Part

 501   17|             galvos. Buvo panašu, lyg ji verktų arba dantimis kandžiotų
 502   17|          pagultą ranką. Ne to, ne to ji nedarė. Ji svarstė ramiai
 503   17|              Ne to, ne to ji nedarė. Ji svarstė ramiai savo nueitąjį
 504   17|            stovėjo jo vidury. Išeiti ji negalėjo. Tik bandyti lipti
 505   17|          Prasmukti. Ir kur tada? Čia ji pali atėjo. Be piršlių ir
 506   17|            jai nebuvusių reikalingų. Ji atėjo čia ir apsigyveno,
 507   17|             širdimi to neatsisakoma. Ji galėjo sakyti, ką nori ir
 508   17|            nenuneigiama sau pačiai - ji pati norėjo.~    - Važiuokim,
 509   17|                    Stebina mane.~    Ji ne juokais stebėjosi. Doveika
 510   17|               tai kita štuka.~    Ar ji mėgstanti gėles?~    - Kur
 511   17|         grietinės nugriebimo punkte? Ji skaitė knygas, rašinėjo
 512   17|       turinčio pakeisti iš pagrindų. Ji laukė to, kas jai priklausė,
 513   17|         laukė to, kas jai priklausė, ji laukė tinkamos tarnybos
 514   17|           teisių siektų tik laukimu. Ji turėjo jau pačioje pradžioje
 515   17|      verčiantis vis gilyn ir niūryn, ji galėjo persižegnoti ir pasakyti
 516   17|             jai klojosi. Bet Doveika ji galėjo visiškai pasikliauti.
 517   17|       vienatvės, kurs darė visa, kad ji to nejaustų. Daug kartų
 518   17|              to nejaustų. Daug kartų ji lankėsi Basiuliškėse ir
 519   17|          grįždavo tartum pailsėjusi. Ji matė, kaip yra pratinama
 520   17|             ir negalėjo būti, kitaip ji ir negalvojo, kad bus. Viena
 521   17|            ne piršto nepajudins, jei ji jo meilę atstums. Ji buvo
 522   17|             jei ji jo meilę atstums. Ji buvo jau taip pripratusi
 523   17|              tuojau galėjo suraminti ji. Bet ūmai negalinti. Ji
 524   17|              ji. Bet ūmai negalinti. Ji turinti apsvarstyti, apsigalvoti,
 525   17|        apsvarstyti, apsigalvoti, nes ji labai rimtai žiūrinti į
 526   17|           labai rimtas reikalas.~    Ji parašė laišką į namus. Išdėstė
 527   17|            laimės? Niekuomet. Tačiau ji mane, kad daugiausiai svėrė
 528   17|        sužadėtuvėmis tą valanda, kai ji pareiškė sutinkanti. O vestuvės
 529   17|            Juo greičiau, tuo geriau. Ji mane kad negera skubėti.
 530   17|              Dėl tų pačių priežasčių ji buvo linkusi laikytis kuo
 531   17|           kad nematytų ir negirdėtų. Ji nė tėvų nenorėjo kviesti.~    -
 532   17|      dokumentų sudarymą? Turbūt, nes ji pati kai ką galėjo ir užmiršti.
 533   17|         Doveika manąs? Matyt, rimtai ji apie tai kalbėjo, kad jam
 534   17|             Juk žemės jis nenusineš. Ji teks kam nors. O kam - koks
 535   17|            ir nesvyruodamas. Atleido jį iš viršaičio pareigų kaip
 536   17|            visai neblogai. Bet tegul ji nemananti, kad tai pakenks
 537   17|              Užteks ir dar liks.~    Ji irgi taip manė, kad užteks~   
 538   17|          savo bjaurią, šykščią dalį. Ji keršijo savo jaunystės skurdui
 539   17|          neišsipildžiusiom svajonėm. Ji nieko nebenorėjo imti iš
 540   17|      grybšniu jai atiteko, buvo jos. Ji nesiruošė niekam už tai
 541   18|           lyg slogučio slegiamas. Ir ji nemiegojo ir svarstė, kas
 542   18|        sunkių, neišspręstų klausimų. Ji gulėjo, galvą atmetusi,
 543   18|    sukeistomis kojomis. Taip geriau, ji manė, tokioje nukryžiavimo
 544   18|              reikia.~    Tokią ranka ji buvo pajutusi visai neseniai.
 545   18|             pajutusi visai neseniai. Ji pati ją buvo pasiėmusi ir
 546   18|          prisispaudusi prie krūties. Ji stebėjo, kaip stambesniais
 547   18|               Po kieta, sudirbta oda ji pajuto jo kraują, lyg jis
 548   18|     Doveikienė negalėjo užmigti.~    Ji ir nebandė užmigti, tartum
 549   18|            įvilkti grubion ašutinėn. Ji kankino save žiauriai, negailestingai,
 550   18|             žiauriai įšėlusi jūra. O ji buvo viena ir nematė niekur
 551   18|              nagų iki galvos plauko, ji tegalėjo užgesinti tokia
 552   18|         balkšva birželio naktis.~    Ji bandė prisiminti, ar taip
 553   18|             reiškinių. Pro vienus jų ji galėjo praeiti, net dulkių
 554   18|       sprando, savaime buvo pramoga. Ji matė milžiniškus dūmus,
 555   18|          stagarų. Gūdžiomis naktimis ji sugaudavo duslų ežero ledo
 556   18|        sproginėjimą.~    O po to jau ji nebepajėgė išsilaikyti vagoje.
 557   18|             staiga pasijuto nuošaly. Ji pamatė grįžtanti į ta patį
 558   18|        tuštuma atsivėrė priešais, ir ji pakibo jos pagairėje, ir
 559   18|           nuobodulį ir beprasmę. Kur ji pasidės, kai vilkelis išsisuks?~   
 560   18|       pradžioje. Jo karštį ir aistrą ji priėmė su šaltu apskaičiavimu.
