Part

 1    1|          ir buvo nusakęs šlubasis Doveikos piemuo. Jo kaulus sukino
 2    2|           gižiai sukikeno į saują Doveikos piemuo, pašiaušęs nutriušusius
 3    3|     strėnas laužo sausgėla...~    Doveikos piemuo Laurynas, mažai teuždirbęs
 4    4|           seniai galando iltį ant Doveikos, laikydamas jį visų savo
 5    4|            Viena ranka įsikirto į Doveikos kailinių atlapą, o antrąja
 6    4|        taip nesmagiai pasijutusio Doveikos. Jis atsisveikino greitomis
 7    5|      važiuosime kartu? - paklausė Doveikos žmona.~    - Aš irgi sakiau.
 8    5|        gražesnė. Pačia jauniausia Doveikos dukterim ją palaikytum,
 9    6|    žmogystą, kupstuojančią žemiau Doveikos pirties.~    - Jau seniau
10    7|     valkata svieto paskutinis. Iš Doveikos pagavo tyčiotis, girdi,
11    7|   susilauks vaiko, tai jis bus ne Doveikos, o jo. Nu, kur tu matęs?
12    7|        platų, juodu laku padengtą Doveikos važį, įtaisyta vien tam,
13    7|           jis sapnavo pirmą naktį Doveikos šeimyninėj? Tą klausimą
14    8|               Nebetoli tilto, kur Doveikos žmonės skyrėsi, virtinė
15    9|          jie sau galvoja? Jis juk Doveikos samdinys ir niekas kitas.
16    9|          prasisiekęs ūkininkas ir Doveikos tolimas kaimynas.~    -
17    9|     artojas - vargdienis. Kumetis Doveikos bagočiaus, kad jį kur degloji
18    9|       visad. Ji rimtai papyko ant Doveikos piemens, kad pasielgė visai
19   10|            Tik jau labai suvėlino Doveikos gyvenimą, nors ką tu...~   
20   11|         šviesoje.~    - Pats būsi Doveikos? - klausė pienininkas, žymėdamas
21   12|  sukdavosi ir kaukdavo vėjuje. Iš Doveikos trobos langų spigino balta
22   12|          atvežė iš malūno grįžtąs Doveikos vyras. Ir kad tai toks daiktas,
23   13|       nekreiktam tvarte pavasarį. Doveikos vietoje jau seniai ją būčiau
24   13| prisotinti žemės troškulį. Jonas, Doveikos pirmvedys, pravėręs duris
25   14|            tasai šlubasis. Esanti Doveikos šeimyninėje tokia lentynėlė,
26   15|        prisijaukinti. Tai ir buvo Doveikos būdas - eiti per gyvenimą
27   17|     sukosi su Monika, vaišindamos Doveikos svečius. Kažin ko ypatinga
28   17|      girdėjusi, - pritarė antroji Doveikos samdinė.~    - Jau kur tu
29   17|    panelyt. Ko čia daug norėti, - Doveikos kuklumas neturįs pavyzdžio.~    -
30   18|         jis taikė, ar neturėjo ir Doveikos galvoj? Kodėl ne? Kas jam
31   19|      Baisu jai vienai išdabintoje Doveikos kamaroje Todėl ji susigavo
32   21|      palįs po tiltu ir persimes į Doveikos. Ir jau tada tiesiai į Laumakius.
33   21|    mergiščią bernui, kad ir tokio Doveikos. Jos laukia kitokia dalis.
34   21|                Ką aš, vargdienis, Doveikos bandininkas? Iš manęs ir
35   22|         troba po aukštų ir erdvių Doveikos namų. O namiškių nušvitę
36   22|       didelėmis kietomis rankomis Doveikos samdinys.~    Ar jis buvo
37   22|   Laurynas tokių nepripažino. Bet Doveikos svečiai juos mokėjo ir šoko
38   24|            įskaitant ir privatų - Doveikos nuosavybę, nupleškės, ir
39   24|       maži valdžios miškai?~    - Doveikos mišką padegė. Tik vėjas
40   24|          vyruko, gavusio šukų nuo Doveikos. Negi Laurynas ką nors nujaučia?
41   24|        man dar vieni kiti. Išnyks Doveikos vardas šioje žemėje. Iš
42   25|            Bene bus susipykusi su Doveikos bernu? Bene bus atvėsusi,
43   25|         Jis viską žinąs. Ehe. Juk Doveikos trobesiai apdrausti. O kas
44   27|          Ir siaubas ūmai sukaustė Doveikos sąnarius. Metė šautuvą ir
45   27|     kadugio šaknys. Jis prispaudė Doveikos sprandą, o kita jo ranką,