Part

1001   26|        eigulio nuotaikoje. Ir drauge jį siutinte siutino jauno vyro
1002   26|             tokį bandininką, kurs už jį patį vertesnis.~    Taigi.
1003   26|             sau naštos. Priešingai - ji dar bjauriau ir kebliau
1004   26|                  Aha. Tai, vadinasi, ji viską matė. Šeimininkė be
1005   26|              akių nieks nepasislėps. Ji stovėjo, ranka įsisprendusi
1006   26|            painiotis tarp dantų, lyg ji būtų skaičiusi jo kąsnius.
1007   26|            siekia pastogę savo ūgiu, ji vis tiek niekuom ne pranašesnė,
1008   26|                 Senelio nėra, - tarė ji pašnabždom, koketiškai primerkdama
1009   26|          galėjo prasiverti durys. Ir ji išnaudojo laiką, suremtą
1010   26|              atgaudama kvapą, pasakė ji.~    - Gerai.~    - Bet
1011   26|                net tada, kai sulaikė jį ant kelio, kai jie puolė
1012   26|            apsiprasti su mintim, kad ji palaidota. Kad amžiams užkasta.
1013   26|           Tiliau, kas atsitiko? - ar ji taip pasakė, ar jam tik
1014   26|             šiurkščiai su ja, tartum ji būtų ta, kuri vien blogo
1015   26|            kuri vien blogo tegeistų. Ji ne tokia. Monika, tu gali
1016   26|          dangaus brūkšnys. Tučtuojau jį uždengė juodas siluetas.
1017   26|          spėjo pažinti ir atsisėsti, ji atsirado prie lovos ir pritūpė.~    -
1018   26|      paruošta mūsų meilės nakčiai, - ji stabtelėjo atsikvėpti, genama
1019   26|            vos nesuriko. Jis siekėsi jį išplėšti ir numesti. Ir
1020   26|      supranti gerai mano padėtį.~    Ji sakėsi nesuprantanti.~   
1021   26|           Tiliau, Tiliau...- kuždėjo ji, glausdama savo veidą prie
1022   26|           pečius, prašė Tilius.      Ji sugraibė jo ranką patamsyje
1023   26|              ne jo?~    - Kvailys! - ji atšoko ir buvo pasirengusi
1024   26|            netrukus. Sakau tau. ~    Jį supurtė baimė. Kojų apačios
1025   27|            ranka. Pasiliekantiems. O ji net anksčiau atsikėlė, jį
1026   27|            ji net anksčiau atsikėlė, jį išleisdama. Paruošė pusryčius,
1027   27|          kieme, jo namuose. Kaimynai jį laikė žlungančiu, o jis
1028   27|              metančiame miesto parke jį supurtė iki pat pašaknų.
1029   27|              paruoštos duonos. Kodėl ji neįdėjo nuodų į valgį? Juk
1030   27|              dulkelę, iš lėto. O gal ji taip jau ir daro? Jis šyptelėjo
1031   27|              kita... Ką nors, bet ką ji galėjo tureli? Nieko kito
1032   27|             sutikti su tuom, kas jau jį buvo visu delno pločiu palietę.~   
1033   27|             jo lūpų klausimas. Kodėl jį ir tik jį turi paliesti
1034   27|           klausimas. Kodėl jį ir tik jį turi paliesti toji nesėkmė?
1035   27|           kaitaliojimųsi? Rodos, ne. Ji švietė vienodai ir pastoviai.
1036   27|              ką nors žinojo apie ją? Jį gąsdino ne pačios minties
1037   27|          laikas susilaukti šeimynos. Ji gebėjo išrasti eibes priežasčių
1038   27|           dėl jų. O paskutinę vasarą ji iš tikrųjų įtartinai pasielgdavo.
1039   27|      negalėsiąs grįžti, kad reikalai jį privertę pasilikti. Tegul
1040   27|             kartu, miškuose. Supimas jį švelniai liūliavo, migdė,
1041   27|            kieta, suskeldėjusi žemė. Ji atsiliepė praėjusios vasaros
1042   27|            ir pakabinta virs galvos. Ji gaudė šimtais iš tolybių
1043   27|            tolybių ateinančių balsų. Ji gaudė visa ir virpėjo lyg
1044   27|         nebepaliks po jo. Net vardo. Jį užmirš greičiau, negu smėliu
1045   27|             tuščia. Ir nė žymės, kad ji būtų buvusi kambaryje. Ir
1046   27|              tvojo pašalin skrybėlę. Ji išėjusi. Mergos knarkia
1047   27|              juk nieko nežino. Duris ji pasiliko atviras, nes vis
1048   27|          patamsyje prie lango. Viena ji nepareis. Ji jaučiasi turinti
1049   27|            lango. Viena ji nepareis. Ji jaučiasi turinti tiek daug
1050   27|            dabar saugosi kiti. Šunes jį apipuolė ir. vizgindami
1051   27|       panarinęs. Šviesa nuo daržinės jį vijosi. Jis plėšėsi išbėgti
1052   27|           tiesiog, ir antrasis šūvis jį paguldė kniūpsčią.~    Daržinė
1053   27|             plati apylinkė. Laurynas jį matė išeinantį su šautuvu
1054   27|        išsigelbėjimas.~    Bet jėgos jį apleido lygiai staigiai,
1055   27|           Nebegyvas? Kaip?~    - Kas jį užmušė, Vargdienį?~    -
1056   27|             apstingęs.~    - Tai kas jį galėjo?~    Eigulys atsikėlė.
1057   27|              Ne? Nepažįsti... Tai aš jį pažįstu. Su juomi eidavai
1058   27|                  Bet kodėl jis vilko jį prie ugnies? - klausė eigulys
1059   27|             Iš ryto tik atvažiuos ir jį pasiims. O kur dar rytas!
1060   27| pasispirdamas savo suriesta koja, ir jį lenkė. Doveika nespartino
1061   27|            pašlijusius reikalus?~    Jį reikėjo tik suprasti. Ir
1062   27|              jai taipogi. Užtataigi. Ji net negalėjo įsivaizduoti
1063   27|      įsivaizduoti geresnės pabaigos. Ji net nelaukė, kad taip greitai
1064   27|              gėrėjosi. Anksčiau, kur ji gimė ir užaugo, jos skurdžiam
1065   27|           pamatyti. Monika pasiliko. Ji nelaikė savęs merga.~