 561   18|       susiras iki to laiko. Kada jau ji bus visapusiškai susipažinus
 562   18|           staigiai ir greičiau, negu ji manė. Jis atėjo savo laiku -
 563   18|     smarkesni ir palydimi audrų.~    Ji gulėjo paslika nė gyva,
 564   18|          paslika nė gyva, nė mirusi. Ji buvo nunokęs vaisius, kritęs
 565   18|            net praeivis valkata. Bet ji negalėjo leisti sau minties,
 566   18|         atsisėstų šalia. Juo didžiau ji kaito, tuo su didesniu šiurpu
 567   18|         mastė, kaip bus toliau, kaip ji išsisuks iš jo glėbio ir
 568   18|          šokti ir bėgti laukais. Bet ji kentė ir drebėdama laukė
 569   18|            staigus ir baisus pyktis. Ji galėjo nežinia ką padaryti
 570   18|         žmogui, gulinčiam už sienos. Ji neapkentė viso, kas buvo
 571   18|            už tą jo begėdiška drąsą, ji manė, galėtų jį pasmaugti
 572   18|     begėdiška drąsą, ji manė, galėtų jį pasmaugti ir, ramiai palikusi,
 573   18|              palikusi, nueiti šalin. Ji pašoko iš lovos nesiklausydama,
 574   18|            sugauti krabždesį iš jos. Ji priėjo ir uždarė duris.
 575   18|             visam laikui, kad ne jam ji. Ji rąžėsi, iškeldama rankas,
 576   18|         visam laikui, kad ne jam ji. Ji rąžėsi, iškeldama rankas,
 577   18|     skambėjimu susigeriančiu į žolę. Ji svaigo, save iškėlusi iš
 578   18|          naktų nepasotintame alkyje. Ji nirto, abiem rankom spausdama
 579   18|          linksma kaip vėjas mergina. Ji gali vadžiotis jį, persikreipusi
 580   18|           mergina. Ji gali vadžiotis jį, persikreipusi žiūrėti į
 581   18|         stangią kudlą. Ne, ne, galės ji palaukti. Galės ir paverkti,
 582   18|             nesulaukus. Tai kas? Juk ji dar tik pirmuosius žingsnius
 583   18|           žingsnius žengia. Ir kodėl ji iš karto gali turėti patį
 584   18|             kietai ir nesivaržydama. Ji turėjo siekti savo.~   
 585   18|           ten žingsniai kelio žvyre? Ji puolė prie lango ir, tamsoje
 586   18|            pažino ir bėgo pasitikti. Ji pajuto anksčiau už šunis
 587   18|              šeimyninės durys.~    O ji liko viena kaip buvusi ir
 588   18|         giedojo čia pat, po langais. Ji nuo pat ankstyvo pavasario,
 589   18|              giesmė, o tačiau žmogui ji kėlė jausmus, ir jis kalbėjo
 590   18|          savo pačios derlinga laime. Ji gyveno, ir tiek. Taip ji
 591   18|             Ji gyveno, ir tiek. Taip ji pildė savo klėčių aruodus.
 592   18|        vargana koja, nukinkė kumelę. Ji iš anksto lenkė galvą, pati
 593   18|           pienui ir vandenini vežti. Ji žinojo. Per dvidešimtį tiesios
 594   18|       klibikščiuodamas iš kiemo.~    Ji pasekė dar vargingai rypuojantį
 595   18|         niekam nepasisakė. Ir drauge ji lygino abu šio ūkio senuosius -
 596   18|        Šienapjūvė tarškė už klojimo. Ji išvažiavo į platų dvižolių
 597   18|          dienos slinko ypač grubiai. Ji gyveno kažkokių sprendimų
 598   18|             Ją traukė toji prietema, ji ėjo užsimerkusi ir pakilia
 599   18|            Gal dar ir blogesnėn.~    Ji žiūrėjo pro langą į kelią,
 600   18|            Medžiams uždengus reginį, ji susirado vietą prie kito
 601   18|          retu linguojančiu žingsniu. Ji pagalvojo, kad jo eisena
 602   18|          skurdaus kelio posūkyje, ir ji ieškojo paunksmės po jo
 603   18|           reikėjo truputį kantrybės. Ji matė savo vyrą, einantį
 604   18|         Nieko pikto nelinkėdama jam, ji mėgino vaizdą perkelti šion
 605   18|       eigulio sėdybos, ir sutalpinti jį gražiai surikiuota apyvoka.
 606   18|             paskutinį budynių vakarą ji pati išsiruošė aplankyti
 607   18|       sugavęs nauja bruožą joje. Jau ji pradeda domėtis ir užsiimti
 608   18|             reikia mirusį palaidoti. Jį mes rytoj ir palaidosim
 609   18|             eigulio kiemą.~    Ilgai ji nemanė užtrukti. Žvakių
 610   18|     stiklinių, girdami pavykusį alų. Ji išėjo į kiemą ir čia šnekėjosi
 611   18|             kaip rūkas iš padebesių. Ji buvo girdima visuose pamiškės
 612   18|          pamiškės kampeliuose, ir ką ji galėjo kliudyti giesmei
 613   18|         Toliau kiemo medžių vis vien ji negalėjo prasiveržti ir
 614   18|           nuostaba kilo jos širdyje. Ji tarėsi atradusi atsaką į
 615   18|         daugelį kankinusių klausimų. Ji girdėjo sprendimą, ir tokį
 616   18|             nė lašo abejonės neliko. Ji turi eiti su gyvenimu ir
 617   18|         prietemoje, pirštai virpėjo. Ji vilgė liežuviu pleišėjančias
 618   18|       pasilikti ilgiau, negu galėjo. Ji tik trumpino laukimo minutės.
 619   18|             laukimo minutės. Ne, kur ji pasiliks. Ji tik turėjo
 620   18|        minutės. Ne, kur ji pasiliks. Ji tik turėjo nuspėti, ar jau
 621   18|          bėgti ir užimti savo vietą. Ji ėjo irgi ton pusėn, iki
 622   18|           vieškelio, ir ten sustojo. Ji dairėsi neramiai, bijodama
 623   18|         Kartą išėjusi iš savo kiemo, ji galėjo ir ilgiau užgaišti
 624   18|     sielvarto. Labanaktis, Agne.~    Ji paliko mergaitę išpūstomis
 625   18|              sugeriąs jos žingsnius. Ji skubino prabėgti atvirą
 626   18|       pašėlusiu greičiu ir smarkumu. Ji dar nieko nematė, bet žinojo
 627   18|           buvo tikra. Užteko to, kad ji jautėsi viena ir galėjo
 628   18|             buvo niekai, visam kitam ji buvo pasiruošusi. Ten...
