Part

 1    1|              kad su pirštinėm. Vegi, mano...~    - Kam tau pirštinių,
 2    1|             nuplikusi būtų taip kaip mano. Kokie čia juokai? Ar nesupranti,
 3    1|             gražūs! O kad durni kaip mano čebatas, to per blizgėjimą
 4    1|       Negreitas jis parodyti tai, ką mano, bet ar jis taip mano iš
 5    1|             ką mano, bet ar jis taip mano iš tikrųjų? Aha, pigu spręsti
 6    3|             rogių koks kručas.~    - Mano blauzdos ne mužikams kapoti, -
 7    4|            užkaista. Suėdė, susprogo mano žemę. Ubagais paleido...~    -
 8    4|           kad Vilkiją kasa?~    - Ne mano, tegul kasa.~    Spiritą
 9    6|        pasiliks viena Gužienė. Ką ji mano? Ir ką mano Agnė? Ji greitai
10    6|           Gužienė. Ką ji mano? Ir ką mano Agnė? Ji greitai dingo nuo
11    6|        akimis.~    - Už ką? Varge tu mano... Aš galvojau priešingai,
12    9|              tolimas kaimynas.~    - Mano sartis tik padėkos, atsikratęs
13    9|       pareikalavo trumpai:~    - Kur mano arkliukas?~    - Žveng žirgelis
14    9|         ponai, o geriau pasakyk, kas mano arklį pavogė?~    - To tai
15    9|            kaip lydekos, dobilėli tu mano. Nereik nė kojos pakišti,
16    9|              O ar atsimeni, kaip pas mano tėvą žalmarges pliutinai?
17   11|       šnabždesiui. Ką ji galvoja, ką mano šiuo metu? O jei ji žinotų,
18   12|        kaimynės. O tų kaimynų, Dieve mano, taip visi pasiilgę!~   
19   12|                    Už ką dėkoti? Tai mano kaip ir darbas. Jeigu panelė
20   13|                  Eikš čia!~    - Kad mano kojos žeminuotos. Priminsiu, -
21   13|         peržengęs slenkstį.~    - Ir mano tokios. Kartu dirbome lauke.~   
22   15|           šioks toks valdybos narys. Mano sąskaiton.~    - Būčiau
23   16|            vaišes?~    - Žmonele, tu mano brangioji, - susigraudinęs
24   16|        kultūrtechnikų reikalas, o ne mano, popieriaus graužėjo, -
25   16|              Kokia daržinę?~    - Gi mano paties daržinę, ponali...~    -
26   16|            buvo viršaičiu, tai atėmė mano žemę, kurią buvau gavęs
27   16|          teisybę, kaip buvo. Teisybė mano pusėj - tą visi žino. Ir
28   16|             tą visi žino. Ir daržinė mano...~    - Aš čia nieko. Duokite
29   17|       paklausiau jo. Mieste, mieste, mano miela.~    - Matai koks
30   17|            kodėl? Eime į lovą, eime, mano mažule.~    - Palaukit,
31   17|                  Važiuokim, panelyt, mano trobelių pasižiūrėti, -
32   17|      liudininkais ir...~    - Ir jau mano žmonelė brangiausia būsi... ~   
33   17|               Pavažiuosim.~    - Jau mano pareiga sutvarkyti, kad
34   17|         tegul nekelia kojos, jei jis mano esąs gudresnis už savo tėvą,
35   18|          taip mylima žmona. Dieve tu mano! Senis iš proto ėjo kaskart
36   18|             pono nugarbstyti. Lygino mano šonus šermukšnine lazdele,
37   18|           norėdamas. Tai ar ne ponas mano? Kaip spėju, jau ir kunigas
38   18|             nieko.~    - Čia kaip ir mano. Pasakiau, kad reikia, ir
39   19|                    Gal jau pasibaigs mano vargai. Gal vieną dieną
40   19|      Tugaudis purtė galvą. Dievuliau mano, kad jis būtų toks kietas,
41   19|          būtų toks kietas, kaip kiti mano. Jam esą labai sunku. Jis
42   19|         Tėveliai brangūs, gimdytojai mano vieninteliai, ir taip toliau.
43   19|      griebsiu, tai bus griebta. Toks mano kraujas, matote. Aš daug
44   19|            jei norit žinoti. Bjaurus mano kraujas, nesigiriu. Nėra
45   19|            Aš nieko nebijau. Velnias mano draugas.~    Kai ji apsikabina,
46   19|        Nuruduos, nuruduuuooos - ~    Mano juoda kepurėlė~    Kaip
47   20|  išsigelbėjimo.~    - Mielas, mielas mano. Kur tu buvai, kur, pasakyk?
48   20|                     Atsakyk, Tiliau, mano mielas berniuk.~    Jis
49   20|         Negalvojau. Tai nebūtų tilpę mano vaizduotėje. Tai buvo per
50   21|     nepasikliauk, nes nežinai, ką ji mano ir ką sumanys ryt. Petras
51   21|      šluotražiu ir kad pasius aižyti mano kaulus. Tai rimtai pyksta
52   21|                   Tu ir nežinai, kad mano krikštomočia buvo atvažiavusi. ~   
53   22|             kelti? Tik ne jis. Dieve mano. Dalybų perviršis sviro
54   23|           girdi? Kitaip negali būti, mano mylimasai.~    Ji mokėjo
55   23|        dvaras kazokų - ~    Ir paėmė mano vyrą laidoką... ~    Man
56   23|          šitą: ~    Ištrūks, ištrūks mano vyras laidokas - ~    Ištrūks,
57   23|                     Ištrūks, ištrūks mano vyras laidokas - - - ~   
58   23|             žemę, o daržinė vis tiek mano. Nusigriaunu ir nusivežu
59   24|            girininkas.~    - Šulinys mano talpus.~    - Kai pradėsim
60   24|            Ir surietė į šunį. Širdis mano didelė, kaip arklio. Ir
61   24|     pasiliksiu. Dirbsiu kaip dirbęs. Mano rankos dar tvirtos. Dar
62   25|               E, čia pat. Žinai, kad mano kelias trumpas ir visada
63   25|              Tai jau nežinau, ką tas mano vyras ir beveiks? Bus jam
64   26|          Parodyk. Ir susuk man dūmą. Mano pirštai sugrubę, kad juos
65   26|            Nuruduos, nuruduos - ~    Mano juoda kepurėlė ~    Kaip
66   26|          padarysi, kad toks nelemtas mano būdas. Pačiam dėl to nesmagu.
67   26|            Kur ten.~    - Berniūkšti mano, tu net nenujauti, kokią
68   26|                   Tai mudu, jaunuoli mano.~    - Tai tik mane liečia, -
69   26|        velnystė... Tu supranti gerai mano padėtį.~    Ji sakėsi nesuprantanti.~   
70   26| išsigelbėjimo takelis.~    - Vėliau, mano mielas.~    - Vėliau...~    -
71   26|       galėsiu pasakyti, kad štai čia mano kūdikis?~    - Galėsi. Tik