Part

 1    1|        persukti autus, pasidėjęs koją ant kelmo. Padaužė rankomis
 2    2|          penčiai, patepti zuikio koja, su deguto dėžute maskatavo
 3    3|           marškinius atsiplėšęs, koją ant kojos sukėlęs, tvarkėsi
 4    3| nesusipranta, - pasmagino Tilius koją, taikydamas vaikino užpakalin.~   
 5    4|          jau iš viso nesigailėjo koją įkėlęs į tą širšyną. Krivickas
 6    4|  Žiovulys surakino žandikaulius. Koja pastūmė į vidų atsidarančias
 7    4|        iš apačios, į pažandę, ir koja į paširdžius - muštis jam
 8    7|      nusprendė vyras, lik įkėlęs koja pro vartus. Vienas ir nebūtų
 9    7|  pasišiaušusius plaukus. Luošojo koja kažkaip keistai kabėjo ir
10    7|   nepažintų.~    - Ir aš dar jam koja pridėjau, - pasigyrė Tilius. -
11    8|        gandras klegėdamas, vieną koją įkėlęs vinkšnos lizdan.
12    8|        kas atsitiktų, jei ji tik koją iškeltų. Ji todėl ir rūgsta
13    8|         dabar remiasi į jo petį, koja už kojos žengdama paupio
14    8|           taikydamas kur sausiau koją iškelti. ~    Tilius nežymiai
15    9| tebesilaikė durų rankenos, viena koja atsispyrusi ir antrąja peržirgdžiusi
16   10|       strėnų dar pusė bėdos. Tik koja, va, tai per kelį vis girgžda
17   10|          lig juostos, pritraukta koja, kurią žengdamas turėjo
18   10|          ir griebė per pusiaują, koja papynęs, nes geruoju jau
19   10|        ir darbavosi sušilęs, kol koją įkėlė valdžion kaip valsčiaus
20   11|          linko po jo žingsniais, koja kabarkštelėjo už slenksčio.
21   12|      pirmas svetimasis įkėlė čia koją.~    - Tai kultūrtechnikai
22   12|        vežimo ir vos nepavirto - koja buvo nutirpusi iki nenumaldomai
23   12|          Ir, atsupusi nutirpusią koją, liko stovėti prie savo
24   13|        tam žygiui ir, braukdamas koją per grindis, išėjo lauk.
25   13|         ar ketvirta, tai primina koja ir įspaudžia į purią dirvą.
26   13|         nesurinkai. Jas įspaudei koja į žemelę, ir jos ten supuvo
27   13|        žingsnį žengiant pasipynė koja, ir jis kniubo priekin,
28   13|     sėdėjo už stalelio, užmetusi koją ant kojos, laukdama, kol
29   14|           Ir būtų pavykę užkelti koją ant tokios žemės pėdos,
30   15|   uždėjusi ant žemės savo dailią koją. Neįgudusi, neužsigrūdinusi
31   15|           atsispirdamas sveikąja koja. Milžiniškas, bjauriai susidarkęs
32   15|      žemės, neūžauga, pritraukta koja senas piemuo, artėjo prie
33   16|       kepurę. Paskui užsidėjo ir koja paspyrė akmenį, kuris, nuriedėjęs
34   18|       strapinėdamas savo vargana koja, nukinkė kumelę. Ji iš anksto
35   19|         netruko ateiti iki šiol! Koja už kojos, neskubant. Tokiu
36   20|        jo numylėtos žmonos daili koja niekad nebuvo užlipusi ant
37   20|       gležna ir lengvai numinama koja, bet lygiai lengvai ir pakylanti,
38   22|         ilgiau dejavo, skaudžiai koja perspirtas.~    - Susimušė, -
39   23|         pirma pakeltų, spirdamas koja, ir tik tada sudaužytų jo
40   25|        Ji vengė išeiti lauk, kad koja nepataikytų į tas pačias
41   25|    verčiau tepasisaugo. Išvarys, koja išspirs. Ir kitaip paniekins.
42   25|   pakopos į gilumą, į tamsą. Kai koją nukels nuo paskutinės -
43   25|   prakeiktą, į kurį įkėlęs kartą koją, jau gali peržegnoti savo
44   25|    žmogelis žinotų! Engtų kailį, koja prisimynęs...~    - Tai
45   27|          iš kišenės pistoletą ir koja pastūmė duris.~    Jos lova
46   27|      pasispirdamas savo suriesta koja, ir jį lenkė. Doveika nespartino