 629   18|             Taip. Tegul velniai.~    Ji žiūrėjo stačiai į jo akis,
 630   18|             Bet aš tavęs neleisiu, - ji išskėtė rankas užtverdama
 631   18|              duobes šlaitu ir traukė jį.~    Ji apsikabino jo kaklą
 632   18|             šlaitu ir traukė jį.~    Ji apsikabino jo kaklą ir prisispaudė,
 633   19|              plotelį ir stengdamiesi ji pabaigti per dieną. Geliamai
 634   19|             akim žiūrėjo į ateitį. O ji turėjo prasidėti rudenį,
 635   19|            tai tavo darbas? -niekino jį Petras.~    - Kad nepatogu.~    -
 636   19|          atsiveria širdis. Tokia jau ji kvaila.~    - Jaunas mat
 637   19|        patogiau.~    - Nugi, nugi. O ji, sakai, eitų? - Petras gulėjo
 638   19|               Kai sutiko merginą, ir ji kaip akuotas užkrėtė akį.
 639   19|             ir galvoje ūžė vargonai, jį įsukę sūkurin, užpildę erdvę
 640   19|      pakeitusi tamsą, o tai, kad jau ji praeityje ir nebepasiekiama
 641   19|          kaip šunes, kaulą radę. Kol jį graužiame, tol gerai. O
 642   19|            trūko oro. O Každaila dar jį vis pagalando.~    - Jei
 643   19|          Petras. Každaila atsisuko į jį.~    - Nesidaužyk.~    -
 644   19|              ten su niekais,- ramino jį Petras.~    - Kas jam?~    -
 645   19|               tempė Tilius.~    - Ką ji? Parsidriekė su tokiu pakaraila.
 646   19|          mokė Každaila.~    - Tilius jį sutvarkytų. O aš negaliu.
 647   19|        Gužaitės tokios.~    - Tilius jį beregint sulups, kad skiedros
 648   19|            apskritai nieko nežinojo. Ji kalbasi su moksleiviais.
 649   19|        Niekas apie ją nežino. Monika jį sudegins vieną kartą. Liks
 650   19|           ištroškusios kaip anos. Ir ji iš čia nebeišeis. Monika.
 651   19|            iš čia nebeišeis. Monika. Ji pati pasiliko. Savo noru.
 652   19|             pasiliko. Savo noru. Tik ji nenori būti viena. Ilgu
 653   19|              Doveikos kamaroje Todėl ji susigavo jauną vyrą - savo
 654   19|        Velnias mano draugas.~    Kai ji apsikabina, jau tada jos
 655   19|             nežinote. Ir nežinosite. Ji turi gintis senio, kapų
 656   19|            kapų duobe atsiduodančio. Ji, manote, labai laiminga?
 657   19|              manote, labai laiminga? Ji tokia vargšė.~    - Petrai
 658   20|      panaudoti Krivicko daržinę. Kai ji užsivers iki čiukuro javais,
 659   20|          niekas nebedrįs sakyti, kad ji ne jo. Gera daržinė, statyta
 660   20|           stangiai sužėlę pudurėliai jį apsėmė, paskandino, užklostė
 661   20|             pilnas tūžmasties? Sūnus jį buvo didžiai užgavęs. O
 662   20|            atrodė be reikšmės. Sūnus jį mokė, gal ir negeisdamas
 663   20|           išpeikė. Tik tiek, kad jam ji geriau tinkanti į žmonas,
 664   20|     žargstytis. Tas Monikai netinka. Ji ir mokyta, ir nepasileidusi.
 665   20|            nyku buvo tarp miškų. Bet ji rodo narsybės nesiskųsdama
 666   20|            dar ne senatvė. Nebūtinai ji turi tuojau atskubėti. Ji
 667   20|            ji turi tuojau atskubėti. Ji negali skubintis, ji neturi
 668   20|      atskubėti. Ji negali skubintis, ji neturi tam jokios teisės.
 669   20|          galėjo imti trūkti. Bet kur ji, jo jaunoji žmona? Kaip
 670   20|         stangios ežios žolės. Niekad ji neišėjo į lauką kaip ūkininko
 671   20|              saulė, rytmečių miglos. Ji lengvai išsivertė be tų
 672   20|             jo rūpestingo žvilgsnio. Ji sušvitėjo, jam jau nusisukant.
 673   20|            pasiutusi jaunuomenė. Bet ji tokia ir pasiliks. Tokia
 674   20|             tokia ir pasiliks. Tokia ji buvo prieš šimtą metų, ir
 675   20|      plunksnos, kuri bet kada galėjo jį išmesti iš vietos kaip žaislinį
 676   20|         jaunam, neišmokytam arkliui. Jį vedžiojo už pavadžio. Ir
 677   20|          ketino daryti visai kitaip. Jį traukė už pavadžio ir pririšo
 678   20|      beveidžio. Ir pustė, ir gairino jį vėjai, ir iš to beliko tik
 679   20|          tyla buvo sukausčiusi žemę. Ji panėšėjo į žiemos speigą,
 680   20|          buvo tikras. Ir žinojo kas. Ji lipo atremtoms į prėslą
 681   20|            savo nuostabos išreikšti. Ji apsikabino ir bučiuodama
 682   20|         Nebuvo kaip praverti burnos. Ji vėl iš naujo bučiavo, spausdama
 683   20|               Viena valanda. Apie ką ji kalbėjo? Valanda jau turbūt
 684   20|            amžinai įsnūdusį vandenį. Ji tebealsavo tuo pačiu skubėjimu,
 685   20|             Vasara, - svajingai tarė ji. - O jie tikrai neis čia.
