Part

 1    4|         Buvusi, tiesa.~    - Panelė Monika. Ponia dabar jau.~    -
 2   15|                 Ok, kaip jis mylėjo Moniką, savo brangiausią, mieliausią
 3   16|             nė sykio, kai parsivedė Moniką. Vaizdas jau dabar kitoks.
 4   17|   saviškiams, kaip jiedvi sukosi su Monika, vaišindamos Doveikos svečius.
 5   17|       nedrįso. O kaip jie žiūrėjo į Moniką, tai net šiurpu daręsi.
 6   17|           kaip. Doveika tik pilsto, Monika tik ragina, o tie atsisakinėja,
 7   17|            Tik aš nesupratau, kodėl Monika jiems tai gražuole, tai
 8   17|             man?~    - Ar tau graži Monika Doveikienė? - neatlyžo Agnė.     
 9   17|           būtum, tą gerai žinau. Ir Monika taip pat. Žinai, ką ji sakė?
10   17|             nuplastėjo putpelė.~    Monika sėdėjo prie lango ir klausėsi.~   
11   17|            gulo į lovą. Vienas.~    Monika sėdėjo, galvą įrėmusi palangėn,
12   18|     nenutrinamai, visam laikui.~    Monika Doveikienė negalėjo užmigti.~   
13   18|             Ir tai nebus jai sunku. Monika sprendė kietai ir nesivaržydama.
14   18|             turėjo siekti savo.~    Monika mylėjo.~    Ar ne jo ten
15   18|           Gerai, kad nueisi, gerai, Monika, - skatino Doveika. ~   
16   18|             šūktelėjimais ir juoku. Monika bėgo pro šalį, jusdama jų
17   18|            nebeįstengiančio kovoti. Monika klausėsi, ir nuostaba kilo
18   18|           gailėjosi, prasidėjusi su Monika, kuri ir nesiruošė jos palikti
19   18|        dainuoja? - po to vėl klausė Monika.~    - Žinau.~    - Puikūs
20   19|           apie vieną iš jų. Nė apie Moniką. Niekas apie ją nežino.
21   19|              Niekas apie ją nežino. Monika jį sudegins vieną kartą.
22   19|             Ir ji iš čia nebeišeis. Monika. Ji pati pasiliko. Savo
23   20|             jis tada sakė. Jis matė Moniką ir jos nė pagyrė, ne išpeikė.
24   20|       laikomos bibliotekoje, kurion Monika kas savaitę važinėjo. Ir
25   20|                   Myliu tave.~    - Monika...~    - O tu?~    - Kam
26   20|      atrištus aukso maišus. Tai ji, Monika Doveikienė, Basiuliškių
27   21|              Kurį vakarą?~    - Kai Monika buvo pas eigulį. Prieš laidotuves.~    -
28   21|       įnerdamas daržinėn, atsisuko. Monika stovėjo priebutyje ir kilstelėjo
29   22|    jurginais, ir jis leidosi kelin. Monika stovėjo ten, kelio gale,
30   22|           ir šoka jie. Su kuom šoka Monika? Prie kaštano galima paeiti
31   22|      Greičiausiai nesijuokia. Jeigu Monika juomi pasitiki. Iš viso
32   22|     užuolanka iš kitos pusės atbėgo Monika. Ji metėsi kaip audra ant
33   23|       pačios rankomis surinkti.~    Monika baigė priprasti prie miško
34   23|           jį nešėsi su savim.~    O Monika žinojo, ką daro ir ko jai
35   23|              nebuvo kada svarstyti. Monika mylėjo, ji rūpinosi tik
36   23|            jo žmona tokia jauna. Ir Monika - kad jos vyras toks senis.
37   24|         puodo dugnas, - nusistebėjo Monika ir, išsitraukusi skepetaitę
38   25|           kad išplėštų kitam širdį. Monika, toji begėdė ir puikuolė,
39   25|      Basiuliškių kieman ir, sutikus Moniką, tėkšti į veidą, spjauti
40   25|         naikinti. Ten mat šypsojosi Monika, įsispraudusi tarp jos,
41   25|          jos galvoje. Ji vaizdavosi Moniką primuštą taip, kaip teko
42   25|           tai paskutinis kvailys, o Monika - išgama. Daugiau nieko.
43   26|            kiemo, pamačius juodu su Monika. Ji pasielgė taip, kaip
44   26|        išgėręs? - lygino savo balsą Monika.~    - Tas eigulys pamatė
45   26|           melavo toliau Tilius.~    Monika brangi - norėjo pasakyti.
46   26|        blogo tegeistų. Ji ne tokia. Monika, tu gali patarti. Tu šį
47   26|             liečia, aš manau.~    - Monika, Monika, ką aš darysiu be
48   26|             aš manau.~    - Monika, Monika, ką aš darysiu be tavęs?
49   26|      nesunku, bet tai labai svarbu, Monika.~    - O ką jis tau žada?~    -
50   26|           kaip išsiversiu be tavęs, Monika. Ir čia dabar tokia velnystė...
51   26|            kažką svarbaus, prašneko Monika, atsisėsdama lovoje.~    -
52   26|      dirbsiu, ir mums visko užteks. Monika, tu pagalvok. Ką mes turėsime,
53   27|            jaunoji ūkio šeimininkė, Monika Doveikienė.~    - Jūs, jūs, -
54   27|            tą išgirsti ir pamatyti. Monika pasiliko. Ji nelaikė savęs
55   27|             pargriaudamas ant žemės Moniką. Jis puolė ant ištiestos
56   27| begrabaliojančią nukritusio ginklo. Monika kniubo keliaklupsčia, apsikabindama