Part

 1    3|   sausgėla...~    Doveikos piemuo Laurynas, mažai teuždirbęs savo kišenei,
 2    4|              nedraugiškai laikėsi Laurynas.~    - Ne dėl patikimo.
 3    4|      tutinėjo artyn. Tik šlubasis Laurynas kaip tyčia kietai įmigo.
 4    6|   liūgnelius.~    - O ten, matai, Laurynas su krytimi žuvauja, - rodė
 5    7|          pigiai susivokęs, jei ne Laurynas. Jį atrado paupy su krytimi
 6    7| neprapulsi. Eime, - narsiu vedėsi Laurynas. - Čia ponybei, o kaip mums,
 7    7|        Katinas nėrė pro tarpkojį. Laurynas nusikeikė. Garų debesėlis
 8    7|         duotų, - laižė rudus ūsus Laurynas.~    Beveik, sutiko Tilius,
 9    7|        svečiui, - aiškino reikalą Laurynas.~    - Čia mūsų gaspadorius, -
10    7|      Vyriokas tvoskė pilna burna. Laurynas kur pasisukdamas jam padėjo,
11    8|      jauni, visi gražūs, - atsakė Laurynas, girgždindamas savo lovelę.~    -
12    8|           tiek ten tos bėdos. Va, Laurynas jau seniai susidorojęs ir
13    8|           geidžia, - atsisakinėjo Laurynas.~    - Parsidrieksit perkarę,
14    8|           per dienų dienas namie. Laurynas žino, ką sako. Jis tiek
15    9|           šeimynos.~    Tačiau nė Laurynas, net nė Julė, visažinė,
16    9|     nejudėjęs, tai kiti išjudins. Laurynas išėjo iš savo kampo ir užkalbino
17    9|           Kaip nebėra? - įsižeidė Laurynas. - Kiek nori, gali gauti.~    -
18    9|         patekęs stiprion švieson. Laurynas jį laikė, apsikabinęs per
19    9|   užsiundydamas tą nenaudėlį. Bet Laurynas ją ramino. Bus gerai, vadinasi.
20    9|      išbugdė ir paguldė drangose. Laurynas pasiėmė vadžias ir botagą.~    -
21    9| susimildamas,- savo ruožtu įspėjo Laurynas.~    - Nebijok.~    Netruko
22   11|         buvo Doveika. Tik su juom Laurynas niovėsi, širdžiai mirtinai
23   12|        dar vis ant abejo. Maža ką Laurynas pripaisto.~    - Nemelavo
24   12|         pripaisto.~    - Nemelavo Laurynas, pons Doveika.~    - Ir
25   13|        būsi vyriausiu pabroliu, o Laurynas piršliu.~    - O tave pasiprašys
26   13|          ir nemigos nuosėdas.~    Laurynas iškumbrino su milžtuvėmis
27   13|           antri metai ant patalo. Laurynas galėtų patvirtinti, jog
28   15|        pavakary, kai jį užkalbino Laurynas, atrėmęs nugarą į vandens
29   15|  gūžtelėjo petim, pakraipė galvą. Laurynas tęsė: - Bet aš neisiu. Nenuvarys
30   15|        žinojo.~    - Doveika?~    Laurynas nusišnypštė nosį taip trankiai,
31   15|           ausį. Bus lietaus, manė Laurynas keldamasis. Jis prisiminė
32   18|     šienapjūvę. Iš pienines grįžo Laurynas ir, strapinėdamas savo vargana
33   18|         kalendoriaus lapelių.~    Laurynas vis turėjo ką papasakoti,
34   18|          juoktis ir šaipytis.~    Laurynas kilojo šaukštą ir nesiskubino.
35   18|           ko šaipytis! - užsimojo Laurynas pilnu šaukštu.~    - Nu
36   18|      leistis į tokius svarstymus. Laurynas kuisėsi savo kamaroje -
37   18|          aš tau pasakysiu, - mokė Laurynas.~    To jiems nieks nepasakęs,
38   18|              Palaukit, - sustabdė Laurynas. - Gal aš ką surasiu. ~   
39   20|        Tikriausiai jis ten.~    - Laurynas mums nepavojingas, - ji
40   20|            Važiuoja kažkas?~    - Laurynas grįžta iš lauko.~    - Taip.
41   20|     paleidęs kumelę, klibikščiavo Laurynas. Jo nelaukdamas, ėjo šeimyninėn
42   20|          visiems, pasakysiu. ~    Laurynas nubraukė rankove burna ir
43   22|          Kokie tai velnių šokiai? Laurynas tokių nepripažino. Bet Doveikos
44   22|           sprendė Tilius. Ir, kai Laurynas neatsiliepė, dar pridūrė: -
45   22|           kito. Jis patikėjo, kad Laurynas žino viską. Iš kur jis žino,
46   22|           jau gražiau, - džiūgavo Laurynas su kažin kokiu gaižiu gergždesiu,
47   24|   negaiškit. Pamokit kitiems.~    Laurynas krapinėjo ant kelio ir pasišokdamas
48   24|        drumstėsi pakraščiais.~    Laurynas pilna burna samprotavo,
49   24|       atgal, ir nebeišbėgtum.~    Laurynas pasigavo Tilių ir tvirtino
50   24|           šukų nuo Doveikos. Negi Laurynas ką nors nujaučia? Išsipaišinęs,
51   25|        kalbėjo toliau Milė. - Vis Laurynas nuperka, kai grįžta su pienu.~    -
52   25|         ir jis kaltas dėl to.~    Laurynas pripūtė Gužui miglos į akis.
53   26|       parankiui, kaip sakė šlubis Laurynas. Senis kai ką nuuodžia -
54   27|   Susikeikęs blykstelėjo lempute. Laurynas sėdėjo ant suolelio prie
55   27|           girdėjo plati apylinkė. Laurynas jį matė išeinantį su šautuvu
56   27|  užkalbino pro šalį einantis. Tai Laurynas pluošė, pasispirdamas savo
57   27|      nesipainiotų ant tako...~    Laurynas rūkė savo pypkutę, atsišliejęs
58   27|             Pala, pala...~    Tai Laurynas pasakė, skubėdamas kiek