 686   20|       šypsniu sutiko Tilius. ~    Ir ji, lyg to negirdėjusi, vienu
 687   20|              jeigu ir taip būtų, tai ji čia mažiausiai dėta. Nė
 688   20|        Laurynas mums nepavojingas, - ji susimastė. Liežuviu sudrėkino
 689   20|              Šlubis?~    - Taip.~    Ji tikrai nieko nepaisė. Pačiame
 690   20|         nepaisė. Pačiame vidudienyje ji atėjo pas jį. Įsiveržė kaip
 691   20|             vidudienyje ji atėjo pas jį. Įsiveržė kaip vėjo blūškis,
 692   20|              padvelkė baisia kaitra. Ji atlėkė basa, beveik vienmarškinė,
 693   20|        užsitraukusi trumpą sijonėlį. Ji numetė išeiginį rūbą, bet
 694   20|           atrištus aukso maišus. Tai ji, Monika Doveikienė, Basiuliškių
 695   20|          minties jis nepajėgė tęsti. Ji buvo kaip per daug otriai
 696   20|          todėl staigiai užlūžtantis. Ji buvo mįslė ir migla, užtemdanti
 697   20|               užtemdanti sąmonę. Bet ji buvo gyva ir pertekusi atsiilsėjusiu
 698   20|            vienas tu taip padarei? - ji nutilo po paskutinio, lėtai
 699   20|       Neužmiršk, kad myliu tave.~    Ji atsisėdo. Papurtė išdrikusius,
 700   20|              gižiu, apkartusiu balsu ji tarė. - Tu gali eiti, kur
 701   20|            Tai mergužėlei, - pridėjo ji.~    Tilius kramtė lūpas
 702   20|             taip bus. Ne, Tiliau...- ji sukluso ir pasisvėrė, lyg
 703   20|          nusileido kopėčiomis žemyn. Ji pasitaisė plaukus, pasidulkino
 704   20|                    Krepšelis, kurian ji turėjo pasirinkti daržovių
 705   20|               tebestovėjo prie durų. Ji pasigriebė ir apsižvalgiusi
 706   20|             nieks nebegalėjo matyli, ji dar šūktelėjo:~    - Vyno
 707   20|             neužgriebė savo galvoje. Ji lyg sukosi, ir akys, tartum
 708   20|               prailgino savo laimę - ji buvo niekas kitas kaip svaigulys.
 709   20|         delnų dydžio sienoje. Vyras, jį ten pakabinęs, matyt, buvo
 710   20|              veidą. Vešlios žandenos jį darė dar liesesnį ir daugiau
 711   21|        krautuvėlę, užbėgdavo ir jie. Ji ir buvo toji smuklė, aprašyta
 712   21|               Iš kur eitum, iš visur ji matyti, ir taip sunku pranyrinti
 713   21|        nepasikliauk, nes nežinai, ką ji mano ir ką sumanys ryt.
 714   21|            Kiek toli jaunųjų nueita, ji neturėjo kada apsvarstyti.
 715   21|     brazduodama? Sesuo nieko nežino. Ji apskritai viskuom patenkinta,
 716   21|              ją taip veikė, ir kodėl ji vis grįždavo atgal ir mėgindavo
 717   21|        sukauptai iš naujo išgyventi? Ji to sau negalėjo išsiaiškinti
 718   21|           nereikėtų nė pabelsti, nes ji nemiegotų ir jau stovėtų
 719   21|              kad atsimins. Už tą jau ji nedovanos. Tegul žinos.
 720   21|            klėtelę, ir tiek. Ak, jei ji ten gulėtų! Paskui ji pagalvojo,
 721   21|            jei ji ten gulėtų! Paskui ji pagalvojo, kad duris vis
 722   21|          diržo odinėse makštyse.~    Ji dar prisiminė tetos apsilankymą.
 723   21|     moteriukė gera, ir tiek. Bet kam ji atsivežė kavalierių, lyg
 724   21|          pamatęs, tai tikrai keista. Ji juk nė kalbėli su juom nenorėjo.
 725   21|              žmonelės. Tik kodėl jau ji turėtų būti toji jo žmonelė?
 726   21|     nepasakysi, iš kokios parapijos. Ji užsigeidžia būtinai tokios,
 727   21|            galima kokį pusmetį. Kiek ji tada turės metų? Ogi aštuoniolika.
 728   21| rūpestingumas tos krikštomočios, lyg ji savo tikram sūnui pačią
 729   21|             namo. O Tilius nesirodė. Ji taip jo laukė. Taip, kad
 730   21|             jis toks begėdis, tai ir ji nesirodys...~    - Sveika,
 731   21|              reikia, aš ir einu.~    Ji vėl pasistūmė kelis žingsnius
 732   21|    erškėtrožė.~    - Kvailys koks, - ji apsisuko staigiai ir pasileido
 733   21|             mamos, nesibaidyk. Darže ji, už klojimo, ir nemato tavęs.~   
 734   21|               kad ne? Tu tikrai... - Ji pakėlė galvą, ir jos akys
 735   21|            jos akys buvo arti ašarų. Ji kramtė lūpas ir tvardėsi,
 736   21|              priekaištų viena srove. Ji jautė, kad taip būtų negerai.
 737   21|        išsiplėtė, skruostai užraudo. Ji buvo graži ir gaiviai švelni
 738   21|       nuolankiai sulikdamas su visom jį užgriuvusiom bėdom. Mergaitė -
 739   21|           žinoma. Kas tau belieka? - ji staiga pakėlė akis ir įsispyrusi
 740   21|         žinojo, o mergaitė nieko. Ir ji tikėjo viskuom. Jis galėjo
 741   21|          giliau. Jeigu taip iš karto ji būtų prapliupusi ir išdėjusi
 742   21|        nebepažįstamas tas balsas. Ar ji taip šūkautų, jei duktė
 743   21|         kalbėjo ir gyrė. Ir negi jau ji pasikeitusi? Nepasikeitusi.
 744   21|    Nebeklausdama ir nebeatsigręždama ji nuėjo. Atsiskirti jai visada
 745   21|           jai visada buvo sunku. Bet ji ėjo ir neatsisuko, ir nepamojavo.
