Part

 1    1|             sukalęs akmenine kūle į žemę. Griūvančių medžių trenksmas
 2    3|      sunkesniam kroviniui. Kiauroji žemė nesidavė lengvai pasotinama.~   
 3    3|        tvorų. Lauke lijo ir ledijo. Žemė blizgėjo lyg stiklu pavožta.
 4    4|      užkaista. Suėdė, susprogo mano žemę. Ubagais paleido...~    -
 5    4|             antrą arklį pirkti, kad žemę apdirbtų ir prekių pristatyti
 6    4|          aklinai apvožė mirkstančią žemę. Šviesos ruoželis pro langinės
 7    6|          spyglių, storai nuklojusių žemę ir šaknis, po kuriomis savo
 8    7|           pasiryžusi jas suvaryti į žemę.~    - Atėjau pažiūrėti,
 9    7|             dar tiško į griovelius. Žemė garavo, tačiau pro ūkanas
10    7|      apsikuopti ir pasiruošti orei. Žemė spėriai brinko ir jau bolavo
11    7|       prasidės, visos rankos kibs į žemę, ją purens, draskys ir bers
12    8|         tyrelyje dundėdamas ėjo per žemę, pranokdamas velyknakčio
13    8|          tačiau sodriai permerkdami žemę. Kas liks iš beržo, kai
14    8|          užeitų audra ir prasivertų žemė. Ir miškas dejuotų, pliekiamas
15    9|             Bet ir kvailas, jei ari žemę. Ot aš tai žinau, kaip gyventi.~    -
16   10|            Nuo jos žingsnių dundėjo žemė. Pėdas statė į vidų, storom,
17   10|          atkariai laikėsi, tartum į žemę suvaryta, ir krūpčiodama
18   11|           Kelkitės, miegalės! Saulė žeme ritinėja, žmonės laukuose
19   12|             vasarojų, kad paskui jo žemę perdalintų šiuomi vieškeliu.
20   12|             tik tokiu būdu pasidarė žemė prieinama. Ir dar daug ko.~    -
21   13|    žvaigždes. Mirtina tyla surakino žemę, ištraukė žadą iš nakties
22   13|            duobelę, kurpaitės siekė žemę, ir, pavažiavus toliau,
23   14|            ir užrašyti ir namus, ir žemę. Ją nukaršintų, jos gražiai
24   14|            užėjo?~    - Ir užrašyti žemę ir namus prie bažnyčios
25   15|              Parašyta buvo, kad tik žemė įkeista bankui, o ne trobos.~    -
26   15|          Jis pirko, kad patiko, kad žemė nebloga ir ežia su ežia
27   15|           Išsives Julę ir knis savo žemę. Tokie knisliai duonos turės
28   16|      pasirodyk! ~    Tilius kartojo žemę burokams netoliese, už klėties.~    -
29   16|           viršaičiu, tai atėmė mano žemę, kurią buvau gavęs iš reformos.~    -
30   17|           Kieto gyvenimo reikalauja žemė iš žmogaus, gyvenančio ant
31   17|              minkštoje lovoje. Visa žemė knarkė įsisupusi miego marškonyje.
32   18|     didžiuliais ratais, žvalgydamas žemę, savo maitintoją, ir klegėdamas
33   18|  neatšaukiamos pragaišties pilnumu. Žemė ir dangus ir visa, pasidriekę
34   18|           Kas kalba apie mirtį, kai žemė pačiam gražume ir žydėjime?
35   18|        eglės juodomis šakomis siekė žemę. Kelių šuolių užteko peršokti
36   20|        žmonas, ne į pamotes. O apie žemę nieko. Apie tėviškę nė puse
37   20|  pateisinimo savo smalsumui. Čia jo žemė, ir jis turėjo žinoti, kas
38   20|    vidudienio tyla buvo sukausčiusi žemę. Ji panėšėjo į žiemos speigą,
39   21|         veidais, praėjo šienapjūtė. Žemė buvo kaip vaistinė, sutelkusi
40   21|            šaknų skonius ir sultis. Žemė virpėjo dantytais miškų
41   21|      tikšdama gintariniais lašais į žemę, ant senų spyglių sauso
42   23|    nepasotinama, tartum perdžiūvusi žemė. Staigūs, trumpi lietus,
43   23|             buvo, po kurio pabudus, žemė atrodo kaip saulėje žvarbantis
44   23|       daržinė man priklauso. Atėmei žemę, o daržinė vis tiek mano.
45   24|            DVIDEŠIMT KETVIRTAS ~    Žemė džiūvo ir skeldėjo iki kraujo.
46   24|         virpčius ir nusileisdamos į žemę auksinėmis kaskadomis. Patrynus
47   25|         šaukė skaudžiai perdžiūvusi žemė. Rugiai nedygo, jų nuspilgusius
48   25|     bažnyčios ir nuomininkų dirbama žeme, kad paskui nekukuotų.~   
49   25|                  Tiršta migla dengė žemę tą rytą. Tik aukščiau ji
50   26|        Dosniai ir gausiai atidavusi žemė grimzdo užtarnautan poilsin,
51   26|      stebėti pasauliui, kaip atrodė žemė, rengiama poilsiui, lyg
52   26|     drumstėsi tumulais, krisdamos į žemę. Miško viršūnės skaisčiai
53   26|      užliejusio akis ir protą, visą žemę nudažiusio neįtikimai žalia
54   27|       vinguriuodamas ore, leidosi į žemę - motiną. Viena tokia žila
55   27|            kaip kieta, suskeldėjusi žemė. Ji atsiliepė praėjusios
56   27| atsiradusios. Jis išgirdo dundančią žemę ir šūksnius. Paleistas negyvėlis