktus
 6    5|      priekiniais dantimis. Paskui ėjo prie kito. Išbarstęs keletą
 7    5|    Ūkininkui pasirodžius, prie jo ėjo Lukošius, liesas apysenis
 8    6|          reikaluose. Jis ir dabar ėjo arti, tik svetimų dirvų.~   
 9    6|         Miškas augo, miškas kilo, ėjo žalyn, aiškyn. Jau išsiskyrė
10    6|      supilti kelią.~    Jis šilo. Ėjo atsisagstęs, paraitojęs
11    6|        nušvitusi palaukės spraga. Ėjo platyn, gilyn, pamažu iškeldama
12    7|        pirtelės pamatus. Krantais ėjo vyrai, apsiginklavę kartimis
13    7|      viskas kitaip ir buvo. Žuvis ėjo neršti grioviais net į laukus
14    8|           brastos vandenin. O kai ėjo siūbuojanti minia tris kartus
15    8| burbuliavimas tyrelyje dundėdamas ėjo per žemę, pranokdamas velyknakčio
16    8|          esama tokių valandų. Jie ėjo patys ir surado.~    Ir
17    9|           ir antrą kartą, kai jis ėjo su mergaite, ir tokia giedra,
18    9|         daugiau nieko. Jei kas ir ėjo, tai nuėjo savo keliu, ir
19   10|   sugiedoję adynas ir apsiliuobę, ėjo mušti peniukšlio. Čia vaikinas
20   10|             Vedėsi Striūnai ūkis. Ėjo nuo rankos gyvuliai. Jis
21   10|         elgesy. Storyn ir dukslyn ėjo, apniukusi, užgriuvusiom
22   10|           dūmai su siera iš nasrų ėjo? Lerva, tu lerva.~    -
23   10|            Lerva, tu lerva.~    - Ėjo dūmai...~    Daugiau nė
24   10|         apžėlęs ir dūmai iš nasrų ėjo.~    - Kokie dūmai?~    -
25   10|       šeimyna.~    Darbai sekėsi, ėjo nuo rankos. Pavasaris išaušo
26   10|         atidavė į mokyklas. Sūnus ėjo didelius mokslus. Ūkį vedė
27   12|         kraipytis į šonus. Arklys ėjo kaip jam patiko, išnaudodamas
28   12|        bet tai pajuto ir sustojęs ėjo ieškoti. Porą kartų, jau
29   12|         stabdė arklį kaimietis ir ėjo už artimiausių medžių pasivaikščioti...
30   13|         nebegali tiesiog.~    Jie ėjo susiglaudę. Jis laikė ją
31   13| nebegalėjo padėti šią minutę. Jis ėjo šalia didelis, pasviręs
32   14|    Knyginis, išskaitytas pasaulis ėjo savo ruožu šalia jo, tik
33   15|           pati.~    Pamiškės taku ėjo Doveikienė.~    Tilius nejučiom
34   16|        per šimtą vyrų. Ir dar vis ėjo. Miesto bedarbiai, moką
35   16|      brikutė ir iššokęs viršaitis ėjo ant tilto.~    - Ho, ho!
36   16|          ir liūnus. Augmenija jau ėjo skurdyn. Mažos, plačiai
37   16|    derliai ir masino. O žiemą čia ėjo kelias, ir čia taip neapsakomai
38   17|        nepasakė, kol ji gyveno ir ėjo savo įprastinį kelia. Bet
39   17| pakankamai vargo.~    Griovkasiai ėjo kitur ir rado. Raudonasis
40   17|        būtų, bet ne Doveikai. Jis ėjo tiesiai ir nesvyruodamas.
41   17|           įspirtas į blauzdą. Jis ėjo vis tiek prie savo. Visą
42   18|           tu mano! Senis iš proto ėjo kaskart didžiau.~    Ją
43   18|        pavalkus nuo sprando. Pati ėjo apluokan ir nerišama ir
44   18|          Ir jau nebekels. Eigulys ėjo kinkytis, daktaro. Nors
45   18|         tiksliai ir nuovokiai jis ėjo prie visko. Trumpam žodelyty
46   18|          traukė toji prietema, ji ėjo užsimerkusi ir pakilia širdim,
47   18|         ant pakilesnių pečių. Ten ėjo jis, iškėtęs galvą, susivėlusiais
48   18|          ir užimti savo vietą. Ji ėjo irgi ton pusėn, iki vieškelio,
49   19|           nugrimzdusi dugnan. Kas ėjo, išėjo bažnyčion, ir Veronika
50   19|         prieitų prie tvarkos. Jis ėjo ten nedrąsiai, lyg prasikaltėlis
51   20|       vertesnis už auksą.~    Jis ėjo toliau. Jis leidosi savo
52   20|         Laurynas. Jo nelaukdamas, ėjo šeimyninėn pasiimti vyno -
53   21|  Kultūrtechnikai ir dešimtininkai ėjo pirma, matuodami ir žiūrėdami
54   21|       geriau. Iš tikrųjų, kur jis ėjo? Ir kaip jis mane susitvarkyti?
55   21|         visada buvo sunku. Bet ji ėjo ir neatsisuko, ir nepamojavo.
56   21|           kalnelyje po pušim. Jis ėjo kaip į šventę ir šventišką
57   22|        siūlas. Bet kamuolys augo, ėjo didyn, storyn ir riedėjo.
58   22|          iki to. Jį šaukė, ir jis ėjo. Ir ėjo, vedamas vienui
59   22|          Jį šaukė, ir jis ėjo. Ir ėjo, vedamas vienui vieno balso -
60   23|       žaidžiant visu gyvenimu. Ji ėjo dalgio ašmenimis ir basomis
61   23|       akim negalėjai įžvelgti. Ji ėjo, panaudodama klastą ir visas
62   23|       nepaprasta. Juk jiedu vienu ėjo prieš visus. Ar ji dar atsimenanti
63   23|      prasti. Kol griovkasių gauja ėjo, siausdama pakluonėmis,
64   23|           Petrui lankas per pilvą ėjo - štai kas. Ir be reikalo
65   24|          kaimyno sodybai. Kėlėsi, ėjo, rinkosi. Iki aušros nieko
66   24|     nesuspėjo padaryti.~    Ugnis ėjo plačiu ruožu. Ir ne pažeme,
67   24|          ne samanomis ir žole. Ji ėjo eglių šakomis ir viršūnėmis.
68   24|    negaiškim. Dar kiti išris.~    Ėjo ir Baikštys. Ir kur jis
69   25|   krepšelį prižerti su kaupu, tad ėjo toliau, dairydamasi ir atsisveikindama.
70   25|       Laikrodis gerai ir tiksliai ėjo.~
71   27|  tikriausiu tą kelią, kuriuom jis ėjo. Tad kas čia galėjo atsitikti?
72   27|  važiuojančio ratais.~    Doveika ėjo namo. Jis grįžo iš kitos
73   27|   kelionėse. Po daugelio metų jis ėjo namo, ėjo atsikariauti savo
74   27|       daugelio metų jis ėjo namo, ėjo atsikariauti savo Basiuliškių.~   
75   27|          Jo niekas nesulaikė. Jis ėjo namo. Tesišildo prie ugnelės
76   27|    įstatymais. Ar jis ne įstatymų ėjo paremti sava ranka?~