 746   21|         tvoskė miškas ir kokiu ošimu jį pasitiko tik įžengusį ir
 747   21|       svetimuose namuose, jis numetė jį ir pasiliko.~    Jau tada
 748   21|            ir pasiliko.~    Jau tada jį vedė nujautimas. Jį traukė
 749   21|             tada jį vedė nujautimas. Jį traukė miškas ir kelias
 750   21|          traukė miškas ir kelias per jį, artinantis prie saulėtos
 751   21|               Be jokio išskaičiavimo jį buvo pasirinkęs. Rinktis
 752   21|          ranką, siųsdama bučinį oru. Ji tikriausiai žinojo, ir kur
 753   21|             žinojo, ir kur jis buvo. Ji galėjo sekti iš savo kambario
 754   21|            aukštumą anapus upės. Jei ji tik to norėjo.~    Jis neįstengė
 755   21|       Būtumei... Tai Agnė taip sakė. Ji tikėjo gyvenimu. Ji tikėjo
 756   21|            sakė. Ji tikėjo gyvenimu. Ji tikėjo meile. Ji pati mylėjo.
 757   21|           gyvenimu. Ji tikėjo meile. Ji pati mylėjo. Kas jai pasakys,
 758   21|             pasakys, jog yra kitaip? Ji pati turės visa tai patirti.
 759   21|          Ūkai aptemdys jos akis. Bet ji išliks. Su savo šypsena,
 760   21|        primesti savo valią ir vestis jį. Jis sekė klusniai. Jis
 761   22|              lyg artėjo, artėjo.~    Jį baugino toji taip gyvai
 762   22|        laukia netikėtumas? Ir brolis jį tam tik ir išsikvietė? Jeigu
 763   22|       didelis, toks tvirtas, toks... Ji tegalėjo apsiverkti iš laimės.
 764   22|             iš laimės. Nieko daugiau ji nenorėjo.~    - Mama, kodėl
 765   22|            ėmė, ir jis jai vyras, ir jį turi gerbti ir šėnavoti, -
 766   22|              Tiliaus. Jis jau tikrai jį galėjo paremti. Šiuose reikaluose,
 767   22|  išsiskiriančią ir krintančią į akį. Ji buvo viename lape su jo,
 768   22|              šalia.~    - Tu pažįsti jį? - paklausė mergaitės.~   
 769   22|              paklausė mergaitės.~    Ji tačiau neišdavė savo sąmyšio.
 770   22|       mergaitė.~    - Velnias, sako, jį ten murdęs balose. Ir gaila,
 771   22|              ir pikti jos broliai! O ji tik meilės vedama sudėjo
 772   22|              kaip sedula aikštelėje. Ji turėjo šviesius plaukus
 773   22|         kieman. Žemės ūkio mokykloje ji buvo išmokusi ir kaip apsirengti,
 774   22|          stovėjo ten, kelio gale, ir jį šaukė. Ji klausiamai jį
 775   22|             kelio gale, ir jį šaukė. Ji klausiamai jį išlydėjo ankstyvą
 776   22|              jį šaukė. Ji klausiamai jį išlydėjo ankstyvą rytą tada,
 777   22|            nieko suvis nežinojo apie jį, apie sūnų ir brolį. Jie
 778   22|              giedra tikėjo viskuom - ji tebeskleidė spindulius sename
 779   22|                Bet Tilius kai trenkė jį lauk, tai maniau, jog durys
 780   22|      susimokėliai kokie, susižvalgė. Ji neiškentė:~    - Jau tamstelei
 781   22|           tamstelei kažin ar vertėtų jį sulikti. ~    Vaikinas nė
 782   22|     smulkmenas. Agnė nuleido rankas. Ji žvelgė per upę vienkiemio
 783   22|             atsisukdama vartų pusėn. Ji žinojo, kad nėra Tiliaus
 784   22|            gegužinėje. O kur Tilius? Ji geidė jį pamatyti atslenkant
 785   22|               O kur Tilius? Ji geidė jį pamatyti atslenkant ir jo
 786   22|           niekas su ja nėra elgęsis. Ji tyčia neitų šokti su Tilium
 787   22|         turėjo pamatyti Tilius, kaip ji linksminasi, ir kad nėra
 788   22|        susiliko vienu metu. Suradusi jį, ji gręžiojosi nuolatos
 789   22|             vienu metu. Suradusi jį, ji gręžiojosi nuolatos ir,
 790   22|           šmigojančioje rankoje buvo ji, ta mergaitė. Prietemoje,
 791   22|       Nemažai.~    - Oi oi oi...~    Ji gerose rankose. Ji niekur
 792   22|                   Ji gerose rankose. Ji niekur nepabėgs. Prisišoks
 793   22|        tepriklausiusi. Niekieno kito ji ir nebegalėjo būti, nors
 794   22|        didesnės negu ištempta viela. Ji buvo čia pat, jog lengvai
 795   22|     nusigando, kad štai po šio šokio ji prasistums iš būrio ir pamažu
 796   22|           turės susiprasti. Ir jeigu ji neišeis, tai jis prasiskirs
 797   22|             Juomi dalijosi kili. Ėmė jį, kas norėjo, ir vergė sau.
 798   22|         nepaisantį. Jam toli iki to. Jį šaukė, ir jis ėjo. Ir ėjo,
 799   22|              kas gi tai per velnias? Ji buvo suręsta darbui ir vargui
 800   22|            samdinys skaitytų knygas? Ji irgi moka, bet neskaito.
 801   22|             irgi moka, bet neskaito. Ji žino savo vietą ir supranta,
 802   22|             kam džiovinti galvą, jei ji ne tam skirta? O štai dar
 803   22|            ne tam skirta? O štai dar ji nugirdo ir nenurimo, kol
 804   22|            Aš nusižiūrėčiau, su kuom ji glamžosi. Kas ją apsikabinęs
 805   22|      skaudžiai, dėduk?~    - Va, ten ji dabar. O tu nieko. Tu stovi
 806   22|             su mietu. Va kaip...~    Jį apniko žagulys. Tilius įbruko
 807   22|              ar apsimeta, traukdamas jį bėdon. Greičiausiai nesijuokia.
 808   22|             jo nemato, ir gerai. Bet jį pastebėjo pereinant atokiau
 809   22|           kitos pusės atbėgo Monika. Ji metėsi kaip audra ant jo
 810   22|             kaip audra ant jo kaklo. Ji drebėjo ne mažiau už jį.~    -
 811   22|              Ji drebėjo ne mažiau už jį.~    - Kai senis užmigs,
 812   23|               DVIDEŠIMT TREČIAS ~    Ji atsėlindavo lapės žingsniais
 813   23|        sausra įsiverždavo jo guolin. Ji buvo alkana meilės ir glamonių,
 814   23|           alkana meilės ir glamonių, ji buvo nepasotinama, tartum
 815   23|             žaidžiant visu gyvenimu. Ji ėjo dalgio ašmenimis ir
 816   23|        ašmenimis ir basomis kojomis. Ji svyravo ištiestomis rankomis
 817   23|             akim negalėjai įžvelgti. Ji ėjo, panaudodama klastą
 818   23|        žvėrys ir moteris. Savo meilę ji turėjo išplėšti, užgrobti
 819   23|       įsikirtus. Tik trumpas minutes ji teturėjo sau ir visą ilgą
 820   23|         rečiau, tuo kaitresne ugnimi ji įsiverždavo. Ji buvo liepsna,
 821   23|     kaitresne ugnimi ji įsiverždavo. Ji buvo liepsna, ryjanti sausą
 822   23|             vietose. Jis įjunko, kad ji ateitų ir atsigultų šalia.
 823   23|       paskutinio ir naujo susitikimo jį ėmė varginti savo nežinojimo
 824   23|           turėjo saugotis ir to.~    Ji rasdavo laiko ir dieną.
 825   23|              rasdavo laiko ir dieną. Ji mokėjo surikiuoti darbus
 826   23|             pati atsikratydama vyro. Jį pasiųsdama į susirinkimus,
 827   23|           posėdžius pieno bendrovėn. Ji ateidavo užuolankomis mišku,
 828   23|            kaip ir seniau. Ir grybus ji mėgstanti ir sakėsi žinanti,
 829   23|            jų suokalbio daina. Jeigu ji niūniavo virtuvėje arba
 830   23|            kiemą, Tilius žinojo, kad ji planuoja ką nors. Ji ką
 831   23|             kad ji planuoja ką nors. Ji ką nors nujaučia, ir kas
 832   23|       tolimai ir skurdžiai patyrimų. Ji juk tebebuvo toks pat vaikas
 833   23|       nepalyginamas pavasario sapnas ji buvo, po kurio pabudus,
 834   23|             šimtą kartų mielesnė. Ir ji jau praeity. Ir čia pat
 835   23|         įnirčiu plaunančiai vilniai. Ji skandino, jį nešėsi su savim.~   
 836   23|    plaunančiai vilniai. Ji skandino, jį nešėsi su savim.~    O Monika
 837   23|            ką daro ir ko jai reikia. Ji atėjo subrendusi ir pasiruošusi.
 838   23|             pasiruošusi. Pačiu laiku ji pasirodė. Laiku, tinkamiausiu
 839   23|       usnimis ir susivelia varpučiu. Ji išėjo pasiimti savo dalies.
 840   23|           visiško pasitenkinimo buvo ji pati, viską žinanti, visur
 841   23|              nežinau.~    Vargiai ir ji žinojo. Bet ji mokėjo kreipti
 842   23|            Vargiai ir ji žinojo. Bet ji mokėjo kreipti viską savo
 843   23|          tarė Tilius. - O kai praeis ji? Ir įsigalės ruduo?~    -
 844   23|            būti, mano mylimasai.~    Ji mokėjo parodyti rankomis,
 845   23|             kokio dydžio jai patiko. Ji sugebėjo tai išreikšti lūpomis,
 846   23|            stangraus kūno judesiais. Ji buvo moteris, ir iš tokių,
 847   23|            negalvoti, kas bus žiemą. Ji neužmatomai toli. Beveik
 848   23|         drįso meiliau apsikabinti? - ji purtė galvą, išjudindama
 849   23|          graibė svetimi pirštai.~    Ji mušė ir užsipuolė tolimuosius
 850   23|         namuose, su saviškiais. Taip ji lipdė pasalų ir melo lizdą.
 851   23|            vienu ėjo prieš visus. Ar ji dar atsimenanti tai, ko
 852   23|              klausė pavasarį? Ne. Ko ji klaususi? Apie dainelę...
 853   23|       nedrūčiai surišo... ~    Taip, ji šitą žinanti.~    O gal
 854   23|              šitą žinanti.~    O gal ji žinanti ir daugiau?~   
 855   23|        žinanti ir daugiau?~    Taip, ji žinojo ir daugiau. Ir šitą: ~   
 856   23|          taip atsitiktų. Tai kas? Ar ji turėtų nusigąsti ir sustoti?
 857   23|                rėkte išrėkė įtūžusi. Ji naudojo jo paties - tojo
 858   23|            svarstyti. Monika mylėjo, ji rūpinosi tik savim. Ji šoko
 859   23|               ji rūpinosi tik savim. Ji šoko milžiniškais šuoliais
 860   23|           jog dar ne viskas atlikta. Jį dusino turtas, tenaudojamas
 861   23|          slapčiausioje dėžutėje?~    Jį traukte traukė nueiti prie
 862   23|           netingi. Ir patsai Doveika jį audė. Nors ten ir buvo už
 863   23|              Ką toks paršas? O už ką jį ten šukavo? - susidomėjo
 864   23|             nuo žolės atsikelti. Ne. Jį pirma pakeltų, spirdamas
 865   23|            jie nematą, kaip Veronika jį akimis palydinti. Ar ji
 866   23|              jį akimis palydinti. Ar ji neuždedanti švelniai rankos
 867   23|           kokiais maloniais žodžiais ji kreipiantis. Dabar pats
 868   23|          pirm užgesinusi šviesas. Ar ji buvusi prisnūdusi, ar ne,
 869   23|         susimąstė. Slogios nuotartys jį kankino visą vasarą. Bet
 870   24|             užsidegė, miškas.~    Ar jį kas padegė, pasinaudodamas
 871   24|         pieninė pleška, užniršę, kad ji mūrinė. Eigulys greičiausiai
 872   24|        pažeme, ne samanomis ir žole. Ji ėjo eglių šakomis ir viršūnėmis.
 873   24|               Ugnis praūžė jo kampu. Ji plėtėsi upės link, bet jei
 874   24|            pasišiaušusia viksva. Ten ji ir buvo palikta, telkiant
 875   24|              siautė ugnies jūra. Kai ji buvo jau čia pat, paraką
 876   24|      patikėti prastam žmogui, kad ir jį palies toksai begalinis
 877   24|             Pala, pala, vyreliai. Aš jį pažįstu geriau negu savo
 878   24|                  Bus gerai, - pasakė ji.~    Imdamas kibirą, jis
 879   24|        sustojusių vyrų stovėjo Agnė. Ji žiūrėjo į plačiai atdarą
 880   24|              žmogų, smaugiantį kitą. Ji ir prasižiojusi buvo iš
 881   24|      pasidarė aišku, ką pamatė Agnė. Ji staigiai apsisuko ir užlindo
 882   24|            už vyrų.~    Greičiausiai ji buvo atbėgusi parsivesti
 883   24|             į Monikos ąsotį. Puikiai ji atrodė. Iškaitusi, pilna
 884   24|              jis nebesuprato, ką dar ji pasakė išeidama, kaip gražiai
 885   24|        pasakė išeidama, kaip gražiai ji padėkojo.~    Ar ne vis
 886   24|                   Ar ne vis tiek, ką ji pasakė? Nieko naujo nebegalėjo
 887   24|               Nieko naujo nebegalėjo ji išrasti. Ir nieko pakeisti.
 888   24|         pusėn, į Veronikos krautuvę. Ji davė ir be pinigo. Ji patikėjo
 889   24|      krautuvę. Ji davė ir be pinigo. Ji patikėjo geru kaimyno žodžiu.
 890   24|          velėnų. Savo užimtame plote ji liko rusenti, kol išsikvėps
 891   24|      prikrautas arbatinis. Jau nieko ji taip nenorėtų, pusės metinės
 892   24|              nėra, tai vis tiek bus. Ji neabejojo savo šventu neklaidingumu.~   
 893   24|           visą prarastą laiką. Senis jį tampė už skverno. Jis dar
 894   24|         užtyška.~    Ar Doveika matė jį kada nors tokį? Pamatęs
 895   25|        pavėsiuose. Iš kur tyrelis ir jį supą miškai brėžėsi melsvu
 896   25|       tenykštį pasaulį ir saugojanti jį nuo pašalinių akių.~   
 897   25|               bet jos užimtame plote ji smilko ir žioravo netrukdoma,
 898   25|         neužmirštančiais tos vietos, ji būtų galėjusi duris užšauti
 899   25|          įvykusi. Staiga vieną dieną ji susidomėjo savo krikštomočia.
 900   25|             savo krikštomočia. Kodėl ji nebeatvažiuojanti? Ir, jei
 901   25|              išvaizda ir laikymasis. Ji lyg paaugo ir sustembo.
 902   25|      plačioje girioje ir skynimuose. Ji ir buvo užaugusi giriose,
 903   25|             jame. Vieną savo tarpsnį ji jau baigė praeiti. Jei jis
 904   25|              truko taip neilgai, lai ji mažiausiai kalta. Viskas
 905   25|           subarbeno jo pirštai. Į ką ji žiūrėjo, kur žvalgėsi, visur
 906   25|      traukėsi iki neužmatomų tolumų. Ji vengė išeiti lauk, kad koja
 907   25|         rinkosi stambiais lašais, ir ji prapliupo ašarų sriautu,
 908   25|          miško sienoje. Ir tą rudenį ji jau buvo išaugusi ir suplėšiusi
 909   25|             žaidimuose su draugėmis. Ji žengė per slenkstį į vargą,
 910   25|           Kiek ilgai visa tai truko, ji neatsiminė. Ji buvo kaip
 911   25|            tai truko, ji neatsiminė. Ji buvo kaip beržas pragręžtu
 912   25|         besitelkiančius žiedus. Taip ji apraudojo savo meilę ir
 913   25|          trumpą vienatinį džiaugsmą. Ji sunkiai besusivokė, kad
 914   25|        praeityje ir nebesugrąžinama. Ji ką tik tebuvo atsistojusi
 915   25|            rudens ir žiemos nedalią. Ji bijojo aplinkos, bijojo
 916   25|              praleidžiamas anksčiau, ji jau nebegalėjo tikėtis.
 917   25|              nebegalėjo tikėtis. Juk ji jau nebebuvo ta pati, lengva
 918   25|        gyvenanti šviesiu ryto sapnu. Ji buvo ragavusi džiaugsmo
 919   25|            savęs nepasilikdama. Kaip ji galėjo sutikti ateinančių
 920   25|              prašviesėjimo grandinę? Ji manė, kad būtų geriausia
 921   25|            pabunda tik pavasarį, bet ji nebeįsivaizdavo pavasario
 922   25|             nenusileidžiančią saulę. Ji sekė sėjikų būrius, krintančius
 923   25|    pasirinkti tokią vietą, iš kurios ji turi trauktis kuo skubiausiai.
 924   25|            Ko nors netikėto ir naujo ji nesivylė svetur, bet patsai
 925   25|            nuo netinkamo pasielgimo. Ji negalėjo sau atleisti, kaip
 926   25|         padės susitvarkyti su savom. Ji parašė laišką ir pradėjo
 927   25|           baisus pyktis ir įtūžimas. Ji vėl nesuprato savęs ir nutarimo
 928   25|              užsisėdusi ant jo gero. Ji turbūt ir tebuvo tiek verta,
 929   25|               Bet, tą padariusi, jau ji manosi galinti imti ir toliau,
 930   25|            kai laidojo eigulio tėvą, ji buvo tokia meili, nors apkabinus
 931   25|               ir suprantama kodėl. O ji, kvailutė, kaip ir seniau,
 932   25|  smulkiausiai.~    Buvo valandų, kai ji pašokdavo ir norėdavo bėgti
 933   25|         akivaizdoje taip paniekintą. Ji surado, bekraustydama daiktus,
 934   25|           Tarp nuotraukų ir atvirukų ji pastebėjo vieną tokią, kurią
 935   25|           manė pasielgusi teisingai. Ji taip pat su ja pačia pasielgtų,
 936   25|         planai braižėsi jos galvoje. Ji vaizdavosi Moniką primuštą
 937   25|           stovėtų galvą panarinęs. O ji? Ne, jau per vėlu. Ji pasakytų
 938   25|              O ji? Ne, jau per vėlu. Ji pasakytų jam, kad tegul
 939   25|              ten, kur buvo anksčiau. Ji nieko nesakytų. Tik apsisuktų
 940   25|        smarkaus vyruko nebeliko. Ne, ji pasakytų, kad išvažiuoja
 941   25|        gyvenimo nė knygose neskaitė. Ji darys ten, ką tik nori.
 942   25|          susnos ir visokie valkatos. Ji dar pasakys, kad netrukus
 943   25|            dar pasakys, kad netrukus ji ištekės. Ir kad tas vargonininkas
 944   25|            ano krašto merginos visos jį įsimylėjusios ir bažnyčion
 945   25|          renkasi tik tam, kad galėtų jį pamatyti ir pasiklausyti
 946   25|              po tokių išsipasakojimų ji pajusdavo kartumą gerklėje,
 947   25|    praeinančia - vis mažiau vilties. Ji jautėsi tartum besileidžianti
 948   25|                laiptus atitrauks, ir ji pasiliks viena ir patamsyje.~   
 949   25|            įpročio erzinti jaunesnę. Ji nė pavydėjo, nė troško tos
 950   25|        kalbos jai ir nepaaiškėjo, ar ji ką nors nutuokia. Turbūt
 951   25|              nutuokia. Turbūt nieko. Ji žiūrėjo į Basiuliškes kaip
 952   25|             staiga pagailo kažin ko. Ji juk nebematys, gyvendama
 953   25|       įprastinio vaizdo, su kuriuomi ji suaugusi nuo mažumės. Juk
 954   25|           aplakstyti visus pašalius. Ji neiškentė ir užkalbino Lauryną,
 955   25|              kelias ne toks kaip jo. Ji leisis toli. O raišis neblogas
 956   25|           tąja pekline?~    - Ne. Ką ji man padarys?~    - Nubugdys
 957   25|           pas krikštomočią.~    Taip ji pranešė Basiuliškių žmonėms
 958   25|         žmonėms apie savo sumanymus. Ji nežinojo kodėl, bet jautė
 959   25|           Nors ir kraujais lytų, kai ji išvažiuos. Dar geriau. Nuplaus
 960   25|            ar jau kas beišeis...~    Ji buvo kaip tas medelis, kurio
 961   25|           savo iškankinton krūtinėn. Ji kentėjo. Ji buvo linkusi
 962   25|    iškankinton krūtinėn. Ji kentėjo. Ji buvo linkusi sutirštinti
 963   25|             ir sunkiai savo nedalią. Ji neieškojo jokio palengvinimo
 964   25|      nekukuotų.~    Kelios dienelės. Ji lankėsi pas eigulį. Valandų
 965   25|            kuom kitu. O kokių dovanų ji Tiliui atvešianti? Agnė
 966   25|           neišvardysi... Ir visa tai ji turėsianti?~    Be abejonės,
 967   25|        abejonės, kad visa. Ar kitaip ji keltųsi ten? ~    Paskui
 968   25|             keltųsi ten? ~    Paskui ji dar pasisupo sūpynėse, kuriose
 969   25|             pašėlęs svaigulys. Kokio ji niekad nebuvo patyrusi anksčiau.
 970   25|             ar mieste būsią sūpynių. Ji tikrai nežinanti, bet jei
 971   25|         viršūnės. Baisu. Brrr...~    Ji skubinosi. Ji bėgo pas kitus
 972   25|            Brrr...~    Ji skubinosi. Ji bėgo pas kitus kaimynus
 973   25|            pavėsius ir samanykščius. Ji užsigeidė paskutinį kartą
 974   25|            kaip rasa į žolę. Bruknių ji aptiko tiek apsčiai, jog
 975   25|      uždengęs jas rusvu debesiu.~    Ji pasuko šonan, perlipo išvartomis
 976   25|             lauką, į sodą, į trobas. Ji matė viską, pati likdama
 977   25|              eiti, tai tik dabar. Ir ji pyko ir niršo ant savęs,
 978   25|          krinta viskas iš rankų. Ne, ji to nepadarys ir todėl gėdino
 979   25|              niekus pradėtų šnekėti. Ji apsisuko ir parėjo namo.
 980   25|           žemę tą rytą. Tik aukščiau ji kiek prasiskiedė, ir medžių
 981   25|            Agnė jam neliko skolinga. Ji pasisakė išvažiuojanti ilgam,
 982   25|                     O kas man jis? - ji atsiminė, kaip įlipdamas
 983   25|         kelis kartus ėmėsi laikrodį. Jį užsuko. Dėjosi prie ausies.
 984   26|          stogo šiaudo birbynė. Ruduo jį svaiginamai purtė ir užraugė
 985   26|       bėgančių iš savojo krašto. Bet ji nebenusileis vieną auksinį
 986   26|            jokių akivaizdžių ženklų, jį supurtė. Akių vyzdžiai išsiplėtė,
 987   26|              skirtinga kryptimi.~    Ji pasitraukė tyliai iš šio
 988   26|            pamačius juodu su Monika. Ji pasielgė taip, kaip retas
 989   26|         tebūtų pasielgęs. Savo vietą ji užleido, bet visa kita pasiliko.
 990   26|              bet visa kita pasiliko. Ji - nubrėžusi šviesų ruožą
 991   26|           tarpmiškės gyvenvietę. Bet ji liko švitėti ir toliau,
 992   26|             atsitikti. Savo nuotaika ji labai panėšėjo į aną atodrėkio
 993   26|        veržėsi iš miško. Kai palaukė jį traukė lyg aukos tykanti
 994   26|           brolį, vietoj palengvėjimo jį suėmė dar didesnis rūpestis.
 995   26|            kur pajoti. Viskas domino jį, visko klausinėjo. O Tilius
 996   26|     jaunuoliui rūpėjo ir šeimininkė. Ji gal daugiau negu kas kitas.
 997   26|            kaitino iki raudonumo. Ir ji kartu išvažiavusi? Ne, biesas
 998   26|    išvažiavusi? Ne, biesas žino, kur ji lindi. Pagaliau ko čia klausti,
 999   26|              jo reikalas žinoti, kur ji, šeimininkė? Tilius ir broliui
1000   26|           pašaukė iš klojimo vaikas. Jį kvietė už stalo sėsti ir